Ar Vienišas Žmogus Gali Būti Laimingas: Psichologinis Požiūris

Vieniši žmonės. Ar daug jūsų tokių anapus ekranų? Tokių, kurių namie geriausiu atveju laukia tik katė ar žiurkėnas? Manote, kad toks vienišas esate vienintelis šioje žemėje ir su sarkastiška šypsena palydite pro jūsų gyvenimą, tarsi per du pastatus jungiantį koridorių, einančius ir nueinančius žmones.

Visgi žmogus - sociali būtybė. Tomas Henksas filme „Prarastasis“ džiaugėsi kamuolio su išpieštu veidu draugija, nes jei žmogus - ne Sachara keliaujantis beduinas, jis nėra pratęs būti visai vienas. Be to, kiekvienam žūtbūt reikia psichologinio „maisto“ - pripažinimo. Ar galime tokį gauti, būdami vieni? Kartais galime. Pavyzdžiui, daugelį metų aktyviai visuomenės gyvenime dalyvavęs žmogus ima ir pasitraukia. Sėda rašyti memuarus. Jis puikiai jaučiasi vienatvėje, nes pripažinimą gauna pats iš savęs per kūrybą.

Tačiau būna tokių, kurie visada vieniši. Bendrauti su tokiu vienišium dažniausiai nelengva. Labai jau jie trokšta, kad ir jūs „įrodytumėt“, kad jie niekam nereikalingi. Tokių žmonių vienatvę kuria ne išskirtinumas - storumas, liesumas, kreivi dantys ar dar kas. Kaltas bendravimas.

Globalizacijos eroje be galo sudėtinga likti vienam, teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna. Ne ne ne, išvaizda tikrai nėra vienatvės priežastis. Jei jums neužtenka pavyzdžių gatvėse ir mūsų žurnalų puslapiuose, pasirauskite istoriniuose faktuose - daugybė išoriškai nepatrauklių moterų buvo gražiausių vyrų meilės objektu, ir atvirkščiai - neišvaizdūs vyriškiai kartais sugeba rasti neįtikėtinai patrauklią žmoną. Aišku, vienatvė - tai ne tik partnerio neturėjimas.

Nė vieno? Gal tuomet verta susimąstyti, ką darome, kad aplinkiniai išsilaksto? Galbūt pasirausus vienišiaus vaikystėje paaiškėtų, kad jis buvo be galo griežtai auklėjamas. Gal į jo pasąmonę įrašytas kodas „nebūk artimas“ ar „nebūk svarbus“, ir toks žmogus jau ne kartą įsitikinęs, kad vienatvė - žymiai saugesnė, nei žmonių artumas. Kitaip tariant, jei vienišius turi susikūręs mitą, koks yra gyvenimas, kokie yra žmonės ir koks yra jis pats (šiuo atveju - visada vienišas, nevertas kitų dėmesio ir meilės), vėliau jis daro viską, kad tą mitą patvirtintų. Mitai sukelia mumyse emociją, emocija produkuoja tam tikras mintis ir elgesį. Ir - op! Įvyksta tai, kas, žmogus tiki, kad turi įvykti.

Vis dar jaučiatės vienišas? Išeikite į Gedimino prospektą, kito miesto centrinę gatvę, na, galų gale - užeikite į prekybos centrą. Apsidairykite, nors ne, to turbūt nė nespėsite padaryti, nes jus pasiglemš žmonių, spalvų, šyspenų, veidų, žvilgsnių sūkūrys. Beje, jame galbūt sutiksite kito vienišiaus akis. Kas žino, jei neįkalbinėsite savęs, koks esate vienišas, gal jau šį vakarą nugyvensite kitaip.

„Vienišiai“ sulaukia blogo repo. „Vienišas“ yra etiketė, kurią klijuojame nusikaltėliams, atstumtiesiems ir beveik visiems kitiems, kurie mums atrodo baisūs ar nerimą keliantys. Mano visų laikų mėgstamiausioje knygoje šia tema - Vienos partija: Vienišių manifestas - autorė Anneli Rufus siūlo visiškai kitokią tikrosios „vienišio“ prasmės suvokimą. Ji sako, kad vienišas yra „tas, kuris nori būti vienas“. Tas žmogus labai skiriasi nuo tų, kurie lieka išorėje, jaučiasi izoliuoti, bet taip žūtbūt norėjo būti viduje, jaučiantys, kad jie priklauso.

Anksčiau buvo mada rengti gąsdinančias apklausas apie vienišas moteris, sakydama tokius dalykus: „8 iš 10 moterų mirs vienos, apsuptos 17 kačių“. Bet prie to mintyse pridurčiau: „Arba viskas gali pasidaryti siaubingai blogai“. Mano galva, vienatvė niekada nebūtinai buvo tapatinama su vienatve. Anneli Rufus (ir visų kitų, kurie pripažįsta, kad vienišas ir vienišas nėra tas pats) tradicijoje Ellen žino, kad pasirinkta vienatvė yra visiškai kitokia patirtis nei nepageidaujama. Šį tyrimą taip pat galima būtų interpretuoti kaip teigiantį, kad daugelis britų yra savarankiški problemų sprendėjai, gerbia kitų žmonių privatumą - o kas čia blogo?

Barbara Ellen taip pat kelia klausimą, kurį turėtume pagalvoti: kodėl bendravimas laikomas įgūdžiu, o gebėjimas būti vienam - kaip keistas? Asmeniškai aš labiau nepasitikėsiu žmonėmis, kurie negali turėti laiko su savimi.

„Neištekėti“ ar „nevesti“ toli gražu nereiškia „pasmerkti save vienatvei ir liūdesiui“; tai reiškia „suteikti sau šansą“. Šansą užmegzti daugiau, įvairesnių ir įdomesnių socialinių ryšių. Šansą patirti daugiau. Vienišumas - nebe ta būsena, kurią norisi kuo greičiau nugalėti vos ne bet kokia kaina. Jis turi savo privalumų. Juk jau seniai santuoka nebereiškia brandos. Vis daugiau žmonių suvokia, kad tai - vienas nuo kito nepriklausomi dydžiai: gali susituokti, tačiau taip ir likti nesubrendėlis; gali tapti brandžia, atsakinga asmenybe ir nesukūręs šeimos.

Žinoma, tai nereiškia, kad nuo šiol žmonės nenorės sutikti tikro sielos draugo, su kuriuo norėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Tiesiog jo paieškos nebus tokios desperatiškos, skubotos ir kupinos vienatvės baimės. O žmonės verčiau rinksis vienatvę, nei prastą šeimą. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai: dar niekas neįrodė, kad santuoka arba, atvirkščiai, jos nebuvimas - tai bilietas į laimę. Šių bilietų „kasa“ visai kitur. Laimei pasiekti reikalingas prasmingas gyvenimo tikslas ir geri socialiniai santykiai (nebūtinai su vienu asmeniu).

Tie patys tyrimai atskleidžia paradoksalų faktą: XXI amžiaus vyrai vis dažniau yra linkę sukurti šeimą ir jau nebijo altoriaus tarsi ugnies, o moterys vis dažniau renkasi santuoką racionaliai, apsvarstydamos finansines, socialines ir saviraiškos galimybes. Anksčiau ji reiškė viską: laimę, finansinį bei socialinį saugumą, raktą į suaugusiųjų gyvenimą plačiąja prasme. Dabar vis dažniau laimę, finansinį ir socialinį saugumą kuriame patys, o tai, ar tapsime suaugusiaisiais, taip pat priklauso tik nuo mūsų pačių - ne nuo šalia knarkiančio sutuoktinio ar lopšyje klykiančio kūdikio.

Jei anksčiau buvo svarbus išorinis gyvenimas, dabar vis svarbesnis tampa vidinis. Vis dėlto žmonės, pasirinkę vienišą gyvenimo būdą, vis dar priverčia aplinkinius įtariai pakelti antakius. Gal šis nevedęs vyriškis egoistas? O gal gėjus? O šitai žaviai damai, matyt, labiau rūpi gražiai atrodyti, nei vaikus gimdyti? O gal jie abu yra tokie nesukalbami chamai, kad niekas su jais prasidėti nenori? Net jei turite didelių karjeros tikslų, trokštate atlikti mokslinį tyrimą ar parašyti pasaulį sukrėsiantį veikalą, kas nors būtinai pasakys, kad nei iš karjeros, nei iš tyrimo, nei iš veikalo puslapių atsakomosios meilės ir pasiaukojimo nesulauksite.

Į jus bus žiūrima šiek tiek su gailesčiu - kaip į žmogų, kuriam - o varge! - nesiseka meilėje. Gal jūs nė nuogos moters nesate matęs?.. Ir visi - nuo populiarių žurnalų straipsnių iki bendradarbių - jums tvirtins, kad tol, kol neužmegsite ilgalaikių, tvirtų santykių, nebūsite iš tikrųjų laimingas. Nepatirsime tikrosios gyvenimo pilnatvės. Tačiau ar kas nors nustatė ir ištyrė, kas yra tikra? O gal mes dar tik ieškome vienišiaus, paaukosiančio savo gyvenimą būtent šiam tikslui?

Vienišųjų ir įtariųjų karo laukas dabar driekiasi tik psichologinėje plotmėje. Nes viskas, ką įmanoma reglamentuoti įstatymais, jau reglamentuota - apibrėžta net sugyventinių atsakomybė vaikams ir vieno kitam. Moterys šiais laikais turi puikių karjeros galimybių, yra ekonomiškai nepriklausomos ir netgi gali gimdyti vaikus, naudodamosi spermos banku. Kaip jas „pastatyti į vietą“? Ogi pareiškus, kad jei neturi šeimos, neaugini vaikų ir nepopini sutuoktinio, esi kažkokia… na, neišbaigta. Ir net jei tau atrodo, kad esi laiminga, iš tiesų taip nėra. Tiesiog nežinai, kas yra laimė! Vargšelė… Keistai skamba? O gal tiesiog atėjo laikas keisti požiūrį?

Įsitikinimas, kad vienišiai - nelaimingi ir desperatiškai ieškantys laimės, yra mitas. Mitas, kuris merdėja. Ar kam nors atrodo nelaimingas ir prislėgtas George Clooney? Vargu. Tačiau kai kurie vienišiai kol kas neįtaria apie šio mito merdėjimą. Jie, nors ir turi daug draugų, keliauja, dirba, domisi daile ar literatura, vis dar nedrįsta garsiai ištarti: „Aš laimingas. Man patinka mano gyvenimas. Man patinka tai, kaip aš jį gyvenu“.

Visa tai prieštarauja mūsų kultūrai - kaip žmogus gali džiaugtis, būdamas vienišas? Kaip jis gali norėti būti vienišas?! Vieniši žmonės turi daugiau saviraiškos galimybių. Kai esi vienišas, gali rizikuoti ir kam nors ryžtis, ir kad tai padarytum, nereikia kito žmogaus pritarimo ar sutikimo. Kai kurie vienišiai tokie patenkinti savo gyvenimu, kad net puola aiškintis neturį jokio noro ieškoti antrosios pusės ir čia pat mainyti aukso žiedus. Amerikoje iš tirtų 3000 vienišių net 55 proc. neturi pastovaus partnerio ir jo neieško. Sunku pasakyti, ar jie artimo žmogaus nenorės niekada, ar sakydami „nenoriu“ nutyli „negaliu“, o gal iš tiesų yra patenkinti savo vienišu gyvenimu?

Vienišiams sunku, nes jie turi įveikti daugybę stereotipų. Pavyzdžiui: kad būtum, turi būti poros dalis. Pusė obuolio, suradusi antrąją pusę. Juk net vaikams aišku, kad viena vaisiaus puselė be antrosios netrukus suvysta. Tiesa, buvo laikai, kai norint išlikti buvo būtina sukurti šeimą (nesvarbu, ar pirmykštėje gentyje, ar XVI a. aukštuomenėje, ar negailestingame fabrikų amžiuje). Dabar šie laikai praėjo.

Kad turėtum ką valgyti, visai nebūtina ištekėti už pasiturinčio ūkininko. Tiek darbovietės, tiek parduotuvės atviros visiems. Pasirinkimas likti vienišam šiais laikais ne mažiau gerbtinas nei sprendimas tuoktis. Be to, XXI a. nėra gėda mylėtis nesusituokus! Dar daugiau: galimas seksas be vaikų ir vaikai be sekso. Įmanoma viskas. Taip pat ir turėti savo namus (nors ir visą pilį, jei tik išgali), nors ir esi vienišas. Tyrimais nustatyta, kad nuosavybės turintys vienišiai kur kas laimingesni už tuos, kurie gyvena pas tėvus ar nuomojasi būstą.

Vienišos moterys, matyt, vis dar norėdamos įrodyti pasauliui savo nepriklausomybę, nuosavus būstus įsigyja 3 kartus dažniau nei vieniši vyriškiai. Pastarieji vis dar įsivaizduoja šeimą kaip savotišką „susitupėjimą“. Moterys susisuka lizdą vienos.

Darbas, draugai ir viso to vertė

Darbas, kuris tenkina dirbantį žmogų (nesvarbu, ar jis vienišius, ar, anot nemirtingosios Bridžitos Džouns, „patenkintas sutuoktinis“), - dar viena prasmingo gyvenimo sąlyga. Vienišiems darbas ypač svarbus. Jei patinka tai, ką darai, jauti savo vertę ir autonomiškumą. Juk taip gera žinoti, kad visas esi paniręs į ką nors labai labai svarbaus… Tai suteikia gyvenimui neginčijamą prasmę.

Darbas, be kitų gerųjų savybių, padeda aplink susikurti socialinį tinklą iš panašių - panašaus išsilavinimo, pajamų, vertybių, interesų - žmonių. Darbas ne tik suteikia priežastį ryte išlipti iš lovos; jis dovanoja kolegas, su kuriais gera praleisti popietes ir vakarus. Tačiau vėl iškyla jau minėta problema - į aktyviai dirbančius vyrus ir širdį karjerai atidavusias moteris visuomenė žiūri skirtingai: daug dirbantis vienišas vyras tiesiog prasmingai realizuoja savo galimybes; daug dirbanti vieniša moteris veikla bando kompensuoti ne tokius sėkmingus gyvenimo aspektus. „Gal ji tokia „kieta“, kad šalia jos joks vyras neišbūna ilgiau nei valandą?“ - svarsto dauguma.

Vienišiems žmonėms visai kitokią vertę įgyja draugai ir draugystė. Tą intymumą ir meilę, kurių nesulaukiame iš nesančio sutuoktinio, po kruopelę susirenkame iš draugų. Senoji kultūra, dar tokia gaji mūsų sąmonėje, neabejoja, kad visus emocinius poreikius turėtų patenkinti vienas asmuo. Tačiau toks įsitikinimas tolygus visų turimų lėšų suslėpimui į vieną kojinę. Jei ją kas nors atras ir pavogs - bus riesta.

Nepaisydami to, šviežiai iškepti sutuoktiniai vis labiau artėja vienas prie kito ir vis labiau tolsta nuo draugų. O vienišiai yra laisvi: jie gali stiprinti visus socialinius ryšius, investuoti į juos meilę ir dvasinę energiją, nebijodami, kad įskaudins ar nuskriaus šalia esantį žmogų. Yra tik vienas minusas: vienišiams reikia daugiau jėgų ir laiko santykiams kurti. Tik dėl to, kad tų santykių ir ryšių tiek daug. Vis dėlto vienišiai vertina kiekį. Kolegos, draugai, boulingo partneriai - tinka visi.

Psichologiškai pasitenkinimas gyvenimu priklauso ne tiek nuo ryšių ar santykių skaičiaus, kiek nuo jų kokybės. Jei pavyksta ją pasiekti su daugeliu žmonių - puiku. O jei nepavyksta ir su tuo vieninteliu… ką gi. Juk buvote perspėtas nelaikyti visų pinigų į vienoje kojinėje.

Susikurti geresnį save

Didžiulis būrys draugų ne tik suteikia emocinę paramą, bet padeda asmenybei tobulėti. Kuo daugiau draugų turite, tuo įvairesnius ir įdomesnius savosios asmenybės aspektus galite atskleisti, o patinkančius - auginti ir puoselėti. Didelis socialinis tinklas kuria bendrumo jausmą. Daugybė vienišių, kurie patys neturi vaikų, trokšta užmegzti ryšius su jaunesne karta. Kai jaunesnis už tave žmogus tavimi žavisi, tavo gyvenimo pasiekimai net tau pačiam nusidažo visai kitomis, šviesesnėmis, spalvomis.

Kur vienišiai užmezga draugystes? Ogi beveik visur. Ypač tai paprasta mieste ar priemiesčių bendruomenėse, į kurias lengva įsilieti tiek susituokusiems, tiek vienišiems. Ir nors tyrimai rodo, kad vedusių vyrų ir ištekėjusių moterų seksualinis gyvenimas geresnis, o seksualiniai santykiai dažnesni, vienišiai gali guostis tuo, kad jų seksualinis gyvenimas kur kas įdomesnis. Jame apstu ir nuotykių, ir eksperimentų.

Kadangi nėra stipraus emocinio prisirišimo, vienišiai lengvai atsisako jų netenkinančio seksualinio ryšio ir eina ieškoti kito. Nors susituokusių žmonių seksualinis gyvenimas geresnis, vienišiams atrodo priešingai - jie mano, kad kur kas vertingesni jų seksualiniai nuotykiai, o dešimt metų susituokę draugai, matyt, jau seniai mylėtis nustojo…

Vienišiai ieško pirmiausia draugų, o ne partnerio. Kartais su kuriuo nors iš didelio draugų būrio atsiduria lovoje - na ir kas? Kaip į tą lovą įlipo, taip ir išlips. Dažnai vienišių draugystėms seksas nė trupučio nekenkia. Tai dėl to, kad jie neieško „to vienintelio“ žmogaus. Jei su Maryte puikus seksas - puiku, ji bus mano meilužė. Jei su Rita gera diskutuoti - gerai, su ja aptarsiu verslo reikalus. Vienas žmogus visų savybių negali turėti ir niekada neturės. Bent jau vienišiams šios ar panašios iliuzijos tikrai nebūdingos.

Toks bendravimo būdas padeda vienišiams atskirti savo seksualinius poreikius nuo emocinių reikmių. „Meilė“ ir „geismas“ jiems jau seniai skirtingos sąvokos. Jie neįtikinėja savęs, jog tam, kad pasimylėtum, būtina įsimylėti. Užuot apgaudinėję save, vienišiai puoselėja kitas aistras - nuo maisto gaminimo iki sodininkystės ar ikebanos. Gal visos šios priežastys ir gali paaiškinti, kodėl vienišiai renkasi vienišiaus statusą. Jie laimingi, finansiškai apsirūpinę ir nuo nieko nepriklausomi. Jie gyvena savo gyvenimą, nelaukdami to „ypatingojo“, kuris ateitų ir padarytų jį gražesnį.

Daug kas vienatvę suvokia kaip neigiamą dalyką. Juk žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė, kuriai reikia kontaktų su kitais. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad vienatvę mėgstantys žmonės būna jautresni kitiems, geriau sugeba pastebėti aplinkinių troškimus, poreikius, baimes ir nerimą. Nereikia pamiršti, kad kartais vienatvė gali būti skausminga - kai žmonės atsiriboja nuo realybės, nes jaučiasi nepajėgūs susidoroti su juos užgriuvusiomis problemomis.

Vienatvė gali būti ne tik neurotinė, bet ir sveika bei naudinga. Šiuo atveju žmogus pasitraukia nuo realybės, vengia bendravimo ir atsisako emocinių ryšių su aplinkiniais. Kai mes sugebame skirti laiko bendravimui su savimi, maloniai pabūti vieni, mūsų organizmas gauna iš to daug naudos. Rašytoja Anneli Rufus savo knygoje „Vienatvės šventė: vienišių manifestas“ tvirtina, kad prie tokios kategorijos galima priskirti 25 proc. žmonių.

„Vienatvė kartais tampa geriausia kompanija, o po trumpo atsiskyrimo patiriamas malonus sugrįžimas“, - rašė XVII a. Nepaisant to, visuomenė linkusi smerkiamai žiūrėti į tokius žmones, kurie mėgsta vienatvę. Paprastai jiems priskiria neigiamų savybių, laiko asocialiomis asmenybėmis ir egoistais ar atsiskyrėliais. Labai dažnai kitiems sukelia nepasitikėjimą žmogus, nusprendęs praleisti savaitgalį vienas su savimi, atsiribojęs nuo rūpesčių ir aplinkinių.

Įsivaizduokite, kad tokiam žmogui nėra su kuo dalytis savo idėjomis ir mintimis, jis praleidžia daugiau laiko tyloje nei bendraudamas. Jis negali išlieti savo emocijų nuoširdžiai bendraudamas su kitais, jam nėra su kuo dalytis lova, sofa, televizoriumi, pasivaikščiojimais, vakariene. Profesorius Birkas Hagemeyeris iš Jenos universiteto su savo kolegomis sudarė skalę („ABC of Social Desires“), pagal kurią galima nustatyti žmogaus komunikabilumo lygį.

Kai kurių žmonių vienatvė būna neurotinė. Tokioje situacijoje ji virsta būtinybe, nes žmogus nesugeba užmegzti ir palaikyti kontaktų su aplinkiniais. Jis įžvelgia grėsmę bendravime su kitais, todėl stengiasi jo vengti. Egzistuoja ir visiška neurotinio atsiribojimo priešingybė. Šiuo atveju žmonės sąmoningai renkasi atsiribojimą, nes jiems patinka būti su savimi. Pasitraukimas nuo realybės ir bendravimo jiems nėra atsiribojimo motyvas.

• žmonės, kurie puikiai jaučiasi su savimi, geriau valdo savo emocijas.
• paprastai tokie žmonės atviriau žvelgia į pasaulį.
• jie geriau jaučia aplinkinių nuotaikas ir poreikius, baimę ir nerimą.

Vokiečių mokslininkai pabrėžia, kad intravertai neturi nieko bendra su drovumu. Anot jų, ekstravertai dažniau už intravertus išgyvena baimes ir nepatogumus, susijusius su vienatve. Jie gali suvokti vienišumą kaip grėsmę, kaip savo menkavertiškumo ženklą. Anot mokslininkų, bene didžiausias neigiamas aspektas, tenkantis intravertams, yra tai, kad jie dažnai lieka nesuprasti. Paprastai jiems būna būdinga sveika savivertė ir savimonė, nepaisant to, kiti laiko juos keistais ir svetimais.

Nors realybėje toks tvirtinimas ne visada būna teisingas, mes vis tiek negalime teigti, kad intravertai 100 proc. Kiekvienas žmogus turi savo asmeninių ypatumų. Negalima visų vertinti pagal vieną standartą. Jei trokštate gerų santykių su partneriu, suteikite jam ir sau erdvės bendrauti su kitais žmonėmis. Šio patarimo naudą patvirtino ne vienas tyrimas.

Tyrimai atskleidžia, kad vien romantiniai santykiai negali patenkinti visų žmogaus artimo bendravimo poreikių. Mokslininkai išskiria tris vienatvės tipus. Intymi vienatvė mus ištinka, kai nepatenkinami romantiniai, seksualiniai poreikiai. Santykių vienatvė kamuoja tuos, kurie neturi gerų draugų ar bičiulių, padedančių smagiai leisti laiką ir dalintis mintimis. Kolektyvinė vienatvė reiškia, kad nerealizuojame savo poreikio būti bendruomenės dalimi, priklausyti bendraminčių grupei. Iš visų šių vienatvių romantiniai santykiai gali panaikinti tik intymią vienatvę.

Net ir romantinį partnerį turintis žmogus gali jaustis vienišas, jei jo draugiškų ar kolektyvinių santykių poreikis nėra patenkintas. Kiekvieno tipo santykiai svarbūs ir suteikia tai, ko negali kiti. Maža to, moksliniai tyrimai rodo, kad kuo geriau patenkiname savo įvairius socialinius poreikius, tuo sveikesni esame. Bendruomeniškumo jausmas ir draugų turėjimas yra susiję su geresne psichologine būsena, fizine sveikata ir ilgaamžiškumu.

Nelaimingumas yra galvoje. Palyginti su kitais, žmogus turi daug priežasčių būti laimingas, bet yra linkęs galvoti, kad yra nelaimingas. Gali būti, kad jo aplinkoje rodyti laimę, būti laimingam buvo negerai, kažkokiu būdu tai buvo draudžiama. Mes esame užaugę su tėvais, seneliais, kurie gyveno tikrai dramatiškais laikais, laimės rodymas ar šypsojimasis buvo pavojingas. Aplinka nebuvo drąsinanti mus rodyti savo laimingumą. Dažnai nelaimingumas yra galvoje, tada mums iš galvos reikia „išeiti“ į akis, į ausis.

Svarbu neužkrėsti, kad žmogus turi tapti laimingas. Tai vadinamasis toksiškas pozityvumas - visi šypsokimės, nuo to atsiras laimė. Yra keli dalykai. Vienas dalykas, suprasti, kas kelia nelaimingumą. Dažnai tai kelia ateities baimė, įsivaizdavimas, kad kažkas yra ar bus negerai. Kita detalė - mokytis nukreipti dėmesį į kasdienes detales: išgirsti paukštį, vėją, pastebėti dangų, t. y. į pojūčius. Dažnai nelaimingumas yra galvoje, tada mums iš galvos reikia „išeiti“ į akis, į ausis. Galvoje - mintys, kurios mus gali apnuodyti, o akys, ausys, rankos - pojūčiai nemeluoja. Jeigu švelnu, tai švelnu, jeigu šildo, tai šildo.

Jeigu žmogus yra kelionėje į nelaimingumą, pavyzdžiui, gedi, tai nepranyks. Bet jeigu aš ilgą laiką esu nelaimingas, pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti, ar aš noriu kitaip?

Žmogus turi teisę būti nelaimingas, bet alkis visada ateina.

tags: #ar #vienisas #zmogus #gali #buti #laimingas