Kiekvienas žmogus bent kartą paklausė savęs, kas yra laimė. Sveikindami draugus, giminaičius ir pažįstamus, visada linkime jiems laimės, nes manome, kad svarbiausia gyvenime - būti laimingam. Bet mes visi turime skirtingą laimės sąvokos prasmę, kai kuriems laimė yra meilė, kiti tiki, kad gerovė ir pinigai, kiti sakys, kad sveikata ir gyvenimas. Manau, kad skirtingomis gyvenimo akimirkomis mes įgauname skirtingas laimės reikšmes. Galų gale, kartais net atsitinka, kad tam pačiam žmogui šiandien reikia meilės ir šeimos dėl laimės, rytoj pinigų ir karjeros, o po kurio laiko sveikatos ir sėkmės.
Pažvelgę į Lietuvių kalbos žodyną, perskaitysite: LAIMĖ - pasitenkinimo, gerovės, gyvenimo džiaugsmo būvis, likimo palankumas, sėkmė, pasisekimas. Laimė yra psichologinė būsena, kurioje žmogus patiria vidinį pasitenkinimą savo būties sąlygomis, egzistavimo pilnatvę ir prasmingumą, savo tikslo ir norų įgyvendinimą. Kadaise sugebėjau būti tiesiog laiminga - nei iš šio, nei iš to. Nuo šilto saulės spindulėlio pro langą, gaivaus vėjo gūsio karštą vasaros dieną, skaidrių rasos lašelių rytą žolėje...
Pasakysiu banalumą, mūsų gyvenimas yra tarsi zebras, su baltomis ir juodomis juostelėmis. Gyvenime viskas keičiasi, kiekvienas iš mūsų neišvengs pakilimų ir nuosmukių. Tačiau tik patyrę ne pačias maloniausias akimirkas, sieloje jaučiame vidinį džiaugsmą, visiško pasitenkinimo, ramybės ir tylos jausmą.
Laimė ir savirealizacija
Kažkas sakys, kad žmogus, kuris yra turtingas, žinomas visame pasaulyje, turi apdovanojimų - tai laimingas žmogus. Aristotelis manė, kad laimės paslaptis slypi žmogaus savirealizacijoje. Tik tas, kuris pažinojo save, savo likimą ir atskleidė savo galimybes, tikrai gali būti laimingas. Iš tiesų taip ir yra gyvenime, užsiimdami mėgstamais dalykais esame laimingi.
Tačiau ar paprasta turėti nuoširdų santykį su turtingu ar žymiu žmogumi? Tokį santykį, kai domimės juo tik kaip bičiuliu - tik dėl jo paties. Tada žmogus mums yra svarbus ne todėl, kad turi riebią sąskaitą banke, svarbų postą ar daug pažinčių, bet kad tiesiog yra Marija, Jonas, Petras - turintis širdį, trokštančią artumo, saugumo, tikrų santykių. Net jeigu aš nieko neprašysiu, santykio iš išskaičiavimo šmėkla toliau lieka kaboti tarp mūsų ir nuodija mūsų bendravimą. Šios šmėklos sunaikinimui ir santykių išgydymui gal net būtina sąmoningai išsižadėti galimybės gauti iš jo pagalbą, nepaisant kad tos pagalbos suteikimas neapsunkintų duodančiojo.
Vienišumas ir laimė
Tokio esminio vienišumo būsena atsiranda tada, kai užvaldo nerimas, kad netekęs turtų, padėties, posto ar populiarumo kartu netenki ir visų „draugų“. Šis vienišumas ir yra esminė pojūčio „esu niekam nereikalingas, o tai reiškia nevertingas“ priežastis. Tuo tarpu asmens vertės praradimas, o ne kokių nors materialinių gėrybių stoka, yra giluminė jausmo „esu nelaimingas“ priežastis. Ar ne šis suvokimas pastūmėjo kai kuriuos žymius ir turtingus žmones į aplinkiniams nesuvokiamus drastiškus sprendimus, kai tik susvyravo jų turimi galios ir turtų ramsčiai?
Taigi turime paprastą ir kartu sudėtingą laimės formulę - turėti kuo daugiau nesavanaudiškų santykių su kitais. Tokie santykiai dar vadinami draugystės meile arba besąlygine meile, kai kitas asmuo yra vertingas tik dėl jo paties.
Tačiau tik neturėdami turtų tokius santykius žmonės renkasi patys, o turėdami - patiria, kaip egzistencinio vienišumo santykį primeta jiems aplinkiniai.
Kančia ir laimė
Oponentai tuojau pat paprieštaraus: o kodėl minėtas besąlyginės meilės santykis yra laimės garantas, jeigu tokie santykiai neapsaugo nuo kančios? Taip, tai tiesa: besąlyginės meilės santykis gali būti ir kančios priežastimi, nes toks santykis neįmanomas be asmens atvirumo, pažeidžiamumo, nesavanaudiško dalinimosi.
Argi galime būti tikri, kad kitas tiesiog visko nepaims, nepanaudos sau, nepasijuoks iš mūsų naivumo, o mes patirsime kančią dėl išdavystės ir paprasčiausios materialinės stokos? Ką gi, jeigu besąlyginės meilės santykis yra nepriimtinas, tai kokią tada turime alternatyvą?
Ar savanaudišką santykį, kai aplinkiniai mums tėra priemonės, įrankiai mūsų poreikiams patenkinti? Jeigu taip, tada yra logiška tikėtis, kad ir mes kitiems tesame tik įrankis ir darbo priemonė - pasipelnymo šaltinis. Ar norime tokiais būti ir patirti esą iš esmės vieniši, nepaisant saldžiai mums besišypsančiųjų būrio? Na ne, gal nelabai... O gal galime atrasti kokią nors pragmatinę ir saugią kombinaciją, tarkime: šeimoje mylime besąlygiškai, o štai versle jau siekiame maksimalaus materialinio rezultato bet kokiomis priemonėmis?
Taigi kančia yra neišvengiama nepaisant kokio pobūdžio santykius kuriame su aplinkiniais. Turbūt daugelis sutiks, kad jausdami savo atžvilgiu kito žmogaus besąlyginę meilę, galime būti bent akimirką laimingi. Tiesa galime šios laimės ir nepatirti, jeigu nepatikėsime arba tiesiog bijosime pripažinti kito nuoširdumo.
Ar esame laimingi mylėdami besąlygine meile, net jeigu atsakas yra neadekvatus? Teorinis tokio klausimo gvildenimas būtų ilgas ir sudėtingas. Nuoširdus asmeninės patirties atgaivinimas galėtų padėti greičiau ir aiškiau atsakyti į minėtą klausimą. Gal besąlyginės meilės patirtį atrasime savo vaikystėje, gal kai buvome romantiškai įsimylėję, galbūt kai rūpinomės savo vaikais, padėjome nepažįstamam į nelaimę pakliuvusiam žmogui, o gal kai džiaugėmės savo profesine veikla?
Tai turėtų būti kažkas tokio, apie ką pagalvojus vėl sušyla širdis, veidą nutvieskia šypsena. Mums vėl norisi patirti tokį pat santykį, net jeigu kitų atsakas mūsų prisiminimuose ir nebuvo visiškai toks, kokio tikėjomės ir nesame gavę jokio materialaus atlygio už pasidalintą širdies šilumą ar kitiems dovanotą nesavanaudišką pagalbą.
Kančia yra besąlyginės meilės trūkumo ir pasaulio netobulumo pasekmė. Niekada nežinome, kiek mes patys ar aplinkiniai turime savo širdyse erdvės besąlyginei meilei. Kai ši erdvė susitraukia, žmogų užvaldo savimeilė, pasirenkamas savanaudiškas santykis, ir aplinkiniai vėl ir vėl nustėrsta iš siaubo, išgirdę apie įvykdytus nusikaltimus, kai nusikaltėliui kitas žmogus tėra įrankis ar priemonė savanaudiškų tikslų pasiekimui.
Tada turėtų galioti ir priešingas dėsnis: besąlyginei meilei artėjant į begalybę, kančia artėja į nulį? Žmogus, kol gyvas, kiekvieną akimirką renkasi savo vietą tarp minėtų kraštutinumų. Kiek toli esame nuo pragaro ar meilės karalystės negali tiksliai nusakyti joks žmogus, įskaitant ir mus pačius, nes tam reikia pamatyti slapčiausias širdies kerteles.
Todėl ir negalime nei žmogaus pasmerkti, nei paskelbti šventuoju tol, kol jis gyvas ir turi galimybę vis iš naujo apsispręsti už besąlyginę meilę ar prieš ją.
Taigi kančios perkeitimo, įprasminimo ir palengvinimo kelias tėra vienas - besąlyginės meilės santykis su kitu, įskaitant net ir priešus.
Į tokį santykį (tik jo tiesiai neįvardydamos) remiasi visos įmantriosios šiuolaikinės teorijos apie darbuotojų motyvaciją, komandinį darbą, lyderystę ir kitus panašius gražius dalykus. Tose teorijose yra mokoma apie tai, kaip svarbu pripažinti bendradarbių asmens vertę, išgirsti jų rūpesčius, nuoširdžiai padėti jiems augti, atvirai ir su pagarba dalintis savo rūpesčiais. Argi viso to neatrandame besąlyginės meilės santykyje?
Šalia šio santykio dar vertėtų nepamiršti asmeninio pašaukimo - gyvenimo kelio, konkrečios profesinės veiklos, geriausiai įdarbinančios žmogaus turimus talentus ir gebėjimus, - svarbos darbinėje veikloje. Tik atradus pašaukimą žmogus viską daro dalydamasis, nes jo širdis yra perpildyta kūrybiniu veiklos džiaugsmu, nepriklausomai nuo veiklos srities.
Organzacijoje vyraujančių santykių keitimo ir darbuotojų asmeninio pašaukimo atradimo sėkmė glūdi įmonės vadovų nuostatoje. Vadovas gali žvelgti į savo darbuotojus ir verslo partnerius kaip į priemones, įrankius, kuriuos reikia kuo efektyviau panaudoti siekiant savo asmeninių tikslų. Tačiau visiškai kitokie santykiai įmonėje formuojasi, kai vadovas vertina darbuotojus kaip asmenis - kuriančius ir savo gėriu besidalijančius.
Jeigu vyraujanti vadovo širdies nuostata yra savanaudiška, mokymai ar organizacijos veiklos tobulinimo seminarai teliks tuščiu paukščiuku personalo skyriaus ataskaitose. Nekenčiu moralizavimo. Nes bet koks moralizavimas, neparemtas asmenine patirtimi ir darbais, yra tuščia teorija, kokia graži ji bebūtų.
Todėl remiuosi savo asmenine patirtimi, o pats stengiuosi gyventi tuo, apie ką rašau ir sakau, nors ir žinau, kad nauji suklupimai išlieka mano kasdienybės palydovu... Viliuosi, kad skaitytoją šie pasvarstymai paskatins prisiminti savo asmenines patirtis. Vienokias, kai santykiai jūsų ar kitų iniciatyva buvo palaikomi dėl apčiuopiamos naudos. Kitokias, kai nors trumpam blykstelėdavo besąlyginis meilingas dalijimasis su kitu.
Labai svarbu nuoširdžiai atpažinti, kokių patirčių prisiminimai dabar paskatina širdyje tuštumos ir kartėlio jausmus, o kokie šildo, gaivina ir yra vidinės stiprybės ir tikros laimės šaltinis. Manau, kad sąžiningai peržvelgtos asmeninės patirtys padės atsakyti patiems sau į klausimą, kaip žmogus, nepaisant jo turtų, žinomumo masto, bei žiaurios kančios realybės, gali tapti laimingu.
Nemanau, kad tai lengvi ir paprasti klausimai, nes dažnai savo giliausiuose pasąmonės kloduose mes slepiame ne tik skaudžias patirtis, bet ir šviesias akimirkas! Kodėl pastarąsias?