Nuosavybė - tai visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė).
Nuosavybė gali būti žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė), gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas, gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas), valstybės neatlygintinai (konfiskacija 1, konfiskacija 2) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų, t. p. nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais. Nuosavybės objektai, kurių civilinė apyvarta nėra uždrausta ar apribota, gali būti laisvai parduodami, skolinami, nuomojami, įkeičiami, mainomi, dovanojami, sunaudojami ir sunaikinami savininko valia.
Nuosavybė suteikia savininkui ne tik teises, bet ir pareigas: garantuoti savo turto saugų naudojimą, padengti jo išlaikymo išlaidas, mokėti mokesčius (turto apmokestinimas). Nuosavybė, ypač gamybos veiksnių (kapitalo ir gamybos priemonių, žemės nuosavybė, technologijų pramoninė nuosavybė) yra bet kokios ekonominės sistemos pagrindas, o vergovinėje santvarkoje nuosavybės objektas buvo ir žmogus. Vyraujantis nuosavybės pobūdis visuomenėje lemia ūkininkavimo formas, pajamų paskirstymą ir žmonių ekonominę gerovę, iš dalies ir teisinę santvarką, nes visuomenė siekia teisinėmis priemonėmis (nuosavybės teisė) apsaugoti esamos ekonominės tvarkos stabilumą.
Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.
LIETUVOJE pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė. 10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu. 1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte). SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje per pakankamai trumpą laiką iš naujo suformuota veiksminga privačios nuosavybės sistema privatizavus didžiąją dalį buvusio valstybinio turto ir grąžinus piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę), kuris jiems priklausė iki 1940. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.
Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas yra pagrindinės materialaus turto rūšys, formuojančios žmogaus turtinį pagrindą, vaidinantį svarbų vaidmenį 21 amžiaus ekonomikoje. Turtas, kuris negali būti perkeltas iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jo paskirties ir nesumažinus vertės, laikomas nekilnojamu turtu. Turtas, kurį galima perkelti, vadinamas kilnojamuoju turtu.
Pagrindinės nuosavybės formos Lietuvoje
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos Respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms.
Privati Nuosavybė
LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.
Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.
Bendroji Dalinė Nuosavybė
Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.
Bendroji Jungtinė Nuosavybė
Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.
Valstybės Nuosavybė
Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių, kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė. Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt.
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Savivaldybių Nuosavybė
LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai. Priimtas netgi LR įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka.
Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise.
Intelektualinė Nuosavybė
Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės.
1990 metais Nuosavybės pagrindų įstatyme ir Lietuvos Respublikos Civiliniame Kodekse intelektualinės nuosavybės sąvokos dar nerandame. Tačiau kai kuriuose Civilinio Kodekso straipsniuose kalbama apie objektus, kurie apibendrintai priklauso intelektualinės nuosavybės objektų grupei. Pavyzdžiui, 515-557 straipsniai skiriami autorinei teisei; 558-566 straipsniuose apibūdinamos spektaklių režisierių, artistų ir vaizdo įrašų gamintojų teisės (jos vadinamos gretutinėmis autorinėms teisėms). 601 straipsnis skirtas pramoninės nuosavybės paveldėjimui.
Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę. Šiuo metu paplitusi nuomonė, kad mokslinių atradimų nereikėtų minėti kaip atskiro intelektualinės nuosavybės objekto, kadangi nei nacionaliniai įstatymai, nei tarptautinės sutartys nenumato jokios nuosavybės teisės moksliniams atradimams.
Pramoninė Nuosavybė
Pramoninė nuosavybė- tai intelektualinės nuosavybės dalis. 1994 m. Lietuva prisijungė prie 1983 m. Paryžiaus konvencijos pramoninei nuosavybei saugoti.
Autorių Teisės
Teisinis pagrindas, garantuojantis autorių teisių apsaugą Lietuvoje, atitinkančią šių teisių apsaugą tarptautinėje praktikoje, sukurtas priėmus 1994 m. gegužės 17 d. įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso pakeitimo ir papildymo.
Turto paveldėjimas ir svarbūs aspektai
Svarbu atsiminti, kad paveldėto turto valdymas ir vertinimas gali sukelti papildomų iššūkių, ypač jeigu turto teisės yra neaiškios arba yra keli paveldėtojai. Kasmet valstybė paveldi apie 400 butų, įmonių akcijų, įvairių ūkinių pastatų ir kitokio turto bei jo dalių. Toks valstybei tenkantis nekilnojamasis turtas, kai jo dėl skolų nenori priimti įpėdiniai arba jų tiesiog nėra, perduodamas Turto bankui ir vėliau parduodamas viešuose aukcionuose.
Turto bankas valstybės vardu paveldi ir perima valdyti gyventojų nekilnojamąjį turtą bei įmonių akcijas, kilnojamąjį turtą bei lėšas sąskaitose perima Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), o žemės sklypus be statinių - Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT). Turtas valstybės vardu gali būti perimtas tik po to, kai, neatsiradus teisėtiems įpėdiniams, notaras išduoda palikimo perėjimo valstybei liudijimą. Dažniausiai perimamas gyvenamosios paskirties turtas: butai, bendrabučio tipo kambariai, gyvenamieji namai, sodybos, sodo nameliai ir jų dalys, taip pat žemės ūkio ir techninės paskirties pastatai, tokie kaip daržinės, tvartai, fermos, sandėliai, garažai ir jų dalys, inžinerinė infrastruktūra, pvz.: gręžiniai, vandentiekio bokštas, vamzdynai) ir kt. Paveldimo turto vertė svyruoja nuo kelių eurų iki šimtatūkstantinių sumų.
Didžioji dalis valstybės paveldėto nekilnojamojo turto (apie 60 proc.) yra su skolomis, turtas būna areštuotas, įkeistas ir kt. Žmogui mirus, paveldėtojas negali atsisakyti dalies palikimo ar priimti palikimą tik iš dalies, t.y. jis priima visą palikimą besąlygiškai ir jam tenka pasirūpinti ne tik paveldimu turtu, bet ir prisiimti atsakomybę už mirusiojo skolas. Tais atvejais, kai skolų yra nemažai arba prieš priimant palikimą įpėdinis turi įtarimų, kad skolų yra, tačiau tiksliai nežino jų apimties, Civilinis kodeksas numato galimybę paveldėtojo atsakomybę už palikėjo skolas apriboti palikėjui priklausiusio turto verte, t.y. Dėl palikimo priėmimo pagal turto apyrašą įpėdinis turi kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą, kuris išduos vykdomąjį pavedimą dėl turto apyrašo sudarymo. Šį pavedimą įpėdinis per dvi savaites turi pateikti bet kuriam palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančiam antstoliui.
Turto banko praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet žmonės ilgus metus kartu gyvena ir veda bendrą ūkį, tačiau nėra įteisinę santykių ar bendros nuosavybės. Kai nekilnojamojo turto savininkas miršta ir nėra sudaręs testamento, kartu gyvenęs žmogus susiduria su problema, nes jis neturi jokių teisių į turtą. Todėl norime paraginti žmones neatidėlioti ir laiku sudaryti testamentą, kad būtų išvengta panašių situacijų“, - ragina Turto banko teisininkė. Testamentas gali būti sudaromas pas notarą (oficialusis testamentas) arba parašomas laisva forma (asmeninis testamentas). Tiesa, turėdamas asmeninį testamentą, įpėdinis per vienerius metus po palikėjo mirties turės kreiptis į teismą, kad šis jį patvirtintų.
Asmeniui mirus, jo įpėdiniai dėl palikimo priėmimo per 3 mėnesius nuo palikėjo mirties turėtų kreiptis į notarą, kurio veiklos teritorijoje buvo paskutinė mirusiojo (palikėjo) nuolatinė gyvenamoji vieta. Jeigu įpėdiniai yra nepilnamečiai, juos atstovaujantis asmuo turėtų pasirūpinti teismo leidimu priimti ar atsisakyti priimti palikimą (pvz. tuo atveju, jei palikėjo skolos viršija palikimo vertę ir palikimo priėmimas neatitiktų nepilnamečių interesų) ir tik turėdamas tokį leidimą, kreiptis į notarą dėl palikimo nepilnamečių asmenų vardu priėmimo ar atsisakymo priimti palikimą. Palikimas, kurį paveldi įpėdiniai (vaikai), gimę po palikimo atsiradimo, turi būti priimamas per tris mėnesius nuo jų gimimo dienos.
Tuomet, kai turtas yra įgytas santuokoje, mirus vienam iš sutuoktinių, jo turėta dalis savaime neatitenka pergyvenusiam sutuoktiniui, todėl šis taip pat turėtų kreiptis į notarą dėl mirusiam sutuoktiniui priklausančios turto dalies paveldėjimo.
Tuo atveju, jei įpėdinis per nurodytą terminą nespėja kreiptis į notarą, jam teks kreiptis į teismą arba prašant atnaujinti terminą palikimui priimti ir motyvuojant, kad jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, arba prašant teismo konstatuoti, jog palikimas buvo priimtas faktinio valdymo būdu, t. y. kad įpėdinis, nepraleisdamas 3 mėnesių termino pradėjo mirusiojo turtu rūpintis kaip savu, pvz.: juo naudojosi, mokėjo mokesčius, tvarkė, remontavo ir pan.
Tais atvejais, kai dėl dokumentų teismui parengimo įpėdiniui reikalinga teisininko pagalba, tačiau jis neturi pakankamai lėšų tokiai pagalbai apmokėti, yra galimybė kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.
Turto vertinimas
Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas yra pagrindinės materialaus turto rūšys, formuojančios žmogaus turtinį pagrindą, vaidinantį svarbų vaidmenį 21 amžiaus ekonomikoje. Turtas, kuris negali būti perkeltas iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jo paskirties ir nesumažinus vertės, laikomas nekilnojamu turtu. Turtas, kurį galima perkelti, vadinamas kilnojamuoju turtu. Vertinimas tik nekilnojamam turtui dažniausiai atliekamas tuomet, kai yra imama paskola turto įsigijimui arba statybų užbaigimui.
Nekilnojamasis turtas visais laikais buvo ir yra puiki investicija, todėl, kad jo vertė sąlyginai nekrenta. Tinkamas paveldėto nekilnojamojo turto vertės nustatymas yra svarbi testamento tvirtinimo dalis, nes turtas negali būti paskirstytas, kol nėra žinoma jo vertė. Jeigu paveldėjote arba jums buvo padovanotas nekilnojamasis turtas ir neatlikote turto vertinimo, notaras, tvarkydamas jūsų nuosavybės dokumentus įprastai užfiksuoja turto vertę, remdamasis vidutinės rinkos vertės duomenimis. Deja, bet dėl neatliktos išsamios turto vertinimo analizės, vidutinė rinkos vertė paprastai neatitinka realios individualios nekilnojamojo turto rinkos kainos.
Kas įtakoja nekilnojamojo turto vertę?
- Namo dydis ir vieta - žmonės vertina naudingojo ploto dydį, miegamųjų, vonios kambarių skaičių.
- Nekilnojamojo turto būklė - prižiūrėtas ir išlaikytas būsto vidus ar išorė tikrai padidins nekilnojamojo turto vertę. O jeigu būstui įmanoma atlikti korekcijų - išplėsti, pastatyti priestatą ar pan.
Jeigu jums reikalinga išsami turto vertinimo ataskaita arba nenutuokiate, kiek vertas paveldėtas būstas - susisiekite nemokamai konsultacijai dėl retrospektyvinio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto vertinimo.
Santykiai be santuokos ir turtas
Santuokoje įsigytas ir vieno iš sutuoktinių vardu registruotas nekilnojamasis turtas yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip yra todėl, kad galiojančios LR Civilinio kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams ir šeimos santykius reguliuojančios teisės normos jiems nėra taikomos.
Pagal šią sąlygą asmuo, pretenduojantis į kito sugyventinio vardu registruotą turtą, pirmiausiai turi įrodyti, jog tarp jų buvo sudarytas susitarimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją nuosavybę. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Kitaip nei santuokos atveju, kai galioja lygių dalių prezumpcija, reiškianti, kad įsigytas ir vieno iš sutuoktinių vardu registruotas nekilnojamasis turtas priklauso sutuoktiniams lygiomis dalimis (tai yra, po 1/2), sugyventinių atveju tokia prezumpcija negalioja. Atitinkamai asmuo, pretenduojantis į kito partnerio vardu registruotą turtą, taip pat turi įrodyti, kokį konkretų indėlį (lėšomis ar darbu) įnešė į konkretų turto objektą bei kiek tas indėlis pagerino šio objekto vertę ar sudaro šio objekto vertės. Pavyzdžiui, jeigu buvo įsigytas būstas už 100 tūkst. eurų ir jis buvo registruotas vieno partnerio vardu, o kitas partneris įrodė, kad šio būsto įsigijimui pervedė savo partneriui 20 tūkst. eurų, tokiu atveju jis galėtų pretenduoti į 1/5 turto dalį.
Dar daugiau - jeigu gyvenant kartu būstas buvo suremontuotas, remontas buvo atliktas bendru darbu ir abiejų partnerių lėšomis, o būsto vertė padidėjo iki 150 tūkst. eurų, tokiu atveju partneris jau galėtų pretenduoti į 1/3 turto dalį (nes galėtų būti laikoma, kad jo investicija yra 45 tūkst. eurų (20 tūkst. eurų indėlis įsigyjant turtą bei 25 tūkst. eurų indėlis remontuojant turtą). Situacija gali būti dar labiau komplikuota, jeigu vienas iš sugyventinių arba abu yra nenutraukę ankstesnių santuokų. Teismų praktikoje toks atvejis pasitaikė ne kartą, kai vienas iš sugyventinių pretendavo į kito sugyventinio vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įsigytas jų bendro gyvenimo metu, abiejų lėšomis ir darbu, tačiau jam nenutraukus ankstesnės santuokos.