Žmogus - ne tik gamtos padaras, bet ir protinga būtybė. Tačiau „proto“ sąvoką reikėtų suprasti platesniu aspektu. Žmogui pasiekiamas visas kompleksas transcendentalinių aktų, jam būdinga įvairiapusiška veikla, valia, norai, savistaba, taip pat įvairūs rūpesčiai.
Iš tikrųjų nėra tokios filosofijos, kuri nebūtų bandžiusi išsakyti savo teiginių apie žmogų. Jau 1569 m. buvo viena knyga pavadinta „Antropologija“, graikų kalboje tai reiškia „mokslas apie žmogų“. Tačiau tik XIX a. trečiajame dešimtmetyje filosofinė antropologija kaip programinė filosofinio mąstymo kryptis pradeda egzistuoti, o jos grindėjas - Maxas Scheleris. Jis visą dėmesį sutelkė į naują žmogaus koncepciją, kuri jo manymu turėtų vesti į naują „žmogaus filosofiją“.
Filosofinė antropologija („mokslas apie žmogų“ filosofiniu požiūriu) skiriasi nuo biologinės ir psichologinės, nes ji siekia pažinti patį žmogų, arba žmogų apskritai, koks jis yra iš viso. Ji domisi žmogumi ne tik kaip objektu, bet pirmiausia kaip subjektu. Mąstančio žmogaus problema yra, kad jis turi poreikį viską aiškintis, rasti prasmę, pvz., egzistencijos prasmę. Bet šis aiškinimasis nėra vien teorinis, nes žmogui apsisprendus dėl gyvenimo prasmės yra atskleidžiami arba paslepiami kažkokie uždaviniai, tikslai.
Iš tikrųjų yra svarbu, kaip žmogus suvokia save - ar kaip Dievo kūrinį, ar kaip būtybę, kilusią iš beždžionės. Ir šiuos skirtingus klausimus keldamas žmogus savyje girdės visiškai skirtingus atsakymus. Jis yra toks, kad stengiasi viską paaiškinti. Taigi filosofinė antropologija į žmogų žvelgia visai kitaip negu gamtos mokslai. Iš tiesų ji nepasitenkina vien stebėdama, kaip elgiasi žmogus ar kokius dėsningumus galima įžvelgti jo elgsenoje; ji (filosofinė antropologija) klausia, kas yra pati žmogaus būtis, kokios gali būti realios galimybės funkcionuoti jo prigimčiai.
Bet šioje vietoje ji susiduria su paradoksaliu keblumu - kad ir žmogus nėra filosofinės antropologijos objektas, nes tik jis gali pasakyti ką nors apie kitą žmogų: apibrėžiamasis ir apibrėžiantysis šiuo atveju yra tapatūs. Tai yra būdingas bruožas svarstant apie žmogų. Kai kurie filosofai bando šį bruožą sušvelninti tarytum į žmogų žvelgdami iš šalies.
Žmogaus situacija pasaulyje: skirtingų filosofų požiūriai
Prancūzų filosofas Blaise'as Pascalis mano, kad visas problemiškumas kyla iš to, jog žmogaus vieta yra tarpinė, tarp gyvulio ir angelo. Žmogus neturi per daug save nuvertinti arba pakelti. Jis turi žinoti šiuos abu bruožus.
O antai Herderis savo antropologinius svarstymus pradėjo žmogaus situaciją pasaulyje gretindamas su gyvulio situacija. Jis nurodė daug žmogaus bruožų, kurie vėliau buvo išanalizuoti detaliau. Herderio pagrindas buvo, kad jis žmogų apibūdino kaip „pirmąjį paleistą į laisvę kūrinį Dievo sukurtoje Visatoje“.
Taip norėdamas pabrėžti, kad žmogus gimsta be tvirtų instinktų ir ilgai mokydamasis privalo išmokti naudotis savo protu puikiai, nes juk iš tikrųjų žmogus gimsta nemokėdamas nieko ir jo instinktas yra išmokti visko: vaikščioti, kalbėti. Iš tiesų jis atrasdamas savo tiesą dažnai klysta, krenta ir dėl to gyvulys ant savo keturių kojų jaučiasi saugiau, o griežtas jutimų ir geismų suderinamumas rodo kelią, bet žmogus turi didelį pranašumą prieš gyvulį, nes jis vaikšto iškelta galva, plačiai dairosi. Jis turi protą, kurio neturi joks kitas žemės padaras, - „Dievo sūnus ir žemės karalius“.
Žmogus dauguma atžvilgių yra nevienalytis žemės organizmas, tačiau tokiomis gamtos galiomis daugiau niekas neapdovanotas. Nors gyvulys ir iškelia galvą ar ilgisi laisvės ištiesę kaklus, tačiau jo nesubrendusi mąstymui siela tarnauja prigimtiems aistroms. Žmogus pirmas į laisvę; ame veikia gėris ir blogis, melas ir tiesa, jis gali analizuoti ir privalo rinktis. Jei žmogui gamta davė dvi rankas, dvejas akis, tai jis gali ne tik kurti situacijas, bet ir būti jų dalyviu, šeimininku, o mąstymas, protas jam užgarantuoja šią teisę.
Žmogus gali būti savo gyvenimo, laimės, likimo kalvis, jis gali nepalankias situacijas paversti jam parankiomis t. y. „laikui bėgant, jis gali pamilti grandines, uždėtas jam prieš jo paties prigimtį, ir net papuošti jas žiedais“.
Žmogui laisvė dažniausiai būna jėgų ir aistrų pusiausvyra siekiant ramybės bei paprastumo. Bet kad ir kaip bebūtų, kad ir kiek jis piktnaudžiautų savo padėtimi, žmogus išlieka karaliumi; jis turi teisę rinktis, ko neturi kiti žemės padarai. Žmogus gali siekti, tobulėti, kad ir klupdamas, keldamasis, išlieka žmogumi; gimęs, būdamas kūdikiu, jis nors dar ir neprotingas, bet galintis tapti protingesniu; nors ir nepasiekęs žmogiškumo, bet jo siekiantis.
Maxas Scheleris savo knygoje „Žmogaus vieta kosmose“ dėsto moderniosios filosofinės antropologijos pagrindus. Jis į žmogų žvelgia kaip į „dvasinę būtybę“, kurios būdingi bruožai yra atvirumas pasauliui ir dalykiškumas. Turėtų mums iškilti esminis klausimas, ar tuomet kai gyvulys įgauna proto, ar tada jie (žmogus ir gyvulys) skiriasi kuo nors daugiau nei protingumo laipsniu?
Iš tikrųjų skiriasi, nes žmogaus esmė - ypatinga jo padėtis, kas yra aukščiau už intelektą, galią rinktis. Jau graikai teigė esant tokį principą ir vadino „protu“. Bet reikėtų dabar jį suprasti platesne prasme, apimančia ne tik protą ar „idėjinį mąstymą“, bet visuminę žiūrą: pradedant pirminiais fenomenais, baigiant apibrėžta klase volicionalių bei emocionalių aktų: gerumas, meilė, gailestis, pagarba. Tokią prasmę apibūdinantis žodis - dvasia. O baigtinių būties sferų viduje egzistuojančią dvasią reikėtų vadinti asmeniu. Dvasia, tai žinojimas arba specifinis žinojimas, kurį tik ji pati (dvasia) gali duoti.
„Dvasinė“ būtybė - tai nesusijusi su aplinka, ji yra laisva aplinkinio pasaulio atžvilgiu. Ji „turi pasaulį“, ji pajėgi principingai pati suvokti objektų buvimą. Dalykiškumas, jos apsprendžiamumas pačių daiktų. Dvasią „turi“ tik tos gyvosios būtybės, kurios geba būti tobulai dalykiškos.
Vėlesnės teorijos nustatinėjo glaudesnį ryšį tarp ypatingos biologinės žmogaus struktūros ir Schelerio konstatuoto atvirumo pasauliui bei dalykiškumo. Antai zoologas Adolfas Portmannas nurodė dar vieną žmogaus skirtumą nuo gyvulio, kad natūrali kitų žinduolių embriono raida vyksta dar motinos kūne, o žmogaus - vadinamaisiais ankstyvosios kūdikystės metais - šalia gimdos.
O Arnoldas Gehlenas kelia klausimą, kaip žmogus būdamas toks silpnas, išlieka gyvas, nes jo manymu žmogus neturi daug instinktų, kuriuos turi gyvuliai, atviras pasauliui ir per ne lyg yra pažeidžiamas. Žmogus yra fizinės prigimties, rizika, kuri tiesiog prieštarauja visų gyvulių įrodytam organiškam dėsningumui. Jis skiriasi nuo gyvulio, nes „išmestas“ į pasaulį jis neturi šarvų, kuriuos turi gyvulys. Gyvulį saugo kūnas, nes jis pats yra hormoninga aplinkinio pasaulio dalis. Žmogus neturi nei vieno tinkamo organo, pritaikyto tiksliai aplinkai valdyti. Pvz., juslė atveria tik tą išorinio pasaulio dalį, kuri yra gyvybiškai svarbi. Jis yra priverstas aiškintis kiekvieną smulkmeną, vėliau prie jos veiksmingai derintis.
Kultūrą Gehlenas laiko vienu iš pagrindinių žmogaus gyvenimą lengvinančių veiksnių, nes ji kuria atitinkamas institucijas. Galima pasakyti, kad gyvulių grupę ar simbiozę išlaiko krūvoje vedlys ir instinktyvūs postūmiai. Panašiai žmonių grupes bei institucijas formuoja apčiuopiami, beveik automatiški mąstymo, jausmų, vertinimų ir veiksmų įpročiai, kurie jas daro įprastinėms ir stabilizuoja.
Jurgenas Habermasas, kritikuodamas Gehleno teoriją, kritikos smaigalį nukreipia į institucijas. Jis pateikia glaustą galutinę Gehleno išvadą, kad ankstyvosios kultūros yra mėginusios paskatų perteklių, judėjimo įvairumą, perdėtą jautrumą, intelekto atvirumą valdyti stiprių institucijų padedamos. Po to jis kritikavimo sritį praplečia ir taiko visai filosofinei antropologijai. Habermasas (kaip ir Sartre'as) atmeta tokią žmogaus sampratą, pagal kurią egzistencija yra pirmesnė už esmę ir galiausiai pabrėžia istoriškumo ir visuomeniškumo pirmumą prigimties atžvilgiu.
Antropologija, būdama filosofijos disciplina yra kompetentinga spręsti apie visus apribojimus, kylančius iš aplinkos ir dėl atvirumo pasauliui, lygias tokias pačias nuostatas privalo taikyti ir sau pačiai. Geriausia būtų, jei antropologas formuotų savo žmogaus sampratą, remdamasis samprata tos visuomenės, kurioje ji susidarė neatsitiktinai.
Kitas problemų ratas būtų - žmogus ir jo vieta pasaulyje. Tik žmogaus santykiai su aplinka įgalina pažinti sąmonę. Žmogaus sąmonei būdinga tai, kad ji išsilaisvina iš gyvuliškųjų poreikių nelaisvės. Tik žmogus savo veikla gali realizuoti tikslus, nes dirbdamas jis sukuria kultūrą. Kadangi žmogus kelia sau tikslus ir juos įgyvendina, jis tampa aktyvia būtybe visai kita prasme negu žvėrys. Veikdamas žvėris turi menką praeities ir ateities nuovoką, jis apsiriboja instinktais bei jam įgimtu reakcijos būdu. Jis nesuvokia savito situacijos pobūdžio, o žmogui pavyksta tai suvokti.
Situacija ir veikla: moralinis apsisprendimas
Visai kitokia žmogaus situacija. Į situaciją į kuria patenka priverstinai, trukdo būti laisvam. Laikas, kuriame skleidžiasi situacija, priverstinai įtraukia į savo įprastinę tėkmę. Žvėris patekęs į situaciją, reaguoja savaip, o žmogus taip reaguoti negali. Jo instinktai susieti tik su keliomis primityviomis funkcijomis, jis yra laisvas ir gali nuspręsti vienaip ar kitaip. Situacija jam nenurodo kaip jis turi veikti, o tik tai, kad jis privalo veikti. Taigi prieiname išvadą, kad situacija verčia žmogų veikti laisvai. Kaip jam tapti laisvam yra jo moralinis apsisprendimas.
Aptarus situaciją, tuomet reikėtų apibūdinti kas yra veikla, tai ne bedvasės sąmonės aktyvumas ir yra veikla. Veiklai būdingi trys momentai:
- Su kiekvienu daiktu galima kažką daryti, tad veikla turi ypatingą turinį, kuriame glūdi dorovingumo reikšmė.
- Antras momentas kyla iš situacijos analizės. Veikla yra toks veiksmas, kai aš būnu veikiamas ne tik tiesioginės situacijos, bet ir natūralių troškimų.
- Trečias momentas iškyla tada, kai yra mėginama išsiaiškinti, kaip atrodo pasaulinis procesas su jame esančiu žmogumi.
Žmogus yra laiko tėkmėje ir jis suvokia dabartį ir praeitį. Visa ką padaro žmogus gyvenime yra susiję su tam tikrais padariniais, kurių jis neįstengia numatyti.
Yra keli momentai, lemiantys žmogaus padėtį pasaulyje:
- išankstinio numatymo sugebėjimas;
- apsisprendimo gebėjimas, kuris tapatus tikslingumui;
- laisvė ir
- vertybių suvokimo gebėjimas t.y. Koks turėjo būti sukurtas pasaulis, kuriame žmogus galėtų jaustis kaip laisva ir veikli būtybė?
Kai pasaulis yra kauzaliai determinuotas, tai žmogus jame gali jaustis pakankamai laisvai ir nevaržomai. O pasaulis yra kauzaliai determinuotas, kaip to reikalauja gamtos dėsniai, nes priešingu atveju laisvė taptų neįmanoma. Taigi laisvė galima tik „pozityviajame intelekte“, kuris yra veikiamas tolesnio priežastingumo.
Žmoguje susiduria dvi skirtingos determinuotumo rūšys: pirmiausia gamtinis determinuotumas arba kas šiandieną yra vadinama „poreikiais“ bei kitais vertybių dėsningumais ir jų kategoriniais reikalavimais. Taip yra, kad žmogus turi dorovinę sąmonę, kurios pradžioje neturėjo. Dar žmoguje veikia loginių ir psichologinių dėsningumų priešpriešos, nes egzistuoja nesunkiai aprėpiama loginių dėsnių sistema, galinti garantuoti išvadų teisingumą, mąstymo apskritai tikrumą.
Taigi tik atskiras žmogus turi sąmonę ir tik jis yra tikrasis asmuo. Ir negalima žmogaus lyginti su gyvuliu, kuris tikrai niekada neprilygs JAM tiek protu, tiek intelektu, tiek mąstymu, tiek veikla, tiek. Nebent galima lyginti tuo atveju, kaip norima išryškinti žmogaus pranašumą ir parodyti, kad tik žmogus yra vienintelis karalius.
Likimas šiuolaikiniame gyvenime: ar žmogus yra savo likimo kalvis?
Popiežius Benediktas XVI kritikavo žalingą ir destruktyvią įtaką, kurią sukelia kai kurios moderniosios kultūros formos, nusprendusios, kad Dievas yra miręs, o žmogus yra vienintelis savo likimo kalvis.
Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Vytautas Ališauskas komentuodamas Popiežiaus mintis apie žmogų, kaip savo likimo kalvį, pastebėjo, jog toks teiginys dviprasmiškas.
Manau, tikėti, kad „pats esi savo likimo kalvis“ yra pernelyg arogantiška. Mes nepasirenkame nei kokioje šalyje, nei kokioje šeimoje gimti, ir tai yra esminiai faktoriai, apibrėžiantys mūsų gyvenimą ir galimybes. Tai, ką mes „renkamės“ vėliau, yra nulemta įvairių socialinių faktorių ir įtakų. Asmeniniame gyvenime tiesiog kartojame kažkur nesąmoningai nusižiūrėtus modelius. Tai, ką pasiekiame (ar nepasiekiame), nulemta genetikos ir palankiai ar nepalankiai susiklosčiusios situacijos.
Kol mums gerai sekasi, mes galime lengvai susitaikyti su mintimi, kad mes patys kuriame savo likimą. Likimas yra priežasčių, glūdinčių mumyse pačiuose ir kylančių iš mūsų, poveikis. Matote, kiekvienas žmogus elgiasi, kaip jis nori, jis gali kalbėti, ką jis nori, gali galvoti, ką jis nori. Jis yra laisvas veikti, kalbėti ir mąstyti, visiškai laisvas. Tik nuo jo sprendimo priklauso, ar jis daro gerą ar blogą, ar jis kalba gerą ar blogą, ar jis galvoja gerą ar blogą.
Šie trys dalykai - veiksmai, kalbėjimas ir mąstymas - yra mūsų likimo priežastis, pagrindas. Gėris arba blogis yra tai, kas šį likimą gerai arba blogai kuria. Kaip grandinėlėje viena grandis susijusi su kita grandimi, taip ir priežastis susijusi su poveikiu. Žmogus gyvena savo gyvenimą, naudodamas laisvalaikį gėriui arba blogiui ir taip kuria savo likimą. Religijos kalba apie tai, kad gėris apdovanoja, o blogis - baudžia. Jos kalba apie tai, kad bus teismas ir atpildas. Tai mums atrodo suprantama ir aišku.
Per mūsų gerus ir blogus veiksmus, mūsų gerus ir blogus žodžius ir mūsų geras ir blogas mintis mes sukuriame priežastį ir teismą. Dabar daugelis klausite: kas yra gerai ir kas - blogai? Klausykis nuo visko atsiribojęs šios savo sąžinės, atsiribojęs nuo veiksmo aplink, atsiribojęs nuo žodžių aplink ir atsiribojęs nuo minčių aplink. Įsiklausyk į save ir leisk, kad sąžinė tau pasakytų kas yra gerai ir kas yra blogai, ir sąžinė tau atsakys.
Tai treniruok ir pasirūpink, kad gėlė visada būtų išsiskleidusi, kad ji matytų ir mėgautųsi šviesa. Taip bus stiprinamas geras likimas arba silpninamas blogas likimas. Nes šis treniravimasis ir rūpestis padės panaikinti blogį mumyse ir atneš gėrį į mus, o šis gėris tai yra mūsų sveikata, malonė būti sveikam. Tai yra tai, ką kiekvienas turėtų prisiminti: kad gėris galėtų mumyse veikti, reikia nusisukti nuo blogio ir nuo ligų, kad reikia atsijungti nuo blogio. Nes blogis daro blogus dalykus, o gėris - gerus.
Laimė kaip menas ir vidinė santarvė
Buvimas laimingu gali būti prilyginamas menui. Laimė tai ateina, tai išeina, todėl svarbu ja džiaugtis dabar ir čia. Iš tiesų, galima sakyti, kad būti laimingu - tai savotiškas menas, nes reikalauja kasdienės kūrybos, pastangų ir neišsenkančios vilties bei, žinoma, didžiulės kantrybės. Būtent kūrybos, nes reikia mokėti ir sugebėti „nutapyti“ laimingą savo dieną; pastangos - taip pat reikalingos; o viltis tiesiog neleidžia nuleisti rankų ir nukabinti nosies, vos vienai rimtesnei kliūčiai atsiradus kelyje.
Esant laimingu, nereikia pamiršti, kad visa ta laimės euforija gali lengvai imti ir praeiti, nes juk visa, kas ateina, tas ir praeina. Reikia susitaikyti su tuo, nes toks yra pasaulio vyksmas - viskas juda ratu, kartais harmoningai, kartais ir nelabai, bet kad niekas nestovi vietoje - faktas. Išeinančios laimės nereikia gaudyti, nes palūkėjus, ji vėl sugrįžta.
Santarvė yra tikrai nepaskutinėje vietoje tiek siekiant pačios laimės, tiek ir apskritai gyvenime. Žmogus, esantis vidinėje santarvėje, visuomet laimi. Tereikia prisiimti atsakomybę, kaip būtent pats žmogus laimės jausmą patiria ir kaip tvarkosi su netokiomis „laimingomis valandomis“.
Bet atsakomybė vaidina iš tiesų svarbų vaidmenį. Kai vengiama prisiimti atsakomybę, viskas, kas jau taip sunkiai lyg ir pasiekta, ima palengva slysti iš rankų. Laiku susiėmus, galima viską pakeisti. Tereikia leisti jausti savo emocijas, nes, matyt, būtent tokios jos šiuo metu ir turi būti.
Kad gyvenmas džiugintų, teiktų laimę, reikia mokėti įkvėpti ir įsikvėpti gerų ir teigiamų emocijų. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tas įkvėpimas turi eiti iš vidaus, o kad to pasiekti, reikia nemažai pereiti. Nuo vidinių prieštarų, iki aplinkinių nepasitenkinimo grimasų. Daug kas laimingam žmogui gali jausti pavydo jausmą, kad „štai, matai, jis laimingas, ko tik imasi, viskas jam sekasi…“.
Būdami santarvėje su kitais mes patys esame daug laimingesni. Juk pasidalinta laimė ar džiaugsmas auga ir net padvigubėja. Verta tą daryti, nes tai tarsi pakylėja. Kiekvienas gi nori veržtis į laimę, niekas nenori nusiminti ir juolabiau - kentėti, sielvartauti.
Tik santarvėje su savimi ir kitais, žmogus gali jaustis laimingas. Tik būdamas laimingas asmuo turi visas galimybes ir visus šansus tapti sėkmingas tiek darbuose, tiek kasdieniuose reikaluose. Ko imamasi, tas pavyksta, kas kalbama, tas eina iš širdies, kas patiriama, tas tik brandina ir augina žmogų kaip asmenybę.
Visi žinome patarlę: „Kiekvienas yra savo laimės kalvis“. Tačiau būti nelaimingam taip pat yra menas. Laimė nėra padaroma, tačiau tam tikru būdu mes esame atsakingi už savo laimę. Esame atsakingi už tai, ar gyvenimui sakome taip, ar ne. Iš besąlygiško „taip“ sau tokiems, kokie esame, ir savo likimui, teka laimė. Laimę nulemia likimas. Laimės reikia siekti ne tik per santarvę, bet ir per ramybę.
Ramus žmogus - laimingas žmogus. Jis ramiu žvilgsniu įvertina visas esančias situacijas ar painius dalykus. Ramiu, bet realiu žvilgsniu viską mato, nusprendžia ir po to elgiasi. Tik nurimęs žmogus gali būti objektyvus gyvenimo sprendimuose, dilemose ar kasdieniuose rūpesčiuose. Juk tas, kuris nuolatos panikuoje tiesiog „lygioje vietoje“, stresuoja, vargu, ar gali būti laimingas.
Suvokęs savo tikruosius poreikius žmogus jau gali spręsti, kas jam yra laimė, sėkmė, vidinis džiaugsmas. Svarbu nepamiršti ir kitų žmonių poreikių, juk džiaugtis vienam kažkaip lyg ir nepatogu, lyg ir nelabai jauku. Bet kai kitam leidi pasijausti laimingu, rodos, ir pačiam širdis dainuoja. Ko daugiau ir bereikia.