Kiekviena karta kuria kultūros paveldą pagal savo sociokultūrinius poreikius ir stengiasi įamžinti savo paveldo viziją, ją saugoti ir perduoti ateities kartoms. Naujos kartos praeitį įvertina iš naujo ir vėl atsirinkdamos tik savo poreikius tenkinantį paveldą. Tai ryškūs procesai, lydimi nebetinkamo palikimo naikinimo ir intensyvaus naujai atrasto paveldo aktualizavimo.
Šiandien valstybinė paveldosaugos sistema vis dar neranda pastovios ir tinkamos būdos kultūros palikimo vertinimui ir apsaugai. Palikimo vertinimas vis dar yra atsietas nuo visuomenės, kompetentingais vertintojais tebėra vien tik valstybinės paveldosaugos specialistai, kuriais kuo toliau, tuo vis mažiau pasitikima. Pastebimas pasikeitęs požiūris į sovietinį palikimą. Išblėsus Sąjūdžio ir atkurtos nepriklausomybės pradžios laikotarpio sovietinis reliktų naikintojų aistroms, į saugomų kultūros vertybių sąrašus pradėta traukti ir sovietinio laikotarpio objektus.
Šiame darbe bandoma atskleisti palikimo paveldinimo, t.y. vertės suteikimo ir paskelbimo vertu išsaugoti įrašant į saugomų objektų sąrašus, procesus kintant sociokultūrinėms sąlygoms. Tyrinėjant paveldosaugą vertės suvokiamos kaip esminis paveldo aspektas, nes joks individas ar žmonių grupė nesaugo to, ko nevertina. Vertės palikimui suteikiamos sociokultūriniame kontekste, kuris pastoviai kinta.
Palikimas ir paveldas - dvi pagrindinės šio darbo sąvokos - jau įprastos tiek mokslinėje literatūroje, tiek paveldosaugos praktikoje. Esminis skirtumas tarp jų - vertės aspektas. Iš gausaus ankstesnis laikų palikimo šiandienos sociokultūrinis poreikis įtakoje pasirenkami atskiri objektai, kuriems priskiriamos vienokios ar kitokios vertės, tada objektai legitimuojami valstybinės institucijos ir tampa paveldu.
Palikimas tampa paveldu, t.y. palikimas yra paveldinamas, jam suteikiant vertę. Paveldinti objektai laikomi vertais išsaugoti ir yra įrašyti į valstybės saugomų objektų sąrašus. Neveikiamoji šios sąvokos rūšis nurodo, kad šis procesas nėra savaiminis, kartu atskleisdama vieną pagrindinių šio tyrimo klausimų - kas gi vykdo tą paveldinimą?
Prieš pradedant tyrimo teorinio modelio paieškas buvo išryškinti pagrindiniai kriterijai, kuriuos turėtų atitikti pasirinktas teorinis modelis. Modelis turėjo atspindėti situaciją ir tipologijas.
Pradėta nuo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios, paskelbus vertimą anglų kalba. A. Riegl neintencionaliems paminklams priskyrė 3 vertes: istorinę, senumo, utilitarinę, be to, intencionaliems meno paminklams priskirta meninė vertė. Istorinė ir senumo vertė siejasi su praeitimi, tuo tarpu naudojimo ir meninė vertė - su dabartimi. A.Riegl skyrė ir paminklo bei istorinio paminklo sąvokas, nes paminklas - tai sąmoningai kuriamas kūrinys, o istorinis paminklas - sąmoningai pasirenkamas būti paminklu.
Pagal A.Riegl, istorinę vertę (Kunst-)historisches Wert) buvo suvokta XV a. renesansinėje Italijoje ir susijusi su pirmais paminkls restauravimo bandymais. Pradžioje istorinė vertė buvo atskirta nuo meninės vertės. XIX a. buvo suprasta, kad kiekvienas meno kūrinys su laiku tampa istorijos paminklu, ir kiekvienas istorijos paminklas laikomas ir meno paminklu. Senumo vertė (Alteswert), pagal A.Riegl, tai XX a. fenomenas. Ši vertė priklauso nuo senumo suvokimo, kuris susijęs su paminklo aura ir autentiškumu, kas sukuria nostalgijos jausmą. Kuo griuvėsiai labiau apgriuvę, tuo jie atrodo vaizdingesni. Senumo vertė suvokiama vizualiai ir veikia mūsų emocijas.
Panaudos (utilitarinė) vertė susijusi su nauda, kurią žmonės gauna naudodami paminklą. Jis gali būti vadinama ir ekonomine verte. Naudojimo vertė neprieštarauja objekto pakeitimams pritaikymo tikslais. Meninė vertė, dar vadinama estetine verte, A. Riegl manymu, susijusi su taip vadinamomis menininko ambicijomis (Kunstwollen), todėl meninės vertės paminklai negali būti neintencionalkūs.
Apibendrindamas A. Riegl išskyrė dvi dideles grupes: a) atminimo (Erinnerungswerte): senumo, istorinę ir nepriklausoma atminties vertes; b) šiandienos (Gegenwartswerte): naudojimo, meninę, naujumo ir sąlyginę meninę. Amžininkai siekė papildyti A.Riegl teoriją naujomis vertėmis, pvz. italų paminklosaugininkas G. G. Dehio papildė A.Riegl teoriją nacionaline verte, kuri, jo manymu, turėtų būti svarbiausia paskata paveldo objektų saugojimui.
A.Riegl pastebėjo, kad vertės priklauso nuo palikimo vertinimo konteksto. Remdamasis moderniosios istorijos koncepcija A.Riegl kiekvieną istorijos periodą ar kultūrą siekė vertinti pagal to meto sąlygas, kuriomis meno produkcija tapo būtent tokia. Modernioji paveldosauga susijusi su vertybių pasikeitimu šiuolaikinėje visuomenėje.
Šiuo darbu bandoma atskleisti palikimo paveldinimo, t.y. vertės suteikimo ir paskelbimo vertu išsaugoti įrašant į saugomų objektų sąrašus, procesus kintant sociokultūrinėms sąlygoms. Tyrinėjant paveldosaugą vertės suvokiamos kaip esminis paveldo aspektas, nes joks individas ar žmonių grupė nesaugo to, ko nevertina. Vertės palikimui suteikiamos sociokultūriniame kontekste, kuris pastoviai kinta.
Archeologas ir kultūros paveldo tyrinėtojas W. D. Lipe sukūrė sistemos modelį, kuris parodė, kaip praeities liekanų vertinimas vyksta atskiruose kontekstuose (ekonominiame, estetiniame, tradicijos ir akademiniame). Konteksto įtakoje suformuojamos atskiros vertės, tada praeities liekanos legitimuojamos socialinės institucijos ir tampa paveldo objektais. Asociatyvinės/simbolinės vertės formuojamos tradicijos kontekste (istorijos tekstai, gyvosios istorijos, folkloro, mitologijos). Šiame kontekste pasirinktos praeities liekanos turi atlikti tradicijos simbolio funkciją, kuriais apibrėžiamas specifinės kultūros gyvenimo būdas.
Remiantis W.D.Lipe teorija informacinės vertės kyla iš akademinių atskirų disciplinų - istorijos, archeologijos, architektūros istorijos, dailėtyros - kontekstų. Šios vertės - tai informacinis praeities liekanų potencialo atskiroms disciplinoms pripažinimas. Formuojant informacinę vertę, didelės įtakos turi tradicijos kontekstas. Estetinės vertės formuojamos estetinių standartų, stilistinės tradicijos ir žmogiškosios psichologijos kontekste. Ekonominės vertės kyla iš praeities liekanų ekonominio potencialo, rinkos faktorių, plėtros kaštų.
R. Mason ir J.Jokilehto/B. Fielden apžvalgos padėjo išplėsti W.D. Lipe spektrą. Istorinės vertės esminiai bruožai - chronologinis ir objekto reikšmingumo aspektai, tiriamos skirstant jas pagal jų kilmę, t.y. kai objektas pripažįstamas vertingu: dėl jo senumo, dėl sąsajos su reikšmingais žmonėmis ar įvykiais, dėl jo retumo ar unikalumo, dėl technologinio meistriškumo ar dėl jo dokumentinio (archyvinio) potencialo.
Kultūrinės/simbolinės vertės suvokiamos kaip sąsajos su dabartimi. Jos gali išreikšti tautos savastį ir tęstinumą, etninės grupės identitetą. Socialinės vertės - tai objekto reikšmingumas visuomenei. Dvasinės/religinės vertės - tai ne tik religijos inspiruoti suvokimai, dažnai jos kyla dėl objekto kuriamo žavesio ar sakralumo auros. Ekonominės vertės persidengia su sociokultūrinėmis. Skirtumas tas, kad jos gali būti išmatuojamos ekonominiais tyrimo metodais.
J.Jokilehto ir B. Fielden išskyrė santykines menines ar technines vertes (informatyvumas tyrimams) ir ekonomines vertes (jas sukuria paveldo objektas ar jo išsaugojimo veiksmai). Tai ne tik finansinės vertės, bet ir bendresnės naudos vertės. Funkcinės vertės - panaudojimo vertės, susijusios su ekonominėmis vertėmis.
Pirmosios Respublikos laikotarpiu muziejų kūrimasis buvo ypač svarbus oficialiosios kultūros politikos elementas. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose išlikę neįgyvendinti Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmų konkursiniai projektai. Saugomi brėžiniai liudija apie rimtus ketinimus ir šiame mieste tarpukariu statyti oficialiosios kultūros reprezentantą. Konkursą vertinant pagal išlikusius tris projektus matyti, jog kraštotyros muziejus turėjo tapti viena iš miesto dominančių. Šiam tikslui planuotame įsigyti sklype architekto Jurgio Getnerio siūlymu turėjo stovėti masyvaus tūrio mūrinis pastatas, su arkine kolonada.
Inžinierių V. Balsio ir A. Paškevičiaus muziejaus vizija - Lietuvos miestų herbais dekoruotas funkcionalus statinys. Architektai: inžinieriai V. Balsys ir A. Reprezentacinė statinio funkcija buvo bene svarbiausias kriterijus rengiamiems statyti Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmams. Inžinierių V. Balsio ir A. Paškevičiaus, atstovavusių „Karo butų valdybą“, pateiktame konkursinių planų paaiškinamajame rašte minima, jog pagrindinis muziejaus fasadas suprojektuotas: „[...] paminklinio pobūdžio. Tam padaryta prie iškišto įėjimo betoniniai kaneliūrai ir viršuje pastatyta statula[1]“.
Objekto medžiagiškumas ir išorės dekoro elementai turėjo pabrėžti statinio išskirtinumą: „[...] kaneliūrų viršus yra aptaisytas betono su granito grudelėmis, aštriu plaktuku kapoto. Tinkas balto granito imitacija, cokolis taip pat kaip kaneliūrai[2]“. Pastato planas asimetriškas, susidedantis iš dviejų dalių. Panevėžio kraštotyros muziejus turėjo būti pastatytas specialiai šiam tikslui planuotame įsigyti P. Puzino ir Respublikos gatvių kampe, esančiame sklype. Kad patekti į muziejaus pastatą, lankytojai būtų turėję praeiti medžiais ir fontanais dekoruotą parką. Pastato išorės dekoras - tai santūrių moderniosios architektūros elementų bei monumentalių detalių derinys.
Kitas svarbus modernizmo elementas pateiktajame projekte - funkcionalūs sprendimai kuriant pastato infrastruktūrą. Pastato dalyje, fasadu atgręžtoje į P. Puzino gatvę, pusrūsio erdvėse išdėstytos pagalbinės patalpos: katilinė, anglinė, sargui skirta erdvė (su visais komunaliniais patogumais). Ekspozicinių erdvių išdėstymas V. Balsio ir A. Paškevičiaus projekte logiškai apgalvotas: „Muziejaus išplanavimas padarytas, kad muziejaus lankytojai viens kitam netrukdytų ir apžiūrėtų grandies tvarka[3]“.
Taigi, projekto autoriai buvo numatę lankytojų srautų kryptis ir pagal šį sumanymą žymėjo patalpų išdėstymą projekte. Lankytojai ir muziejaus darbuotojai turėjo netrukdyti vieni kitiems, todėl pusrūsyje planuotos įrengti muziejininkų darbui su eksponatais skirtos erdvės: etnografijos (liaudies meno), gamtos, kultūros ir buities eksponatams skirtos sandėliavimo patalpos. Atskirai suprojektuotos erdvės bibliotekai, archyvui, konservavimo dirbtuvėms. Įdomus akcentas - atskira saugykla fotografijos eksponatams laikyti.
Projekto autoriai nuosekliai apmąstė lankytojų komforto zonas. Į muziejų turėjo būti patenkama puošniai dekoruotais laiptais. Tik įėjus pro duris - erdvus tambūras, kertantis drabužinės ir fojė patalpas. Dar vienas funkcionalizmo akcentas V. Balsio ir A. Paškevičiaus projekte - apšvietimo technologija. Architekto Jurgio Getnerio Panevėžio kraštotyros muziejaus projektas - tai neoklasicistinių formų ir funkcionalių sprendimų derinys. Pastatas suprojektuotas stačiakampio plano, su monumentalaus portiko tūriu, prie pagrindinio įėjimo, bei užapvalinta, laiptinei skirta erdve, galiniame fasade.
Modernizmo architektūros sprendiniai šiame projekte pateikti planuojant pastato infrastruktūrą: „Kolonos - geležbetoninės; Perdengimas - masiv[us] su gelež[inėm] sijom; Normos - tarptautinės; Apšvietimas - Pro langus; Šildymas - Centralinis[5]“. Antrajame aukšte esančioms ekspozicijų salėms suprojektuota viršutinė šoninė šviesa[6]. Vertinant patalpų išdėstymą įdomu tai, jog J. Getneris buvo numatęs parke, atskirai nuo muziejaus rūmų, įrengti pastatą tualeto reikmėms[7], nors pirmajame muziejaus rūmų aukšte suprojektuota lankytojų komforto zona su fojė, drabužine ir atskirai vyrams bei moterims skirtais tualetais.
Pirmajame aukšte turėjo būti įrengti etnografijos, liaudies meno, gamtos ir numizmatikos skyriai, o taip pat erdvės muziejininkų kabinetams ir muziejaus raštinė. Antrasis pastato aukštas skirtas meno skyriui ir parodų rengimo reikmėms: čia suprojektuota patalpa eksponuoti Lietuvos meno kūrinius, reprezentacinė salė, bei kabinetas parodų rengėjams. Pastatas simetriškų formų. Pagrindinis įėjimas (iš Respublikos g. pusės), o kartu ir portikas, dekoruoti pusapvalėmis arkomis puošta kolonada. Centrinis fasadas skaidomas ritmišku pirmojo aukšto langų išdėstymu, dekoruotas rozetėmis.
Lyginant J. Getnerio projektą su kitais konkursui pateiktais autorių darbais, tenka pastebėti, jog šio objekto estetika ir kompozicija yra mažiausiai modernizuotų formų. Statinio eksterjeras ne tiek liudija tautiniu pagrindu XX a. pradžioje susikūrusią jau modernią Lietuvos valstybę, tačiau kelia asociacijas su dvarų kultūra, istoriniais LDK laikais. Matyt neatsitiktinai J.
Paskutinis Panevėžio kraštotyros muziejaus projektas - tai Mikalojus Ivanauskas darbas, pavadinimu „Nevėžis“, kuriame autorius konkurso komisijai pateikė ne tik naujo muziejaus pastato, bet ir viso sklypo (parko) naują viziją: „[...] reikėtų daugiau gazonų (vejos) ir dekoratyvių krūmokšnių bei medelių. Nekuriose vietose yra projektuojamos pusapvalės aikštelės. Ten galima įrengti ir vaikams smėlio dėžes, fontanėlius, suolus ir kt.[10]“.
Pastato plano kontūras taisyklingas, nors dominuojantis stačiakampio formos masyvas yra asimetriškų tūrių[11]. Projekto autorius funkcionaliai išsprendė muziejinių erdvių išplanavimą: eksponatams saugoti skirtos erdvės turėjo būti įrengtos rūsyje. Pirmasis aukštas suprojektuotas taip, jog tik įėjus pro duris, abipusiai erdvaus tambūro, lankytojų patogumui būtų įrengtos rūbinės, kurias praėjus patenkama į erdvią fojė, už kurios lankytojų tualetai, turėję būti įrengti juos „[...] centralizuojant: muziejaus ir miesto prie vienos vietos[12]“.
Projekto autorius funkcionalų sprendimą pateikė ir planuojant pastato apšvietimą - atsižvelgta į kultūros vertybių saugojimo ir eksponavimo sąlygas. „Apšvietimas ir jo normos taikintos pagal patalpų paskyrimą. Pav.: smulkiems etn. eksponatams ir numizmatikai normos yra didesnės. II-o aukšto patalpos - meno skyrius turi viršutinę šoninę šviesą. Bet nėra kliūties įrengti viršutinę lubų šviesą.
Pagal šį projektą pastatytas muziejus būtų galėjęs tapti ypač įdomiu modernizmo architektūros pavyzdžiu to meto Lietuvoje. Statinio kompozicijos akcentai - medžiagiškumas, taisyklingos geometrinės struktūros, simetriškos tūrinės kombinacijos. Muziejaus pagrindiniame ir šoniniuose fasaduose ritmiškai išdėstyti langai. Jei prieš tai aptartuose konkursiniuose projektuose muziejaus reprezentacinė funkcija išreikšta heraldine simbolika, neoklasicistinėmis formomis, kaip aliuzija į menamą Lietuvos praeities didybę, tai šio muziejaus projekto monumentalumas kuriamas objekto tūrių, medžiagiškumo bei stilizuotų formų derme.
Tokia architekto suprojektuota kraštotyros muziejaus vizija liudija, jog muziejus buvo kuriamas ne kaip praeities kultūros paminklas, tačiau kaip būsimos, vis besikeičiančios, taigi ir modernėjančios lietuvių kultūros dalis. Todėl apibendrinant Panevėžio kraštotyros muziejaus konkursinio projekto architektūrinius sprendinius galima konstatuoti, jog M.
Lietuvos regionų žemėlapis
tags: #architekturos #paminklas #gyvenamas #namas