Projektą pradedame ir užbaigiame vietovardžiais. Vietovardžiai - tai Lietuvos gyvenviečių, kaimų, geografinių objektų - kalnų, kalvelių, miškų, gojelių, ežerų ir upelių pavadinimai. Registrų centro duomenimis, Lietuvoje galima aptikti daugiau kaip 21 tūkst. vietovardžių - miestų, miestelių, kaimų pavadinimų. Visi šie vietovardžiai saugomi Adresų registre.
Etnična Lietuva
2019-uosius paskelbus Vietovardžių metais, šis valstybės turtas gerokai pagausėjo. Jau ir 1999 m. priimtame Lietuvos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme buvo nurodytas ir etninių vietovardžių išlikimo užtikrinimas.
Vietovardžiai - Gyvas Istorijos Liudijimas
„Pažvelgus į istoriją matome, kad vietovės ir jų pavadinimai - tarsi gyvas organizmas, turintis savo gyvavimo ciklą. Jie įregistruojami, kurį laiką gyvuoja, o vėliau, juos apleidus gyventojams, perkirtus infrastruktūra, išardžius dėl okupacijos, kolektyvizacijos ar kitų istorinių įvykių - tarsi išnyksta nuo žemės paviršiaus. Tokie kaimai ir viensėdžiai lieka gyvi atmintyje, kaip mūsų senelių ar net mūsų pačių gimtosios vietos. Šiemet mes pasistengėme, kad tie sentimentai ir istorijos pėdsakai taip lengvai neišbluktų.
Šių metų pavasarį Registrų centras savivaldybių aktyviai naudojamoje atvirų duomenų platformoje REGIA pažymėjo per 2,5 tūkst. istorinių vietovių. Tai padaryta pasitelkus gausius archyvinius dokumentus: nustatytos tikslios buvusių gyvenviečių ribos, jų pavadinimai ir išregistravimo datos. Pažymint šį įvykį visą vasarą visuomenė galėjo susipažinti su gausiu vietovardžių lobynu ir išrinkti jiems gražiausius. Vos paskelbus išnykusius vietovardžius buvo pastebėtas didelis gyventojų susidomėjimas - keletą kartų išaugo REGIA žemėlapio lankomumas, gyventojai pradėjo ieškoti jiems artimų istorinių vietovardžių.
Metams baigiantis ir neslopstant gyventojų susidomėjimui, REGIA žemėlapyje buvo sudaryta galimybė lankytojams ties kiekvienu istoriniu vietovardžiu palikti savo prisiminimus, istorijas ar pasidalinti vaizdine informacija apie konkrečią vietovę, jos panaikinimo aplinkybes. Tam, kad ieškantys tos pačios vietovės galėtų surasti vienas kitą. Viso REGIA žemėlapyje yra pažymėta apie 2,5 tūkst. istorinių vietovardžių, čia taip pat galima rasti Adresų registre sukauptos informacijos apie daugiau kaip 21 tūkst.
Gyvenamųjų vietovių vardai, saugodami savyje kultūrinę-istorinę ir paleogeografinę informaciją, yra šalies kultūros nematerialusis paveldas, kultūrinės atminties lobynas. Daugeliui suprantama, jog gyvenamųjų vietovių vardai, kaip ir kiti vietovardžiai, yra kalbos aruodas ir krašto istorinės-kultūrinės atminties lobynas.
Mūsų žymusis kalbininkas Kazimieras Būga yra taip pasakęs: „Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartos padaras, yra mums istorijos dokumentas… Vietų vardais kalba pati žemė.“ Taigi vietovardžiai ir vandenvardžiai, mokslo kalba - toponimai ir hidronimai, byloja apie tautos gyvenimą čia nuo senų senovės.
Geografiniai pavadinimai paprastai atspindi objekto savybes, supančią augmeniją ar greta jų nutikusius įvykius. Pagal vandenvardžius kalbininkams pavyksta nustatyti, kuriose žemėse senų senovėje gyveno viena ar kita gentis. O tas išvadas gali patvirtini archeologiniai tyrinėjimai, atskleidžiantys senųjų gyventojų materialinės kultūros ypatybes.
Daugumos Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai - iš vardo upės ar upelio, kurio pakrantėje buvo įsikūrę. Prie kiekvieno kaimo esantis gojelis, pelkutė, kalnelis, net lanka turėjo savo vardą. Žvejai žinojo ežero salų, pakrančių, povandeninių sėklių ar duburių vardus. Kraštotyros draugijos archyve sukaupta nemažai tokios medžiagos. O kokios įdomybės ryškėja, kalbininkams ėmus aiškinti vietovardžių kilmę ir prasmę! Dažnai iškyla seniausiai nebevartojami, užmiršti žodžiai, ateiną net iš prokalbės. Ar branginame šį kultūros paveldą, ar mokame jį saugoti?
Mat vietovardžiai neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. Tiems objektams nykstant, juos pertvarkant, jų pavadinimai iš gyvosios vartosenos gali visai prapulti arba būti iškreipti.
Vietovardžių Kaitos Priežastys
Vietovardžių kaitos ar nykimo priežastys įvairios. Lietuvos kraštovaizdis buvo labai pakeistas sovietmečiu. Beatodairiška melioracija, vienkiemių naikinimas, kolūkinių gyvenviečių kūrimas - štai nuo 1959-ųjų per 30 metų iš gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukti 5600 kaimų pavadinimai. O naujose gyvenvietėse radosi daugybė Melioratorių ir Statybininkų gatvių. Šiandien vietovardžiai nyksta dėl skaudžių demografinių pokyčių šalyje. Tuštėjant Lietuvos kaimams, griūvant vienkiemių sodyboms, priimami sprendimai kaimus sujungti. Vien per paskutiniuosius penkerius metus Lietuvoje išregistruota ar ne pustrečio šimto kaimų.
O jeigu praeis kiek laiko, ir tose iš žemėlapių ištrintose vietovėse apsigyvens žmonės, ar nenorės jie išgirsti tos žemės kalbą? Todėl labai prasminga išnykusio kaimo vietoje palikti kokį nors atminimo ženklą: ant akmens iškaltą pavadinimą, pastatytą koplytstulpį, ąžuole įkeltą koplytėlę. Ir žemėlapiuose pavadinimai privalo būti išsaugoti. Senaisiais vietovardžiais gali būti pavadinamos naujų gyvenviečių gatvės.
„Lietuvos vietovardžiai - tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu - mūsų protėvių kūrybingumo išraiška. Praturtinkime savo dabartį, juos įamžindami ir prakalbindami naujai“. Fizikas etnologas prof. dr. Lib.
Gyvenamųjų vietovių vardai - tai savotiški kodai, apibūdinantys bendruomenes arba jų gyvenamą aplinką - buvusio/esamo gamtovaizdžio ypatybes, kraštovaizdžio elementus, gyvenusių žmonių verslus, socialinį statusą, istorinius įvykius, kaimų įkūrėjų pavardes, bendruomenių būdą. Daugeliui suprantama, jog gyvenamųjų vietovių vardai, kaip ir kiti vietovardžiai, yra kalbos aruodas ir kalbininkų domėjimosi sritis, tačiau kasdienybėje pasimiršta, jog tai ir krašto istorinės-kultūrinės atminties lobynas.
Praėjus dešimtmečiui po įvykdytos kolektyvizacijos geografas St. Tarvydas apie vietovardžius rašė: „Vietovardžiai yra savotiški dokumentai, turintys vienokią ar kitokią prasmę. Kalbininkui, istorikui ir geografui jie yra tarsi hieroglifai, iš kurių išskaitoma krašto ir tautos praeitis. Daugelis vietovardžių yra senesni už visus rašytinius dokumentus, todėl mokslininkai juos labai vertina ir brangina. Mažųjų vietelių vardams lengva pražūti, keičiantis gyvenimo sąlygoms, ypač maro arba karo metu, kai išnyksta visi tų vietų gyventojai. Išnykus vietos gyventojams, dingsta ir vietos vardas. Gajausi yra didžiųjų žemės paviršiaus vietų vardai, tų vietų, kuriose gyvena daug žmonių.
„Septintajame dešimtmetyje pradėjus melioracija pridengtą totalinį vienkiemių nukėlimą, senosios kaimų bendruomenės pradėtos naikinti iš pagrindų, sukuriant naujas gyvenvietes ir tęsiant stambių socialistinio tipo bendruomenių - kolūkių brigadų ir tarybinių ūkių skyrių bendruomenių formavimą. Šitaip pertvarkytuose ūkiuose turėjo likti po 1-2, o sustambintuose - 4-5 bendruomenes, taigi, ir tik po kelis senųjų kaimų pavadinimus, kurių teritorijose tos gyvenvietės buvo įkuriamos. Be gyventojų likę ištuštinti kaimai būdavo išbraukiami iš respublikos gyvenamųjų vietovių apskaitinių duomenų sąrašo, jų teritorijas pervadinant gretimų, dar liekančių kaimų vardais.
Kitaip sakant, iškėlus bendruomenę, būdavo naikinamas ir jos gyvenamosios vietovės vardas, siekiant tą pavadinimą pašalinti ne tik iš oficialaus valstybės gyvenimo dokumentų, bet kuo greičiau ištrinti ir iš gyventojų atminties, nutraukti bet kokias asociacijas su tų šeimų, giminių istorine praeitimi, idant jos nekeltų tapatybės pojūčio ir palengvintų naujo identiteto formavimą.
„Kaip reikia branginti atminimą, kad jis šimtmečiams sustingdytų laiką? Nepajėgiu suvokti, kokia gili gali būti mūsų tautos atmintis. Kas gali būti nuostabiau - kas dar labiau galėtų branginti krašto istoriją, jei ne jos žmonės? Nesvarbu muziejaus plotas, svarbu, kad jis turi šeimininką, svarbu būti kruopščiam ir atidžiam, taip sutelkti dėmesį, kad pro akis nepraslystų nė menkiausia detalė. Neabejoju, kad visos krašto istorijos yra nepaprastai svarbios. Neužtenka rūpintis paveldo vertybių kaupimu ir saugojimu. Kaip ir išsaugoti, šiandien svarbu šiais turtais dalintis.“ Archeologas, prof., dr.
Jotvingių Gatvės Istorija ir Baltų Mitologija
Mūsų kraštą supa dvi gražiausios upės - Neris ir Strėva, jų baseinuose kažkada kūrėsi Lietuvos valstybė, gyveno lietuvių, jotvingių gentys, karaliavo senieji kunigaikščiai.
Upėvardis yra grynai baltiškas ir siejamas su liet. nerti - „staigiai lįsti ar leistis į vandenį; plaukti po vandeniu“.
Taip pat vartojamas kitas Neries pavadinimas - Vìlija. Būta mėginimų upėvardį Vilija sieti su lietuviškais žodžiais vilnis, vilnyti arba vieloti („vynioti“), taip pat vėlė, velnias, tačiau labiau tikėtina, kad jis yra slaviškas, perdarytas iš anksčiau vartoto Velja (rus. Велья) „didžioji“. Pavadinimas Velja fiksuotas jau Ipatijaus metraštyje (XIII a. pirmoji pusė).
Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose nesyk minimas Neries vardas (nuo 1390 m. minimi ir Paneriai), o slavų metraščiuose žinomas tik Vilijos vardas. Nuo XIV a. rašytiniuose šaltiniuose pradedant Janu Dlugošu upė Lietuvos žemėse jau įvardijama kaip Vilija. Tai siejama su gudų kalbos įsigalėjimu Lietuvos kanceliarijoje XV-XVI a.
„Tiriant senąsias šventvietes jau buvo atkreiptas dėmesys, kad lietuvių mitologijoje upių ir upelių (beje, jų dalis yra vadinama Vėlupiais) vanduo prausia mirusiųjų vėles ir plukdo jas į marias - pomirtinį pasaulį.Svarbiausią vaidmenį atlieka saulė, jos judėjimo kelias, tekėjimo ir laidos akimirkos. Saulėtekis, be jokios abejonės, yra gimtis, saulėlydis - mirtis. Perėjimas iš vienos erdvės į kitą (pirmiausia iš gyvųjų pasaulio į dievų ir mirusiųjų arba atvirkščiai) vyksta šviesai silpstant, o tamsai stiprėjant arba atvirkščiai. Besileidžiančios saulės prašoma nešti linkėjimus mirusiems artimiesiems, užkalbėjimai veiksmingi juos atliekant saulei tekant arba leidžiantis, gyvybės daugėja saulėtekio metu prausiantis į rytus tekančiu šaltinio vandeniu.“ Archeologas prof. dr. V.
Baltų mitologijos paveldą Neries regioniniame parke išsamiai atskleidžia Vladimiro Toropovo studija. XVIII a. vidurio literatūroje Neris buvo laikoma Vilijos upės deive.
Po dviejų iš eilės Vilniaus miestą nusiaubusių gaisrų poetas Bazilis Bonifacijus Jakimavičius tokiais žodžiais kreipėsi į į upę, prašydamas miestiečių kančias perduoti deivei Neriai: „Upe, kuri nuneši mano ašaras, ištirpusias tavo skaisčiuose vandenyse, apreikšk mano dejones, apreikšk neramybę. Te tavo Neris apreiškia ir dievams, kurių valdžioje jūrų gelmės, mano kančias ir nenumaldomą gailestį. Pasakyk Vilijos upės skaisčioji deive, kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas, kaip buvai betrokštanti nuo mirtinų dūmų, kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti karštį, dejuodami skalavo miesto pelenus.“ Dar poetas pasakoja, kad Neris - tai upės nimfa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji Neries pakrantėse turėjusi savo aukurus, kur buvo deginamos aukos. Žvejai ir sielininkai sukurdavo laužus iš sakingų medžių ir aukodavo aukas.
XIX a. sielininkų dar praktikuojamas aukojimas upei prieš leidžiantis į didžiąsias rėvas tęsia rėvų, - ypatingų sąlyčio tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio vietų temą. Upei buvo aukojama druska, kad sumažintų ten esančių vėlių kančias. Nurodoma, kad visai neseniai sielininkai Grabijolų rėvoje ragindavę paragauti vandens, kuris čia esąs sūresnis negu kitur.
Iš „Šiaurės Atėnuose“ spausdinto Juozo Šėrio straipsnio „Neris bebras, vėlių upė“ pokalbiuose su Neries regioninio parko kultūrologe Ida Stankevičiūte: „Bevaikščiodama palei Nerį ėmiau galvoti, kodėl pilkapynai yra susikoncentravę palei upę, toliau nuo vandens jų beveik nėra. Bevartant knygas akis užkliuvo už seno Lietuvos archeologijos atlaso, sudaryto A. Tautavičiaus. Atsivertusi 5-8 amžiaus senkapių ir pilkapių žemėlapį, atkreipiau dėmesį į šventąją Nerį. Kur dunkso pilkapynai? Beveik visa Neris - tarsi karoliukai prie upės tėkmės suverti. Šiuo požiūriu Neris - ypatinga upė. Dar pasimatė, kad pilkapynai yra išsidėstę šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis, o kur upė vingiuoja kitomis kryptimis, pilkapių visai nėra. Ner...
Krivuiles Pilkapynas
Minėta formulė veikiausiai perimta iš Haličo-Voluinės (Hipatijaus) metraščio, kuriame skaitome, kad karalius Danila Romanovičius, jodamas pro jotvingių žemėje buvusį Rojaus miestą (Раи), išvysta „gražų kalną“. Tad ir Lietuvos metraščio pusiau mitinis personažas - „didysis jotvingių kunigaikštis“ Traidenis, „aptikęs gražų kalną“, pastato ant jo miestą ir pavadina jį Raigorodu (Rojaus miestu, Raigardu). Pasakojimą apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Traidenį Lietuvos metraštininkai atranda Haličo-Voluinės metraštyje.
Viena jų - Palenkės priklausomybės Lietuvai pagrindimas, nes į šį regioną pretendavo Lenkijos vasalė - Mazovijos kunigaikštystė, o nuo 1529 m. - ją inkorporavusi Lenkija. Be to, greta buvo nerami Prūsija, su kuria iki 1529 m. turėta teritorinių ginčų.Įkūrimo veiksmas yra ritualizuotas gestas, jis kanoniškai priskiriamas valdovui. Šioje steiginių grandinėje svarbiausi yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos sostinės Vilniaus įkūrimo veiksmai.
Apibendrinkime: metraščiuose esantys gamtovaizdžio aprašymai yra fragmentiški ir perteikti sustabarėjusiomis literatūrinėmis klišėmis. Tai - viduramžiškas ypatumas. Minėtas simbolinis erdvės organizavimo pobūdis yra tipiškas viduramžiams, tik Lietuvos metraščių Plačiajame sąvade patikslintas Palemono kelionės jūromis aprašymas kiek labiau atitiktų naujųjų laikų dvasią. Su pastarąja, matyt, derėtų sieti atstumo nuorodas myliomis. Naujiesiems laikams būdingos pastangos tiksliai orientuotis erdvėje, ją užkariaujant ir tuo pačiu ją demitologizuojant bei desakralizuojant.
Pasaulio mastu šias pastangas geriausiai liudija Didieji geografiniai atradimai, kuriuos lydėjo suintensyvėję žemės žemėlapių braižymo darbai, o LDK - gamtinių ir žmogiškųjų išteklių apskaitos siekiai, kuriuos vainikavo XVI a. II p. Gudmantas K., „Vėlyvųjų Lietuvos metraščių erdvė“, Darbai ir dienos, Nr. 44, 2005, p.
CAPITAL - tai nekilnojamojo turto agentūra, vienijanti patyrusius ir savo darbą puikiai išmanančius brokerius. Čia kiekvienas klientas sulaukia profesionalios pagalbos ieškant optimaliausio būsto pirkimo ar nuomos varianto. Nesvarbu, ar ieškote naujos statybos buto, jaukaus namo, kotedžo, sodybos, vasarnamio, garažo ar sklypo, CAPITAL brokeriai pasirūpins, kad paieškos būtų sklandžios, o sprendimas atitiktų tiek Jūsų poreikius, tiek finansines galimybes. Jei svarstote apie savo turto pardavimą, mūsų specialistai padės įvertinti objekto rinkos vertę, parengs patrauklų skelbimą, pasirūpins reklama įvairiuose kanaluose ir pritrauks potencialius pirkėjus, kad pardavimo procesas būtų greitas ir saugus....