Kaip nepasmerkti būti su tavimi: priklausomybės, sąmokslo teorijos ir Evangelijos šviesa

Šiame straipsnyje panagrinėsime sudėtingas priklausomybės, sąmokslo teorijų ir Evangelijos temas. Aptarsime, kaip priklausomybė veikia šeimas, išnagrinėsime skirtingas nuomones apie sąmokslo teorijas ir pateiksime Evangelijos skaitinio komentarą.

Priklausomybės infografikas

Kun. Leono Šapokos patirtis: įsivėlimas į saugumo voratinklį ir iš jo išsipainiojimas

Kun. Leono Šapokos, buv. Luokės ir Upynos parapijų klebono, slapyvardis - Kun. Petras. Knygoje spausdinami pokalbiai yra kun. Šapokos gyvenimo patirties atspindžiai: įsivėlimo į saugumo voratinklį ir iš jo išsipainiojimo istorija, kurios tik vardai ir vietos yra maskuojami dėl suprantamų priežasčių.

Šie kun. Šapokos autobiografiniai dialogai buvo paskelbti pogrindžio žurnale "Dievas ir Tėvynė" kurio vienu iš leidėjų, ir tikriausiai redaktorių, buvo ir šios knygos autorius. Pokalbiai pasirodė "Dievas ir Tėvynė" žurnalo keturiose dalyse: Nr. 9 (1979), Nr. 12 (1979), Nr. 14 (1980). Epilogas paimtas iš Nr. 17 (1980 lapkritis). Čia šios dalys yra perspausdinamos su atskirais pavadinimais, kuriuos parinko knygos leidėjas. Kalba ir stilius netaisyti.

Knygos epilogas - tai "Dievas ir Tėvynė" redakcijos laiškas Lietuvos Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, kuriame atskleidžiama kun. Šapokos paslaptis ir nužudymo aplinkybės.

Iš šio ilgo laiško aiškėja, kad kun. Šapoka buvo represuotas Stalino laikais už tariamą dalyvavimą nacionalistiniame judėjime. Iškalėjęs daugiau kaip dešimt metų , grįžo Lietuvon apie 1957 m. Atrodo, kad apie tą laiką buvo įtrauktas į KGB informatorių tinklą.

Kiek ilgai ir ką kun. Šapoka informavo, ir kokią žalą jis galėjo padaryti, laiške nepaaiškinama. Tačiau, tikriausiai 1970-jų dešimtmetyje, atsisakė su KGB toliau bendradarbiauti, įsijungė į pogrindį ir siekė atitaisyti savo klaidas.

Kun. Šapoka buvo žiauriai kankintas ir nužudytas 1980 m. spalio 10 d. Į pogrindžio ir užsienio kaltinimus sovietinis režimas atsiliepė "Tiesoje" 1981 m. lapkričio 16 d. nr. Straipsnyje rašoma, kad policijos investigacija sugavo ne tik kun. Šapokos, bet ir kito nužudyto kunigo Mažeikos, žudikus ir kad kun. Šapokos pagrindinis žudikas - Jonas Sabaliauskas - nuteistas mirties bausme.

Deja, ši trijų žmonių grupė turėjo tik vieną tikslą - bet kokiu būdu prisigrobti pinigų, o po to ūžti, lengvai gyventi. Noras per vieną naktį pralobti, besaikis gobšumas vedė juos į nusikaltimą... Jie padarė žiaurų nusikaltimą, kurio negali nepasmerkti nė vienas doras žmogus.

Tačiau atsirado ir tokių, kurie iš skaudaus įvykio pabandė susikrauti sau politinio kapitalo. Atsirado šmeižikų, kurie Luokėje įvykusį nusikaltimą siekė pavaizduoti kaip kažkokią planingą akciją prieš kulto tarnus...

Šalia "Dievo ir Tėvynės" redakcijos ir policijos versijų apie žmogžudystę gali būti ir trečioji. Pastebėti dažni kunigų ir bažnyčių užpuolimai bei apiplėšimai gali būti valstybės suradytos antireliginės ir antiklerikalinės nuotaikos pasekmė. Plėšikaujantys gali susidaryti nuomonę, kad policija jų darbų per daug nesistengs išaiškinti, todėl mažiau rizikinga apiplėšti kunigus ir bažnyčias.

Galbūt niekad tikrai nesužinosime, ar kun. Šapokos mirtis turėjo ką bendro su jo praeitimi ir šios knygos pokalbiais. Tai gal ir nėra taip svarbu. Kun. Šapoka savo darbu pogrindyje lyg ir siekia atsilyginti tautai ir bažnyčiai už padarytas skriaudas. Ir šie pasakojimai yra to paties atsiteisimo dalis.

Kun. Šapoka yra žmogaus, tapusio nužmogintos prievartinės sistemos įrankiu, prisikėlimo, atgimimo pavyzdys. Tačiau šie kun. Šapokos pokalbiai skaitytini ir dėl jų visuotinės reikšmės.

Sąmokslo teorijos: ar visuomenė be jų geresnė?

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigas ir teologas Holgeris Lahayne`as išsakė kritiką Nacionalinio muziejaus Istorijų namuose eksponuojamai parodai apie sąmokslo teorijas. Anot jo, požiūris į jas viešojoje erdvėje - neigiamas ir ribotas, o iš tiesų šis reiškinys yra daug sudėtingesnis. Be to, kai kurios sąmokslo teorijos ilgainiui pasitvirtino, tokio situacijos vaizdavimo jis pasigedo ir muziejaus ekspozicijoje.

Dominuoja neigiamas požiūris į tą fenomeną. Tai nelabai moksliška, nes sąmokslai egzistuoja ir sąmokslo teorijos negali būti visiškai neigiamas dalykas. Apgailestauju, kad daug žmonių ir žurnalistų tam tikra prasme eina trumpiausiu keliu, neargumentuoja nei klimato kaitos, dėl pandemijos valdymo priemonių ir priežasčių. Tiesiog uždeda etiketę - tai yra sąmokslo teorija ir toliau nediskutuoja.

Aptinkame tą sąvoką ten, kur žmonės nori kitus žmones kritikuoti, menkinti. Jei patys svarsto apie vieną ar kitą sąmokslą, vadina kitaip. Tai savotiška sąmokslo teorija, kad Putinas per Iraną kiša savo rankas. Panašiai su „Nordstream“ dujotiekio sprogimu, turime kelias sąmokslo teorijas.

Taigi, gal pasirodys, kad viena ar kita sąmokslo teorija yra prastai pagrindžiama, bet reikia sąžiningai ir kuo objektyviau visa tai ištirti, o ne iš karto užklijuoti etiketę.

Be abejo, jei plinta daug sąmokslo teorijų, tai rodo, kad kažkas visuomenėje, valstybėje gal ne visai gerai. Kuo mažiau sąmokslų, tuo geriau. Žinoma, tai neigiamas dalykas. Bet tai ne nuo mūsų priklauso, kas rezga sąmokslą.

Sąmokslo teorijų žemėlapis

Negalima kaltinti piliečių, kad jų nepasitikėjimas kyla - tai labai pigu. Gali būti, kad valdžios institucijos slepia blogus ketinimus ir dažnai vyriausybės, tarnybos turi daug galios, pinigų ir geba paslėpti tam tikrus ketinimus.

Eilinis pilietis turi turėti galimybę bent jau mąstyti apie blogų veikėjų ketinimus ir planus. Valstybės institucijos, ir aš taip pat, turime užsitarnauti pasitikėjimą gerais veiksmais.

Net ir ES lygiu skelbiama, kad norima užkardyti ir net išnaikinti sąmokslo teorijas. Politiškai save priskirčiau klasikiniam liberalizmui, tiek Johną Stewartą Millį, tiek kitus skaitant sakoma, kad žodžio, religijos, sąžinės laisvė yra demokratinės visuomenės kertinis akmuo. Tai reiškia ir teisę į nesąmonę, į kvailą sąmokslo teoriją.

Bet iš klaidingų sąmokslo teorijų gali išaugti smurtas, agresyvumas. Bet iš mokslo [taip pat]. Tarkime, buvo eugenika, mokslo sritis 20 a. pradžioje. Labai populiari JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Rezultatas - priverstinė čiabuvių sterilizacija.

Jei kalbame apie pandemiją, manyčiau, kad valdžios prievartos buvo nemažai. Esu apie tai rašęs, su šeima mes boikotavome galimybių pasą. Mano manymu, tai bloga, neteisinga, paternalistinė priemonė, valstybė tokių teisių tikrai neturėjo.

Švedija parodė, kad galima eiti ir kitokiu keliu. Esu giliai įsitikinęs, kad užkardyti, išnaikinti, uždaryti, užčiaupti nėra kelias. Turime kalbėti atvirai, negalima uždėti etiketės, kad su tavimi visai nekalbu.

Aš esu pasiruošęs ir su ateistais, su musulmonais, su visais diskutuoti, to ir reikia. Nesakyti, kad jūs dirbate nemoksliškai, o mes moksliškai. Susitaikyti gali tik skirtingos [pusės], kitaip gali tik vienos pusės taikos diktatas.

Sąmokslo teorijos ir krikščionybė (XFM nr. 35)

Evangelijos skaitinio komentaras: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį"

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją žmonių akivaizdoje ir kreipėsi į jį:

„Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.

Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.

Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris.

Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“

Pamąstyk, kokiu teisingumu tu vadovaujiesi? Mūsų teisingumas yra išlyginamojo pobūdžio - tai reiškia, jog teisingumas yra įvykdomas tuomet, kai nusikaltėlis yra pagaunamas ir nubaudžiamas.

Tokį teisingumą galima būtų palyginti su svarstyklėmis, kuriose yra pasveriami geri ir blogi darbai, ir vargas mums, jei pritrūks bent vieno balto akmenėlio. Viskas yra aišku ir paprasta - tereikia suskaičiuoti, pasverti ir pasmerkti.

Visiškai kitokio pobūdžio yra Dievo teisingumas. Dievo teisingumas yra įvykdomas ne tuomet, kai nusidėjėlis nubaudžiamas, bet tuomet, kai nusidėjėlis yra išteisinamas. Tai nereiškia, jog Dievas pateisina kiekvieną mūsų nuodėmę ar jai pritaria.

Jėzui rūpi laimėti žmogų, ištraukti jį iš viso to, kas griauna jo gyvenimą. Būtent tai reiškia išteisinti žmogų - dovanoti jam tikrą gyvenimą.

Verta pasižiūrėti šioje vietoje, ar kartais mes neprisidengiame tradicijos, papročių, kanonų teisės šydu, kad galėtume pateisinti savo teisingumo sampratą, kuri sunkiai suderinama su evangeliniu Jėzaus teisingumu.

Ši maldos valanda tebūna ta tylos valandėlė, kurioje mes žvelgiame į Jėzų, kažką braižantį pirštu ant akmens. Pagalvokit apie tai: ko jūs čia iš tiesų atėjote, su kokiu tikslu jūs čia atsitempėte tą moterį ir ką jūs iš tiesų kaltinate?

Jėzus pastato kaltintojus kiekvieno jų akmeninės širdies akivaizdoje. Šiandien mes jau nebesimėtome materialiais akmenimis, tačiau naudojame kur kas pavojingesnius akmenis. Tai yra mūsų žodžiai, kuriais mes negailestingai kaltiname vieni kitus.

Jėzaus tikslas tikrai nebuvo pažeminti Rašto aiškintojus ir fariziejus. Jėzus visuomet siekia perkeisti žmonių širdis, priversti juos susimąstyti.

Gavėnios laikotarpiu kiekvienas iš mūsų švęsdami Susitaikymo sakramentą turime teisę išgirsti būtent šiuos žodžius: niekas tavęs nepasmerkė, o Dievas tavęs niekada nesmerkė, nesmerkia, nesmerks ir niekada nepasmerks - nei ateityje, nei amžinybėje.

Maldos pabaigoje padėkok Dievui už nuolatines Jo pastangas keisti mūsų širdis tiek tuo metu, kai esame kitų visaip kaltinami, tiek ir tuomet, kai kaltintojai esame mes.

Priklausomybė kaip visos šeimos liga: psichologinis požiūris

Pasak Dr. Justinos Kymantės, priklausomybė - tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Tai vienareikšmiškai traumuojanti patirtis - gyvenimas visiškame neapibrėžtume, baimėje, bejėgystėje, esant aukštai fizinio ir psichologinio smurto, savižudybės rizikai.

Šeimą, kurioje yra priklausomybė, galima vadinti disfunkcine. Pats žodis „disfunkcinė“ sufleruoja, kad šeimos sistema veikia neteisingai. Jei grįžtume prie mechaninio laikrodžio metaforos, kurią sugretintume su priklausomo žmogaus šeima, tuomet ratelį, prisukantį laikrodžio mechanizmą, galima būtų tapatinti su priklausomu žmogumi, nes būtent jis sprendžia, kaip šeimos nariai turi „veikti“, t. y. gyventi.

Pavyzdžiui, jei dėl daugiadienių gėrimo periodų atsiranda pravaikštų darbe, artimieji patys bando parūpinti priklausomam žmogui nedarbingumo dėl ligos pažymą arba kitaip pateisinti tokį jo elgesį, net jei dėl to tenka meluoti. Būti priklausomam - „kainuoja“, o mokama šeimos biudžeto sąskaita.

Artimieji paprastai kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad šeima nepajustų finansinių sunkumų. Dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio asmens sutuoktinis pradeda dirbti keliuose darbuose, užaugusiems vaikams tenka rinktis ne studijas, bet darbą. Net priklausomo asmens sveikatos problemos tampa jo artimųjų problemomis.

Iš pažiūros atrodytų, kad toks artimųjų elgesys padeda visiems išgyventi. Tačiau čia slypi vienas didžiausių paradoksų - toks artimųjų elgesys padeda priklausomam žmogui sirgti. Taip išeina, kad priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji.

Tačiau reikia nepamiršti, kad šeimos nariai yra susiję abipusiu ryšiu. Jei artimasis pradeda sveikti, keičiasi jo elgesys. Paprastai tai reiškia atsitraukimą, trukdančio priklausomam žmogui sveikti elgesio atsisakymą.

Nenuostabu, kad sveikstančio artimojo permainos dažniausiai sulaukia kitų šeimos narių pasipriešinimo, mat jų elgesys yra inertiškai nukreiptas į pusiausvyros šeimos sistemoje išlaikymą. Todėl sveikstant ypač svarbus tampa palaikymas, kuris neretai gaunamas ne iš šeimos, bet iš artimiesiems skirtų savitarpio pagalbos ar psichologinės paramos grupių.

Artimojo sveikimas atveria galimybę naujai pusiausvyrai šeimos sistemoje susiformuoti - kiti artimieji taip pat gali įsitraukti į sveikimą. Pusiausvyrą šeimos sistemoje palaikyti padeda tam tikros taisyklės ir šeimos narių vaidmenys.

Sveikoje šeimoje šios taisyklės aiškios, nuoseklios, lanksčios, o vaidmenys nėra fiksuoti, gali lengvai kisti. Čia taisyklės ir vaidmenys padeda kiekvienam jos nariui mokytis būti sveikame santykyje su kitu žmogumi.

Šeimos tipas Taisyklės Vaidmenys
Sveika šeima Aiškios, nuoseklios, lanksčios Nėra fiksuoti, gali kisti
Disfunkcinė šeima (su priklausomybe) Neaiškios, nenuoseklios, nelanksčios Fiksuoti, sunkiai kintantys

Šiame straipsnyje aptarėme įvairias temas, nuo kun. Leono Šapokos gyvenimo patirties iki priklausomybės poveikio šeimoms ir skirtingų požiūrių į sąmokslo teorijas. Evangelijos skaitinio komentaras kviečia mus susimąstyti apie teisingumą ir gailestingumą, o psichologinis požiūris padeda suprasti priklausomybės ligos dinamiką šeimose.

tags: #as #nepasmerkta #but #su #tavim #nefantazuok