Bendrovės vadovybė turi veikti ypač rūpestingai, sąžiningai, o jos sprendimai turi būti priimami išimtinai tik bendrovės naudai. Pasitaiko atvejų, kai pažeidus šias pareigas, vadovui ar valdybos nariams iš savo kišenės tenka atlyginti bendrovės patirtus nuostolius.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) UAB „Druskininkų autobusų parkas“ direktoriaus veiksmus, kuriais jis kurį laiką nuomojo jam priklausančias transporto priemones vadovaujamam autobusų parkui, įvertino kaip ekonomiškai nenaudingus ir nereikalingus bendrovei. Teismo manymu, tokiais direktoriaus veiksmais buvo supainioti interesai bei veikta ne bendrovės, o išimtinai savo tikslų naudai.
Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas versle priimamas sprendimas neišvengiamai susijęs su komercine rizika, bendrovės vadovybė privalo atlyginti bendrovės patirtus nuostolius tik tada, kai yra peržengtos šios rizikos ribos.
LAT, spręsdamas „Star 1 Airlines“ buvusio vadovo asmeninės atsakomybės už beveik 3 mln. eurų siekiančius nuostolius klausimą, pritaikė taip vadinamą verslo sprendimų priėmimo taisyklę, pagal kurią, vadovas neatsako už bendrovės nuostolius, jei sprendimus priėmė įvertinęs galimas rizikas, siekdamas naudos įmonei, sąžiningai ir nesupainiodamas interesų. Taigi vadovas asmeniškai atsako už sprendimus tik tais atvejais, kai sprendimą jis priėmė neįvertinęs rizikos, toks sprendimas buvo akivaizdžiai nenaudingas bendrovei ar kai vadovas veikė aplaidžiai.
Bendrovės vadovybės civilinė atsakomybė galima ir už pavėluotą kreipimąsi dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo.
Siekiant asmeninės vadovybės atsakomybės už bendrovės nuostolius, į teismą besikreipiantis asmuo turės įrodyti nemažai civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant neteisėtus vadovybės veiksmus bei bendrovės patirtą žalą.
Išskyrus tuos atvejus, kai vadovas pasisavino ar iššvaistė bendrovės turtą, praktikoje įrodyti, jog vadovas veikė neteisėtai gana sudėtinga.
Kadangi teismų praktikoje pripažįstama ir taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, siekiant pagrįsti neteisėtus vadovo veiksmus, būtina įrodyti, jog vadovas neįvertino rizikos, sandoris bendrovei buvo nenaudingas, vadovas buvo nesąžiningas ar supainiojo interesus. Dar daugiau, sunkumų gali kilti su žalos dydžio nustatymu.
Remdamasis tuo LAT nusprendė, kad „Star 1 Airlines“ vadovo, kuris su finansinių sunkumų turinčia bendrove sudarė ir vykdė bendrovei nuostolingus sandorius, nėra asmeniškai atsakingas už bendrovės nuostolius, nes įmonė buvo pagrindinis bendrovės užsakovas bei dalinai atsiskaitydavo su bendrove.
Darbuotojo materialinė atsakomybė
Panaikinama galimybė darbuotojui ir susitarti dėl neribotos atsakomybės, kai dėl darbuotojo kaltės prarandamas jam darbdavio patikėtas turtas - pagrindinė naujojo darbo kodekso naujovė darbuotojų materialinės atsakomybės srityje. Įsigaliojus naujajam kodeksui iki tol sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys automatiškai praras galią, o darbuotojo atsakomybė visais atvejais bus ribota. Jei žala padaryta dėl neatsargumo, ji sieks iki 3 darbuotojo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, arba iki 6 darbuotojo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, jei žala padaryta dėl didelio neatsargumo.
Žalos išieškojimo tvarka įsigaliojus naujajam kodeksui liks iš esmės tokia pati - geruoju (sutarimu) neatlyginta žala (jos dalis), neviršijanti vieno darbuotojo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, išieškoma darbdavio nurodymu, o dėl žalos dalies, viršijančios vieną darbuotojo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, reikės kreiptis į darbo ginčų komisiją pareiškiant ieškinį.
Naujajame kodekse nebelieka draudimo daryti išskaitas iš atleidžiamo darbuotojo darbo užmokesčio bei kitų išmokų, taigi išskaita iki vieno darbuotojo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio galės būti atliekama ir atleidžiant darbuotoją. Iš kitos pusės, rekomenduotina šia galimybe naudotis tik tada, kai žala (ir jos dydis) yra nekelianti jokių abejonių.
Jei tokioje situacijoje teismas vėliau pripažins, kad darbuotojas nepadarė žalos ar padarė mažesnę žalą nei buvo išskaičiuota, iš darbdavio bus priteista ne tik išskaitos suma ar jos dalis, bet ir sankcija už netinkamą atsiskaitymą, kuri gali siekti iki 3 darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių.
Baudžiamoji atsakomybė
Atsako Ignalinos rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras Linas Latoža Baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje numatyta atsakomybė už dokumento suklastojimą. Šio straipsnio prasme, tokie veiksmai kaip netikro dokumento pagaminimas, tikro dokumento suklastojimas, jų laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas ar realizavimas yra laikomi nusikaltimu ir asmuo dali būti baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Tokie patys veiksmai, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala yra priskiriami sunkesnei nusikaltimų kategorijai. Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.
Didelės vertės turtas tai toks turtas, kurio vertė viršija 250 MGL (šiuo metu - 32,5 tūkst. Lt). Už tokią nusikalstamą veiką asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas šį turtą neteisėtai paverčia savo turtu.
Nusikaltimas yra baigtas, neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Šiuo atveju nusikaltimu laikoma veika nežiūrint į tai, ar įmonės vadovas turtą pasisavino laikinai naudoti, tikėdamasis jį kažkada grąžinti, ar ne.
Pasisavinus turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Turto skolinimasis iš įmonės tokia forma, turint tikslą vėliau jį grąžinti, nepaneigia turto pasisavinimo nusikaltimo buvimo.
Baudžiamąja prasme pasisavinti turtą gali tik asmenys, kurie turi tam tikrų įgaliojimų svetimo turto atžvilgiu, t. y. turtas jiems turi būti patikėtas arba būti jų žinioje. Priešingu atveju, jeigu asmuo tokių įgaliojimų neturi, t. y. jis nėra įmonės vadovas, materialiai atsakingas darbuotojas, jo veikoje yra vagystės požymiai.
Atkreipiame dėmesį, jog įmonės vadovams turtas dažniausiai būna ne patikėtas, o esantis jų žinioje. Tai tokia turto valdymo forma, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo.
Prie tokių asmenų, be įmonių vadovų priskiriami ir asmenys, atsakingi už tam tikras įmonės veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą. Materialiai atsakingam asmeniui turtas dažniausiai būna patikėtas (pvz., sandėlio, parduotuvės vedėjui, buhalteriui, kurių darbas susijęs su svetimo turto priėmimu, išdavimu, apskaita).
Esant duomenims, kad įmonės vadovas nusikaltimus padarė juridinio asmens (įmonės) naudai arba juridinio asmens interesais, už tai atsakytų ir juridinis asmuo.
Šiuo atveju juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina įmonės vadovo baudžiamosios atsakomybės. Taigi, įmonės vadovui klastojant dokumentus pasisavinus didelės vertės įmonės turtą, jo veika įprastai būtų kvalifikuotina pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 ar 3 dalį (priklausomai nuo atsiradusios žalos dydžio suklastojus dokumentus) bei 183 straipsnio 2 dalį.
Teismas įmonės vadovą pripažinęs kaltu dėl dokumentų suklastojimo gali jam skirti laisvės atėmimą iki šešerių metų, pripažinęs kaltu dėl didelės vertės turto pasisavinimo - laisvės atėmimą iki dešimties metų.
Priklausomai nuo tyrimo metu nustatytų aplinkybių, įmonės vadovo veikos gali būti kvalifikuojamos ir pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius.
Teismų praktikos pavyzdžiai
1. Akcinės bendrovės direktoriaus veiksmai
Akcinės bendrovės „A“ direktorius, kuris taip pat buvo ir akcininkas, turintis 87,88 proc. bendrovės akcijų, nepaisydamas, kad įmonė jau trejus metus dirba nuostolingai, yra įsiskolinusi biudžetui - 4.838.202,98 Lt., darbuotojams - 1.392.608,10 Lt, nusprendžia parduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą už 4.800.000 Lt. Pinigai už gautą nekilnojamąjį turtą yra pervedami į asmeninę direktoriaus sąskaitą, dalis šių pinigų - 1.590.000 Lt. - buvo užpajamuota įmonės buhalterijoje. Dalis iš 1.590.000 Lt. sumos buvo išmokėtos kaip premijos bendrovės akcininkams ir darbuotojams.
Teismas tokius aukščiau nurodytos akcinės bendrovės „A“ direktoriaus veiksmus vertino kaip nusikaltimą - svetimo didelės vertės turto pasisavinimą (Baudžiamojo kodekso 183 str.) ir iššvaistymą (Baudžiamojo kodekso 184 str.). Svetimo didelės vertės turto pasisavinimas pasireiškė tuo, kad akcinės bendrovės „A“ direktorius neteisėtai pinigus už bendrovės parduotą nekilnojamąjį turtą pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą, nes akcinės bendrovės turtas jos akcininkams yra svetimas, todėl jie neturi teisės juo disponuoti.
Turto iššvaistymas pasireiškė tuo, kad akcinės bendrovės „A“ direktorius paskyrė pinigines premijas akcininkams ir darbuotojams, nors Akcinių bendrovių įstatymas draudžia skirti tokias premijas, jeigu per nustatytus terminus nėra sumokėti įstatymų nustatyti mokesčiai.
2. UAB direktoriaus sandoris su kita UAB
UAB „B“ direktorius su UAB „C“ sudarė 5 reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurias UAB „B“ įsigijo reikalavimo teises į penkių įmonių skolas už 201.000 Lt. UAB „B“ direktoriui iš bendrovės kasos grynaisiais pinigais išmokėta 201.000 Lt., kuriuos jis sumokėjo trečiajam asmeniui už įsigytas reikalavimo teises. Bankrutavus UAB „B“, jos bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš UAB „B“ direktoriaus dėl aukščiau sudaryto sandorio, teigdamas, kad toks sprendimas bendrovei buvo nuostolingas, nes viršijo normalią gamybinę-ūkinę riziką, įsigytos reikalavimo teisės į nemokius skolininkus, todėl tokie direktoriaus veiksmai lėmė žalos atsiradimą, nes buvo pakenkta įmonės veiklai, sumažėjo jos mokumas ir įmonės, kaip objekto, vertė, įmonė tapo nemoki.
Teismas dėl aukščiau nurodytos situacijos pasisakė, kad tokiu atveju gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Tam, kad nebūtų taikoma civilinė atsakomybė, bendrovės vadovas turi laikytis Akcinių bendrovių įstatyme numatytų pareigų - veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, Civiliniame kodeksų nustatytų elgesio taisyklių - juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai.
3. UAB direktoriaus darbo užmokesčio didinimas
Su UAB „D“ direktoriumi 2001-11-27 d. sudarytoje darbo sutartyje buvo numatyta, kad jo mėnesinis atlyginimas yra 430 Lt. Tačiau jam nuo 2002-04-02 d. buvo mokamas 700 Lt., nuo 2003-05-01 d. - 3000 Lt., o nuo 2006-07-01 d. - 4000 Lt. mėnesinis darbo užmokestis. Šiai bendrovei 2007 m. buvo iškelta bankroto byla ir bankroto administratorius pareiškė ieškinį UAB „D“ direktoriui dėl to, kad jis savavališkai pasididino sau darbo užmokestį, nors tą daryti turėjo visuotinis akcininkų susirinkimas, ir tokiais savo veiksmais siekė asmeninės naudos, o tai prieštaravo bendrovės interesams ir padarė jai žalą.
Teismas, vertindamas UAB „D“ direktoriaus veiksmus, atsižvelgė į tai, kad visi UAB „D“ steigėjai ir akcininkai susiję artimais ryšiais, todėl tam tikri bendrovės veiklos klausimai buvo išsprendžiami griežtai nesilaikant formalių reikalavimų; į tai, kad bendrovės veikla plėtėsi, todėl didėjo jos vadovo darbo apimtys ir atsakomybė, taigi buvo pagrindas spręsti dėl jam nustatyto atlyginimo padidinimo; pagal akcininkų sudėtį ir turimų akcijų skaičių įmonė buvo valdoma direktoriaus ir jo šeimos narių, taigi vien šių akcininkų balsų pakaktų sprendimui dėl bendrovės vadovo atlyginimo padidinimo priimti; padidintas atlyginimas atsakovui buvo mokamas oficialiai, nurodant jo dydį žiniaraščiuose, apskaičiuojant ir sumokant privalomus mokesčius valstybei, todėl mažai tikėtina, jog visą tą laiką, kai buvo mokamas padidintas atlyginimas, kuris nors iš akcininkų apie tai nežinojo, taip pat nėra duomenų, kad kuris nors iš akcininkų reiškė dėl to prieštaravimus. Dėl tokių motyvų teismas laikė, kad UAB „D“ direktoriui atsakomybė už žalą neatsiranda.
Visas šias situacijas nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Aptartos situacijos akivaizdžiai parodo, kad bendrovės vadovas visų pirma turi siekti ne asmeninės naudos, o naudos įmonei, vadovas turi būti sąžiningas ir lojalus bendrovei, tačiau daugeliu atveju, susidūrus su nemokumo problema, bendrovės vadovas siekia asmeninės naudos įmonės sąskaita. Tokiu atveju gali kilti atsakomybės klausimas.
Lietuvos įstatymai ir teismų praktiką pakankamai aiškiai detalizuoja bendrovės vadovo pareigas bendrovei, todėl jas pažeidus, priklausomai nuo pažeidimo laipsnio, gali būti pritaikyta baudžiamoji, civilinė, darbuotojo materialinė atsakomybė, o atsakingas bendrovės vadovas turi atlyginti padarytą materialinę žalą - už pasisavintą ar iššvaistytą bendrovės turtą, nuostolius, atsiradusius dėl bendrovei nenaudingų sandorių.
Bendrovės vadovo atsakomybės už įmonei padarytą žalą sąlygos yra aiškinamos pakankamai plačiai, todėl įmonių vadovams reikėtų vengti interesų konflikto painiojant bendrovės ir savo asmeninį turtą. O toks konfliktas yra labiau tikėtinas tada, kai įmonės vadovas yra ir jos akcininkas bei tada, kai įmonė susiduria su veiklos tęstinumo problemomis.
Budrys apie oro erdvę pažeidusius naikintuvus: turime akcentuoti poreikį stiprinti NATO atsaką
Bendrovės vadovybės civilinė atsakomybė
Subjurus bendrovės akcininkų tarpusavio santykiams ar prasidėjus nesutarimams tarp bendrovės akcininkų ir jos vadovybės, į šiuos konfliktus neretai įtraukiami samdomi bendrovės vadovai ar valdybos nariai. Tokiu būdu bendrovės vadovybės veikla ir netgi kiekvienas vadovybės priimamas sprendimas gali atsidurti po akcininkų ir teismo padidinamuoju stiklu. Nepaisant to, kad bendrovės vadovas ir valdybos nariai gali būti samdomi kaip ir kiti bendrovės darbuotojai, jiems taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) UAB „Druskininkų autobusų parkas“ direktoriaus veiksmus, kuriais jis kurį laiką nuomojo jam priklausančias transporto priemones vadovaujamam autobusų parkui, įvertino kaip ekonomiškai nenaudingus ir nereikalingus bendrovei. Teismo manymu, tokiais direktoriaus veiksmais buvo supainioti interesai bei veikta ne bendrovės, o išimtinai savo tikslų naudai.
Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas versle priimamas sprendimas neišvengiamai susijęs su komercine rizika, bendrovės vadovybė privalo atlyginti bendrovės patirtus nuostolius tik tada, kai yra peržengtos šios rizikos ribos.
LAT, spręsdamas „Star 1 Airlines“ buvusio vadovo asmeninės atsakomybės už beveik 3 mln. eurų siekiančius nuostolius klausimą, pritaikė taip vadinamą verslo sprendimų priėmimo taisyklę, pagal kurią, vadovas neatsako už bendrovės nuostolius, jei sprendimus priėmė įvertinęs galimas rizikas, siekdamas naudos įmonei, sąžiningai ir nesupainiodamas interesų. LAT pripažino, kad vadovas negali būti asmeniškai atsakingas už kiekvieną rizikingą ir nuostolingą bendrovės veiksmą ar sandorį.
Bendrovės vadovybės civilinė atsakomybė galima ir už pavėluotą kreipimąsi dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo.
Siekiant asmeninės vadovybės atsakomybės už bendrovės nuostolius, į teismą besikreipiantis asmuo turės įrodyti nemažai civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant neteisėtus vadovybės veiksmus bei bendrovės patirtą žalą.
Nors teisės aktai ir teismų praktika nubrėžia gana griežtas ribas vadovų atsakomybės atžvilgiu, pasiekti, jog bendrovės vadovybė nuostolius atlygintų iš savo kišenės, gali pasirodyti ne tokia lengva užduotis. Išskyrus tuos atvejus, kai vadovas pasisavino ar iššvaistė bendrovės turtą, praktikoje įrodyti, jog vadovas veikė neteisėtai gana sudėtinga.
Kadangi teismų praktikoje pripažįstama ir taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, siekiant pagrįsti neteisėtus vadovo veiksmus, būtina įrodyti, jog vadovas neįvertino rizikos, sandoris bendrovei buvo nenaudingas, vadovas buvo nesąžiningas ar supainiojo interesus. Dar daugiau, sunkumų gali kilti su žalos dydžio nustatymu.
Siekiant iš vadovybės prisiteisti bendrovės nuostolius, dažniausiai įrodinėjamos tikėtinos negautos pajamos (pelnas).
tags: #atsakingas #darbuotjas #uz #imones #turta