Sudėtingėjant teisiniams santykiams, šiuolaikinėje XXI a. visuomenėje neišvengiamai susiduriama su asmens teisių pažeidimais. Teisė kreiptis į teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių gynybos garantijų.
Teisingumo deivė Frankfurte
Tai konstitucinė asmens teisė, kurios įgyvendinimą konkretizuoja kiti teisės aktai. Pažymėtina tai, jog nepakanka vienos ar kitos asmens teisės deklaratyviai įtvirtinti, o būtina imtis veiksmingų priemonių šios teisės realizavimui garantuoti. Savo esme teisė kreiptis į teismą yra kiekvienam asmeniui suteikta tiek formali, tiek reali galimybė pateikti atitinkamą reikalavimą dėl asmens teisių, laisvių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo nepriklausomam ir pagal įstatymą įsteigtam teismui, kad šis išnagrinėtų jam pateiktą reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka.
Tai yra vienas iš svarbiausių tinkamo demokratinio civilinio proceso elementų. Atsižvelgiant į jos reikšmingumą, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos reglamentuojama ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais teisės aktais. Siekiant tobulinti nacionalinės teisės aktus, naudinga atidžiai išanalizuoti užsienio valstybių praktiką lyginamuoju aspektu.
Teismų sistemos struktūra: greitasis kursas „Vyriausybė ir politika“ #19
Teisės Kreiptis Į Teismą Samprata
Teisė kreiptis į specialiąsias valstybės institucijas, siekiant apginti asmens pažeistą teisę, žinoma jau Romėnų teisėje. Prieš valstybei tampant monopoliniu šios srities reguliuotoju, teisių gynimo ir įgyvendinimo sferoje vyravo savivalė. Tai yra, patys imdavosi iniciatyvos bausti teisių pažeidėjus. Vedami tokių emocijų kaip pyktis, įniršis ir noras atsiskaityti su pažeidėju, bausmę dažnai pasirinkdavo neproporcingą teisių pažeidimui.
Teisę į teisminę gynybą tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje galima suprasti trejopai: kaip konstitucinį principą, kaip teisę į teisminę gynybą materialine teisine prasme ir kaip teisę į teisminę gynybą procesine teisine prasme. Pastaroji gali būti aiškinama kaip asmens teisė kreiptis į teismą ir dažnai yra nurodoma būtent kaip teisminės gynybos prieinamumo principo sinonimas.
Lyginant egzistavusią subjektinių teisių gynybą Romos valstybėje su šiuolaikinėmis teisių gynybos procedūromis, išryškėja akivaizdus skirtumas. Romos valstybėje pati subjektinė teisė buvo suprantama kitaip nei dabar. Subjektinės teisės gynyba buvo išreikšta formule - ieškinys - subjektinė teisė. Tai reiškia, kad romėnai laikėsi nuomonės, jog subjektinės teisės buvimas ar nebuvimas priklausė nuo galimybės jos gynybą užtikrinti ieškiniu.
Tuo tarpu šiuolaikinėje teisės sistemoje galioja atvirkštinė formulė: subjektinė teisė - ieškinys. Iš to seka išvada, jog pagal eiliškumą asmens pažeistos teisės ar laisvės gynyba seka paskui pastarųjų reglamentavimą. Todėl asmens teisės ar laisvės pirmiausia turi būti apibrėžtos įstatyme, t. y. aukščiausiame nacionalinės teisės akte. Toks teisinis reguliavimas įgalina asmens teises ar laisves bei jų gynybą traktuoti teisiškai vienodai reikšmingomis.
Teisminės Gynybos Reglamentavimas
Atsižvelgiant į jos svarbą, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra reglamentuojama ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais teisės aktais: 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 str., 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 str. ir 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. LR Konstitucijos 138 str. 3 d. ir Vokietijos Pagrindinio įstatymo 25 str. nustato tarptautinės teisės santykį su nacionaliniais teisės aktais.
Konstitucijos 138 str. 3 d. įtvirtina principą, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis, tuo tarpu Vokietijos Pagrindinio įstatymo 25 str. konstatuoja tarptautinės teisės priklausomumą Vokietijos federacinei teisei.
Štai lentelė, apibendrinanti teisės kreiptis į teismą reglamentavimą:
| Teisės Aktas | Straipsnis | Turinys |
|---|---|---|
| Visuotinė žmogaus teisių deklaracija | 8 str. | Teisė į veiksmingą teisinę gynybą |
| Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija | 13 str. | Teisė į veiksmingą teisinę gynybą nacionalinėje institucijoje |
| Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas | 2 str. | Teisė į veiksmingą teisinę gynybą |
| LR Konstitucija | 138 str. 3 d. | Tarptautinės sutartys yra LR teisinės sistemos dalis |
| Vokietijos Pagrindinis įstatymas | 25 str. | Tarptautinės teisės priklausomumas Vokietijos teisei |
Teisė Kreiptis Į Teismą Lietuvoje ir Vokietijoje
Teisė į teisminę gynybą kaip konstitucinis principas yra įtvirtintas LR Konstitucijos 30 str. 1 d., kuris numato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisminės gynybos garantija reiškia asmens teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, skundu, prašymu ar pareiškimu. Teismine tvarka gali būti ginamos ne tik asmens konstitucinės teisės ar laisvės, bet ir įstatymo saugomas interesas.
LR Konstitucijos 30 str. 1 d yra įtvirtinta procesinė asmens teisė kreiptis į teismą. Šį faktą yra patvirtinęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, 2000 m. birželio 30 d. nutarime konstatavęs, kad asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija - esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas. LR Konstitucijos 30 str. 1 d. įtvirtinta garantija yra procesinio pobūdžio, ji reiškia, kad asmeniui turi būti užtikrintas teisminis jo teisių ir laisvių gynimas.
Vokietijos teisėje teisė kreiptis į teismą reglamentuojama kiek kitaip nei Lietuvoje. Kaip ir LR Konstitucijos 28 str., taip ir Vokietijos Pagrindinio įstatymo 2 str. 1 d. yra numatyta, jog įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, asmuo privalo nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių bei laikytis nacionalinių teisės aktų.
Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves. Kilus asmens teisių pažeidimams privatiniuose teisiniuose santykiuose, Vokietijos Pagrindiniame įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtintos teisės normos, kuria vadovaujantis būtų galima kreiptis į teismą, kadangi Vokietijoje, priešingai nei Lietuvoje, Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas tik teisiniuose santykiuose, kuriuose vienas iš teisinio santykio dalyvių yra viešosios valdžios įgaliojimus turintis subjektas.
Asmens pažeistoms teisėms ginti tarnauja Vokietijos Pagrindinio įstatymo 20 str., įteisinantis teisinės valstybės principą bei federaciniai ir žemių išleisti civilinio proceso įstatymai. Šį principą VFR Konstitucinis teismas sistemiškai aiškina kartu su Pagrindinio įstatymo 2 str. 1 d., kurio turinys ką tik buvo aptartas. Konstituciniu teisinės valstybės principu yra grindžiama visa Vokietijos teisės sistema bei pats Pagrindinis įstatymas.
Vokietijos Pagrindinio įstatymo 19 str. 4 d. numatoma, jog asmuo, kurio teisės pažeidžiamos viešosios valdžios, turi teisę kreiptis į teismą. Ši Pagrindinio įstatymo teisės norma yra lex specialis teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos apskritai kontekste. Vokietijos konstitucine teisės norma įvardijamas galimas teisių pažeidėjas, ko LR Konstitucijoje nedaroma, atsižvelgiant į tai, jog konstitucinės teisės normos taikomos ne tik viešosios, bet ir privatinės teisės normomis reguliuojamiems teisiniams santykiams.
Viešosios valdžios sąvoka Vokietijos Pagrindiniame įstatyme nėra atsitiktinė. Tai lėmė istorinės aplinkybės: 1949 m. buvo siekiama apsaugoti piliečius nuo viešosios valdžios galimos savivalės. Taigi Vokietijos Pagrindinio įstatymo 19 str. 4 d. Šios konstitucinės teisės formuluotė sistemiškai aiškinama kartu su Pagrindinio įstatymo 1 str., įtvirtinančiu žmogaus orumą ir pagrindines teises.