Turto perdavimo-priėmimo aktas yra svarbus dokumentas, įtvirtinantis oficialų turto perdavimą ir priėmimą bei užtikrinantis, kad visos susijusios šalys būtų informuotos ir sutiktų su šiuo procesu. Tai padeda išvengti nesusipratimų ar ginčų dėl turto būklės ar kitų susijusių klausimų ateityje.
Turto (įrangos) perdavimo-priėmimo aktas yra oficialus dokumentas, kuriame yra užfiksuojamas turto perdavimas iš vienos šalies į kitą. Šis aktas yra naudojamas siekiant užtikrinti, kad visi susiję subjektai būtų informuoti ir sutiktų su turto perdavimu, taip pat užregistruoti turto būklę ir kitus svarbius duomenis. Tai dažnai būtinas dokumentas įgyvendinant verslo sandorius, pardavimus arba perleidžiant turtą iš vienos organizacijos į kitą, arba darbo reikmėms darbdavio perduodami daiktai darbuotojui.
Akte nurodomos šalys, t. y. perduodantis ir priimantis turtą asmenys ar organizacijos.
Šabloną atsiųsime per 1 min.
Paslaugų priėmimo - perdavimo aktas | Teisinėkonsultacija.lt
Aktualumas Ir Teisiniai Aspektai
Gyvename laisvosios rinkos sąlygomis. Nors, atrodo, dar visai neseniai Lietuvoje egzistavo socialistinės ekonomikos modelis. Maždaug 1945 m. - 1990 m. vyravo administracinis planavimas, kai buvo sudaromi valstybiniai planai, nurodoma, ką ir kiek reikia gaminti, kam produkciją realizuoti, teikti paslaugas ir kita. Tokie planai ūkio subjektams turėjo privalomąją galią ir jų vykdymas buvo užtikrinamas įvairiomis administracinėmis priemonėmis. Dabar gi, sunku būtų įsivaizduoti valstybės gyvenimą paremtą tokiu modeliu.
Laisvos rinkos ekonomikos valstybėse civilinė teisė privalo taip reglamentuoti turtinius santykius, kad rinkos dalyviai, naudodamiesi civiliniais įstatymais teikiamomis galimybėmis, galėtų sudaryti patikimus verslo plėtros planus. Nuo laisvos rinkos ekonomikos yra neatsiejama prievolių teisė ir jos reglamentavimas. Ekonominės apyvartos pagrindinis teisinis įrankis yra civilinė apyvarta.
Pasak prof. habil. dr. V. Mikučiausko, civilinei apyvartai prievolė tapo ekonominio bendradarbiavimo forma. Ji įgyja ekonominę prasmę ir yra teisinė kapitalo apyvartos forma. Civilinė apyvarta - tai atlyginamas ar neatlyginamas turto perėjimas iš vieno teisės subjekto kitam civilinis sandoris pagrindu. Taigi, sandoriai, kurių pagrindu kyla įvairūs prievoliniai santykiai, civilinėje apyvartoje yra labai svarbus institutas. Teisinėje literatūroje jie apibūdinami, kaip asmens dalyvavimo civilinėje apyvartoje, forma, kartu ir aktyviausia bei veiksmingiausia jos saviraiškos priemonė.
Reikėtų pritarti daugelio autorių nuomonei, kad šiandien sandoriais yra pagrįstas šalies ekonominis, socialinis ir politinis gyvenimas. Tai būtų pirmas teiginys, pagrindžiantis pasirinktos temos aktualumą.
2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau LR CK) sandoriai apibrėžiami kaip asmens veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Yra aiškiai išvardintos sandorių rūšys: vienašaliai, dviašaliai ir daugiašaliai. Civilinėje teisėje visi dviašaliai ir daugiašaliai sandoriai yra laikomi sutartimis. Sutartys yra dažniausiai naudojamos ekonominėje - civilinėje apyvartoje. Jos pakankamai detaliai reglamentuotos ir aptartos šios teisės klausimais.
Vienašaliai sandoriai yra lygiai tokia pati civilinės, o kartu ir ekonominės apyvartos dalis. Jų pagrindu taip pat kyla daugybė prievolinių santykių. Susidariusi situacija, kad ši sritis mažai nagrinėta Lietuvos mokslininkų. Doc. dr. A. Dziegoraitis straipsnyje „Vienašaliai sandoriai tarybinėje civilinėje teisėje klausimu“ dėsto, kad vienašalis sandoris problema - tarsi „balta dėmė“ civilinės teisės moksle.
Visos paminėtos aplinkybės paskatino šio magistro baigiamojo darbo autorių giliau panagrinėti vienašalius sandorius kaip prievolinių santykių atsiradimo prielaidą. Mokslinė problema - nepakankamas dėmesys vienašalio sandorio institutui.
Problemos Ištyrimo Lygis Ir Darbo Naujumas
Taikliai yra pastebėjusi doc. dr. A. Dambrauskaitė, kad Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje vienašalis sandoris tema nebuvo išsamiai nagrinėta. Sandorių klausimams skirtuose tyrimuose dažniausia tik probėgom užsimenama apie atskiras vienašalių sandorių rūšis, atskirus jų reglamentavimo atvejus. Mūsų duomenimis nėra atlikto tyrimo, kuris visapusiškai ir sistemingai analizuotų vienašalio sandorio institutą, o tuo labiau vienašalių sandorių kaip prievolinių santykių atsiradimo prielaidą.
Šiuo klausimu vienašaliai sandoriai aptarti A. Dambrauskaitės straipsnyje „Vienašaliai sandoriai paveldėjimo teisėje: valios išreiškimo forma ir teisinės pasekmės“. Šie sandoriai žvelgiama iš paveldėjimo teisės perspektyvos. Autorė gana išsamiai nagrinėja tokius svarbius vienašalius sandorius, kaip palikimo priėmimas ir palikimo atsisakymas. Didelės praktinės reikšmės yra 1978 m. paskelbtas A. Flausso straipsnis „Vienašalis sandoris tarybinėje teisėje klausimu“, kuriame šie sandoriai analizuojami kaip atskira kategorija. Nagrinėjamos temos kontekste aktualus yra V. Mikelėno darbas apie sandorių negaliojimo instituto taikymą teismų praktikoje, publikuotas leidinyje „Justitia“.
Šias problemas, kai sprendžiamos su vienašaliais sandoriais susijusios bylos. Autorius pastebi, kad daroma klaidos kvalifikuojant teisinį faktą kaip vienašalį sandorį. Mūsų nagrinėjama tema kai kuriais klausimais savo mintis yra išdėstę žymūs civilinės teisės specialistai - prof. dr. S. Vėlyvis ir doc. dr. D. Vasarienė. Galima paminėti leidinyje „Teisės problemos“ M. Žalimo publikuotą straipsnį „Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai, tvarka bei pasekmės Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje“.
Kadangi vienašalio sandorio tyrimų Lietuvoje nėra daug, būtina panagrinėti užsienio valstybių darbus šioje srityje. Galima išskirti tokius autorius: C. Elliot, F. Quinn, P. Richards ir kt. Naudingų įžvalgų galima rasti anglų profesoriaus G. Samuel. Šiau paminėtuose tyrimuose analizuojamos atskiros vienašalės sandorių rūšys arba leidiniuose, skirtuose bendriesiems civilinės teisės klausimams, vienašalis sandoris samprata yra tiesiog trumpai aptariama. Taigi, trūksta gilesnės šio instituto mokslinės analizės.
Šiame magistro baigiamajame darbe stengiamasi kompleksiškai atskleisti vieną iš prievolinių santykių atsiradimo prielaidų - vienašalius sandorius. Teorinę šio magistro baigiamojo darbo reikšmę atsiskleidžia per gilią ir nuoseklią Lietuvos Respublikos įstatymų, mokslinės literatūros bei teismų praktikos analizę. Darbe bandoma aptarti įvairius nagrinėjamos problemos aspektus, pateikti sisteminį požiūrį į vienašalius sandorius. Šiais prievoliniais santykiais klausimais. Apibendrinant galime nurodyti, jog šio magistro baigiamojo darbo objektas yra vienašaliai sandoriai, kaip vienas iš prievolinių santykių atsiradimo pagrindų.
Darbo dalykas - Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys vienašalius sandorius institutą, šiais įstatymų aiškinimai ir interpretacijos, jų taikymo praktika Lietuvos teismuose bei kita mokslinė literatūra. Darbo tikslas yra išanalizuoti vienašalio sandorio institutą kaip vieną iš prievolinių santykių kilimo pagrindų. Šias problemas teoriniame lygmenyje bei praktikoje. Lyginamuoju metodu naudojamasi siekiant atskleisti požiūrius į vienašalių sandorių įvairovę tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse. Šiuos prievolinius santykius. Sisteminės analizės metodas pasitelkiamas siekiant nustatyti vienašalių sandorių santykį su kitais prievolinių santykių kilimo pagrindais. Vienas svarbiausių naudotų empirinis metodas - teisinis dokumentų analizė.
Tyrimo šaltiniai. Magistro baigiamojo darbo struktūra. Darbą sudaro trys skyriai. Pirmajame skyriuje nagrinėjama vienašalio sandorio samprata, pateikiama sąvoka ir apibūdinamas jo reikšmingumas civilinėje teisėje. Taip pat nagrinėjami vienašalio sandorio elementai: subjektai, valia, valios išraiška, turinys ir forma. Šiuo civilinius teisinius santykius, o kartais jis atlieka pagalbinį vaidmenį jau esamuose teisiniuose santykiuose. Antrajame skyriuje nuodugniai nagrinėjamos sąlygos, kurios turi būti išpildytos, kad iš vienašalio sandorio kiltų prievoliniai santykiai. Šiajame skyriuje nagrinėjama vienašalio sandorio įtakos apimtis jo dalyviams ir sandorio atsisakymo problematika. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados bei pasikėlymai.
Sandorio Samprata Ir Bruožai
Sandoris yra dažniausias ir istoriškai seniausias civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas. Taip yra todėl, kad civilinė teisė grindžiama asmens autonomija, o sandoris būtent yra vienas iš asmens autonomijos raiškos atvejų. Šios pasireikšti asmens autonomijai. Tai asmens veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tiek 1964 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas (40 str. 1 d.), tiek 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (1.63 str. 1 d.) sandorius apibrėžia identiškai.
Šiais juos atskirti nuo kitų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų. Sandoriai - tai juridiniai faktai, su kurių buvimu teisė sieja teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar panaikinimą. Tokiais juridiniais faktais asmuo siekia sukurti pakeisti arba panaikinti teisinį santykį. Tai teisiniai veiksmai, atliekami siekiant konkretaus teisinio rezultato. Asmuo specialiai atlieka teisinius veiksmus norėdamas pasiekti tam tikrą tikslą. Taip pat sandoriai yra teisėti veiksmai. Jie turi neprieštarauti imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Sandoriai turi būti sudaromi laikantis įstatymų ir jiems neprieštarauti. Dar vienas sandorių požymis - sąmoningi veiksmai ir aiškiai suvoktas teisinis siekis. Šiais suprasti tokio savo veiksmo teisinius padarinius.
LR CK 1.63 str. 2 dalyje pasakyta, kad sandoriai gali būti vienašaliai, dviašaliai ir daugiašaliai. Šiais. Šiau minėtus bruožus, o taip pat specifinius, tik jam būdingus. Aišškumo dėlei reikėtų pasakyti, kad visi dviašaliai ir daugiašaliai sandoriai yra sutartys. Tai reiškia, kad jievaims būtinas šalių susitarimas - konsensusas. Dviašaliuose (daugiašaliuose) sandoriuose yra tarpusavyje suderintos šalių priešpriešinės valios. Mažiausiai dvi šalys turi priešpriešines teises ir pareigas. Kad būtų sudarytas toks sandoris priešpriešinė valia tarp šalių turi būti suderinta. Vienašaliame sandoryje konsensuso negali būti, nes juo valią pareiškia tik viena šalis.
Šiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Tiktai dviašaliai ir daugiašaliai susitarimai visada yra dviašaliai ir daugiašaliai sandoriai. Vienašalis sandoris niekada nebus sutartis, nes neišreiškiama priešpriešinė valia, nesutampa abiejų šalių valia. LR CK 1.63 str. 3 d. lakoniškai apibrėžta, kad vienašaliu sandoriu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. V. Mikelėnas tokį sandorį apibūdina kaip pavienį vidinės valios išorinį pareiškimą. Tokiu atveju sandoris yra siauruoju požiūriu, kaip vieno asmens pavienis valios pareiškimas. Sunku būtų nesutikti su tokia nuomone, kad vienašalis sandoris yra siauresnis, mažesnę šalių valios apimtį savyje turintis sandoris.
Šiuoju požiūriu - sandoris kaip kelis valios pareiškimus sudėtis. Šią požiūrį patenka likusios dvi sandorių rūšys - dviašaliai ir daugiašaliai sandoriai. Kita svarbi vienašalio sandorio savybė yra ta, jog tik sandorį sudarantis asmuo gali juo įsipareigoti. Autoriai C. Elliot ir F. Quinn knygoje „Contract Law“ teigia, kad „vienašalis sandoris atsiranda tada, kai tik viena šalis prisiima įsipareigojimą pagal sandorį. [...] Tik vienašalį sandorį sudaręs asmuo turi pareigą įvykdyti įsipareigojimą, jeigu kita šalis įvykdys sandorio sąlygas. Šiau kita šalis nėra įpareigota įvykdyti sąlygas“.
Jau minėtoje knygoje pateikiamas labai paprastas pavyzdys, iliustruojantis tokios vienašalio sandorio sampratą: parduodamo namo savininkas yra įsipareigojęs sumokėti pardavimo agentui tam tikrą procentą nuo sumos, už kurią bus parduotas namas, bet pardavimo agentas nėra įsipareigojęs tą namą būtinai parduoti ar net bandyti tai padaryti. Šiuo atveju vienašalį sandorį sudarantis asmuo įsipareigoja mainais už kito veikimą; jis neprivalo nieko daryti tol, kol kitas asmuo nepradeda veikti pagal vienašalį sandorį. Taigi, namo savininkas pardavimo agentui neprivalo nieko mokėti tol, kol agentas namo nepardavė. Kai agentas namą parduos, jo savininkui atsiras pareiga sumokėti. Tokia pareiga gali ir neatsirasti, jeigu pardavimo agentas namo niekada neparduos.
Reikėtų pažymėti, kad namo savininkas pagal tokį vienašalį sandorį neturi teisinių galimybių įpareigoti pardavimo agentą būtinai parduoti jo namą. Vienašalis sandoris savo esme yra gana universalus teisinis veiksmas. Praktikoje galima situacija, kai iš vienašalio sandorio teisiniai padariniai kyla ir kitiems asmenims. A. Dziegoraitis savo straipsnyje „Apie vienašalius sandorius tarybinėje civilinėje teisėje“ teigia, kad jiems vykdyti užtenka vienos pusės valios pareiškimo. Vienašalį sandorį vykdo tik viena, juridiškai aktyvi šalis, kurios veiksmai sukelia tam tikras civilines - teisines pasekmes.
„Vykdant vienašalius sandorius, V.S. Tolstojus teisingai pažymėjo, kad kaip taisyklė „...adresatams paliekamas pasyvus vaidmuo - sužinoti apie jų teisių ir pareigų nustatymą, pakeitimą bei nutraukimą““. Šioje vietoje reikėtų patikslinti, kad „iš vienašalio sandorio pareigos kitiems asmenims gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais arba kitam asmeniui laisva valia prisiėmus tokias pareigas“. Bet kuriuo atveju tai bus „valios išraiška, įvykdyta vieno civilinės teisės subjekto viena tiksline kryptimi“.
Kalbant apie vienašalius sandorius reikėtų pažymėti dar vieną svarbų momentą. Kartais asmuo, kuris siekia vienašaliu sandoriu sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, turi apie tai informuoti kitą šalį. Aukščiausiasis Teismas (toliau teismas), „kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Tai reiškia, kad įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokio kontrahento veiksmus, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą“.
Šiau tai nepaneigia vieno asmens valios pakankamumo sudaryti minėtą sandorį. „Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos tik jį sudariusiam asmeniui. Vienašaliu sandoriu laikomas sandoris, kuriam sudaryti pagal įstatymus, kitus teisės aktus ar šalių susitarimus būtina ir pakanka vienos šalie valios. Vienašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios reiškimo. Šio įsipareigojimo mainais už savo įsipareigojimą. Anglų teisės profesorius G. Samuel vienašalius sandorius vadina „jeigu sandoriais“.
Pateikiant vienašalio sandorio apibrėžimus, pažymima vienos šalies svarba ir pakankamumas siekiant sukurti teisines pasekmes. Reikėtų neužmiršti, kad vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp dviejų asmenų. Šiau juo teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp dviejų asmenų. Tie asmenys gali būti: sandorio dalyvis, kuris sudaro vienašalį sandorį ir asmuo arba asmenys, kuriems sandoris adresuojamas. Pavyzdžiui, savivaldybės administracija paskelbus...
tags: #atsisakymo #nuo #turto #aktas