Kaip Apsiginti Nuo Psichikos Ligos Kaimynų Daugiabučiuose: Praktiniai Patarimai

Pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko atvejų, kai daugiabučių gyventojai susiduria su kaimynais, turinčiais psichikos sveikatos problemų. Tokios situacijos kelia nerimą ir nesaugumo jausmą, ypač kai kaimynų elgesys tampa neprognozuojamas ar net agresyvus. Nors psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys nėra atsakingi už savo būklę ir toli gražu ne kiekvienas iš jų kelia grėsmę aplinkiniams, svarbu žinoti, kaip apsisaugoti ir kaip reaguoti į tokias situacijas.

Situacijos Apžvalga: Nerimą Keliančios Istorijos

Ne viena istorija ir skundas nuaidėjo, kai žmonės daugiabutyje gyvena su galimai psichikos sveikatos sutrikimų turinčiu kaimynu ir nieko dėl to negali padaryti, jeigu jis gąsdina ir verčia jaustis nesaugiai kitus gyventojus. Nors dėl būklės žmogus iš tiesų nėra kaltas ir toli gražu ne kiekvienas psichikos sveikatos sutrikimų turintis žmogus yra agresyvus, netrūksta skundų, kai greta gyvenantys žmonės neturi kaip apsisaugoti nuo netinkamai besielgiančių kaimynų.

Pavyzdžiui, viename Vilniaus daugiabučio rusyje kaimynas išpylė apie 5 kg gyvsidabrio, dėl ko teko evakuoti visus daugiabučio gyventojus. Kaimynams teko po kelis šimtus eurų susimokėti už patalpų tvarkymą. Kitoje situacijoje, Žirmūnuose gyvenantis kaimynas grasino mesti plytą į daugiabutyje gyvenančios merginos automobilį.

Teisiniai Aspektai ir Institucijų Bejėgiškumas

Policija ir psichikos sveikatos centrai dažnai yra bejėgiai, iki kol padaromas nusikaltimas, o įstatymai dažnu atveju reikalauja paties žmogaus sutikimo gydytis. Naujienų portalas tv3.lt pasidomėjo, ką tokiais atvejais reikėtų daryti kaimynams ir kaip padėti sergančiam žmogui, kol dar neprasidėjo žiaurus elgesys.

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius teigia, kad jeigu medikai mato, jog žmogus nėra pavojingas šiuo metu, jie nieko negali padaryti, nes teismas žiūri labai formaliai ir nevertina medicininės logikos, kad žmogaus būklė keičiasi, todėl neduoda bet kam leidimo priverstinai hospitalizuoti žmogų.

Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus patarėja Marija Oleškevičienė pažymi, kad kaimynai į psichiatrą kreiptis dėl kito žmogaus psichikos sveikatos įvertinimo negali. Raštu kreiptis į psichiatrą dėl psichikos būklės įvertinimo gali tik artimieji, socialinių įstaigų atstovai (pvz., socialiniai darbuotojai) arba policijos atstovai.

Kaip Apsisaugoti: Praktiniai Patarimai

Įrodymų Rinkimas

Lietuvos policijos Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis patikina, jog kabinėjimąsi ar kaimynų gąsdinimą galima vertinti kaip administracinį nusižengimą. Tačiau yra būtina surinkti tokios veikos įrodymus. Įrodymus galima fiksuoti ir mobiliojo ryšio telefonais, jeigu veiksmas vyksta bendrojo naudojimo patalpose, vaizdo stebėjimo sistema.

Baudos už vienkartinius tokius atvejus siekia nuo 30 iki 140 eurų, o pakartotinai - nuo 140 iki 200 eurų.

Kreipimasis į Policiją

M. Marcinkevičius atkreipia dėmesį, kad policija gali padėti tuo atveju, jei žmogus grasina ar gąsdina norėdamas atkeršyti, o ne dėl psichikos sveikatos sutrikimų.

Greitosios Pagalbos Kvietimas

Po įvykio, kviečiant greitąją pagalbą, pacientas nuvežamas į gydymo įstaigą ir iki 3 parų gali būti paguldytas į ligoninę be teismo sprendimo. Jeigu teismas po 3 parų paskiria priverstinę hospitalizaciją, žmogus gydymo įstaigoje praleidžia tiek laiko, kiek paskiria teismas.

Bendradarbiavimas su Artimaisiais ir Socialiniais Darbuotojais

Jei įmanoma, pabandykite susisiekti su sergančiojo artimaisiais arba socialiniais darbuotojais. Jie gali padėti užtikrinti, kad asmuo gautų reikiamą pagalbą ir priežiūrą.

Dalyvavimas Daugiabučio Bendruomenėje

Aktyvus dalyvavimas daugiabučio bendruomenės veikloje gali padėti užtikrinti, kad visi gyventojai jaustųsi saugūs ir gerbiami.

Vaizdo Stebėjimo Sistemos

Įdiekite vaizdo stebėjimo kameras bendro naudojimo patalpose, kad užfiksuotumėte bet kokius incidentus ir turėtumėte įrodymų, jei prireiktų kreiptis į policiją.

Priverstinė Hospitalizacija: Problemos ir Perspektyvos

M. Marcinkevičiaus teigimu, didžiausia problema yra, kad žmogus, dėl kurio kaimynai kvietė greitąją pagalbą ir skundėsi, išleistas namo po priverstinės hospitalizacijos, neretai gydytojų paskirto gydymo nebesilaiko.

„Mes išleidžiame paprastai žmones, kurių būklė jau pagerėjusi, bet dažnai, jeigu žmonės yra vieniši ir niekas jų neprižiūri, praeina po gydymo keli mėnesiai ir žmonės nutraukia vaistų vartojimą, vėl pradeda jų psichinė būsena blogėti ir visa istorija kartojasi. Bet šiaip dažniausias atvejis, kai tada tie žmonės išvis neįsileidžia nei slaugytojų, nei socialinių darbuotojų ir mes, kaip specialistai, kalbu ne apie mūsų įstaigą, o apie poliklinikas, neturime jokių galimybių patekti per prievartą į žmogaus butą ir per prievartą ten jam girdyti vaistus“, - atkreipia dėmesį jis.

Ministerija žada pokyčius. M. Oleškevičienė teigia, jog įstatymai tik minėtais atvejais leidžia įsikišti į žmogaus psichikos sveikatos gydymą, bet visgi dažniausiai reikia pačio žmogaus sutikimo, norint jam padėti. Ministerija savo ruožtu praneša, kad nuo liepos 1 dienos poliklinikose atsiras atvejo vadybininko pareigybė.

„Tai bus žmogus, kuris skambins ir neduos ramybės pacientui, išėjusiam iš stacionaro, pasiteiraus apie jo sveikatą. Tikimės, kad tai padės kažkiek. Žinoma, tas asmuo turi norėti gydymo, nes niekas jo neprivers gerti vaistų, bet pagalba tą daryti bus“, - teigė M. Oleškevičienė. Taip pat esą šiemet turėtų atsirasti mobiliosios komandos, kurios padės pacientams, kurie jau ne kartą būtų hospitalizuojami, „neatkristi“ išleidus namo.

Psichologinė Gerovė Daugiabučiuose: Įsižeminimo Praktikos

Nerimą dėl pandemijos pakeitusi įtampa dėl Rusijos karo Ukrainoje ir toliau sekina daugelio gyventojų psichiką. „Žmonės mieste turi labai nedaug galimybių kur žemę paliesti, ypač tie, kurie gyvena daugiabučiuose. Nusiperka nuskintų gėlių ir jas pasimerkia - tik tiek. O dabar, kai išorėje vyksta nevaldomi procesai, itin emociškai svarbus tapo įsižeminimo principas.

Kaip su stresu tvarkosi kai kurie žmonės? Jie pradėjo balkonuose auginti pomidorus, prieskonines žoleles. Darbas sode ar darže suteikia malonų fizinį nuovargį.

„Sode ar darže yra dar ir rezultatas, suteikiantis prasmės jausmą. Pasodini sėklas ir lauki, kol augalas užaugs. Turi jį prižiūrėti. Kai viskas aplink taip neapčiuopiama, atsiranda poreikis bent kažkur turėti aiškumo. Kai augalas ar daržovė išdygsta - tai dar suteikia ir džiaugsmo. Negana to, žmogus patiria ir galios jausmą užsiimdamas su savo augalais, medžiais ar vaiskrūmiais“, - atkreipia dėmesį R.

Ji tęsia sakydama, kad būdami lauke kvėpuojame švaresniu oru. „Tai kur kas vertingiau nei laiką leisti skendint nerime. Ir miegas pagerėja. Grįžę iš lauko darbų galime tiesiog natūraliai užmigti - nereikia joki migdomųjų, nes įkyrios mintys nebeatakuoja.

Kam yra tekę susidurti su panikos priepuoliais, tas žino, kad jausmas nekoks: širdis spurda, prakaitas pila, galvoje sukasi niūrios mintys.

„Panikos priepuolio metu žmogus staiga ima jausti begalinę baimę arba didžiulį nerimą, kuriuos dažniausiai lydi krūtinės skausmas, stiprus širdies plakimas, padažnėjęs pulsas, prakaitavimas, drebulys, dusulys, smaugimo jausmas, galvos skausmas, svaigimas, alpimas, pykinimas, šaltkrėtis, galūnių tirpimas ar dilgčiojimas, baimė prarasti kontrolės jausmą, mirties baimė. Panikos priepuolis gali trukti nuo kelių minučių iki valandos, o nežinodami, kas su jais tuo metu vyksta, žmonės kreipiasi į medikus“, - komentuoja E. O.

Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Kristinos Šnirpūnienės, panikos priepuoliai gali pasireikšti labai skirtingais simptomais, kilti labai įvairiu metu ir aplinkybėmis. Kaip vieną iš pavyzdžių vaistininkė pamini į vaistinę atėjusios jaunos moters atvejį.

Pacientė skundėsi pasikartojančiais skausmais širdies plote, oro trūkumu, prakaito pylimu. Apsilankius pas gydytojus atlikti įvairūs tyrimai jokių pakitimų nerodė.

„Kitu atveju atėjo pensinio amžiaus moteris, kuri kas naktį atsibusdavo nuo dažno širdies plakimo, jai tirpdavo rankos, drebėdavo kūnas. Moteris ne kartą kvietė greitąją medicinos pagalbą, tačiau kardiogramos nieko blogo nerodė. Ji prasitarė, kad prieš pusmetį jai buvo atlikta operacija dėl onkologinės ligos, dėl kurios vis dar nuolat jaudinasi. Situacijos skirtingos, bet abi pacientės jautė nervinę įtampą, kuri ir provokavo įvairias fizines organizmo reakcijas, būdingas panikos priepuoliams“, - sako K.

Gydytoja E. O. Prasidėjus panikos priepuoliui gydytoja pataria likti toje pačioje vietoje, stengtis kvėpuoti lėtai ir giliai, sutelkti dėmesį į pozityvius, raminančius vaizdinius, prisiminimus, nuolat priminti sau, jog tai laikina ir praeis, kad panikos priepuolis nekelia mirtino pavojaus.

Jei panikos priepuoliai kartojasi ar dažnėja, vaistininkė K. Šnirpūnienė pataria kreiptis pagalbos į psichologą. Savo ruožtu gydytoja E. O. Povilaitienė sako, jog panikos priepuolis nėra liga, kurią galima išgydyti. Tai simptomas, kurį sukelia daug priežasčių: greitas gyvenimo tempas, įtampa bet kurioje gyvenimo srityje, lėtinės ligos, žmogaus temperamentas, psichologinis atsparumas ir kitos.

„Tinka kognityvinė elgesio terapija. Jos metu su psichoterapeutu yra aptariami visi aspektai, susiję su panikos priepuoliu, ir suteikiami reikiami įgūdžiai dorotis su juo. Tai gali būti kvėpavimo pratimai, afirmacijos. Prevenciškai galima skaityti savišvietos knygas nerimo sutrikimų tematika, labai svarbus reguliarus fizinis aktyvumas, kuris mažina įtampą ir patiriamą stresą. Atsipalaiduoti padeda joga ar pilatesas.

Jei žmogus panikos atakų valdymui nevartoja cheminių vaistų, K. Šnirpūnienė sako, kad įtampai sumažinti tinka ir vaistažoliniai preparatai, iš kurių turbūt žinomiausias yra vaistinis valerijonas.

„Moksliniais tyrimais yra įrodytas ir nervų sistemą raminantis sukatžolių poveikis. Jos net 2-3 kartus stipriau nei valerijonas mažina įtampą ir atpalaiduoja, taip pat slopina nervinės kilmės širdies ir kraujagyslių sutrikimus, mažina įtampos galvos skausmą ir svaigimą. Raminančiu veikimu pasižymi levandos, melisos, pipirmėtės, apyniai, pasifloros. Vaistažolių preparatai tabletėmis ar kapsulėmis veikia stipriau nei arbatos, tačiau verta žinoti, kad kartais vien arbatos paruošimas ar jos aromatas nuteikia raminančiai, nukreipia dėmesį nuo nemalonių minčių.

„Egzistuoja toks juokas - diagnozės neturi tas, kuris nebuvo pas psichiatrą. Neva, jei neturi diagnozės, jau ir sveikas“, - sako klinikinis psichologas Antanas Mockus. Anot jo, klaidinga manyti, jog visuomenėje yra arba tik sveiki, arba nesveiki. Arba balta, arba juoda.

• Asmens duomenų apsauga turėtų užtikrinti, kad žmogus, sergantis tam tikra psichikos ar kita liga, galėtų saugiai jaustis visuomenėje, o informacija apie jo ligą nebus nutekinta.
• Pažymos apie psichinę sveikatą gali reikėti nebent užimant kokias nors ypatingas pareigas valstybės tarnyboje, įvairiems operatyviniams darbuotojams, pilotams.
• Kadangi F raidė žymi psichikos sutrikimus, ji stigmatizuojama.

F kodas - tarptautinė ligų klasifikacija, žyminti psichikos ir elgesio sutrikimus. Diagnozė diagnozei nelygi: ta pačia F raide žymima ir ūmi reakcija į stresą, ir lengva bei sunki depresija. Laimei, yra darbdavių, kurie to nesureikšmina. Supranta, kad esmė yra žmogaus atliekamas darbas, rezultatas, o ne jo ligos. Kai kurie darbdaviai, žinodami apie žmogaus situaciją, patys pataria kreiptis į psichikos sveikatos specialistus. Tai net privalu. Teisiškai žmogaus negali būti atleistas dėl ligos. Įstatymas saugo. Turi būti pritaikyta jam darbo vieta, suteikiamos saugios sąlygos dirbti.

Ko gero, būsiu vieta tų, kurios potencialus darbdavys kažkada pokalbio metu paklausė, ar neturiu psichikos ligų. Jei viskas gerai, darbinam. Nesakysiu, ar pas juos atėjau dirbti.

Už tokius klausimus galima apkaltinti diskriminacija. Asmens teisių pažeidimu. Nejaugi pradėsi dabar pasakoti, kad taip, sergu depresija? Pasakoti, žinote, mano tėvas... Bet aš vaikštau pas psichologą...

Deja, bet egzistuoja patyčių kultūra. Žmonės, ko gero, yra susidūrę ar matę, kad yra diskriminacija, ar kitaip elgiamasi su turinčiais psichikos sveikatos problemų. Čia jau veikia ne vidinė žmogaus stigma, o išorinė. Bijoma, kad aplinkiniai gali tave pasmerkti, nepriimti į darbą ar kitaip diskriminuoti. O vidinė stigma yra tada, kai pats žmogus jaučia, kad su juo aplinkiniai keistai elgiasi.

Klaidinga manyti, kad visuomenėje yra arba tik sveiki, arba nesveiki. Arba balta, arba juoda. Gyvenime visi turime mažesnių ar didesnių psichikos sveikatos poreikių. Vienam reikia psichologo, kitam - knygos, trečiam - galbūt ir psichologo, ir knygos, ir medikamentinės pagalbos.

Dirbantieji su pacientais, kuriems nustatytas psichikos sutrikimas, prasitaria, kad visuomenėje tarp mūsų sergančiųjų psichikos ligomis yra daugiau, nei manome.

Nors, kaip minėjau, visi turime psichikos sveikatos poreikių, kai kurie turintys psichikos problemų mano, jog kol nebuvau pas psichiatrą ar psichologą, tol su manimi viskas yra gerai. Jei ten nueinu, vadinasi, jau tampu „psichinis“. Gąsdina pats faktas, kad ten apsilankei. Prisipažįsti pats sau, kad turi sunkumų, esi silpnesnis. Taigi egzistuoja toks juokas - diagnozės neturi tas, kuris nebuvo pas psichiatrą. Neva, jei jau neturi diagnozės, tai ir sveikas.

Prieš gerus penkiolika metų, kai tik pradėjau veiklą kaip specialistas, ateidavo žmonių, kurie penkerius, aštuonerius metus kenčia sunkią depresiją ir nesikreipia pagalbos.

Reikia išsiaiškinti, kas yra barjerai, trukdantys kreiptis pagalbos: ar stigma, ar baimė, ar tiesiog informacijos trūkumas. Vyrams ypač sunku kreiptis pagalbos. Nukreipimas pas specialistą yra procesas. Bandai aiškinti, kad yra neramu dėl tavęs, aiškini, kaip būna, kaip vyksta gydymas. Net konsultuoju žmones, kaip bendrauti su artimaisiais, kurie serga depresija. Nukrypome. Taigi grįžtant prie klausimo, ar galima atpažinti gatvėje tokius žmones? Nėra lengva.

Pats pažįstu daug pozityvių žmonių, visuomenės akyse sėkmingų, energingų, jaunų, užimančių vadovaujančias pareigas, tų, kurie viešumoje atrodo laimingi, sėkmingi, bet viduje išgyvena gilų skausmą, turi rimtų sunkumų, pavyzdžiui, kenčia nuo stipraus nerimo atakų.

Taip intuityviai bandoma save apsaugoti. Žmonės paprastai vengia bendrauti su tais, kurie turi sunkumų. Nori būti šalia tų, kurie džiaugiasi, šypsosi. Taip vengia sunkių jausmų. Net ir patys vengiame savo sunkių jausmų - skausmo, beviltiškumo, bejėgiškumo.

Viskas priklauso nuo asmenybės ir aplinkybių. Kita vertus, kad ir koks stiprus žmogus būtum, jei esi nuolat gniuždančioje aplinkoje, su tavimi, pavyzdžiui, nesiskaito vadovas, esi niekinamas, metus dvejus namuose slaugai sunkiai sergantį artimąjį, ilgainiui nuo besitęsiančio streso, emocinio krūvio gali atsirasti nerimas, panikos atakos, depresiškumas. Ateina pas specialistus ir stiprių žmonių, kurie nustebę, neva, kaip aš čia toks stiprus palūžau, sugriuvau... Resursai vis tiek kažkada baigiasi. Kad ir koks stiprus jautiesi, psichinę sveikatą reikia prižiūrėti. Reikia poilsio, fizinio aktyvumo - užsiimti psichine higiena.

Be to, žmonės turi skirtingus resursus. Vieni apsupti palaikančios aplinkos, kiti, atvirkščiai, yra jos žlugdomi, bedarbiai ir panašiai. Be to, veikia ir asmeninės savybės: vieni linkę kovoti, kiti - pasiduoti. Kintamųjų daug: tai genetinių, biologinių, psichologinių, socialinių ir kitų aplinkos veiksnių rezultatas.

Senyvo amžiaus žmonių rykšte vadinama Alzheimerio liga negrįžtamai pakeičia ne tik susirgusiojo, bet ir jo artimųjų gyvenimą. Atrodytų, nekaltu atminties sutrikimu prasidedanti liga anksčiau ar vėliau žmogų prikausto prie patalo, jo priežiūra atneša nemažą stresą tiek artimiesiems, tiek slaugytojams. Skaičiuojama, kad atminties sutrikimai vargina apie 40 proc. vyresnių kaip 65 metų amžiaus žmonių, o 10-15 proc. jų kasmet susiformuoja demencija (silpnaprotystė). Bene labiausiai paplitusi jos forma - Alzheimerio liga, pažeidžianti smegenis ir pasireiškianti atminties, ypač trumpalaikės, praradimu ir intelektinių gebėjimų susilpnėjimu.

Esama daug teorijų, kodėl susergama šia liga. Žinoma, kad pagrindinis susirgimą lemiantis mechanizmas yra progresuojantis neuronų nykimas.

„Deja, šios ligos sustabdyti negalima, galima nebent tik sumažinti jos progresavimo tempą. Alzheimerio ligą galima įsivaizduoti kaip suskilusį veidrodį - iškritus šukei ją sunkiai galima įdėti atgal. Tam reikia daug pastangų ir efektyvaus šios ligos gydymo paieškos šiandien yra didžiausias uždavinys“, - pabrėžė Kauno klinikų Neurologijos klinikos Neurologijos skyriaus vadovas prof.

„Dabartiniai vaistai sergant demencija gali padėti išlaikyti būklę 3-5 metus, tačiau toliau formuojasi tokie pakitimai, kad be slaugos namų ar slaugos personalo bei psichiatro pagalbos neapsieinama. Daugiau lėšų skirti prireikia tiek patiems sergantiesiems prižiūrėti, tiek jų artimiesiems, kurių dalis prisiėmę naštą slaugyti sergančiuosius demencija ir netenka darbo.

„Dažnai įvairios situacijos sužadina sergančiojo pyktį. Tai tiesiog veikia kaip gynybinė reakcija, žmogus nebeišlaiko dėmesio, nebegali suprasti klausimo, suvesti jo pradžios ir pabaigos esmės. Pasak jo, vieniems Alzheimerio liga gali pasireikšti sulaukus vos 50-58 metų, kitiems vėliau.

„Daug įtakos tam turi genetinis polinkis. Ligai progresuojant vis daugiau laiko reikia skirti paciento priežiūrai. Žmogus ilgainiui ne tik tampa nedarbingas, bet ir visiškai priklausomas nuo aplinkinių.

„Kiaurą parą reikalinga užtikrinti slauga tampa didžiule našta šeimai. „Kitą kartą slaugant demencinėmis ligomis sergantį žmogų susiduri su tokiomis situacijomis, kai jam padedi, viską padarai, o jis tavęs net neatpažįsta, net ima kaltinti, kad dingsta daiktai ir pan. Bet kuriuo atveju slaugant tokius ligonius specialistai pataria išmokti būti kantriems, elgtis su sergančiuoju pagarbiai ir oriai: padėti jam apsirengti, pamaitinti, nueiti į tualetą, išvesti pasivaikščioti. Kalbėti su asmeniu lėtai ir aiškiai, naudoti paprastus žodžius, palaukti, kol žmogus sureaguos. Žmogus turėtų turėti kuo daugiau į priekį (bent savaitę) suplanuotų dienų. Svarbi ne darbų gausa, tačiau tai, kad žmogus nuolat turėtų užimtumą, neužsidarytų savyje.

Tuomet, ypač gyvenant daugiabučiuose, mažėja žmogaus interesų ratas ir aktyvumas, o tai lemia daug greitesnį ligos progresavimą.

Deja, taip jau yra, kad mūsų valstybėje viskas gerai yra ant popieriaus, o realybėje susikalbėjimo labai trūksta. Kai žmogui neveikia smegenys, jam labai sunku suvokti, ką jis daro, pamatyti, kad sumaišo tualetą su spinta, druską su cukrumi, padeda ant plytos tuščią puodą, dėl kurio kyla ir gaisras. Juo labiau ne ką geresnė išeitis yra sergantįjį paguldyti į slaugos ligoninę ar slaugos skyrių. Tokie ligoniai negali būti būti laikomi su kitomis demencijomis sergančiaisiais ar fiziškai neįgaliaisiais. Savo ruožtu specializuotų namų sergantiesiems Alzheimerio liga beveik nėra. Liūdina dėl įvairių slaugos priemonių kompensavimo ne itin pasistūmėję reikalai. Jei esant sunkiai ligos stadijai žmogus jau guli patale ir yra nesavarankiškas, pagal higienos normas jam būtinos bent trejos sauskelnės per dieną. Tačiau valstybė kompensuoja tik vieną vienetą dienai. Tai yra per mažai. Taip pat slaugant tokį pacientą būtinai reikia investuoti į neperšlampamą paklodę. Žmogui nuolat gulint neišvengiamai atsiranda ir daug kitų problemų - virškinimo, odos, pragulų, atrofuojasi raumenys.

Labai svarbu susidūrus su tokia artimojo diagnoze pirmiausia perkaityti vaistų anotacijas, įsigilinti, ar vieni vaistai neprieštarauja kitiems. Prižiūrint Alzheimeriu sergantį žmogų, kuriam reikia apsaugos nuo šlapimo pratekėjimo, rekomenduojama rinktis sauskelnes-kelnaites, kurios mūvimos kaip įprasti apatiniai. Šios sauskelnės nekeičia nusistovėjusių dėvėjimo įpročių, todėl pacientams tampa lengviau susiorientuoti tualete. Kai kurie jų netgi iš naujo išmoksta naudotis tualetu, patys gali pasikeisti sauskelnes.

Ir priešingai, naudodami įprastas, šonuose užsegamas sauskelnes, sergantieji gali pasimesti, pamiršti, kaip jas užsidėti. Neramūs Alzheimerio kamuojami pacientai dažnai nepripažįsta svetimkūnių, todėl įprastas sauskelnes gali bandyti nusiplėšti. Vaistinėse galima įsigyti trijų skirtingų sugėrimų sauskelnių-kelnaičių „TENA Pants“: mažiausio (Plus), vidutinio (Super), ir didelio (Maxi) sugėrimo. Sauskelnių dydį reikia parinkti pagal nešiojamus drabužius (pvz., S, M, L, XL). Sauskelnės-kelnaitės yra diskretiškos, pagamintos iš dermatologų patikrintos, laidžios orui medžiagos, kuri primena audinį, nečeža, yra švelni odai. Šis gaminys patikimai sugeria šlapimą ir apsaugo nuo pratekėjimo esant vidutiniam, sunkiam ir labai sunkiam šlapimo nelaikymui (priklausomai nuo sugėrimo). Be to, neleidžia atsirasti nemaloniam šlapimo kvapui.

tags: #turi #teise #daugiabuciuose #gyventi #sveikai #apsiginti