Šiame straipsnyje pasakojama apie fortepijono kelionę per istoriją, nuo jo sukūrimo St. Peterburge iki atsidūrimo Lietuvos sodyboje, atspindintį įvairius laikotarpius ir kultūras.
Pradžia St. Peterburge
1885-ųjų metų ankstyvą rudenį St. Peterburge įsikūrusiame prabangiame muzikos instrumentų gamybos ceche vyko įtemptas darbas. Vienas iš meistrų kruopščiai dirbo prie ypatingo užsakymo - tai buvo juodas baby fortepijonas, skirtas turtingam pirkliui iš miesto, kuris norėjo šiuo instrumentu pradžiuginti savo talentingą dukrą Aną. Fortepijonas turėjo ne tik būti nepriekaištingas muzikiniu požiūriu, bet ir atspindėti prestižą bei rafinuotumą, kurio tikėjosi pirklys.
Pirklio dukra, Ana, buvo jauna, bet nepaprastai gabus muzikantas. Vos pasiekusi klavišus, ji išgirsdavo melodijas, kurias galėdavo tiksliai atkartoti, o jos mokytojai žavėjosi jos talento jėga. Tėvas matė šį talentą ir norėjo jai suteikti geriausias sąlygas augti ir tobulėti. Užsakytas fortepijonas buvo sukurtas pagal aukščiausius standartus ir pristatytas į pirklio miesto rezidenciją, kur Ana pradėjo juo groti kiekvieną dieną.
Jos pasirodymai tapo miesto elito pasididžiavimu, į kuriuos rinkosi St. Peterburgo diduomenė. Kai Ana tapo jauna moterimi, jos šeima nusprendė pasitraukti iš miesto į užmiesčio rezidenciją, kur gamtos ramybėje Ana galėjo toliau praktikuotis ir kurti muziką. Fortepijonas buvo pervežtas kartu su jais, ir netrukus vietiniai dvarininkai pradėjo lankytis rezidencijoje, norėdami išgirsti Anos grojimą.
Dvarininkai ir jų šeimos dažnai rinkdavosi pas pirklio šeimą šventėms ir vakarams, per kuriuos muzika tapdavo viso vakaro siela. Ana grojo kartu su kitais talentingais muzikantais, o jos muzika sklido per šviesias vasaros naktis.
Revoliucija ir Kelionė į Vilnių
Tačiau 1917 metais viskas pasikeitė. Rusijos revoliucija atnešė neramumus ir smurtą, sukrėtė visą šalį. Pirklio šeima prarado savo turtus, jų gyvenimas buvo sunaikintas bolševikų revoliucijos įkarštyje. Ana ir jos tėvai pabėgo, ieškodami prieglobsčio nuo revoliucinių jėgų. Vienas iš šeimos draugų, menševikas, kuris pasipriešino bolševikams, pabėgo į Vilnių, ir Anos šeima kartu su juo išsikraustė į šį naują miestą. Kartu su savimi jie pasiėmė ir savo brangųjį fortepijoną.
Vilniuje fortepijonas tapo naujo gyvenimo dalimi. Jis buvo naudojamas ne tik kaip kasdieninis muzikos instrumentas, bet ir kaip susibūrimų dalis. Menševiko šeima dalyvavo mūšiuose su lenkų kariuomene dėl Vilniaus kontrolės, o instrumentas tapo nebyliu stebėtoju, matydamas šiuos politinius ir karinius konfliktus. Galiausiai, kai Vilniuje įsigalėjo lenkai, fortepijonas ėmė groti visai kitokias melodijas - šio instrumento garsai lydėjo mazurkos šokius.
Šokiai dažnai vykdavo pačiame kambaryje, kur Ana kartais grodavo, tačiau dabar jį naudodavo vietos lenkų aristokratai savo šventėms ir susibūrimams. Fortepijonas taip pat matė kovas ne tik lauke, bet ir tame pačiame kambaryje, kuriame grojo Anos rankos. Vilniuje vyko nesibaigiantys ginčai tarp lenkų ir lietuvių, ir kartais šie konfliktai persikeldavo į asmeninį lygmenį - namai, kuriuose stovėjo fortepijonas, tapo vieta, kur buvo sprendžiami politiniai ir kultūriniai nesutarimai.
Laikui bėgant, kai politinė situacija darėsi vis nestabilesnė, o fortepijonas neteko šeimininkų, jis buvo užmirštas ir ėmė dūlėti Vilniaus koncertų salėje. Penkerius metus instrumentas stovėjo tamsiame kampe, dulkėse, be gyvybės ženklo. Niekas jo nenaudojo, niekas juo nebesigrojo, kol galiausiai į salę užsuko lietuviai, kurie, neturėdami kitų baldų, panaudojo fortepijoną kaip stalą, ant kurio buvo tiekiamas maistas. Šis kadaise rafinuotas instrumentas tapo kasdienybės objektu.
Vis dėlto, tai nebuvo paskutinis fortepijono etapas. 1941 metais, kai Vilnių okupavo nacistinė Vokietija, instrumentas vėl atgijo. Dabar juo buvo grojama tango - melancholiški ir aistringi ritmai skambėjo kambariuose, kurie anksčiau girdėjo rusų klasikus ir lenkų mazurkas. Fortepijonas tapo stebėtoju kitų istorijos posūkių, kitų režimų ir jų palikimo.
Tai buvo gyvenimas, pilnas melodijų ir tylos, švenčių ir kovų, grožio ir žiaurumo. Kiekvienas jo klavišas buvo prisilietimas prie istorijos, kurią nešė ne tik Anos šeima, bet ir visas regionas - nuo St. Peterburgo dvarų iki Vilniaus mūšių, nuo aristokratijos šokių iki karo sužeistų naktų.
Atradimas Antikvariate ir Kelionė į Muzikos Mokyklą
Po Antrojo pasaulinio karo fortepijonas, matęs tiek daug gyvenimo per audringus istorijos laikotarpius, pateko į vieną iš Vilniaus senamiesčio antikvariatų. Ten jis stovėjo tamsiame kampe, aplipęs dulkėmis, bet vis dar išlaikęs savo aristokratišką aurą. Daugelis žmonių užsukdavo į parduotuvę, žiūrėdavo į senąjį instrumentą, tačiau nedrįso jo paliesti. Vis dėlto, šalia buvusios muzikos mokyklos mokiniai, kurie eidavo pro šalį, vis užsukdavo ir bandydavo pagroti kelias melodijas. Vienas iš šių mokinių, Jonas, buvo ypač sužavėtas šio fortepijono garsu, nors jis buvo seniai išderintas. Jonas lankė muzikos mokyklą, kurioje grodavo prastesniais instrumentais, bet šis fortepijonas jam paliko neišdildomą įspūdį.
Bėgo metai, Jonas augo, ir nors jo gyvenimas pasuko į kompoziciją, jis niekada nepamiršo to ypatingo fortepijono. Kiekvieną kartą eidamas pro antikvariatą, jis sustodavo ir prisimindavo melodijas, kurias kadaise grojo, būdamas dar jaunas mokinys. Po daugelio metų, kartu su draugu, kuris taip pat buvo muzikantas, Jonas nusprendė įsigyti tą patį fortepijoną, kuris jam suteikė tiek daug įkvėpimo vaikystėje. Jų planas buvo padovanoti šį instrumentą pirmajai Vilniaus muzikos mokyklai, kuri, jų nuomone, turėtų pasinaudoti tokiu istoriniu ir unikaliu instrumentu.
Visgi planas nepavyko taip, kaip jie tikėjosi. Muzikos mokykla netrukus po dovanojimo patyrė gaisrą, kuris sunaikino didžiąją dalį pastato, ir, deja, instrumentui nebeliko vietos. Mokyklos ūkvedis, kuris buvo prisirišęs prie senojo fortepijono, nenorėjo leisti jam būti išmestu ar parduotu. Jis kreipėsi į seną pažįstamą - gerbiamą fortepijono mokytoją Oną, kuri buvo žinoma dėl savo griežtos, bet šiltos pedagoginės veiklos. Ūkvedis paprašė jos priglausti instrumentą, bent laikinai, kol mokykla bus atstatyta.
Ona iš pradžių atsisakė. Jos dviejų kambarių butas, esantis aštuntame daugiaaukščio namo aukšte, nebuvo tinkama vieta tokio dydžio fortepijonui. Ji neturėjo vietos, o ir jos vyras, grįžęs po dienos darbų, nebuvo labai entuziastingai nusiteikęs dėl tokios idėjos. Tačiau ūkvedis buvo užsispyręs. Jis suorganizavo talką - su aštuoniais muzikos mokyklos studentais jie nusprendė užnešti fortepijoną į mokytojos butą. Tą dieną, kai mokytojos vyras leido atidaryti butą, mokytojos vaikas jau buvo išvykęs iš namų, tad vietos atsirado šiek tiek daugiau. Fortepijonas buvo sunkiai, bet atkakliai užneštas į aštuntą aukštą.
Taip prasidėjo dar vienas fortepijono gyvenimo etapas. Kitus 35 metus jis buvo pradžiamokslis daugiau nei 230 vaikų, kurie lankė Onos pamokas ir mokėsi groti. Kiekvienas klavišo prisilietimas atgaivindavo senojo instrumentų meistrų rankų darbą, pagamintą dar 1885 metais St. Peterburge. Vaikai mokėsi klasikos, bandė savo kūrybą ir svajojo apie ateitį. Fortepijonas tapo neatskiriama Onos mokymo dalimi, o jo garsai tapo švelniais, raminančiais tonais, kurie lydėjo kelias kartas jaunų muzikantų.
Mokytoja Ona mirė 2012 metais, o jos sūnus, paveldėjęs butą, nežinojo, ką daryti su didžiuliu instrumentu, kuris užėmė pusę kambario. Kadangi fortepijonas jam neturėjo tokios reikšmės kaip motinai, jis nusprendė jį parduoti. Fortepijonas vėl leidosi į kelionę, šį kartą nusileisdamas iš aštuntojo aukšto daugiabutyje ir iškeliavęs į naują šeimininkų rankas.
Atsidūrimas Sodyboje
Šį kartą fortepijonas atsidūrė užmiesčio sodyboje. Sodybos šeimininkai suprato jo vertę ir, nors instrumentas buvo pavargęs ir išderintas, jis tapo svarbiu jų šeimos susibūrimų dalimi. Dabar jis stovėjo šviesioje, ramioje svetainėje, o jo senoviniai garsai, nors ir nebebuvo tokie skaidrūs kaip kadaise, vis dar džiugino sodybos lankytojus. Kartais jaunimas bandė groti šiuolaikines melodijas, kartais vyresnioji karta prisimindavo senus tango ir valsus. Fortepijonas buvo pavargęs, tačiau vis dar galėjo suteikti džiaugsmo tiems, kurie norėjo įsiklausyti į jo garsus. Šis instrumentas, sukurtas dar St.
Štai keletas sodybų pavyzdžių, kuriose galbūt galėtų atsidurti fortepijonas:
| Sodybos Pavadinimas | Aprašymas | Kaina (nuo - iki) |
|---|---|---|
| Aurora Dream Sodyba | Jauki privati sodyba ant Karvio ežero kranto - su pirtimi, kubilu ir privačiu paplūdimiu. | 58-500 €/para |
| Ramybės Oazė Kernavėje | Sodyba - ramybės oazė, įsikūrusi burtais aprašytame Kernavės apylinkių miško glėbyje. Rasite SPA, pirtį ir poilsį gamtoje šeimoms, poroms bei sveikatingumo mėgėjams. | Nenurodyta |
| Vieta Šventėms | Vieta įvairioms šventėms. Jauki, šviesi pobūvių salė. Gamtos apsuptis, parkas, lauko terasos, poniai, baseinas. | Nenurodyta |
| Renginių Centras Netoli Vilniaus | Renginių, stovyklų, poilsio centras ir viešbutis, įsikūręs vos 7 km. nuo Vilniaus. Moderni vieta Jūsų šventei, stovyklai, seminarui, nakvynei ar pirties ritualams. | Nenurodyta |