Tyrinėjant praeities įvykius, istorikui vienas pagrindinių dalykų yra istorijos šaltiniai. Istorijos šaltiniais paprastai vadinami visi objektai, kaip nors susiję su žmonių veikla, viskas, kas gali liudyti apie žmonijos praeitį ir patirtį. Praeities liekanos tampa istorijos šaltiniais tik tada, kai jos patenka specialisto akiratin ir yra analizuojamos. Jeigu po analizės šaltinis įvardijamas patikimu, jis tampa realiu istorijos šaltiniu.
Istorinius šaltinius galime skirstyti pagal įvairius kriterijus:
- pagal formą šaltiniai skirstomi į daiktinius, rašytinius, vizualinius, garsinius, lingvistinius;
- pagal žmonijos veiklos aspektus šaltiniai gali būti gamybiniai (daiktai, rašto darbai), folkloriniai, kalbiniai, meniniai (dailės kūriniai, vaizdo, garso įrašai) ir kt.;
- pagal atsiradimo laiką šaltiniai skirstomi į pirminius ir antrinius; pirminiai šaltiniai yra atsiradę toje praeityje, kurią jie aprašo, be to, istorikų susitarimu, pirminiais yra laikomi visi šaltiniai, parašyti antikos laikais (iki V a. po Kr); antriniais šaltiniais yra vadinami tie, kurie sudaryti po aprašomųjų įvykių.
Svarbu paminėti garsiausius pasaulio istorikus: graikų istorikas Herodotas (484-425 m. pr. Kr.), veikale „Istorija” jis aprašė graikų ir persų karus, kitų kraštų gamtą, papročius ir istoriją. Vienu didžiausių Romos istorikų laikomas Publijus Kornelijus Tacitas (55-120 m.), parašęs veikalus „Istorija” (Romos istorija 69-96 m.) „Analai” (Romos istorija nuo imperatoriaus Augusto Oktaviano mirties iki Nerono mirties 68 m.), „Germanija” (šiame veikale pirmą kartą paminėti aisčiai). Istoriją kaip Dievo valios pasireiškimą pateikia Aurelijus Augustinai (354-430 m.) savo kūrinyje „Apie Dievo valstybę”.
Žmogus pradėjo kalbėti maždaug prieš 50 tūkst. metų, o raštas buvo išrastas apie 3500 m. pr. Kr. Mesopotamijoje. Seniausias žinomas raštas yra piktografinis, tai piešinių raštas. Pamažu šie piešiniai buvo stilizuojami; ilgainiui jie virto tam tikrais brūkšneliais ir kableliais, kurie reiškė kokius nors daiktus ar veiksmus, t. y. ideogramomis (šumerų dantiraštis). Ideogramos dažnai visiškai nepanašios į vaizduojamo daikto piešinį. Praktiniai žmonių poreikiai sudarė galimybes atsirasti fonetiniam, t. y. raidiniam, raštui, kai atskiri ženklai reiškė garsus arba skiemenis (Egipto hieroglifai). Apie 1000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose prie Viduržemio jūros ima formuotis nauja rašto sistema, pagrįsta skiemenų dalijimu [priebalses ir balses. Finikiečiai sukuria abėcėlę. Ji įgalina rašyti vartojant tik apie 30 ženklų.
Žodis civilizacija vartojamas dvejopa prasme: kaip žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis (pasaulinė civilizacija); konkrečios kultūros, tautų grupės ar tautos istorinio brandumo rodiklis (Egipto civilizacija, Mesopotamijos civilizacija, helenistinė civilizacija ir t. t.). Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrinėtojų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889-1975 m.). Jo nuomone, istorijos tyrinėjimų objektas yra ne valstybė, o civilizacija. Civilizacijos susiformavimą rodo šie reiškiniai: valdžios, monumentaliosios architektūros, rašto ir mokslo atsiradimas.
Centrų, kuriuose susiformavo civilizacijos, iš kurių paplito kultūros ir technikos laimėjimai, buvo keletas. Kiekviena civilizacija ne tik pati kūrė, bet ir daug ką perėmė iš kitų civilizacijų, taip pat savo ruožtu perdavė ateinančioms kartoms. A. Toinbis civilizacijas suskirstė į pirmines (Egipto, Šumero-Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, majų), antrines (Sirijos, helenistinę, indiškąją), tretines (Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) ir palydovines (hetitų, Irano, Rusijos ir kt.).
Nagrinėjant Egipto civilizaciją, reikėtų paminėti, kad valstybės įkūrimas datuojamas 3300 m. pr. Kr. IV tūkstantmetyje pr.Kr. - I a. Egipto: 3100m.pr.Kr. Civilizacijos susikūrimas(Seniausioji karalystė), karalius Menas suvienija Egiptą; 2700-2200m.pr.Kr.Senoji karalystė, civilizacijos subrendimo fazė; 2050-1800m.pr.Kr.Vidurinioji karalystė, civilizacijos nuosmukis; 1570-1100m.pr.Kr.Naujoji karalystė, dezintegracija; 525m.pr.Kr. Persijos valdymo pradžia. IV suvienijimo etapas, II-oji Babilonijos kkaralystė; 324m.pr.Kr. Makedoniečio valdymas. Indijos: 2500-1700m.pr.Kr. Indo kultūros laikotarpis ; 1500-500m.pr.Kr. vedų laikotarpis; VI a.pr.Kr. Kinijos: 2200m.pr.Kr.gimsta Kinijos civilizacija; 221m.pr.Kr.Činų dinastijos pradžia, Kinijos imperijos pradžia; VI a.pr.Kr.
Hamurabis-1760-1686m.pr.Kr.- VI-asis Babilonijos dinastijos karalius. - chaldėjų karalius, Babiloniją pavertė galinga valstybe. 605m.pr.Kr.prie Karchemišo įveikė į Siriją besiveržiančius egiptiečius, 597m.pr.Kr. numalšino Judėjos karalystėje sukilimus, užėmė Jeruzalę, ją sugriovė, o tautą ištrėmė į Mesopotamiją. Babiloną pavertė kultūros centru.
Kuo dažniau derliai buvo dideli, tuo sparčiau gausėjo gyventojų, atsirado privati nuosavybė ir visuomenė ėmė skirstytis į grupes pagal turimo turto kiekį.
Vienas reikšmingiausių to meto paminklų yra Hamurabio kodeksas, iš diorito iškaltoje steloje išleisti įstatymai, reguliuojantys viešąją bei privačiąją teisę ir laikomi seniausiu pasaulyje įstatymų rinkiniu.
Hamurabio kodeksas
Žemdirbystė ir sėslus gyvenimas lėmė žmonių skaičiaus augimą. Atsiradus lydiminei žemdirbystei, Artimuosiuose Rytuose žmonės ėmė laikyti naminius gyvulius (šunis, ožkas, avis, kiaules, karves ir kt.). Iš naminių gyvulių pieno išmoko gaminti sviestą ir sūrį, kuriuos galima išlaikyti ilgesnį laiką negu pieną. Iš jų vilnos imta verpti siūlus ir austi vilnonius audinius. Susidūrus klajokline gyvulininkyste ir žemdirbyste besiverčiančių žmonių interesams, žemdirbiai pamažu persikėlė į upių slėnius.
Dirbti žemę upių slėniuose buvo daug sunkiau, negu verstis lydiminė žemdirbyste. Pradėjus naudoti irigaciją, arklą ir plūgą, buvo išplėsti dirbamos žemės plotai, padidėjo derliai.
Civilizacijų istoriją nuo santvarkų istorijos skiria 2 pagrindiniai dalykai:
- dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, pastarieji lemia visuomenės gyvenimą;
- neatmetama ir nepaneigiama praeitis, ji kaupiama, perduodama iš kartos į kartą, visuomenė rutuliojasi, išlaikydama tradicijas, tradicijoms žlugus, žlunga ir civilizacija.