Ekonomikos mokslas nagrinėja, kaip iš ribotų išteklių pagaminti kuo daugiau produkcijos, skirtos patenkinti neribotus žmonių poreikius. Didelę dalį reikiamų išteklių ir sudaro gamtos ištekliai. Tai yra gamtos teikiamos gėrybės. Bet gamtos ištekliai yra ir išsenkami, ir labai daug neišsenkamų. Ekonomikos tikslas - atrasti būdus, kaip geriau panaudoti išteklius, tausojant juos ir gamtą, ir norint patenkinti visus žmonių poreikius.
Žmonių poreikiai vis didėja ir didėja, o gamtos išteklių pamažu vis mažėja. Gamtos ištekliai - tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenės reikmėms tenkinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipusė priklausomybė. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis. O žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą, keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Jau dabar vis daugiau naftos išgaunama vandenynuose, metalų rūdos kasamos amžino įšalo zonose, gėlo vandens atsargas rengiamasi papildyti iš Arkties bei Antarktidos ledynų.
Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos turtų turtingos valstybės turi gerokai didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą, socialinę sferą. Šių išteklių eksportas yra svarbus pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, dabar dideles pajamas gauna naftą ir metalus eksportuojančios šalys.
Gamtos Išteklių Naudojimo Problemos
Gamtos turtų naudojimas sukelia dvejopas problemas. Pirmiausia, kai kurių gamtos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių paieškai ir išgavimui reikia milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsidėstymas. Dėl to didėja išteklių transportavimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės priverstos keisti technologijas ir gamybos profilį. Antra problema ta, kad dažnai išgaunami tik pagrindiniai mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis teršiama aplinka. Todėl kompleksinis visų ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys.
Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su natūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasi aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti natūralius ekologinius ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasekmių arba maksimaliai jas sumažinti. Aplinkos apsauga kaipo mokslas yra dviejų mokslo grupių sandūroje - gamtos ir ekonominių-socialinių. Tik kompleksinis ekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių naudojimas gali garantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą dabar ir ateityje.
Gamtos ištekliai šiuo metu apibrėžiami ir klasifikuojami gana įvairiai. Gamtos ištekliai plačiąja šio žodžio prasme apibūdinami kaip gamtos elementai, naudojami gamybinėje ir negamybinėje žmonių veikloje, tenkinant jų poreikius. Poreikiai gali būti labai įvairūs, greitai kintantys, todėl ir juos tenkinantys gamtos ištekliai, jų rūšys bei naudojimo būdai taip pat kinta.
Gamtos Išteklių Klasifikacija
Gamtos ištekliai skirstomi į:
- Išsenkančius ir neišsenkančius;
- Realūs ir potencialūs ištekliai.
Išsenkantys ir neišsenkantys ištekliai
Neišsenkantiems gamtos ištekliams priskiriami tie, kurių bendras kiekis planetoje iš esmės nekinta. Tai žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai ir atoslūgiai. Kol egzistuoja mūsų planeta, bus ir šie ištekliai. Dėl ūkinės žmonių veiklos gali keistis šių išteklių kokybinės charakteristikos, tačiau netekti jų pavojaus nėra.
Išsenkami gamtos ištekliai tai tokie, kurių kiekis žemėje ribotas, o iš naujo jie kaupiasi labai lėtai, palyginti su naudojimo apimtimi. Todėl išsenkami ištekliai skirstomi į atkuriamus ir neatkuriamus. Atkuriamais vadinami tie, kurie atsikuria patys savaime arba žmogui padedant, jeigu nepažeistos jų atsikūrimo sąlygos. Tai gyvūnijos ir augalijos pasaulis. Šių išteklių išnykimo pavojus iškyla tik tuomet, kai jų naudojimas yra spartesnis už natūralią reprodukciją, tai yra, kai pažeidžiama ekologinė pusiausvyra.
Žmogus negali pasigirti racionaliu gamtos turtų naudojimu. Per paskutinius 400 metų išnyko 94 rūšys paukščių, 63 rūšys žinduolių. Iš augalijos pasaulio ypač didelę reikšmę žmonijai turi miškai. Jie užima trečdalį planetos sausumos ir yra ne tik medienos ir miško gėrybių šaltinis, bet ir oro, klimato, vandens režimo natūralaus reguliatorius. Miškai lėtai atsikuriantys ištekliai, todėl jų kirtimas turi būti ypatingai reguliuojamas, kad nekiltų nepageidaujamų ekologinių pasekmių.
Neatkuriamiems gamtos ištekliams priimta priskirti tas naudingąsias iškasenas, kurių natūralus susidarymo procesas užima tūkstantmečius. Tai nafta, metalų rūdos, gamtinės dujos, akmens anglys ir kitos nerūdinės medžiagos. Dabar per vienerius ūkininkavimo metus pasaulyje suvartojama tiek akmens anglių, kiek jų susikaupdavo per 400 tūkstančių metų.
Realūs ir potencialūs ištekliai
Realūs ištekliai - tai žmonių praktinėje veikloje naudojami gamtos ištekliai. Šiai grupei priskiriami eksploatuojami naudingųjų iškasenų telkiniai, dirvožemis, miškai, vandenys.
Potencialiems gamtos ištekliams priskiriami tie išžvalgyti ištekliai, kurie dėl įvairių techninių, ekonominių, socialinių, politinių priežasčių šiuo metu nenaudojami. Šiai grupei galima priskirti išžvalgytų naudingųjų išteklių klodus žemės gelmėse, vėjo, saulės, vandenynų energiją. Pavyzdžiui, surasti didžiuliai geležies rūdos klodai Varėnos rajone yra potencialūs mūsų šalies ištekliai. Tuo tarpu ilgai buvę potencialūs naftos telkiniai vakariniuose šalies rajonuose, pradėjus juos naudoti, tapo realiais.
Gamtos Išteklių Kadastrai
Svarbi priemonė, padedanti racionaliau naudoti gamtos išteklius, yra jų kadastrai - visuma duomenų apie gamtos išteklius. Kadastrų sudarymas yra privalomas įstatymų nustatyta tvarka. Privaloma sudaryti žemės, jos gelmių išteklių, miškų, upių, ežerų bei tvenkinių, saugomų teritorijų, augalijos ir gyvūnijos kadastrus. Visiems kadastrams yra bendra tai, kad juose turi būti: gamtos išteklių objektų ir jų naudotojų sąrašas, išteklių kiekybinė bei kokybinė apskaita, išteklių ekonominis vertinimas.
Lietuvos Gamtos Ištekliai
Lietuvos gamtos išteklių nustatymo ir įvertinimo problema gana sudėtinga. Mokslininkų ir jau didelio šios problemos žinovų skaičiaus nuomone dėl Lietuvos gamtos išteklių gana skirtinga, vieni tvirtina, kad Lietuvos savo gamtos turtų neturi arba beveik neturi, kiti aiškina, kad išteklių turime nemažai, treti teigia, kad apie juos mažai žinome, nes dar daug kas nesurasta, neištirta ir neįvertinta. Nustatyti, kiek Lietuva turtinga gamtos ištekliais, galima tik gerai išanalizavus jos gelmių turtus, jų sandarą, vertingumą, ypač kreipiant dėmesį į šiandien bene svarbiausią nereprodukuojamų gamtos išteklių grupę - energetinius išteklius. Kol kas Lietuva šiuos išteklius importuoja, nors jų esama ir čia.
Energetiniai ištekliai
Turimos naftos klodai pakankamai gerai ir net detaliai išžvalgyti, nustatyta, kad naftos atsargos glūdi nuo kelių šimtų metrų iki 2,3 kilometro gylyje. Gauta nafta - labai aukštos kokybės, mažai sieringa, bet jos palyginti nedaug, esami kiekiai leistų patenkinti tik nedidelę mūsų valstybės poreikių dalį. Svarbi energetinių poreikių patenkinimo Lietuvos gamtos dalis - durpės. Durpynai yra išsidėstę beveik visoje šalies teritorijoje. Jų turime apie 430 milijonų tonų. Tačiau ne visos durpės gali būti panaudojamos kurui. Šiuo metu energetiniams poreikiams sunaudojame tik apie 14-15% gaunamų durpių. Likusios labiau tinkamos trąšoms, įvairių kompostų gamybai, kurios, beje, turi nemažą paklausą užsienyje, yra vertinga eksporto prekė. Taip pat gaminama daigų auginimo vazonėliai, įpakavimo medžiagos, pašarinės mielės. Taigi durpės Lietuvos energetinių išteklių balanse sudaro ne taip jau didelę dalį, tačiau apskritai tai vertingi ir reikalingi šaliai gamtiniai ištekliai. Gydomosios durpės tiekiamos kurortų gydykloms. Durpės - puiki žaliava chemijos pramonei (amoniakui, acto rūgščiai, degutui, vaškui, parafinui, bitumui ir kitiems produktams gaminti).
Statybinės medžiagos
Gana daug Lietuvoje gamtos išteklių, reikalingų statybinių medžiagų gamybai. Viena iš svarbiausių - žaliava cemento gamybai, be kurio negali išsiversti nė viena statyba. Tai - gipsas, klintys, molis. Klintis yra svarbiausia cemento ir statybinių kalkių, klintmilčių (rūgščioms dirvoms kalkinti) žaliava. Taip pat naudojama silikatinių plytų, stiklo, popieriaus, cukraus pramonėje. Eksploatuojami Karpėnų ir Menčių telkiniai. Lietuvos žemėje daug įvairių molų, kurie susikaupė per ilgus periodus. Statybos parūpinamos savo gamybos plytomis, čerpėmis, keramzitu. Daug molio sunaudojama melioracinėje statyboje. Išžvalgytos ir ištirtos molio atsargos Lietuvoje duoda pagrindą teigti, kad jų dar pakaks ateities metams. Dar vienas svarbus, didžiuliais kiekiais naudojamas gamtos turtas - žvyras. Išgauname ir panaudojame jo respublikoje kasmet maždaug po 15 milijonų kubinių metrų arba beveik po 4 kubinius metrus kiekvienam gyventojui. Nemažiau reikalingas ir smėlis, naudojamas silikatinių plytų, kitos produkcijos gamybai. Ypač galime didžiuotis tuo, kad Anykščių apylinkių žemėje slūgso didžiausi Pabaltyje brangaus kvarcinio smėlio telkiniai. Šis smėlis tinka krištolo, televizorių kineskopų ir kitos šiuolaikinės technikos gamybai. Deja, smėlio turimų išteklių dugnas kai kuriuose Lietuvos rajonuose jau pasiektas. Geologų paieškos leidžia teigti, kad Lietuvos žemės gelmės gausu geležies rūdos, valgomosios druskos, gipso, kitų svarbių išteklių. Sutelkus visas mūsų pastangas, galima tikėtis jau netolimoje ateityje pradėti eksportuoti šiuos gamtos turtus.
Žemės ūkis Lietuvos ekonomikoje visada užimdavo labai svarbią vietą, jo produkcija ir šiandien sudaro nemažą šalies nacionalinių pajamų dalį. Žemės ūkio gamybos pagrindas - augalininkystė, o jos vystymasis neįmanomas be nepaprastai svarbios gamtos išteklių rūšies - gerų dirvožemių. Dirvožemio gamtos ištekliai, dažnai vadinami žemės ištekliais, vadiname viršutinių žemės plutos uolienų sluoksnius, pasikeitus dėl gamtinių veiksnių ar žmogaus kryptingos ūkinės veiklos. Dirvožemio ištekliai turi nuostabią savybę - derlingumą. Pastebėta, kad skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui jam tenkantis tiek bendrųjų žemės ūkio naudmenų, tiek ariamos žemės plotas nuolat mažėja. Šią tendenciją nulemia tokie veiksniai: gyventojų skaičiaus didėjimas, žemės ūkio naudmenų naudojimas kitiems, ne žemės ūkio reikalams - industrializacijos ir urbanizacijos reikmėms, miškų plotų didėjimas, hidroenergetikos vystymas ir kita. Ateityje kiekvienam iš mūsų tenkantis žemės ūkio naudmenų ir ypač ariamos žemės plotas neišvengiamai mažės. Kad kartais nesumažėtų gaminamų maisto produktų ir kitoms ūkio šakoms teikiamų žaliavų - linų, cukrinių runkelių ir kitų techninių kultūrų, būtina dar racionaliau naudoti šį labai vertingą mūsų šalies gamtos turtą.
Labai svarbi Lietuvos gamtinių išteklių rūšis - miškai. Jie užima beveik trečdalį šalies teritorijos. Tačiau nežiūrint tokio miškų ploto, medienos kaip svarbiausio miškų teikiamo produkto naudojimo požiūriu dabartinė miškų būklė Lietuvoje nėra gera. Vyrauja jaunuolynai ir pusamžiai miškai, tinkamų naudoti brandžių medynų dalis sudaro tik keletą procentų. Lietuvoje turimi savi plotai leidžia patenkinti didžiąją dalį medienos poreikių. Tačiau iš pastaraisiais metais kasmet sunaudojamo medienos kiekio beveik trečdalis įvežama iš užsienio. Didelis miškų vaidmuo vertinant Lietuvos ekologinę būseną. Jie bene geriausiai atspindi atmosferinės taršos būklę ir gali būti kitų sistemų ekologinės būsenos indikatoriumi. Miškų degradacija - rimtas signalas imtis naujų priemonių ir sustabdyti gamtos teršimą.
Iš Lietuvos naudingųjų iškasenų geriausiai ištirtos ir gausiausiai paplitusios yra durpės ir mineralinės statybinės medžiagos - smėlis, molis, žvyras, anhidritas, dolomitas, klintis, opoka, kreidos mergelis ir kt. Kadangi šiuo metu Lietuvos ūkio plėtojimuisi vis svarbesnėmis tampa vietinės žaliavos, šios iškasenos yra didelis valstybės turtas. Šiuo metu išžvalgyta ir į balansą įtraukta 494 mineralinių statybinių medžiagų telkiniai ir 54 pramoniniai durpynai, kurių ištekliai atitinkamai yra 1225 mln.t (iš jų 676 mln. t smėlio ir žvyro) ir 122 mln. t.
Dar negalima pasakyti, kokia bendra Lietuvos gamtos išteklių vertė, palyginti jos su kitais gamybos veiksniai, nustatyti bendrą integralinių išteklių vertę bei struktūra.
Tarptautinės Iniciatyvos ir Programos
1992 m. įvyko Jungtinių Tautų konferencija APLINKA IR PLĖTRA (UNCED), kurioje buvo priimta aplinkos apsaugos ir tarptautinės veiklos programa remtinai plėtrai XXI amžiuje (Earth Summit). 1995 m. buvo sudaryta Pasaulio saulės komisija, kuriai buvo pavesta vadovauti šiai veiklai. 1997 m. įvyko Pasaulio saulės viršūnių pasitarimas, kuriame dalyvavo 104 šalių delegacijos ir 17 valstybių vadovai. Čia buvo priimta PASAULIO SAULĖS PROGRAMA 1996-2005, konkretizuojanti Earth Summit sprendimus.
Pasaulio Saulės programos (PSP) tikslas - skatinti vyriausybes, tarptautines ir nevyriausybines organizacijas, finansines, akademines ir privačias institucijas palaikyti remiamą atsinaujinančios energijos. Tikslo siekiama per globalinius, regioninius ir nacionalinius projektus. PSP akcentuojama, kad žmonijos gerovei labai svarbi saulės ir kitų atsinaujinančios energijos šaltinių, tokių, kaip biomasės, vėjo, geoterminė, vandens remiama plėtra. Atsinaujinanti energija gali sumažinti aplinkos žalojimą, atmosferos užterštumą, šiltnamio efektą. Strategija turi būti grindžiama ne vien techniniais ir ekonominiais kriterijais, bet ir atsižvelgiant į energijos ir visuomenės sąveiką, socialines bei kultūros dimensijas.
Auganti daugelio išvystytų ir besivystančių šalių priklausomybė nuo naftos ir dujų importo iš keleto jas išgaunančių šalių kelia grėsmę pasaulio saugumui. PSP 1996-2005 turėtų tapti pagrindine atsinaujinančios energetikos plėtros rėmėja. Nacionaliniams sprendimams priimti egzistuoja labai geri svertai: gamtosauga ir socialinė plėtra, kurie turėtų padaryti atsinaujinančią energetiką nacionaliniu prioritetu. Kai kurie regionai, tarkim Europos Sąjunga, planuoja padidinti investicijas į alternatyviąją energetiką tiek, kad 2010 metais ji sudarytų nuo 9,5% iki 12,5% visos suvartojamos energijos.
Lietuva beveik neturi iškasamųjų energijos šaltinių ir juos importuoja. Tačiau ji turi pakankamai didelius atsinaujinančios energijos - saulės, vėjo, biomasės, geoterminės energijos išteklius. Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos ir Mokslininkų sąjungos instituto iniciatyva, kurią parėmė UNESCO, vykdoma „Dalyvavimo programa 1998-1999″, kurios tikslas - paruošti LIETUVOS NACIONALINĘ SAULĖS PROGRAMĄ 2000-2005 ir ją įjungti į PASAULIO SAULĖS PROGRAMĄ 1996-2005. Tokios programos (LNSP) projektas parengtas. Lietuvos nacionalinės saulės programos tikslai sutampa su Pasaulio saulės programos tikslais - plėtoti ne tik persp... Nr. 1999-12-15, Nr. 106-3087Eurovoc terminai: valdymastaršos kontrolėteršalasaplinkos apsaugareglamentasgamtos ištekliaiaplinkos standartasvanduotechninės prekybos kliūtysgamtos išteklių naudojimas5211 gamtos aplinka5206 aplinkos politika.
Lietuvos nacionalinė saulės programa tampa Lietuvos nacionaline atsinaujinančios energijos programa.