Ryga - tai miestas, niekada neturėjęs karališkųjų regalijų, karaliavo ir tebekaraliauja Baltijos pakrantėje. Jo galia slepia ydą, nes jo valdžia - be kilmės, ir eina iš vienų svetimų rankų į kitas. Pradžią XIII amžiuje davė vokiečiai, kuriuos po šimtmečių pakeitė švedai, o šiuos - rusai. Miestas augo, keldamas į dangų vis naujas ir svetimas bažnyčias. Latvių šiam Miestui visuomet buvo per maža. Ryga tapo Baltijos kryžiumi, kuris siurbė gyvybingiausius žemės syvus. Kaip šioje vietoje išliko gyvi latviai? - augdami kartu su Miestu, kuris ugdė juos savo švininiu šešėliu.
Kaip viskas prasidėjo? Kaip visuomet prasideda - prievarta. 1201 m. vokiečiai atėjūnai įkalė kryžių į svetimą jiems žemę, ištarė „Ryga“ ir liepė pavadinti lyvius Švenčiausiosios Mergelės Marijos žemės gyventojais. Kalavijuočiai, o vėliau ir Livonijos ordinas kito vardo šioms valdoms nebeieškojo. Rygoje ėmė kalti kryžius, dalyti juos lyviams, sėliams, kuršiams, žemgaliams. Krikštas buvo žiaurus, ritosi bangomis, kardu ir ugnimi kaimai krikštyti po kelis kartus, krikštyti ne vien vokiečių. Dažniausiai vieni kryžeiviai nepripažindavo kitų atlikto darbo ir degindavo kaimus kaip utėles. Tik baltų dievams reikia dėkoti, kad latviai po tokios „šventos ugnies“ išliko gyvi, neprarasdami instinkto daugintis. Gal todėl nemėgsta latviai krikštyti savo mergaičių Marijos vardu. Ištaria kartais „Mara“ - to ir gana.
Šis misionierių, prekeivių ir muitininkų užutėkis, šimtmečiais krovęs turtus, traukė svetimus valdovus kaip magiškas kristalas. Virš Rygos plaikstėsi Europos vakarų ir rytų sielos. Ant Šventojo Petro bažnyčios bokšto puikavosi Švedijos ir Rusijos karūnos. Ko norėti, Hanzos miestų federacijoje Ryga - palaimingas užutėkis, 1225 m. iš Gotlando sostinės Visbio perėmęs laisvo miesto teises ir pasistatęs karalių rūmų pakaitalą - Juodgalvių namus. Šventojo Petro bažnyčios bokštas netruko tapti mūsų pakrantės ašimi, aplink kurią ėmė suktis pusė Baltijos jūros.
Prieš kelis dešimtmečius nebūtum to nė susapnavęs, nes latviai slankiojo susigūžę ir atrodė, kad naktimis juos kažkas lupa. Tačiau šiandien - latvių kalba kaip varpas! Stelbia ji net tramvajų tilindžiavimą ir ūkuojančią socializmo laikų geležinkelio stotį! Kai iš politrukų liko tik šešėlis, o iš KGB rūmų Brivibas gatvėje - vaiduoklis, latvių kalba ūmai nutūpė ant visų Rygos kampų, namų, langų ir stulpų. Dabar žinias ir skelbimus gali skaityti tik latviškai - jokios rusų kalbos. Argi ne stebuklas? Apsvaigo latviai. O kaip elgiasi laisve persisotinęs žmogus? Ribas peržengia. Ėmė sapnuoti karališką praeitį. Ir tiek įgavo azarto, kad įsismaginę aiškina, jog karalius Mindaugas… kalbėjęs latviškai! Turistams taip ir sako, rodydami Agluonoje, Latgalos Šiluvoje, jo kapavietę. Ir dar priduria: „Čia jis ir karūnuotas, Baltijos karalius.“ Baltijos? Ką gi, tegul aiškina, mūsų tai neužgauna - priešingai. Šiaip ar taip, galime ir mes jaustis Rygoje kaip namuose. Jeigu jau slavai ir vokiečiai čia savi per amžius buvę - kuo mes prastesni? Broliai ir sesės.
Latvio gyvybės šaknis - ne praeitis, ne istorija ir ne didybė. Blaumanių Karlio tautiška giesmė „Dievs, svētī Latviju!“ išguldo ant delno ne tą tikrovę, apie kurią kalba Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Mus praeitis moko, čiagi - nė žodžio apie praeitį! Mus šviesa ir tiesa veda - čia niekas niekur neveda. Vos dviejų posmų giesmelė, ir viskas. Žodžiu, tėvynė ir laimė sutampa, nes abi įsikūrusios namuose, kuriuose dukros žydi ir sūnūs dainuoja. Štai ir galvok dabar, kaip susikalbėti. Kokia istorija pagraudenti, pasididžiuoti? Lietuviui bepigu papūsti krūtinę, - tik štai nežinia, kaip broliukas į tą krūtinę pažvairuos. Atsargiai - krištolas! Nes po teisybei baisu: kaip jie, vargšeliai, su tokiu jausmų laiveliu per istorijos vandenynus plaukia? Gal prikabinus juos prie Lietuvos laivės?
Latvių Sapnis par Latviju - ir himnas, ir malda, ir sielos giesmė. Kalėjimuose ir tremtyse latvis ištverdavo, nes vis sapnavo. Kad ir baisiausiai prižiūrimas sapnavo ir matė žydinčią bei dainuojančią tėvynę. Žodžiu, latviui lengviau, nes jam nereikia demonstruoti tėvynės. Lietuviui gi sunkiau, nes jis vis ant žirgo, vis karuose, vis su praeitimi gyvena ir ašarą braukia. O su juo verkiame ir mes visi. Tad užjauskime latvį, kuris ne tik savos Trakų pilies neturėjo, bet visos mūro pilys jo žemėje - svetimos. Jokios didybės… Bet ar mums spręsti?
Todėl latvis gal geriau už lietuvį ateitį jaučia? Sapnis par Latviju - tai ne vien himnas, bet ir Konstitucija, kurią latviai vadina Satversme. 1990 m. atkurdami valstybę, jie nerašė naujos Konstitucijos, o patvirtino 1922 m. Satversme - kaip Šventąjį Raštą. Tiesa, padarė kelias pataisas, sujungdami Satversme su Valstybinės kalbos ir Latvijos pilietybės įstatymais. Po to papildė ją ir 18 straipsniu. Ši, 2002 m. priimta pataisa, tapo kertiniu žmogaus ir šiandieninės valstybės santykių akmeniu. Straipsnis skelbia, kad Seimo narys tampa visateisiu tik prisiekęs (arba pasižadėjęs) vartoti latvių kalbą kaip vienintelę valstybės kalbą.
Satversme kartojasi himno istorija - joje nėra jokios istorijos. Jokios preambulės. Tik trečiuoju straipsniu Latvijos valstybė apibrėžta kaip žemė, kurią sudaro Vidžemė, Latgala, Kuržemė ir Žemgala. Čia jos ir ieškok. Tarsi nuspręsta, kad laikas turi tarnauti žemei, o ne atvirkščiai. Ar ne kažką panašaus gaudžia latvių dainos: žemė tautai svarbesnė už laiką, praleistą ant jos.
Kitas Sapnis par Latviju - tai Lačplėsio mitas, virtęs aukščiausiu valstybės apdovanojimu ir garbingiausiu ordinu. Lačplėsis gimęs iš istorinių pasakojimų apie neegzistavusį herojų ir 1888 m. virtęs „Lačplėsio“ poema. Epu. Gal šis kūrinys ir būtų likęs literatūros reikalu, jeigu ne 1919 m. lapkričio 11-oji, kai nakties ir aušros mūšyje latviai „suvedė“ istorines sąskaitas su Livonijos ordino palikuonimis ir Rusijos imperijos atplaišomis.
Sapnis par Latviju - ir 1988 m. prasidėjęs atgimimas, Atmoda, kurio uvertiūra nuskambėjo Zigmaro Liepinio roko opera „Lačplėsis“. Tais metais premjera įvyko ne kur kitur, o A. Pumpuro aprašytoje Burtniekų ežero pakrantėje. Lygiai po šimto metų. Vadinasi, Sapnis par Latviju - galingas nedidelės tautos užtaisas, iš jo gimė valstybė ir buvo suvienytos žemės. Net karinės pajėgos. Šio sapno genami latviai ir savo valstybės sieną, 1991 m. perimdami jos kontrolę iš Maskvos, apibėgo su ugnies deglais.
Pagaliau Sapnis par Latviju - tai Dainų šventės. 1873-iaisiais gimusi šventė pasirodė tokia galinga, kad netruko pakaustyti dainomis tautos žirgą, kuris 1918 m. jau įjojo į Rygą - kaip savos valstybės sostinę. Nuolat tai prisimindami, latviai ir 2008 m. įvykusią visuotinę XXIV dainų šventę papuošė „Latvijas spėks“ („Latvijos jėga“) šūkiu. Tauta, subūrusi Rygos gatvėse apie 40 000 jaunų žmonių, atrodė stipresnė, negu yra iš tikrųjų.
Pagaliau Sapnis par Latviju tai ir 2008 m. pabaigoje suliepsnojęs valstybės 90-mečio laužas. Nieko panašaus nebuvo Lietuvoje, nors mes tais pačiais metais irgi šventėme tokį jubiliejų. Šventinių renginių maratonas prasidėjo gegužės 4-ąją, paminint 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, ir baigėsi lapkričio 18 dieną. Per tą laiką šalį apkeliavo Lielvardės juosta, Latvijas vienotības josta. Į ją kiekvienas galėjo įrašyti savo linkėjimą valstybei ir tautai. Kai juosta grįžo į Rygą, ji jau buvo virtusi septynių kilometrų ritiniu. Išmarginta ornamentais, ji tarsi verkė šimtais tūkstančių širdžių. Poetė Mara Zalytė atsiduso: „Sapnuoti ir mylėti!“ Šalia jos pasirašė prisiekusioji advokatė: „Latvija - mano šventovė!“ Tokių variacijų tūkstančių tūkstančiai.
Ar beprisimename, kad kone vienu metu buvo išdraskytos Rygos kino studija ir Lietuvos kino studija? Jeigu ir neatsimenate - nesvarbu, pasekmės vis vien baisios. Baltijos kino bazės nebeliko. Šiais laikais gyventi be nacionalinio kino? Nuogiems šokti į globalizacijos mėsmalę? Perkelti savo pasaulio sapną ant kino ekrano - ar ne tai didžiausia tautinės valstybės (vis dar tautinės!) laimė ir dovana pasauliui? Koks be šito gali būti Sapnis par Latviju? (Apie Lietuvą šį kartą patylėkime).
Matydami artėjančią katastrofą, 2007 m. du vyrai, Aigaras Grauba ir Andrėjus Ėkis, sutelkė visus įmanomus išteklius ir, remiami komercinės LNT ir Gynybos ministerijos, sukūrė istorinį meninį filmą „Rygos sargybiniai“. Tai pasakojimas apie lemtingą pergalę 1919 m. lapkričio 11-ąją. Filmas parodytas visuose šalies kampeliuose, mokyklose ir kultūros namuose. 90-mečio išvakarėse autoriai dar kartą apvažiavo keturias nuovadas ir išdovanojo paskutines 250 DVD kopijų. Vieną gražiausių atsiminimų vyrai parsivežė iš Drustų, A. Graubos vaikystės kaimo. Ten lapkričio 11-ąją, Lačplėsio dieną, filmo žiūrėti atėjo 10 žmonių. Taip latviai ėjo į 2008 m. Ir jau kitąryt pabudo tarsi kitoje valstybėje. Jie paniro į prasidėjusią ekonominę krizę. Dabar visi apie ją žinome daugiau, negu prieš pusmetį.
2007-ųjų pabaiga. Latvijos Respublikos Regioninės plėtros ir savivaldybių reikalų ministerijos kabinetuose kilo sumanymas pažvelgti į ateitį - kelis dešimtmečius pirmyn. Gimė projektas „Latvijos ilgalaikės raidos strategijos“ („Latvijas ilgtspējīgas attīstības stratēģijas“). Už griozdiško pavadinimo kyšojo ausys, o tiksliau - klausimas, ar šiandieninė Latvija sulauks 2030-ųjų? Žurnalistai sumanymą bemat pakrikštijo Sapnis par Latviju-2030 ir jau norėjo numoti ranka. Tačiau projektu rūpintis pavedė agresyviam ir asocijuotam Universiteto sociologijos profesoriui Robertui Kyliui. Šis amžinai rimtas, Kembridžo mokslais pasikaustęs vyras Latvijos visuomenei, tiksliau - televizijos žiūrovams, buvo gerai pažįstamas. Kai jis ėmė vadovauti prezidentūroje įsikūrusiai Strateginės analizės komisijai, viskas tapo aišku: Sapnis par Latviju-2030 nenumirs. Buvo suburti ekspertai, kurie pateikė visuomenės teismui kelis Latvijos ateities scenarijus.
Kurio modelio, reformuodami savo valstybę, latviai siekia, kuris iš ateities scenarijų jiems patrauklesnis? Klausimai, išplatinti miestuose, pasiekė provinciją, visus šalies - Vidžemės, Kuržemės, Žiemgalos ir Latgalos - pakraščius. Skelbta, tarytum sulipus į sakyklas. Ar suprato žmonės, ko iš jų norima? Jeigu jau ponai sau kažką rašosi - tegul, kaimas numojo ranka ir paprašė palikti jį ramybėje. Jame, žiūrėk, jau ir pieno nebesuperka - kam dar tie dešimtmečiai? Tad ekspertai grįžo į Rygos civilizacijos centrą ir pradėjo viską iš naujo. Čiagi teko pripažinti, kad didesnė sostinės gyventojų dalis net nelaiko savęs latviais.
Pralėkus dvidešimčiai nepriklausomybės metelių, šalyje likusi svetima armija - per 360 000 - nepiliečių! Krištolas, ne tema. Dauguma jų, žinoma, Rygoje. „Atsidėkojo fašistai! - man į akis viename privačiame pokalbyje nepilietė moteris, išauginusi su latviu du vaikus, tėškė. - Visi mano šeimynykščiai - piliečiai, o aš, vadinasi, okupantė?! Kiaulės neraliuotos!..“ Jai pats vardas „latvis“ - karšta bulvė: nei nuryti, nei išspjauti. Tokių kaip ji Rygoje - dešimtys tūkstančių. Ir neaiškink jiems, kad tegu tampa piliečiais, nes, 1998-aisiais pataisius Pilietybės įstatymą, lengvesni pasidarė įsipilietinimo slenksčiai. Mano pažįstama atkerta: „Tegul susikiša tą savo pilietybę į vieną vietą - išgyvensiu ir be jos!“ Ją įžeidė reikalavimas, kad privalo laikyti latvių kalbos egzaminą. O juk ir be egzamino jau seniai latviškai kalba. įžeidimas, nuoskauda, žaizda.
Atgriūvanti bėda tikra, nes latvių ir Latvijos gyventojų - dirbančių ir jaunų - kasdien katastrofiškai mažėja. Tad R. Kylio ekspertai nutarė susitikti su Rygoje išaugusiu rusakalbiu jaunimu, moksleiviais. Ar ir jie trauksis iš šalies, kaip tai paniškai daro latvių jaunuoliai? Gal okupantų palikuonys pasirodys esą didesni patriotai už latvius? Gal veltui Latvijos Seimas priėmė įstatymą, kad rusiškose mokyklose 40 proc. Susitikimas su rusakalbiais jaunuoliais įvyko rusiško dienraščio „ņåėåćšąō“ iniciatyva. Profesorius R. - Liks miestai, - niūriai atsakė ekspertas. - Nuo žemėlapio neišnyks Ryga, Daugpilis, Liepoja. Štai jis - liepto galas. Sudužęs krištolas. Matyt, G. V. F. Hegelis, tikėjęs, kad istorija pasikartoja - teisus. Istorija pirmą kartą ateina tragedijos toga, grįžta gi komedijos apdarais.
Tačiau filosofija baigėsi, kai R. Kylio paklausė, po kurios iš didžiųjų valstybių sparnu dabar palindusi Latvija. - Į šį klausimą aš neatsakysiu! Štai ir suprask, ką turėjo galvoje profesorius. Latviškai žodelyti...
Šv. Petro bažnyčia Rygoje