Visuomenė atsidūrė kryžkelėje, kurioje kiekvienas mūsų moralinis ir politinis pasirinkimas gali būti lemtingas. Todėl svarbu turėti jėgų skelbti ne tik tai, kas malonu skaitytojams ir kas garantuoja autoriui jų palankumą bei populiarumą. Svarbu skelbti ir nepopuliarias įžvalgas, kurias skaityti didelei daliai mano skaitytojų bus skaudu. Jei elgčiausi atvirkščiai, pradėčiau konfliktuoti su savo sąžine. Ką gi, reikia mokėti būti nepopuliariam.
Protu mes suvokiame mus supantį pasaulį. Kadangi protas yra mūsų langas į pasaulį, reikia pasirūpinti, kad jis būtų švarus ir aiškus. Jei nesate darnoje su savo protu, tai nebepasitarnauja kaip malonus muzikos klausymas jūsų kelionėje, o virsta skausmingu triukšmu. Štai kodėl taip svarbu tai suvokti ir išmokti nuraminti savo mintis.
Pasaulyje būtų sunku aptikti kultūrą, kurioje muzika iš vis neegzistuotų. Lyginant įvairių tautų muzikinę raišką rastume ir skirtumų ir bendrybių, tačiau kuo daugiau pavyzdžių apžvelgtume, tuo keblesnė taptų muzikos sąvokos apibrėžtis. Muzika įvairiais pavidalais mus lydi visą gyvenimą, ir priklausomai nuo kultūrinio konteksto, mes esame linkę ją suprasti labai nevienodai.
Tiesa, iki garso įrašymo prietaisų atsiradimo, o po to ir iki galimybės laisvai tų įrašų klausytis, žmogaus muzikinį suvokimą lėmė tik tai, ką jis girdėjo realiame gyvenime - daugiausiai vokalinę bei instrumentinę muziką savo aplinkoje, prie kurios priprato nuo pat mažumės ir nejučia priėmė pats: ar tai būtų Afrikos genties tradicinės dainos, ar klasikinė muzika Vienoje. Tokiu metu, net neabejoju, jog žmones būtų pribloškęs tolimai kultūrai būdingas muzikavimo arba dainavimo stilius. Tokias patirtis sunku palyginti su šiandien beaugančiu muzikos suvokimu, kuomet galime klausytis viso pasaulio muzikos.
Būtent šiuolaikinės technologijos (taip pat ir palengvėjusios sąlygos keliauti) yra dalis priežasčių, kodėl kasdien randasi nauji muzikos stiliai ar substiliai, kodėl populiarėja world stilius. Visa tai, ką girdime, daro įtaką ne tik muzikos suvokimui, skoniui, bet ir kūrybai. Oksfordo žodynas muziką apibrėžia kaip vokalinius ir (arba) instrumentinius garsus, kurie sujungti taip, kad sukurtų formos, harmonijos grožį ir emocijų išraišką. Kaip papildomi paaiškinimai dar duodami ir šie: tai muzikos komponavimo ir atlikimo menas arba mokslas; garsas, priimamas kaip keliantis malonumą, harmoningas.
Dėl kultūrinių kontekstų, formavusių mus, skirtumų, klausydami įvairių muzikos kūrinių, mes juos lengvai įvertintume - ar jie gražūs, harmoningi, ar ne. Tuo tarpu kiti galėtų teigti visai priešingai. Nerandant vienareikšmiško visiems tinkamo muzikos sąvokos apibrėžimo, dar sunkiau kalbėti apie muzikos atsiradimą - tiek istorine, tiek mitologine prasme.
Galėtų atrodyti, jog lyginti indėnų muzikos suvokimą su senovės Graikijos - pernelyg rizikinga, bet abu arealai, kaip ir kiti, čia bus svarbūs, nes iš aukštųjų civilizacijų turime gausius senuosius rankraštynus, piešinius ir kitus šaltinius, liudijančius žmonių, gyvenusių prieš kelis tūkstančius metų, muzikos sampratą, o primityviosiomis vadinamos visuomenės, nors tokių senų šaltinių neturi, tačiau ligi šiol yra išlaikiusios archajinį mąstymą bei suvokimą, kuris gali pasitarnauti tyrinėjant mitinės muzikos kilmės klausimus.
Priešistorinės muzikos įrodymai šiandien - tai uolų piešiniai ir archeologų iškasti senieji instrumentai. Muziką kaip meną tyrinėti padeda išlikusios gaidos, manuskriptų iliustracijos, freskos ir kiti atvaizdai. Pati muzika mums nėra apčiuopiama. Instrumentus pagal piešinius ar radinius galima rekonstruoti ir siekti atkurti buvusį skambesį, tačiau kaip žmonės gilioje senovėje valdė vokalą, o juo labiau, kaip suprato muziką, nustatyti yra gerokai sunkiau.
Istorinės muzikos kilmės teorijos ir mitinės teorijos yra daugiau nei skirtingos. XX amžiaus pradžioje, augant etnografinių tyrimų draugijoms ir vis didesnio populiarumo įgaunančiai Darvino teorijai, išpopuliarėjo idėjos, kad greta žmogaus ir muzika vystėsi evoliuciniu būdu. Jos prarado populiarumą prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais - šios idėjos vėl pradėtos diskutuoti ir, jomis remiantis, imtasi tyrinėti muzikos kilmę. Įvairūs tyrinėtojai priėjo dviejų skirtingų išvadų: arba muzika yra šalutinis kognityvinio ir fiziologinio prisitaikymo produktas, arba, jog ji yra būdas pasiekti tam tikram tikslui, nešančiam naudą.
Per pastaruosius dešimtmečius išryškėjo požiūriai, jog muzika radosi ne dėl prisitaikymo. Plačiai paplito Pinker suformuota idėja, kad kompleksinių garsų muzikos struktūrą lėmė kalbos, emocijų raiškos ir gera motorikos kontrolė, kuri vystėsi neturėdama sąryšio su kokybiška muzika. Nors muzika nėra tokia būtina išgyvenimui kaip valgymas ar kvėpavimas, bet, panašiai kaip kalba, ji pasitarnauja išreikšti emociją: Jei muzika yra evoliucinio prisitaikymo pasekmė, tai jai būdinga sudėtinga genezė.
Viena iš muzikos kilmės teorijų teigia, jog muzika radosi iš gyvūnų balsų ir elgesio imitavimo. Bene visame pasaulyje buvo išplitusios animistinės religijos, totemizmas - tikėta, jog gentis yra kilusi iš tam tikro totemo. Pirmykščiam žmogui gyvūnai buvo būtini maistui ir aprangai, tad siekiant juos prisivilioti labai praversdavo gyvūnų garsų pamėgdžiojimai, kurie vėliau galėjo vystytis į vis sudėtingesnes formas.
Apie seniausius archeologinius muzikos instrumentų radinius, kurie tiesiogiai siejasi su prieš tai įvardinta paskirtimi, duomenų gausu: daugiausiai tai žmogaus, elnio, paukščio ar kitų gyvūnų kaulų pagamintos kelių skylučių fleitos. Paleolito gyvenvietėje Divje babe (Slovėnija) 1995 m. archeologinių kasinėjimų, kuriems vadovavo Ivan Turk, metu tarp gausybės kitų radinių (sumedžiotų gyvūnų kaulų, laužaviečių, primityvių darbo įrankių) buvo aptiktas ir meškos šlaunikaulis, turintis keturias skylutes. Šis vertingas radinys laikomas 50-60 tūkst. metų senumo ir priskiriamas neandertaliečiams. Ilgai ginčytasi, ar tai žmogaus rankomis pagamintas instrumentas, ar tos skylės - atsitiktinės.
Meškos šlaunikaulis su skylutėmis, rastas Divje babe (Slovėnija)
Nors indėnų muzikoje esama ir solo atliekamų kūrinių, tačiau labiausiai būdinga dainuoti didelėmis, net 100 žmonių kiekį viršijančiomis grupėmis. Plokščiagalviai indėnai (Flathead Indians) mano, jog kuo daugiau dainininkų, tuo geriau. Tam priežasčių yra ne viena: klaidos nublanksta, fiziškai tai paprasčiau, nes dainos itin ilgos, taip pat paaiškinama ir maginė prasmė - dainomis perteikti prašymai aukštesniosioms jėgoms, dainuojant dideliam būriui žmonių, tampa veiksmingi.
Dažniausiai indėnų gentyse dainos, skirtos dainuoti didelėms grupėms žmonių, yra laikomos dievų kūryba, tuo tarpu solinės dainos - kartais pripažįstamos ir kaip žmogaus kūrybos vaisius, tiesa irgi dažnai užgimstantis transo metu. Dainos kartais yra pasiskolinamos iš kitų, o taip pat ir gali būti dovanojamos vieni kitiems. Panašu, jog daugumą dainų indėnai vis tik linkę suvokti kaip antgamtinių jėgų sukurtą muziką ir vizijų ar transo metu perduotą jiems, taip pat populiarus ir tikėjimas, jog muzikoje gyvena protėvių ir anapilin išėjusių didvyrių dvasios.
Žodinėje tradicijoje gausu būgno ar muzikos kilmės aiškinamųjų pasakojimų, kuriuos reikėtų laikyti indėnų muzikos kaip maginės ar dieviškos kilmės sampratos pavyzdžiais. Štai Abenaki indėnų genties legenda pasakoja, jog Kūrėjas, dalinęs visoms dvasioms vietas Žemėje, kūrybos įkarštyje išgirdo garsų dundesį iš kažkur toli. Tas griausmas artėjo, kol pakibo virš jo galvos. Kūrėjas paklausė: “Kas tu toks esi?”, o griausmas atsakė: “Aš esu būgno dvasia.”. Dar dvasia pridūrė, kad norėtų dalyvauti šiame didžiajame kūrybos procese ir padėti žmonėms dainuojant: kai jie dainuos iš savo širdžių, aš dainuosiu taip pat, kaip plaka Motinos Žemės širdis.
Kitoje Šiaurės Amerikos indėnų legendoje, kuri paplitusi daugelyje genčių, pasakojama tokia istorija apie tai, kaip muzika atėjo į Žemę: žynys, kuris žinojo visas pasaulio kryptis ir dangų, ėjęs per Žemę ir pastebėjęs, kaip joje tylu. Išsikvietęs visų pasaulio krypčių vėjus, jis tarė: Vėjau, pasaulis yra liūdnas ir praradęs viltis. Žemė yra pavargusi nuo tylos. <…> Mes turėtume duoti pasauliui muziką, kad ji pritartų aušrai, nušviestų žmonių svajones ir migdytų kūdikius motinų rankose. <…> Visas gyvenimas turėtų būti muzika!
Eik, vėjau, per beribį liūdesį, kuris driekiasi tarp mėlyno dangaus dūmo ir neaprėpiamų platybių aukščiau, į Saulės Rūmus. Ten mūsų Tėvas Saulė yra apsuptas muzikantų, kurių muzika yra nuostabi ir spinduliuoja saulės šviesą visomis kryptimis. Eik ten ir atnešk tuos muzikantus ir dainininkus mums. Toliau legenda pasakoja, kaip vėjas nukeliavo ant pasaulio stogo, kur stovėjo Saulės rūmai, o juose gyveno visos esamos melodijos. Saulė nenorėjo atiduoti muzikantų, gyvenusių greta, tad vėjas, įsiutintas Saulės savanaudiškumo, užtraukė juodus debesis ir žiebė žaibą, ir tamsa apsupo Saulės rūmus. Muzikantai ir dainininkai perėjo į vėjo pusę. Tada vėjas juos parnešė į Žemę. Anot legendos, visa, kas Žemėje buvo gyva, džiaugėsi muzikos atėjimu į šį pasaulį, o vėjas daugiau nebeliūdėjo, ir dainuodamas lakstė po visas keturias pasaulio kryptis nešiodamas muziką.
Kalbant apie konkrečias dievybes, kurių sfera buvo muzika, daugiausiai žinių turima apie hopių arba net visos pietvakarių Amerikos čiabuvių dievaitį, Kokopelli, kuris dar vadinamas kuprotuoju fleitos pūtiku (hump-backed fluteplayer). Pirminė šios dievybės sfera - vaisingumas (jis rūpinasi vaikų gimimu, žemdirbyste), tačiau taip pat jis reprezentuoja ir muzikos dvasią.
Kokopelli petroglifas Blanding mieste, Jutos valstijoje
Kalbant apie vieną svarbiausių Europos kultūros lopšių, pirmiausia derėtų prisiminti didžiuosius mąstytojus. Senovės graikai muziką kildino iš dievų. Pitagoras, Ciceronas manė, jog net visi dangaus kūnai, judėdami erdvėje, sudaro stebuklingą nežemišką harmoniją iš tam tikrų garsų, kurią girdėti gali tik tie žmonės, kurie moka išsižadėti žemiškų problemų ir dvasia pakilti į aukštybes. Būtent toks dvasios pakilimas ir laikytas įkvėpimu muzikos kūrybai.
Muzika buvo itin aukštai vertinama ir laikyta vienu svarbiausių raiškos būdų. Graikų mitologija garsėja instrumentų turtingumu ir įvairove, legendos pasakoja apie muziką įvairiais aspektais. Nagrinėjant graikų mitologiją atspirties tašku pravartu peržvelgti Hesiodo, graikų poeto, gyvenusio 700 metų prieš mūsų erą, veikalą Teogonija, kuris pasakoja apie pasaulio sutvėrimą ir dievų atsiradimą. Hesiodas savo poemą pradeda pasakojimu apie Helikono kalną, nes būtent šio kalno mūzos, kaip toliau paaiškėja, jį išmokė dainuoti. Olimpo mūzos, vadinamos žodžio meistrėmis, poetui įteikia žydinčio lauro šakelę ir įpūtė jam dievišką dainą, kuria Hesiodas nuo šios akimirkos galės apdainuoti šlovę ir to, kas jau buvo, ir to, kas bus. Poetui buvo įsakyta kaskart tiek pradedant, tiek baigiant, apdainuoti nemirtinguosius dievus.
Pačios mūzos yra dievų dukterys: jų tėvas - Dzeusas, o motina - atminties deivė Mnemosynė. Kiekviena mūza globojo skirtingas muzikos ar meno šakas: Euterpė - poeziją ir muziką, Talija - komediją ir piemenėlių dainas, Terpsichorė - šokius ir chorinį arba grupinį dainavimą, Eratė - lyrinę poeziją bei atkartojimus, Polymnija - šventas dainas ir oratorystę, o Kaliopė - epines poemas. Peršasi išvada, jog kadangi mūzų motina - atminties deivė, jų paskirtis buvo ne tik įkvėpti žmones dainuoti, bet ir prisiminti - panašu, jog greta dievų pagerbimo, vienu svarbiausių muzikinių aspektų Graikijoje galėjo būti ir istorinės atminties išsaugojimas.
Teogonijoje paminima, jog mūzos savo žaviais balsais apdainavo visam pasauliui nemirtingųjų (turbūt reikėtų suprasti - dievų) papročius bei įstatymus. Toliau paaiškinama, jog visi dainininkai bei grojantys lyra radosi iš mūzų bei dievo Apolono malonės. Jie laikyti palaimintaisiais - tais, kuriuos myli Mūzos, mat tik jos galėjo suteikti gebėjimą gražiai giedoti ir muzikuoti. Paprastas žmogus gali būti per liūdnas dainuoti, o jam gedint, gali baigtis ašaros. Tačiau jei dainius nuoširdžiai tarnauja mūzoms ir dainuoja apie praeities didvyrių žygdarbius bei Dievų šlovę, tai gedulas ar prasta nuotaika jį greitai palieka, nes muzikos dovana nedelsdama apšviečia jo mintis.
Be Apolono, muzikos ir šviesos dievo, kuris dažniausiai vaizduojamas grojantis auksine lyra, dar svarbiu šioje srityje laikomas ir Orfėjas. Mitologijoje lyros išradėjais laikomi Hermis su Orfėjumi. Archeologų seniausi rasti instrumentai Egėjo civilizacijoje - tai arfos, priklausiusios Kikladų kultūrai, datuojamai 3200 - 2000 m. prieš mūsų erą. Būtent šioje, kuri pavaizduota dešinėje, tyrinėtojai pastebėjo paukščio galvos formos dekoro, vėliau tapusio būdingu ir Mino, Mikėnų ar Senovės Graikijos civilizacijose lyrų puošyboje. Manoma, kad šis radinys yra apeiginės paskirties - be to, jis rastas laidojimo vietovėje. Tyrinėtojai laikosi nuomonės, jog tradicinės lyros, kokios vėliau ir paplito, radosi ankstyvojoje Mino civilizacijos stadijoje.
Kikladų arfininkas
Archeologiniai graikų civilizacijos radiniai yra itin gausūs ir pateikia daug vertingos medžiagos, įrodančios to meto žmonių muzikalumo lygį. Šiuo atveju itin gerai pasiteisintų išsamūs lyginamieji graikų mitologijos ir arheologijos tyrimai, kurie puikiai pasitarnautų platesnei senovės graikų muzikos kilmės sampratos analizei.
432Hz gilaus miego gydomoji muzika | Atkurkite kūną ir sielą, išlaisvinkite stresą ir susisiekite su
Tikima, jog OM apibūdina aukščiausią Dievo įvaizdį: beformį, bekūnį Brahmaną, beasmenę pasaulio sielą. Šis paslaptingas ir šventas skiemuo pirmąkart paminėtas Upanišadose, simbolizuojantis Trejybę: Višnus, Šiva ir Brahma. Visos hinduizmo religijos OM laiko švenčiausia mantra. Garsai, sudarantys šį skiemenį, siejami su trimis sąmonės būklėmis: įprasto būdravimo, sapno ir gilaus miego be sapnų, o šias tris vainikuoja ketvirtoji - transcendentinė sąmonės būklė, kurioje ši tampa tapati Absoliutui.
Nāda - tai senovinė Indų metafizinė sistema, kuri apima tiek filosofiją, tiek mediciną, tiek yra jogos forma. Teoriniai ir praktiniai sistemos aspektai yra grįsti prielaida, jog visata ir viskas, kas joje egzistuoja, įskaitant žmoniją, susideda iš garsų vibracijų, vadinamų nāda. Muzika buvo naudota daugumos indijos šventųjų (Kanakadasa, Thyagaraja, Kabir, Meerabai ir kt.) kaip ypač svarbus ir galingas įrankis pasiekti nirvaną. Nāda jogos praktikavimas - tai muzikinis individo kelias Aukščiausiojo link bei būdas puikiai kontroliuoti protą.
Garsas, ypatingai pakrautas transcendentinės dvasinės jėgos, suvokiamas kaip vienintelis galingas principas, kuris kontroliuoja visas kitas apraiškas. Šiandien indai šiai tiesai turi daugybę įrodymų - dažniausiai prisimenami praeities grandai, tokie kaip XVI amžiuje gyvenęs kompozitorius Tansen, kuris, atlikdamas Megha ragą, sukėlė lietų, arba atlikdamas Deepak ragą - uždegė šviesą. Taip pat prisimenami ir Tibeto lamos, kurie pūsdami ragus, trimitus ir mušdami būgnus, išvaikydavo audros debesis arba gebėdavo prišaukti lietų, kai jo reikėdavo.
Muzikinis poveikis gamtai indams yra akivaizdus ir neginčytinas - kobros ar raguočiai nurimsta grojant ramiai muzikai. Šiuos faktus jie taip pat linkę suvokti kaip aiškaus ryšio tarp garso ir proto egzistavimą - protas natūraliai linksta prie garso, pamiršdamas visą išorinį pasaulį. Skirtingų mantrų kartojimas, pagal senąją sampratą, formuoja atitinkamas formas (Siva, Ashtakshara, ...
| Kultūra | Muzikos kilmės samprata | Muzikos paskirtis |
|---|---|---|
| Indėnai | Dieviška arba maginė | Prašymai aukštesniosioms jėgoms, protėvių pagerbimas |
| Senovės Graikija | Kilusi iš dievų | Dievų šlovinimas, istorinės atminties išsaugojimas, įkvėpimas |
| Indija | Transcendentinis garsas | Meditacija, dvasinis kelias, poveikis gamtai |