Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje tradicinės šeimos samprata smarkiai pakito. Nesusituokusių porų bendras gyvenimas kartu praktiškai niekuo nesiskiria nuo santuoką sudariusių porų. Jos lygiai taip pat, kaip ir susituokusios poros, susilaukia bendrų vaikų, ima bendras paskolas, įsigija nekilnojamojo turto (butą, sodybą ir kt.), ar kito materialaus ir nematerialaus turto (akcijų, reikalavimo teisių ir kt.).
Įprastai visas nesusituokusių porų įgytas turtas, arba bent jau didžioji jo dalis, yra įregistruojamas tik vieno iš jų vardu kaip asmeninė vieno sugyventinio nuosavybė, nors turtas ir būna įgytas bendromis lėšomis (pavyzdžiui, automobilis, namas, butas ir kt.). Todėl tais atvejais, kai nesusituokusios poros nusprendžia skirtis, neretai tenka spręsti klausimą, kaip reikėtų padalinti tokį bendro gyvenimo metu įgyta turtą.
Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) šeimos teisės normos reglamentuoja tik sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius. Tuo tarpu kartu gyvenančių ir santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Dar 2000 m. priimto CK trečiojoje knygoje buvo įtvirtintas partnerystės (bendro gyvenimo kartu nesusituokus) institutas, o šios CK normos turėjo įsigalioti priėmus įstatymą, reguliuojantį partnerystės įregistravimo tvarką.
Tikėtina, kad įstatymo leidėjo nenorą reglamentuoti partnerystės teisinių santykių nulėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) sprendimas byloje Oliari ir kiti prieš Italiją, kuris galutinai parodė Europos valstybių kryptį reglamentuojant partnerystės institutą. Todėl galima teigti, kad Lietuvoje vis dar esant konservatyviam požiūriui į tos pačios lyties asmenų santykius, įstatymų leidėjas baiminasi sureguliuoti skirtingų lyčių partnerystės institutą, kadangi priėmus tokį teisinį reguliavimą, tarptautinėse institucijose prieš Lietuvą gali būti pateikti skundai, grindžiami nediskriminavimo principu tos pačios lyties asmenims, nurodant, jog Lietuvoje nustatytas teisinis reguliavimas suteikia teisinę apsaugą tik skirtingų lyčių asmenims ir leidžia jiems įregistruoti savo partnerystę, kai tuo tarpu tos pačios lyties asmenims jokia teisinė apsauga nėra suteikta.
Pagal formuojama teismų praktiką, nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai yra vertinami remiantis prievolių teisės normomis, o tiksliau, CK šeštoje knygoje įtvirtintu jungtinės veiklos (partnerystės) institutu. Teismų praktikoje vertinant susiklosčiusius nesusituokusių asmenų turtinius santykius per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, buvo modifikuota CK 6.969 str. 4 d., kurioje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos.
Šiame straipsnyje taip pat nurodoma, kad minėtų sutarties formų nesilaikymas daro jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį negaliojančią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas nesusituokusių asmenų tarpusavio faktinius santykius, nurodė, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą dar turėtų sudaryti tarpusavio rašytinius susitarimus, neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, įtvirtintų CK 1.5 str2. Taigi, nepaisant CK 6.969 str. 4 d. esančios normos imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį, ar ne.
Taigi, nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo metu įgytas turtas, kuris, nors ir yra įregistruotas tik vieno sugyventinio vardu, ir (ar) nesant sugyventinių rašytinio susitarimo dėl šio turto įgyjimo jų bendrojon nuosavybėn, gali būti teismo tvarka pripažintas sugyventinių bendrąja daline nuosavybe. Šios dvi aplinkybės yra kumuliatyvios.
Todėl sugyventinis, siekdamas konkretaus turto objekto nuosavybės pripažinimo, pirmiausia turi įrodyti, kad jį sugyventiniai buvo sutarę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, t.y. jog tarp sugyventinių buvo susitarimas, kad įgyjamas turtinis objektas bus bendras, nors jis ir bus įregistruotas tik vieno iš jų vardu. Šią aplinkybę, kaip ir bendro gyvenimo kartu faktą, galima įrodinėti visais leistinais įrodymais, t.y. Teismui įsitikinus, kad sugyventinių susitarimas dėl konkretaus turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavės teise buvo, toliau yra sprendžiama dėl kiekvienam iš sugyventinių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Ji yra nustatoma pagal kiekvieno iš sugyventinio įnašus į turtinį objektą, kurie gali būti piniginiai (pavyzdžiui, asmeninės sugyventinio santaupos, dovanotos lėšos, ar kitos pajamos), kitas turimas sugyventinio turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 str. 1 d.). Teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad bendroji nuosavybė gali būti kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, ar kitu turtu, bet ir sugyventiniui dalyvaujant savo darbu kuriant bendro turto objektą.
Dalyvavimas savo darbu gali būti įvairus. Jis iš esmės priklauso nuo įgyjamojo turto objekto pobūdžio. Pavyzdžiui, vienoje iš kasacine tvarka nagrinėtų bylų, kasacinis teismas sugyventinei pripažino 1/3 dalies nuosavybės į gyvenamąjį namą, nurodydamas, kad ji prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos prisidėjo savo darbu planuodama statybos darbų organizavimą, parūpindama statybines medžiagas, užtikrindama statybininkų priežiūrą darbų metų, jų maitinimą ir kt., nors sugyventinės bendras piniginis įnašas į gyvenamojo namo rekonstrukciją viso labo sudarė tik 2201,11 EUR iš 57924 EUR sąmatos sumos .
Atkreiptinas dėmesys, kad yra tam tikrų turtinių objektų, prie kūrių sukūrimo (įsigyjimo) nėra galimybės prisidėti savo darbu. Apžvelgus aukščiau nurodytą teismų praktiką, galima daryti išvadą, jog šiai dienai nesusituokusių asmenų turtinių interesų teisinė apsauga yra vertinama tik per sugyventinio turtinį įnašą ar jo indėlį į bendro gyvenimo metu įgyto turtinio objekto sukūrimą (įsigyjimą).
Suprantama, kad aukščiau nurodytos teismų praktikos taisyklės, reguliuojant nesusituokusių asmenų tarpusavio turtinius santykius, nėra ir negali būti pripažintomis visuotinai taikytomis teisės normomis, kurios būtų prilyginamos įstatymų leidėjo įtvirtintomis įstatyme.
Santuokoje Įgytas Turtas
Santuokoje įsigytas ir vieno iš sutuoktinių vardu registruotas nekilnojamasis turtas yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip yra todėl, kad galiojančios LR Civilinio kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams ir šeimos santykius reguliuojančios teisės normos jiems nėra taikomos.
Pagal šią sąlygą asmuo, pretenduojantis į kito sugyventinio vardu registruotą turtą, pirmiausiai turi įrodyti, jog tarp jų buvo sudarytas susitarimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją nuosavybę. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Kitaip nei santuokos atveju, kai galioja lygių dalių prezumpcija, reiškianti, kad įsigytas ir vieno iš sutuoktinių vardu registruotas nekilnojamasis turtas priklauso sutuoktiniams lygiomis dalimis (tai yra, po 1/2), sugyventinių atveju tokia prezumpcija negalioja. Atitinkamai asmuo, pretenduojantis į kito partnerio vardu registruotą turtą, taip pat turi įrodyti, kokį konkretų indėlį (lėšomis ar darbu) įnešė į konkretų turto objektą bei kiek tas indėlis pagerino šio objekto vertę ar sudaro šio objekto vertės.
Pavyzdžiui, jeigu buvo įsigytas būstas už 100 tūkst. eurų ir jis buvo registruotas vieno partnerio vardu, o kitas partneris įrodė, kad šio būsto įsigijimui pervedė savo partneriui 20 tūkst. eurų, tokiu atveju partneris galėtų pretenduoti į 1/5 turto dalį. Dar daugiau - jeigu gyvenant kartu būstas buvo suremontuotas, remontas buvo atliktas bendru darbu ir abiejų partnerių lėšomis, o būsto vertė padidėjo iki 150 tūkst. eurų, tokiu atveju partneris jau galėtų pretenduoti į 1/3 turto dalį (nes galėtų būti laikoma, kad jo investicija yra 45 tūkst. eurų (20 tūkst. eurų indėlis įsigyjant turtą bei 25 tūkst. eurų indėlis remontuojant turtą).
Situacija gali būti dar labiau komplikuota, jeigu vienas iš sugyventinių arba abu yra nenutraukę ankstesnių santuokų. Teismų praktikoje toks atvejis pasitaikė ne kartą, kai vienas iš sugyventinių pretendavo į kito sugyventinio vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įsigytas jų bendro gyvenimo metu, abiejų lėšomis ir darbu, tačiau jam nenutraukus ankstesnės santuokos.
Nesusituokusių porų teisės | Sutuoktinis(-ė) pagal bendrąją teisę
Daugiau Iššūkių
Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą asmenų, neįregistravusių santuokos (toliau - sugyventiniai), teisinis statusas nėra apibrėžtas. Sugyventinių turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reguliuojančios sutuoktinių teisinį režimą. Nors sugyventiniai, gyvendami faktinėje santuokoje, iš esmės sukuria tokį patį pridėtinį gėrį, kaip ir susituokę asmenys, t. y. įsigyja būstą, kuria ar vysto verslą, kaupia santaupas, augina vaikus, dažnu atveju jų laukia daug didesni iššūkiai, nei asmenų, juridiškai įteisinusių savo santykius.
Ginčo atveju sugyventiniai ne retai priversti kreiptis į advokatą teisinės pagalbos ir, pasitelkdami visus leistinus įrodymus, teisminiu keliu įrodinėti tai, kas, jei būtų sudaryta santuoka, netaptų įrodinėjimo dalyku. „Skyrybų“ atveju sugyventiniai dažniausiai susiduria su šiomis problemomis: bendrai užgyventas turtas (įskaitant kilnojamąjį ir nekilnojamąją), paskolų bendriems pirkiniams įsigyti grąžinimo klausimas ir pan.
Sugyventinių turtiniams santykiams, kaip minėta, nėra specialaus teisinio reguliavimo, todėl, iškilus ginčui dėl bendrai įsigyto turto, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką taikomos teisės normos, reguliuojančios bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog asmenų, nesudariusių santuokos, gyvenimas kartu savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog sugyventiniai įsigijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Jų laukia, esant nesutarimams, sudėtingas teisminis procesas, įrodinėjant, kad jie vedė bendrą ūkį, asmeninėmis lėšomis ir/ar savo darbu, žiniomis kūrė bendrą turtą ir pan. Tik įrodžius šias aplinkybes, teismui bus pagrindas pripažinti tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Kreditorinių įsipareigojimų vykdymas po nutrūkusių santykių sugyventiniams taip pat yra opus klausimas. Tarkim, jeigu tikslinis kreditas būstui įsigyti buvo suteiktas tik vienam iš sugyventinių, po „skyrybų“, nepaisant teismo sprendimu pripažintos dalinės nuosavybės į šį būstą, kreditoriniai įsipareigojimai ir liks tik kredito gavėjui (tam sugyventiniui, kuriam buvo suteiktas kreditas).
Sugyventiniai turi galimybę kreiptis į kreditorių dėl įgytos prievolės modifikavimo (kredito gavėjo pakeitimo ar įtraukimo į prievolių vykdymą dar vieno kreditoriaus), tačiau tai priklauso tiek nuo kreditoriaus pozicijos, tiek ir nuo pačių sugyventinių geros valios bandyti šį klausimą spręsti abiem pusėm palankiu būdu.
Dar viena akivaizdi problema iškyla vieno iš sugyventinių mirties atveju. Tuomet, jeigu mirusysis nebuvo palikęs testamento savo sugyventiniui, pastarasis ne tik kad neturi galimybės pagal įstatymą paveldėti mirusiojo vardu įregistruoto turto, tačiau ir negali išsaugoti tos dalies, kuri faktiškai (ne juridiškai) priklausė jam. Tokiu atveju, laukia teisminis procesas su asmenimis, priėmusiais mirusiojo palikimą (pagal įstatymą arba pagal testamentą), įrodinėjant sugyventinių dalinę nuosavybę.
Santuokas Registracija Sukuria Saugumą
Tuo tarpu santuokos įregistravimas - tarp dviejų gyvenimo partnerių sudaromas sandoris, kuris sukuria sutuoktiniams teisinį saugumą šeimos teisės aspektu. Tiek gyvenant santuokoje, tiek ir siekiant nutraukti santuokinius ryšius, visi klausimai, tokie kaip nekilnojamojo ir kilnojamojo turto teisinis režimas, kreditorinių įsipareigojimų vykdymas, paveldėjimas ir kita, turi teisinį apibrėžtumą ir iš to išplaukiančias teisines pasekmes. Pagal teisinį reguliavimą sutuoktinių santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė.
Taip pat preziumuojama, jog, nepriklausomai nuo įdėtų lėšų, darbo ar kitų veiksnių, lemiančių turto įsigijimą/sukūrimą, sutuoktinių santuokoje įgyto turto dalys yra lygios. Taigi, skirtingai, nei sugyventiniams, kilusio ginčo atveju sutuoktiniams nereikia įrodinėti jiems tenkančių turto dalių.
Tiesa, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Tačiau išimtys yra taikytinos tik tam tikrais atvejais. Pabrėžtina ir tai, kad sutuoktiniai gali sudaryti vedybų sutartį, nustatančią kitokį, nei įstatyme numatyta, teisinį režimą, tačiau tai abiejų sutuoktinių apsisprendimo teisė.
Pasisakant apie sutuoktinių turtines prievoles, pabrėžtina, jog santuokos nutraukimo atveju nustatomos bendros ir asmeninės sutuoktinių prievolės (skolos). Asmenines prievoles, susijusias tik su vieno iš sutuoktinių asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu, savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte.
Bendros sutuoktinių prievolės, vykdytinos iš bendro turto, atsiranda iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio vardu, esant kito sutuoktinio sutikimui, o taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu šie sandoriai buvo sudaryti šeimos poreikiams tenkinti.
Bendros sutuoktinių prievolės, nutraukiant santuoką, gali būti modifikuojamos, atleidžiant vieną iš sutuoktinių nuo kreditorinių įsipareigojimų vykdymo ir pan., tačiau tik esant kreditoriaus sutikimui. Mirties atveju palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą su pirmos eilės įpėdiniais (1/4 palikimo dalį, jeigu įpėdinių (be sutuoktinio) yra ne daugiau kaip trys, arba lygiomis dalimis, jeigu įpėdinių yra daugiau kaip trys) ar antros eilės įpėdiniais (1/2 palikimo dalį). Jeigu nėra pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą paveldimą turtą.
Vertinant santuokos sudarymo reikšmingumą teisiniu požiūriu, paminėtini ir dar du svarbūs aspektai. Tuo atveju, kai gyvenamoji patalpa priklauso vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Taip pat įstatymo nustatytais atvejais teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, gali priteisti išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui.
Įteisinti Ar Neįteisinti Santykius?
Šiandien daug porų skiriasi (tiek susituokę, tiek nesusituokę). Nežinia, kas lemia padažnėjusį skyrybų skaičių - besikeičiantis visuomenės požiūris į šeimą (tarpusavio santykius), atsakomybės jausmo vienas prieš kitą stoka ar kiti veiksniai. Matyt, kiekvieną atvejį reikėtų vertinti individualiai. Ir vis tik, teisiniu požiūriu, atsižvelgiant į šiai dienai galiojantį teisinį reguliavimą, rekomenduotina pasiryžti savo santykius įteisinti, kadangi nesusituokę asmenys, nors ir gyvendami faktinėje santuokoje, tokios teisinės apsaugos, kokią įgyja sutuoktiniai, neturi. Šeimos teisinių santykių apibrėžtumas skyrybų atveju (ir ne tik) sutuoktiniams, pasitelkus advokato pagalbą, sudaro galimybę daug aiškiau įvertinti situaciją ir apginti savo teises.
tags: #bendra #jungtine #veikla #nuosavybe #nesusituokus #imone