Bendra Nuosavybė vs Asmeninė Nuosavybė: Teisinis Prioritetas Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptariami nuosavybės teisės klausimai Lietuvoje, įskaitant bendrąją ir asmeninę nuosavybę, nuosavybės teisės apribojimus ir baudžiamojo proceso priemones.

Nuosavybės Teisės Apsauga ir Apribojimai

Pusiausvyros tarp nuosavybės teisės apsaugos ir jos apribojimų ieškojimas yra viena didžiausių nuosavybės teisės apsaugos problemų. Ši nuosavybės teisės įgyvendinimo ir visuomenės interesų pusiausvyros problema visų pirma sprendžiama Konstitucinės teisės doktrina, kuri suformulavo, kokie tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės teisės apribojimo pagrindai pripažįstami kaip būtini demokratinėje visuomenėje, atitinkantys proporcingumo principą ir užtikrinantys savininko nuosavybės teises. Teisė būti apsaugotam nuo savavališko nuosavybės teisės ribojimo yra tapusi klasikiniu nuosavybės teisės apsaugos principu, taikomu tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygiu. Nacionaliniu lygiu ši teisė buvo įtvirtinta 1215 m. Magna Carta 39 straipsnyje. 1789 m.

Šis dokumentas nuostatas atspindi ir vėliau priimti teisės aktai, kaip antai 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 17 straipsnyje įtvirtinusi draudimą vienašališkai atimti nuosavybę, 1952 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmasis protokolas, papildęs Konvencijos ginamas teises sąrašą, apsauga ne tik nuo nuosavybės atėmimo, bet ir kitų šios teisės suvaržymų, 1948 m. Ši nuosavybė su priemone žmogaus orumui išsaugoti. apsaugos nuo valstybės teisės paimti nuosavybę visuomenės interesais realizuojant savo kaip suvereno teisę. Apsaugos nuo nuosavybės teisės apribojimų, nustatomi valstybei reguliuojant visuomeninius santykius. Žmogaus nuosavybės teisės apribojimas yra vadinamoji negatyvioji šios teisės apsaugos ir gynimo pusė.

Galiojantys įstatymai nuosavybės teisės apribojimus įtvirtina kaip procesines prievartos priemones (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 151 str.) arba kaip baudžiamojo poveikio priemonę - turto konfiskavimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 72 str.). Šias aplinkybes, teismas taiko privalomai arba savo nuožiūra. Būtent šios tokios pozicijos laikiną nuosavybės teisės apribojimą aiškina ir interpretuoja Lietuvos baudžiamosios (materialinės ir procesinės) teisės doktrina. Šiamumui. Šią teisę užtikrina ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir daugelis tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų. Šiuo ir numatyti griežtas taisykles teisėtam nuosavybės teisės apribojimui. Nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje netaikant prievartos dažniausiai yra neįmanoma. Šis veiksmas.

Šis teisės suvaržymas, paprastai pasirenkamas kaip mažesnė blogybė, siekiant visuomenei svarbius tikslus - atskleisti visuomenei pavojingas veikas ir nubausti jas padariusius asmenis. Šiamumo teisinis režimas, o įtariamojo (kaltinamojo) nuosavybės teisės apribojimas yra svarbi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių apsaugos ir gynimo sąlyga, šie apribojimai, visų pirma, tirtini būtent žmogaus teisių apsaugos kontekste. Šiuo atveju įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad žmogaus teisės suvaržymas būtų galimas tik tais atvejais, kai jo netaikant, nebūtų galima pasiekti baudžiamojo proceso tikslų. Atsižvelgiant į ypatingą žmogaus teisių instituto svarbą kiekvienoje demokratinėje valstybėje, bet koks įsibrovimas į žmogaus teisių sferą turi būti preciziškai reglamentuotas.

Šiausius žmogaus teisių suvaržymus, būtina detaliai išanalizuoti laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo procedūras baudžiamajame procese, visų pirma siekiant nustatyti ir apibrėžti su tuo susijusias problemas bei suformuluoti pasiūlymus šios problemos šalinimui. Nuosavybės, kaip sudėtinės žmogaus teisių sistemos dalies teisinei apsaugai skirta nemažai užsienio ir Lietuvos autorių darbų. Šiais šioje srityje laikytini tokie autoriai kaip M.O`Boyle, P. van der Broek, R. Clayton, L.Clements, J.J. Curtis, P. van Dijk, B.Emmerson, J.E.S. Fawcet, D.Gomien, D.J. Harris, G.J.H. van Hoof, F.G. Jacobs, J.G. Merrills, N.Mole, W.Peukert, A.H. Robertson, H,Schermers, L.Sermet, J.Simor, A.Simmons, M.Smyth, K.Starmer, H.Tomlinson, C.Warbick, R.C.A, White, ir kt. Nuosavybės teisės garantijas taip pat analizavo T.Allen, D.Hart, J.Howell, J.Kingston, P.Panel, D.Rook. A.W. Šiai Lietuvos baudžiamojo proceso teisės moksle nenagrinėta.

Šienėn, S.Katuoka, P.Kūris, L.Meškauskaitė, A.Pumputis, K.Stungys, V.Vadapalas. Skirtingai nuo bendrosios ir specialiosios nuosavybės teisinės apsaugos klausimų, laikino nuosavybės teisės apribojimo tema nagrinėta mažiau. Šiai, tyrimui. Pastarąją temą savo darbuose analizavo K.Jovašas, P.Kuconis, M.Kazlauskas. Šie autoriai nagrinėjo procesines prievartos priemones, atskleidė laikino nuosavybės teisės apribojimo sampratą, jo vietą ir santykį su kitomis procesinėmis prievartos priemonėmis, analizavo visų kardomųjų ir kitų procesinių prievartos priemonių svarbą ir vietą baudžiamojo proceso teisėje. Didžiausią indėlį Lietuvos baudžiamojo proceso teisės moksle, nagrinėjant procesines prievartos priemones, padarė doc. Dr. Šiai. Šiau tirti ir nagrinėti nebuvo. Šias užkirsti kelią tokiems pažeidimams atsiradimui. Darbu siekiama išanalizuoti laikino nuosavybės teisės apribojimo reglamentavimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso teisėje, nuosavybės teisės ribojimo procedūros ypatumus ir problemas, taip pat nustatyti, kokia apimtimi ir tvarka gali būti taikomi ir yra taikomi nuosavybės teisės apribojimai bei suvaržymai.

Tyrimo metodika. Matematinės statistikos metodas taikomas nustatyti ir suformuoti generalines bei atrankines tyrimo respondentų visumas, nustatant statistiškai reikšmingas priklausomybes. Darbo struktūra. Magistrinį darbą sudaro 3 skyriai. Pirmajame skyriuje pateikiama teorinė medžiaga laikino nuosavybės teisės apribojimo reglamentavimo klausimais. Antrajame - atskleidžiama laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo tvarka ir procesinė kontrolė. Šiajame skyriuje analizuojamas laikino nuosavybės teisės apribojimo santykis tiek su nacionaliniame, tiek su tarptautiniame kontekste įtvirtinta asmens nuosavybės teisės apsauga, nagrinėjami empiriniai duomenys, surinkti anketinės apklausos būdu.

Nuosavybės Teisinio Režimo Ypatumai

Šiamumo teisinis režimas, o įtariamojo (kaltinamojo) nuosavybės teisės apribojimas yra svarbi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių apsaugos ir gynimo sąlyga, šiuos apribojimus aktualu ištirti žmogaus nuosavybės teisės apsaugos kontekste. Šiama. Šios nuosavybės, kaip teisinės kategorijos samprata. Šiau įdėmiau tai paanalizavus, tampa akivaizdu, kad taip nėra. Šiuolaikinėje visuomenėje nuosavybės teisės turinys kinta ir yra susijęs su šios teisės įgyvendinimu. Kitaip tariant - nuosavybės teisė - tai ne tiek asmens santykis su daiktais ar kitu turtu, kiek asmens tarpusavio santykiai dėl tam tikro turto. Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Teisės mokslas apibrėžia nuosavybės sąvoką ir atskleidžia jos turinį. Šiau praktiniu - ne.

Visuotinai pripažįstama, kad valdymo teisinės prigimties esmė yra objektyvus, faktinis, materialus asmens ryšys su daiktu. Šios teisės - naudojimo ir disponavimo turtu. Šis ekonominius santykius dėl daikts valdymo, naudojimo bei disponavimo jais prasmėmis. Esminis nuosavybės teisės turinio komponentas yra šios teisės objektas. Viskas priklauso nuo to, iš kokios pozicijos vienas ar kitas objektas vertinamas. Daiktai ir kitas turtas, kaip nuosavybės teisės objektas, yra ne fizinė, bet juridinė sąvoka. Nuosavybės teisės prasme, kai akcentuojama daikto teisinė prigimtis,  daiktu laikomas bet koks materialus (kūniškas) objektas, kuris nėra asmuo (subjektas) . Šis mokslininkų - L.Enekcerusu. Jo nuomone, klausimu, kas yra kūniškas daiktas, atsako ne fizikos mokslas, bet apyvarta. Apyvartoje gali būti nesvarbu materialus (kūniškas) ar tokiu nelaikomas turtas (pvz., reikalavimo teisė), svarbu, kad apyvartoje gali būti kam nors nuosavybės teise priklausantis, o ne bešeimininkis turtas. Teisine prasme turtu laikoma daikts, turtinės teisės ir pareigos visuma arba asmens turtinis aktyvas ir pasyvas visuma.

Savo ruožtu nuosavybės teisės objektai, be materialios daikts, yra nematerialūs objektai - turtinės teisės, reikalavimo teisės ir turtiniai įsipareigojimai, informacija ir pagal tai, iš kokios pozicijos vertintina, netgi asmeninės neturtinės teisės. Nuosavybės teisės objekts specifika ta, kad jie ne visada yra tik materialūs arba ne. Kartais jie lengvai pereina iš vienos būsenos į kitą. Pavyzdžiui, pagal LR CK 1.101 straipsnio 1 dalį, vertybinis popierius, kaip civilinis teisės objektas, yra dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Taigi, minėtu objektu laikomas pats vertybinis popierius, o ne juo patvirtinta reikalavimo teisė. Šiau tokiu objektu, t.y. dokumentu tradicine prasme, negali būti laikomi nematerialūs (dematerializuoti) vertybiniai popieriai, kurie neturi objektyvios, materialios išraiškos ir fiksuojami įrašais asmeninis vertybinis popierius sąskaitose, kurios atidaromos js savininks vardu. Tokie įrašai laikomi tiesioginiu nuosavybės teisis į jame nurodytus vertybinius popierius įrodymu. Vadinasi, šiuo atveju nuosavybės teisės ir civilinės apyvartos objektas yra reikalavimo teisė, patvirtinta nematerialiais vertybiniais popieriais, o ne patys popieriai.

Nuosavybės vertybiniai popieriai (pvz., akcijos) patvirtina tiek js savininko turtines teises - teisę į įmonės kapitalo idealiąją dalį, išreikštą procentais, bei į dalį pelno, tiek ir neturtines teises - akcininko teisę dalyvauti visuotiniuose akcininks susirinkimuose, gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą ir kitas su jos valdymu susijusias teises. Specifinis civilinis teisis objektas - įmonė, kuri yra sudėtinga turto ir turtinės bei neturtinės teisis, skolos ir kitokis pareigs, t.y. aktyvas ir pasyvas, visuma.

Baudžiamojo Proceso Prievartos Priemonės

Baudžiamojo proceso prievartos priemonės samprata yra baudžiamojo proceso teisės mokslo objektas. Šios priemonės taikymo negatyvus poveikis atitinkamoms žmogaus teisėms bei laisvėms ir kt.) nustatant bendrąsias procesinėms prievartos priemonėms būdingas savybes, elementus. Prievarta baudžiamajame procese apibrėžiama kaip įvairiomis priemonėmis ir būdais pasireiškiantis elementas, padedantis vykdyti įstatymą tais atvejais, kai baudžiamojo proceso dalyviai nevykdo ar netinkamai vykdo nustatytas procesines pareigas. Ji yra reakcija į teisės pažeidimą, atsakas į iškilusius nukrypimus nuo jo normalaus funkcionavimo, siekiant išvengti šių nukrypims ateityje. Iš to seka, kad baudžiamojo proceso prievartos priemonėms būdingi tam tikri sankcijos elementai. T.y. ji taikoma nukrypus nuo baudžiamojo proceso teisės normomis nustatyto elgesio ar dėl galimo nukrypimo nuo jo ateityje (prevencinis tikslas).

Šiau baudžiamojo proceso prievartos priemonės tikslai neatitinka pagrindinio sankcijos tikslo - nubausti teisės normas pažeidusius asmenis. Baudžiamojo proceso prievartos priemonės pagrindinis tikslas - užtikrinti netrukdomą baudžiamąjį procesą. Autoriai, nagrinėjantys prievartos priemones sampratas, nurodo tam tikrus bendruosius baudžiamojo proceso prievartos priemonių požymius: a) prievartos priemonė turi būti įtvirtinta baudžiamojo proceso įstatyme; b) prievartos priemonę parenka ir taiko tik tam įgalioti baudžiamojo proceso subjektai; c) prievartos priemonė taikoma esant įstatyminiam pagrindui, siekiant baudžiamojo proceso tikslų. Šiuos procesinius veiksmus kaip prievartos priemones. Galima teigti, kad moksle vyrauja dvi pagrindinės procesinis prievartos priemonis sampratos. Pirmoji prievartos priemonis samprata formuojama M. E. Tokariovos ir S. Valtoašo (Waltoaš). Šius ikiteisminiam tyrimui, bylos nagrinėjimui teisme ir sprendimo vykdymui.

Procesiniai veiksmai duomenims (įrodymams) surasti ir rinkti apibrėžiami kaip  prievartinio pobūdžio tyrimo veiksmai , nepriskiriami prievartos priemonėms. Šiuo požiūriu tyrimo veiksmai nepriskiriami procesinėms prievartos priemonėms argumentuojant tuo, kad pagrindinis šios procesinis veiksms tikslas yra duomenų (įrodymų) rinkimas, patikrinimas, o ne netrukdomo baudžiamojo proceso užtikrinimas, varžant žmogaus teises ir laisves. Šiau kaip procesiniai veiksmai užtikrinami prievarta, t.y. prievarta naudojama tik tais atvejais ir tiek, kiek reikia tinkamai įvykdyti procesinį veiksmą. Taigi, vadovaujantis šia samprata prioritetas teikiamas procesinio veiksmo tikslui pasiekti, o žmogaus teisis ir laisvis apsaugai teikiamas antraeilis dėmesys. Ši prievartos priemonis samprata būdinga sovietinio laikotarpio teisės mokslui, kai konkretūs veiksmai (priemonės) buvo vertinami atsižvelgiant į tikslus, neanalizuojant js esmės, poveikio baudžiamojo proceso dalyvis teisėms ir laisvėms. Vadovaujantis šia samprata prievartos priemonės yra materializuotos Rusijos ir Lenkijos baudžiamojo proceso kodeksuose, kaip prievartos priemones vertinant tik procesinius veiksmus, reglamentuotus skyriuose  procesinės prievartos priemonės.

Iš to seka, kad šis valstybės įstatyminis prievartos priemonis suvokimas neapima tyrimo veiksms įrodymams byloje rinkti (krata, poėmis, telefoninis pokalbis klausymasis, pavyzdžis lyginamiesiems tyrimams paėmimas ir kt.). Iki 2003 m. galiojusiame LR BPK, vadovaujantis šia procesinis prievartos priemonis samprata kaip procesinės prievartos priemonės taip pat buvo traktuojamos tik skyriaus  Bendrieji nuostatai 8 skirsnyje reglamentuotos kardomosios priemonės. Dabartiniame LR BPK  Kitomis procesinėmis prievartos priemonėmis įvardyti procesiniai veiksmai, vadovaujantis sovietine baudžiamojo proceso prievartos priemonis samprata reglamentuoti skyriuje  Kvota ir parengtinis tardymas.

Mokslininkai M. Šius, V. A. Michailovas, Z. Z. Zinatulinas, I. L. Petrkchinas, V. V. Vandyašas, S. J. Viktorskis, P. Hofmanskis, Z. Šius, V. I. Kaminskaja, atstovauja kitai grupei tyrinėtojų, kurie formuoja antrąją prievartos priemonis sampratą, grindžiamą prioritetiniu požiūriu į žmogaus teises ir laisves. Šios sampratos esmė - prievartos priemonės taikymas turi būti pateisinamas, būtinas ir proporcingas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Šios sampratos atstovai pripažįsta, kad prievartos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai nėra kitų būdų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų.

Štai pavyzdys, kaip procesinės prievartos priemonės yra naudojamos praktikoje:

tags: #bendra #nuosavybe #prioritetas #yra #asmenine #nuosavybe