Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į gyvenamąjį būstą

Mūsų visuomenėje yra nusistovėjęs mitas, kad po santuokos sudarymo visas sutuoktinių turimas turtas tampa bendru. Taigi, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, kad sutuoktiniai yra turto bendrasavininkai.

Sutuoktinių turtinius ir neturtinius santykius pakankamai išsamiai aprašo galiojančios šeimos teisės normos.

Turto priskyrimo kriterijai

Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kurį yra atribojamas sutuoktinių asmeninis ir bendras turtas, yra laiko kriterijus. Pagal šį kriterijų yra vertinamas konkretaus turto objekto įsigijimo laikas ir santuokos sudarymo momentas.

Šis kriterijus nustato, kad turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, yra laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau būtina pažymėti, kad turto įgijimas dar iki santuokos sudarymo ne visada reiškia, kad toks turtas bus laikomas asmenine kurio nors iš sutuoktinio nuosavybe.

Atsižvelgiant į tai, kad didėja skaičius porų, gyvenančių kartu nesudarius santuokos, gali būti, kad iki santuokos sudarymo būsimi sutuoktiniai gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, bendrai įgijo turto, pavyzdžiui, butą. Tokiu atveju laikoma, jog jie įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ne kurio nors iš sugyventinių asmeninėn nuosavybėn.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.

Šis kriterijus nustato, kad turtas, kuris yra įgytas susituokus, tačiau kuriuo įgijimo pagrindas patvirtina, kad jis buvo įgytas kaip asmenine vieno sutuoktinio nuosavybė, yra laikomas tik to sutuoktinio nuosavybė.

Pavyzdžiui, įstatymas numato, kad po santuokos sudarymo sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas turtas yra laikomas to sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas sutuoktiniui perduodamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taigi, šiuo atveju turto priskyrimą sutuoktinio asmeninei nuosavybei lemia turto įgijimo pagrindas (dovanojimas, paveldėjimas). Kita vertus, net ir paveldėtas ir dovanas turtas taps ne asmenine, o bendrąją jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe, jeigu tokia sąlyga yra testamente ar dovanojimo sutartyje.

Svarbu pažymėti, kad įstatymas nustato, jog testatorius sąlyga priskirti paveldimą turtą prie bendrosios jungtinės nuosavybės gali įrašyti nebūtinai tame pačiame testamente, kuriame nurodo savo įpėdinį (-ius), o ir testamento papildyme, pakeitime ar naujame testamente.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šis kriterijus leidžia paneigti prieš tai aptartą laiko kriterijų, t.y. nepaisant to, kad turtas paveldėjimo ar dovanojimo sutarties pagrindu yra įgyjamas jau santuokos metu, šis turtas vis tiek priklauso sutuoktiniui asmenines nuosavybės teise.

Pagal šį kriterijų turtas yra pripažįstamas sutuoktinio asmenines nuosavybės teise atsižvelgiant į turto pobūdį ir į jo paskirtį.

• CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nurodyta, kad sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai) yra pripažįstami asmenine kurio nors sutuoktinio nuosavybe.
• CK 3.89 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra numatyta, kad asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybė yra intelektinės ir pramoninės teisės, pavyzdžiui, teisė į autoriaus vardą, autorystės teisė ir pan.
• CK 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamos lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai.
• CK 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nurodyta, kad asmenine sutuoktinio nuosavybės teise yra laikomos jo gautos įvairios tikslinės išmokos, pavyzdžiui, žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimas, neturtinės žalos atlyginimas, tikslinė materialinė parama, ar kitokios, tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu susijusios išmokos, taip pat ir teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims.

Pagal šį kriterijų turtas yra priskiriamas sutuoktinio asmeninei nuosavybei, jeigu santuokos metu sutuoktinis įsigijo turto už savo asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis kriterijus yra taikomas tik tuo atveju, jeigu turto įgijimo metu sutuoktinis aiškiai išreiškė savo valią, kad jis turtą už jam priklausančias lėšas įsigija savo asmeninėm nuosavybėn.

Atskirai būtina paminėti, kad faktą, jog tam tikras turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybes teise, privalo įrodyti tai teigiantis sutuoktinis ir jis tą gali padaryti tik rašytiniais įrodymais. Tačiau ši nuostata nėra taikoma tais atvejais, kai įstatymas leidžia remtis liudytojų parodymais arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

NT mokestis ir bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė

NT mokestį gyventojai turi mokėti, kai jų turimo NT bendra mokestinė vertė viršija 150 000 eurų. Į šią vertę įtraukiamas gyvenamosios paskirties, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių, žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių vertinimas.

Kiekvienas asmuo, turintis NT, gali pasinaudoti neapmokestinama suma - 150 000 arba 200 000 eurų, priklausomai nuo lengvatų. Asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų ar įvaikių iki 18 metų, suteikiama didesnė mokestinė riba. Tas pats principas taikomas ir šeimoms, kuriose yra neįgalus vaikas iki 18 metų arba vyresnis neįgalus vaikas, kuriam nustatytas individualios pagalbos poreikis (pirmo ar antro lygio).

Svarbu prisiminti, kad įprastu atveju (jei nėra sudaryta vedybinė / povedybinė sutartis) visas turtas įgytas santuokoje automatiškai tampa bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kai turtas priklauso abiem sutuoktiniams bendrai (bendroji jungtinė nuosavybė), jo vertė dalijama per pusę, ir kiekvienam iš jų taikoma atskira neapmokestinama suma.

Individuali neapmokestinamoji nekilnojamojo turto vertė kiekvienam sutuoktiniui gali būti taikoma atskirai, jeigu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas juridinis faktas - bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Todėl sutuoktiniai, norintys prisitaikyti individualią neapmokestinamąją nekilnojamojo turto vertę, turėtų kreiptis į Valstybės įmonės Registrų centro bet kurį teritorinį padalinį su prašymu dėl juridinio fakto apie bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę įregistravimo.

Atkreipiame dėmesį, jog neįregistravus bendrosios jungtinės nuosavybės Nekilnojamojo turto registre, Valstybinė mokesčių inspekcija preziumuoja, jog nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso vienam iš sutuoktinių ir neapmokestinamas dydis bus taikomas tik vienam asmeniui, t. y. nekilnojamojo turto vertė nebus dalinama sutuoktiniams lygiomis dalimis.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Sandorius, susijusius su bendraja jungtine sutuoktinių nuosavybe, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Be to, kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrai jungtinei nuosavybei.

Pajamų apmokestinimas taikomas abiem sutuoktiniams, jeigu jie yra bendrai valdantys bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. T. y., pajamos yra laikomos gautomis abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis, nebent kitaip nustatyta santuokos sutartyje.

Žinoma, pajamų apmokestinimas gali būti taikomas atskirai kiekvienam sutuoktiniui, jeigu jie yra atskirai valdantys savo nuosavybę. Pavyzdžiui, jeigu nuosavybės dalys aptartos sutartyje, tuomet už kiekvienos nuosavybės dalies pardavimo gautas pajamas sutuoktiniai skaičiuotų GPM atskirai savo dalims laikantis sutarties.

• Bendroji jungtinė nuosavybė → Pajamos dalijamos po 50% kiekvienam sutuoktiniui, o GPM skaičiuojamas už kiekvieno dalį.
• Atskira nuosavybė → Pajamos priklauso tik tam sutuoktiniui, kuris yra nuosavybės savininkas.
• Sutartinė nuosavybės dalis (pvz., ikivedybinė ar vedybinė sutartis) → Pajamos paskirstomos pagal sutartyje nurodytas proporcijas, ir kiekvienas sutuoktinis deklaruoja savo dalį atskirai.

Taip pat teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu realiai faktiškai turtu disponavo, valdė, realiai naudojo, išlaikė ir faktiškai veikė bei pajamas iš turto gavo bei jas panaudojo tik vienas sutuoktinis - ir tai įrodoma objektyviais įrodymais, pvz., sutartimis ir kitais dokumentais, tuomet GPM gali būti skaičiuojamas tik šiam vienam sutuoktiniui.

Tačiau jeigu parduodamas bendros jungtinės nuosavybės turtas ir sutuoktiniai neturi sutarčių, kurios reguliuoja kitaip - tuomet pajamos yra laikomos gautomis abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis ir GPM skaičiuojamas jiems abiems lygiomis dalimis.

Tarkime šiuo atveju visi nekilnojamojo turto įsigijimo bei statybos dokumentai bus išrašyti šio vieno sutuoktinio vardu. Tačiau tokiu atveju vis tiek gautas nekilnojamojo turto pardavimo apmokestinamąsias pajamas ir to turto įsigijimo išlaidas abu sutuoktiniai turės deklaruoti lygiomis dalimis.

Tai reiškia, kad šie sutuoktiniai, jeigu pajamos būtų apmokestinamos pagal GPMĮ, turėtų deklaruoti po 1/2 dalį gautų konkretaus nekilnojamojo turto vieneto pardavimo pajamų ir po 1/2 dalį to turto vieneto įsigijimo išlaidų.

Sutuoktiniai jiems tenkančias, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto pardavimo apmokestinamąsias pajamas bei įsigijimo išlaidas - turi deklaruoti Pajamų mokesčio deklaracijos GPM311 formoje.

Taigi apmokestinant GPM, jeigu turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tai pardavus turtą, laikoma, kad pajamas gauna abu sutuoktiniai lygiomis dalimis, jei kitaip nenustatyta vedybų sutartyje.

Žinoma, svarbu priminti, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius turi teisę vertinti mokesčių mokėtojo veiklos turinį, o ne formalią jos išraišką. Todėl, mokesčių administratorius, nustatęs, kad sandoriai sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja vadovaudamasis veiklos turiniui taikomomis apmokestinimo taisyklėmis.

Dėl PVM paminėtina, kad jeigu, pavyzdžiui, nekilnojamasis turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau yra parduodamas vykdant ekonominę veiklą ir sutuoktiniai susitaria, kad ekonominę veiklą vykdo tik vienas sutuoktinis - tai tuomet PVM požiūriu laikoma, kad visą atlygį gauna šis vienas sutuoktinis.

• NT parduoda abu sutuoktiniai ne kaip veiklą → PVM nėra.
• NT parduoda vienas sutuoktinis kaip veiklą → PVM taikomas tik jam.
• NT parduoda abu sutuoktiniai kaip veiklą → PVM taikomas abiem.

Tai reiškia, kad jeigu, pavyzdžiui, sutuoktiniai sutarė, kad tarkime nekilnojamojo turto pardavimo veiklą vykdo tik vienas sutuoktinis, tai, neatsižvelgiant į tai, kad nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tik tam pardavimo veiklą vykdančiam sutuoktiniui gali atsirasti (jei tai numato PVM įstatymas) PVM prievolių dėl tokio nekilnojamojo turto pardavimo. Tuo tarpu kitam sutuoktiniui jokių PVM prievolių neatsirastų.

Teisinės pasekmės ir dokumentai

Sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, gali nustatyti savo turto teisinį režimą, kuris gali būti: bendroji jungtinė nuosavybė; bendra dalinė nuosavybė; asmeninė nuosavybė.

Jei sutuoktiniai nesudaro vedybų sutarties - jiems taikomas įstatymų numatytas turto teisinis režimas, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Tai reiškia, kad abu sutuoktiniai yra turto bendrasavininkiai, tačiau konkrečios jiems priklausančios turto dalys nėra nustatytos.

Sutuoktiniai, sudarydami turto pasidalijimo sutartį - gali pakeisti šias dalis, tačiau tai turi būti patvirtinta notaro ir registruojama viešame registre. Tai užtikrina, kad bet kokie pakeitimai yra oficialiai pripažinti ir teisiškai galiojantys.

Be to, sutuoktiniai, turėdami bendrąją jungtinę nuosavybę - turi teisę disponuoti bendru sutarimu, tačiau jei nori disponuoti nekilnojamuoju turtu ar vertybiniais popieriais, kurie yra bendroji nuosavybė, sandorius jie gali sudaryti tik abu kartu arba vienas sutuoktinis, turėdamas notariškai patvirtintą įgaliojimą atstovauti kitam sutuoktiniui šiame sandoryje.

Svarbu paminėti, kad sutuoktiniai, turėdami bendrąją jungtinę nuosavybę, atsako bendrai pagal prievoles, kurias prisiėmė abu sutuoktiniai bendrai, arba prievolės, kurią prisiėmė vienas sutuoktinis, tačiau šeimos interesais, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Tai reiškia, kad abu sutuoktiniai yra atsakingi už bendras skolas ir įsipareigojimus, kurie buvo prisiimti šeimos labui.

Galiausiai, sutuoktiniai turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, abu sutuoktiniai atsako bendrai.

Nekilnojamojo turto mokesčio tarifai

Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą mokesčio tarifas yra nuo 0,5 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės.

Fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės ir poilsio paskirties statinių ar patalpų, taip pat žuvininkystės ir inžinerinių statinių bendros vertės daliai, viršijančiai 150 tūkst. Eur, taikomi progresiniai tarifai:

• 0,5 proc. - kai turto mokestinė vertė 150 - 300 tūkst. Eur
• 1 proc. - kai turto mokestinė vertė 300 - 500 tūkst. Eur
• 2 proc. - kai turto mokestinė vertė virš 500 tūkst. eurų.

Kitokie mokesčio tarifai nustatyti asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, ir asmenims, auginantiems vaiką su negalia.

Kitus konkrečius mokesčio tarifus nustato nekilnojamojo turto buvimo vietos Savivaldybių tarybos, diferencijuodamos tarifus atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, apleistumą, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

Nekilnojamojo turto mokestinę vertę nustato VĮ Registrų centras taikydamas lyginamosios vertės arba naudojimo pajamų vertės metodą (taikydamas masinį nekilnojamojo turto vertinimo būdą) ar atkuriamosios vertės (kaštų) metodą.

Lengvatos ir išimtys

Šio mokesčio mokėti nereikia, kai nekilnojamojo turto statyba nėra užbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka ir turtas faktiškai nenaudojamas.

Fizinių asmenų nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės ir poilsio paskirties statinių ar patalpų, taip pat žuvininkystės ir inžinerinių statinių bendros vertės daliai, viršijančiai 150 tūkst. Eur, taikomi progresiniai tarifai. Asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, ir asmenims, auginantiems vaiką su negalia, ši riba didinama iki 200 tūkst. Eur.

Atkreiptinas dėmesys, kad ši išimtis taikoma konkrečios išvardytos paskirties turtui. Pavyzdžiui, išimtis netaikoma komercinės, gamybinės ar kitokios paskirties turtui. Dėl to, jeigu fizinis asmuo gyvena lofte (negyvenamosiose patalpose) nurodyta išimtis jam netaikoma, tad nekilnojamojo turto mokestį gali tekti mokėti pilna apimtimi.

Jeigu nekilnojamasis turtas priklauso bendrai dviem ar daugiau asmenų, turto vertė jiems paskirstoma pagal nuosavybės teisės dalis. Pavyzdžiui, jeigu sutuoktinių turto mokestinė vertė siekia 300 tūkst. Eur, tai nei vienam iš jų nekilnojamojo turto mokesčio mokėti nereikės, nes kiekvieno jų turto dalis (pagal lygių dalių prezumpciją) neviršija 150 tūkst. Eur neapmokestinamosios sumos.

Tačiau reikia žinoti, jog Nekilnojamojo turto registre, prie konkretaus turto turėtų būti įregistruotas bendrosios jungtinės nuosavybės juridinis faktas. Kitu atveju, nekilnojamasis turtas laikomas kaip vieno sutuoktinio ir turto vertė sutuoktiniams nedalijama.

Tad jeigu šeimos nekilnojamasis turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu ir jo vertė, pavyzdžiui, yra 300 tūkst. Eur, šis sutuoktinis turės sumokėti nekilnojamojo turto mokestį nuo 150 tūkst. Eur turto vertės (likusi 150 tūkst. Eur vertė pagal lengvatą lieka neapmokestinama).

Yra dar keletas siauro pobūdžio fiziniams asmenims taikomų išimčių, kai nekilnojamasis turtas naudojamas socialinei globai, žemės ūkio veiklai, švietimo darbui, meno kūrėjo veiklai.

Fizinis asmuo, kurio nuosavybės teise priklausantis apmokestinamasis nekilnojamasis turtas viršija 150 tūkst. Eur (arba įstatyme nustatytais atvejais - 200 tūkst. eurų), turi sumokėti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 15 d.

Mokestį už kitą nekilnojamąjį turtą mokesčių mokėtojai privalo sumokėti iki kitų metų vasario 15 d.

Juridiniai asmenys už nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą taip pat turi mokėti avansinius mokesčius (jeigu mokesčio suma viršija 500 eurų per metus) - po ¼ metinės mokesčio sumos tris kartus per metus: iki kovo 15 d., birželio 15 d.

Jeigu nekilnojamasis turtas, už kurį buvo privaloma apskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestį, metų eigoje buvo parduotas, nuo sekančio mėnesio po turto pardavimo nekilnojamojo turto mokestį turi mokėti naujasis savininkas, o iki to laikotarpio - ankstesnis savininkas.

Jeigu metų eigoje fizinio asmens nekilnojamojo turto mokestinė vertė viršija 150 tūkst. Eur, nekilnojamojo turto mokestis viršijančiai daliai pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio, kai buvo viršyta nurodyta vertės dalis.

Bendras gyvenimas nesusituokus

Bendras gyvenimas nesusituokus - kasdienybė reikšmingai daliai mūsų šalies gyventojų. Žmonės kurį laiką gyvena kartu, kuria bendrą buitį, įgyja kilnojamą ar nekilnojamą turtą, kuriuos dažnai registruoja kaip savo asmeninę nuosavybę.

Jei dėl nuosavybės pobūdžio taikiai susitarti nepavyksta, tenka kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti vieno iš partnerių vardu registruotą turtą bendru abiem partnerams.

Svarbu pažymėti, kad bendrai gyvenantiems, tačiau santuokos nesudariusiems asmenims, ir sutuoktiniams taikomas skirtingas teisinis turto reglamentavimas. Sutuoktiniams taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, reiškianti kad po santuokos įgytas turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kurioje abiejų sutuoktinių dalys yra lygios, tačiau nesusituokusių kartu gyvenančių asmenų įgytam turtui tokia prezumpcija negalioja.

Lietuvos teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuojama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Dažnai teismai, spręsdami ginčus dėl bendrai gyvenant įgyto turto nuosavybės formos (bendroji dalinė ar asmeninė), nesusituokusius kartu gyvenančius asmenis iš dalies prilygindavo sutuoktiniams.

Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. Antra, nustačius, jog sugyventiniai susitarė įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.

Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti ne tik siekį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvienos iš šalių įnašo dydį.

Trečia, būtina įvertinti ginčo objekto specifiką. Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kiti panašūs reikšmingi pakeitimai.

Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vienos šalies nuosavybe, neturėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.

tags: #bendrosios #jungtines #nuosavybes #teise #i #gyvenamaji