Biologinis turtas: apibrėžimas, vertinimas ir apskaita

Biologinis turtas yra dinamiška bei nuolat besikeičianti turto rūšis. Šis turtas, apimantis gyvūnus bei augalus, kuriuos įmonė valdo, naudoja ir disponuoja, yra skirtas parduoti, naujam biologiniam turtui ar žemės ūkio produktams gauti. Straipsnyje aptarsime, kas laikoma biologiniu turtu, kaip jis vertinamas ir kokie yra svarbiausi apskaitos aspektai.

Biologinio Turto Apibrėžimas ir Pavyzdžiai

Biologinis turtas - augalai ir gyvūnai, auginami ūkininko ūkyje siekiant juos parduoti ar panaudoti ūkio veikloje.

Tai gali būti, pavyzdžiui:

• Gyvūnai: veršeliai, telyčaitės, kiaulės, paršeliai.
• Augalai: bulvės, pievagrybiai, rožės, gerberos, vaismedžiai sode.

Žemės Ūkio Veikla ir Biologiniai Pokyčiai

Žemės ūkio veikla yra įmonės biologinio turto pokyčių valdymas, o pats biologinis turtas gali būti parduodamas, naudojamas žemės ūkio produkcijai ar kitam biologiniam turtui gauti. Gyvi gyvūnai ir augalai gali keistis biologiškai.

Žemės ūkio veikla palengvina šiuos biologinius pokyčius, gerina ar bent jau stabilizuoja sąlygas, būtinas biologiniams procesams vykti, pvz., dirvos maistingumą, drėgmę, temperatūrą, aplinkos drėgmę, temperatūrą ir šviesą.

Biologinio Turto Pokyčiai

Biologinis turtas kinta kokybiškai ir kiekybiškai. Augalai ir gyvūnai gali keistis biologiškai.

• Kiekybiniai pokyčiai - palikuonių skaičiaus, svorio, dydžio, apimties pokyčiai.
• Kokybiniai pokyčiai apima biologinius pokyčius, tokius kaip genetiniai, stiprumo ir pan.

Būsimoji nauda nustatoma įvertinant svarbias fizines savybes ir galimus biologinius pokyčius.

Biologinio Turto Vertinimas

Biologinis turtas įvertinamas pasirinktu būdu, kai jis atsiranda įmonėje ir kiekvieną kartą sudarant finansinę atskaitomybę. Jeigu įmonės apskaitos biologinis turtas jo pripažinimo metu ir kiekvieną balanso datą įvertinamas tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, išskyrus atvejus, kai neįmanoma patikimai įvertinti pasigaminimo savikaina.

Tikroji Vertė

Biologinio turto tikrąją vertę galima nustatyti remiantis aktyviosios rinkos kaina. Aktyvioji rinka - tai rinka, kurioje vyksta operacijos dėl homogeniškų prekių ar kitokių produktų, o norintys pirkti ir parduoti subjektai nuolat randa vienas kitą.

Nustatant turto tikrąją vertę, reikia atsižvelgti į jo buvimo vietą ir būklę. Pvz., fermoje laikomų gyvulių tikroji vertė yra jų rinkos kaina, atėmus galimas transporto ir kitas gyvulių pristatymo į rinką išlaidas.

Vertinant turtą tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, daroma prielaida, kad jo rinkos kainą galima patikimai nustatyti. Rinkos kaina yra patikimai įvertinta toje rinkoje galima gauti būsimoji ekonominė nauda.

Rinkos kainos šaltiniai gali būti įmonės apskaitos dokumentais, katalogais, statistiniais leidiniais, internetu, spauda ir kt. Transporto ir kitos biologinio turto ar žemės ūkio produkcijos pristatymo į rinką išlaidos gali būti nustatomos atsižvelgiant į tai, kurioje rinkoje tikimasi parduoti, ir į faktiškas įmonės biologinio turto bei žemės ūkio produkcijos pardavimo sąlygas. Pvz., jei parduodamą biologinį turtą ar žemės ūkio produkciją iš įmonės išsiveža pats pirkėjas, transporto ir kitų pristatymo į rinką išlaidų nebūna.

Grupuojant reikia atsižvelgti į tai, pagal kokius požymius kainos nustatomos rinkoje. Tikslinga šį turtą sugrupuoti pagal kiekybinius ir kokybinius jo požymius. Pavyzdžiui:

• svorio kategorijas: A klasės I kategorija, A klasės II kategorija ir t. t.
• klases: pačios aukščiausios klasės grūdai, aukščiausios klasės grūdai, I klasės grūdai ir t. t.

Aktyviosios rinkos kaina yra geriausias tikrosios vertės įrodymas. Aktyvioji rinka atsiranda, kai egzistuoja homogeniški produktai ir norintys pirkti bei parduoti subjektai gali rasti vienas kitą. Jei rinkos kainos labai skiriasi, būtina pasirinkti, pagal kurią kainą nustatyti turto tikrąją vertę. Įmonė gali atsižvelgti ir į panašaus turto rinkos kainas vertinimo dieną.

Įsigijimo (Pasigaminimo) Savikaina

Jei negalima patikimai nustatyti tikrosios vertės, biologinis turtas gali būti įvertintas pasigaminimo savikaina. Tai apima visas tiesiogines ir netiesiogines išlaidas, susijusias su turto įsigijimu ar sukūrimu. Biologinį turtą galima pirkti arba sukurti įmonėje.

Pavyzdžiui, jei įmonė pasėjo žiemkenčius, į pasigaminimo savikainą įeina sėklų, trąšų, darbo užmokesčio ir kitos susijusios išlaidos.

Apskaitoje registruojama ganyklų produkcija (žolė), įvertinama pasigaminimo savikaina, t. y. ganyklų žolės auginimo išlaidos.

Biologinio Turto Apskaita

Biologinis turtas įvertinamas pasirinktu būdu, kai jis atsiranda įmonėje ir kiekvieną kartą sudarant finansinę atskaitomybę. Vertės pasikeitimas dėl fizinių savybių ir rinkos kainų pokyčių turi įtakos ataskaitinio laikotarpio finansiniams rezultatams.

Žemės ūkio produkcijos savikaina prilyginama jo vertei pirkimo kainomis. Todėl rezultatas (pelnas ar nuostoliai) nesusidaro.

Pavyzdžiai

1. 1 pavyzdys: Įmonė A įsigijo 5 veršelius, kurių bendras svoris - 1 t, įsigijimo vertė - 4 500 Lt. Už veršelius ji sumokėjo iš banko sąskaitos.
2. 2 pavyzdys: Iš melžiamų karvių įmonė A gavo 20 vnt. prievaisos.
3. 3 pavyzdys: 20X5 metais įmonėje A gauta 30 t miežių derliaus. Produkcijos gavimo metu tikroji vertė, atėmus pardavimo vietos išlaidas, yra 600 Lt, iš viso - 30 000 Lt.
4. 4 pavyzdys: 20X5 metais įmonė A pardavė 10 vnt. galvijų, kurių bendras svoris - 3,8 t. 20X5 m. tuo metu buvo 400 Lt.

Žemės Ūkio Produkcijos Vertinimas

Žemės ūkio produkcija, nuimta nuo biologinio turto, įvertinama tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas. Tai reiškia, kad derlius, pienas ar kiti produktai yra vertinami rinkos kaina, atėmus išlaidas, susijusias su jų pardavimu.

Jei parduodamą biologinį turtą ar žemės ūkio produkciją iš įmonės išsiveža pats pirkėjas, transporto ir kitų pristatymo į rinką išlaidų nebūna.

Pelnas arba nuostoliai atsirandantys pripažįstant žemės ūkio produkciją, pirmą kartą įvertinus tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, turi būti įtraukiami į to laikotarpio, per kurį buvo gauta produkcija, finansinius rezultatus.

Biologinio Turto Inventorizacija

Turint biologinio turto itin svarbu periodiškai vykdyti inventorizaciją, vadovaujantis įmonės vadovo patvirtinta inventorizacijos tvarka. Tik kruopščiai atlikta inventorizacija leidžia užtikrinti, kad apskaitos duomenys atspindėtų realų įmonės biologinio turto kiekį, kuris atsispindės ir finansinėse ataskaitose.

Biologinio Turto Pardavimas ir Nurašymas

Pelnas arba nuostoliai, atsirandantys pripažįstant biologinį turtą, pirmą kartą įvertinus tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, turi būti įtraukiami į to ataskaitinio laikotarpio finansiniams rezultatams.

Pavyzdžiai su Skaičiavimais

• Pavyzdys: Per 20X5 metus auginant žieminius kviečius patirta 13 400 Lt sąnaudų. Tai yra melžiamų karvių išlaikymo išlaidoms - 27 500 Lt. Ji lygi melžiamų karvių išlaikymo išlaidoms.
• Kitas pavyzdys: 20X5 m. pasėjo žiemkenčius. Žieminių kviečių sėklos kainavo - 8 000 Lt, darbo užmokestis ir socialiniam draudimui - 1 000 Lt, trąšos - 2 000 Lt; netiesioginės gamybos išlaidos - 3 000 Lt). Turtas bus įvertinamas pasigaminimo savikaina, t. y. 14 000 Lt.

Daugiamečių Sodinių Apskaita

Nuo 2007 m. iki 2015 m. deklaruojamų sodų ir uogynų plotai Lietuvoje išaugo 53 proc., todėl vis aktualesnė daugiamečių sodinių apskaita. Daugiamečiai sodiniai - tai biologinis turtas, atitinkantis 17 VAS standarto „Biologinis turtas“ pripažinimo kriterijus: turtas valdomas, naudojamas ir (arba) juo disponuojama dėl praeities įvykių; pagrįstai tikėtina ateityje iš to turto gauti ekonominės naudos; turto vertę galima patikimai nustatyti.

Biologinis turtas taip pat atitinka ir visus 12 VAS standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ požymius: ketinama turtą naudoti ilgiau nei vienus metus; pagrįstai tikimasi gauti ekonominės naudos iš turto būsimaisiais laikotarpiais; galima patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą; turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą; perduota su materialiuoju turtu susijusi rizika. Daugiamečiai sodiniai atitinka visus 12 VAS standarto ilgalaikio turto kriterijus, todėl jie priskiriami ilgalaikiam turtui.

Pasirinkus ūkyje taikyti įsigijimo (pasigaminimo) savikainos būdą, pagal minėto ilgalaikio materialaus turto standarto nuostatas įvertinama daugiamečių sodinių užauginimo savikaina ir balanse fiksuojama kaip ilgalaikis turtas.

Derantiems daugiamečiams sodiniams taip pat skaičiuojamas nusidėvėjimas. Kol jie nedera, išlaidos, patirtos jų auginimui ir priežiūrai, kaupiamos (659 sąskaitoje „Derantys daugiamečiai augalai“), o ataskaitinių metų pabaigoje didinama daugiamečių sodinių vertė, kuri pridedama prie ilgalaikio turto (iš 659 sąskaitos sukauptos išlaidos perkeliamos į 191 sąskaitą „Jauni daugiamečiai sodiniai“). Kol sodiniai nedera, nusidėvėjimas neskaičiuojamas.

Skaičiuoti pradedama tik tais metais, kai sodiniai dera. Tuomet ataskaitinių metų pradžioje jie „perkeliami“ į kitą sąskaitą (iš 191 į 192 „Derantys daugiamečiai sodiniai“). Ūkininkas pats nusistato ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo normatyvus, bet ne mažesnius nei PMĮ 1 priedėlyje.

Verta atkreipti dėmesį, kad derantiems daugiamečiams sodiniams išauginimo išlaidos nebekaupiamos ir jų vertė nebedidinama, visos derantiems sodiniams prižiūrėti patirtos išlaidos yra priskiriamos gautos produkcijos savikainai.

Pavyzdys: Ūkininkas Vardenis Pavardenis 2016 m. nusiperka serbentų sodinukų už 5 000 Eur (kaip ilgalaikis turtas D 191 sąskaita). Jų sodinimui ir priežiūrai per 2016 m. išleidžia 3 000 Eur (visus metus išlaidos, patirtos serbentų sodinimui ir priežiūrai, yra kaupiamos D 659 sąskaitoje). Metų pabaigoje sodinukų vertė ilgalaikio turto sąskaitoje padidinama patirtomis išlaidomis, tada jų vertė D 191 sąskaitoje lygi 8 000 Eur (5 000 + 3 000 = 8 000). 2017 m. sodinukų auginimui išleidžiama dar 2001 Eur. Metų pabaigoje sodinukų vertė yra 10 001 Eur (8 000 + 2 001 = 10 001). 2018 m. serbentai pradeda derėti, todėl iš D 191 sąskaitos jie „perkeliami“ į D 192 sąskaitą, numatomas naudingas tarnavimo laikas ir likvidacinė vertė (nusistato pats ūkininkas). Tarkime, kad numatoma naudoti 5 metus, nustatyta likvidacinė vertė - 1 Eur.

Atsargų Įvertinimas ir Apskaita

Trumpalaikis turtas yra turtas, kuris sunaudojamas per vienerius metus arba per vieną veiklos ciklą. Viena iš trumpalaikio turto rūšių yra atsargos, kurios, priklausomai nuo įmonės ar ūkio veiklos specifikos, dažniausiai siejamos su pajamų uždirbimu. Todėl labai svarbu teisingai registruoti, vertinti ir atspindėti atsargas apskaitoje.

Pavyzdžiui, trumpai apibendrintos atsargų grupės pagal pavyzdinį sąskaitų planą:

1. 20 Atsargos
2. 201 Žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės
3. 202 Nebaigta produkcija ir vykdomi darbai
4. 203 Produkcija
5. 204 Pirktos prekės, skirtos perparduoti
6. 205 Biologinis turtas
7. 206 Ilgalaikis materialusis turtas, skirtas parduoti
8. 207 Nematerialusis turtas, skirtas parduoti

Įmonė, sudarydama sąskaitų planą, gali naudotis pavyzdiniu sąskaitų planu, tačiau turi galimybę ir turėti analitinių sąskaitų, kurios lengviau padėtų tinkamai įvertinti atsargas. Atsargų skirstymas smulkiau renkantis analitines sąskaitas kiekvienai atsargų rūšiai ne tik palengvina savikainos nustatymą, bet taip pat leidžia ir atskirai vertinti atsargas.

Atsargų Įvertinimas

Pirktos žaliavos ir medžiagos apskaitoje registruojamos įsigijimo savikaina, pridedant su įsigijimu tiesiogiai susijusias išlaidas, atėmus pirkimo metu suteiktas nuolaidas.

Produkcija ir biologinis turtas vertinamas pasigaminimo savikainą, t. y. visas išlaidas (sąnaudas), susidariusias gaminant ir parduodant produkciją (medžiagų, kuro, energijos, darbuotojų darbo užmokesčio, socialinio draudimo įmokų, ilgalaikio turto nusidėvėjimo, gamybos aptarnavimo ir valdymo, administracinės, pardavimo ir kt.), arba tikrąją vertę, atėmus pardavimo išlaidas, t. y. vertę, kurią nustato pardavėjas ir pirkėjas sandorio dieną įvertindami įprastines rinkos sąlygas.

Sudarant finansines ataskaitas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiama į tai, kuri iš jų yra mažesnė. Į savikainą negali būti įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negrąžintinas.

Atsargos, kurios įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos finansinių ataskaitų valiuta. Įmonė, įsigijusi atsargas užsienio valiuta, šių atsargų savikainą apskaičiuoja pagal pirkimo dieną galiojantį apskaitoje taikomą euro ir užsienio valiutos santykį, nustatytą vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, neatsižvelgiant į atsiskaitymo datą.

Atsargų Įkainojimo Būdai

Kad būtų galima apskaičiuoti sunaudotų, parduotų atsargų savikainą, atsargos apskaitoje yra įkainojamos pagrindiniais įkainojimo būdais: FIFO, LIFO, vidutinės kainos, konkrečių kainų.

• Konkrečių kainų metodas tinka labai mažoms įmonėms arba įmonėms, kurios labai smulkmeniškai tvarko apskaitą, nes kiekvienas parduotas (sunaudotas) atsargų vienetas yra įkainojamas jo pirkimo pasigaminimo savikaina. Dažniausiai toks būdas naudojamas brangioms atsargoms, kurias lengva sekti parduodant.
• Svertinio vidurkio metodas yra taikomas, kai atsargos yra sumaišytos ir negalima nustatyti, kurios atsargos pirktos, pagamintos pirmiausia. Svertinio vidurkio būdas - parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama šių atsargų kiekį dauginant iš laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų kainų svertinio vidurkio. Vidutinė atsargų vieneto kaina apskaičiuojama ataskaitinio laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų vertę dalijant iš jų kiekio. Ta pačia vidutine kaina įkainojamos ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos.
• FIFO ir LIFO metodus galima gretinti. FIFO būdas - anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal anksčiausiai įsigytų atsargų kainą. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos vėliausiai įsigytų atsargų įsigijimo savikaina. Šį metodą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo pirmiausia sunaudotos.
• LIFO būdas - anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal vėliausiai įsigytų atsargų kainą. Šį būdą galima taikyti tik tada, kai tiksliai žinoma, kad vėliausiai įsigytos atsargos sunaudojamos (parduodamos) pirmiausia. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos pagal pirmųjų atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikainą.

Registruojant apskaitoje atsargų sunaudojimą, galima pasirinkti vieną iš būdų: nuolat ir periodiškai.

• Nuolat apskaitomų atsargų būdo esmė - apskaitoje registruojamos visos pardavimo pirkimo ir pasigaminimo operacijos. Šis būdas dažniausiai taikomas nedideliems kiekiams atsargų, brangioms atsargoms. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nustatytant atsargų likutį ir pardavimų savikainą nereikia didelių pastangų. Atlikus inventorizaciją, likučiai yra sutikrinami, o atsiradusius trūkumus arba perteklius galima užregistruoti aiškiai žinant priežastis.
• Periodiškai apskaitomų atsargų būdas - buhalterinėse sąskaitose registruojamos tik atsargų pirkimo operacijos. Norint nustatyti atsargų likutį, reikia atlikti inventorizaciją. Inventorizuojant nerastas atsargų kiekis laikomas parduotu, o tai ne visada atitinka tikrąją situaciją.

tags: #biologinis #turtas #tai