Nuo Kretingos Salantų link, prieš Nasrėnus pasukus į dešinę, vos už poros kilometrų netikėtai atsiveria Žemaitės aprašytas ir baudžiavos istoriją vis dar menantis Skaudalių kaimas su senovinėmis dviejų galų žemaitiškomis trobomis bei į žemę smengančiais sodybų trobesiais.
Šis valakinis kaimas, atsiradęs dar XVI a., išsiskiria savo istorija ir žmonėmis, kurie čia gyvena.
Žemaitijos regionas Lietuvoje
Senosios Sodybos Istorijos
Žvinklių pusėje gyvenanti 75-erių Ona Birutė Neverdauskienė sakė, kad tiksliai nežinanti savo sodybos amžiaus.
„Bet tikrai ne vienas šimtas metų: dar jaunystėje ant akmens pamatų savo rankomis ją pastatė mano senelis, 1883 m. gimęs Antanas Žvinklys. Į ją parsivedė ir mano močiutę Oną, čia užaugo mano mama ir dėdė Antanas. Taip pat ir mane nuo pusės metų užaugino seneliai“, - neslėpė O. B. Neverdauskienė.
Jos močiutė Ona Beržanskytė buvo kilusi iš Nasrėnų, - tėviškė buvo kitapus vyskupo Motiejaus Valančiaus sodybos, greta maro kapų.
„Jos tėvas Adomas Beržanskis, gimęs 1865 m., dar vaikščiojo Valančiaus pėdomis. Yra žinoma, kad Skaudaliuose taip pat gyveno M. Valančiaus krikšto motina, jo tėvo sesuo Janina Valančiūtė-Žvinklevičienė (Žvinklienė).
O. B. Neverdauskienė atmena senelių trobą jos vaikystėje dar buvus apkaltą skiedromis, visų trobesių stogus dengtus šiaudais.
„Jaujoj dėdė Antanas kuldavo grūdus su kuliamąja mašina, vištos dėdavo kiaušinius, rinkdavau juos į krepšelį.
Ir šiandien itin vaizdingas Skaudalių pakraščių apylinkes, supamas upių - Salanto ir Blendžiavos - miškingų slėnių su pavasarį vestuves keliančių paukščių ulbesiais, gandrų kalenimu ir lyg išprotėjusiu ievų žydėjimu, O. B.
Tačiau moteris nesijaučia vieniša - ją nuolat lanko trys netoliese gyvenantys vaikai bei anūkai, o kai jų pasiilgsta, vis pavarto jų kalėdinę dovaną - kalendorių, kur įamžintos akimirkos su jai brangiausiais žmonėmis bei įdomiausi jos gyvenimo momentai: kaip ji muša sviestą ar augina iš lizdo iškritusį gandriuką, maitindama pačios užaugintų triušių mėsa.
Salanto upė
Prisiminimai apie Gimtinę
Justina Jazdauskienę traukia į gimtinę žydintys pavasariai ir vaikystės prisiminimai.
„Išėjau atostogų ir atsidūriau čia, - su trimeriu kieme šienaudama žolę prisipažino J. Paulauskaitė. - Kitos miesto moterys dumia į Dubajų, o mudvi su seseria - į savąjį kaimą.
Apžiūrėjusi sodybos avilius, J. Jazdauskienė neslėpė, kad gimtinės sodyba jai kelianti ir kitokius prisiminimus, nes vaikystėje tekdavę sunkiai dirbti:
„Linus laukuose palei Salantą raudavom be jokių pirštinių, - dabar vaiko plikom rankom nepriversi nė šiukšlės pakelti, - samprotavo moteris.
- Augome penkiese, gyvenom sunkiai. Buvau vyriausia, ir kol mama rūpinosi mažaisiais, aš vesdavausi į laukus ir brolius, seseris.
Moterys gerai atsimena savo kaimynus - garsių Kretingos rajono tautodailininkų Aniceto ir Birutės Puškorių šeimą.
„Čia - Aniceto tėviškė, viena kaimo gatvė pavadinta jo vardu. Anicetas buvo kitoks, negu visi skaudališkiai - labai nagingas ir sumanus.
Atsimenu, niekas aplink neturėjo elektros, o jis buvo aukštai išsikėlęs stulpą ir pats kažkaip pasigamindavo elektrą. Vienas jo sūnus nuo gimimo buvo neįgalus - Anicetas sukonstravo vežimėlį, kad šis galėtų matyti pasaulį. Jų šeima buvo labai dievota: kas sekmadienį vaikus vesdavosi į Kalnalio bažnyčią“, - prisiminė J. Jazdauskienė.
Gyvenimo Pokyčiai ir Kontrastai
„Čia mano vyro Leonardo „bočių probočių“ sodyba. Kai vyro tėvą areštavo ir išsiuntė į lagerį, o motiną miške nušovė stribai, jis liko vienas - taip ir atėjau jį „gelbėti“, - juokėsi, prisimindama praeitį, kai būdama 28-erių iš gretimo Gedgaudžių kaimo atitekėjo į Skaudalius.
- Sodyba buvo apleista, teko kibti į ūkio darbus.
Senolė pasakojo anksti dėl ligos netekusi dukters, šiandieną ja besirūpina vienturtis sūnus Algis.
Paklausta, ar neilgu ir nebaugu gyventi vienai, ji atšovė:
„Blogų žmonių nėra užklydę, o ir ko bijoti - mieste, kur kaimynas kaimyno nepažįsta, daugiau visokių negerumų įvyksta. Neturiu kada įsileisti blogų minčių: darbų - pilna, reikia daržus sodinti, ravėti, šiltnamy pomidorus priraišioti. O dar bitės - dabar jau 5 avilius beturiu, o seniau iki 20 prižiūrėjau“, - O.
Ryškus kontrastas tarp kaimo senovės ir dabarties - Daivos Želvienės ir Martyno Zaleckio sodyba, kur tarp išlikusių užpraėjusio šimtmečio trobesių puikuojasi šiuolaikinis naujakurių namas su erdviais langais.
Tačiau kieme pasitiko ne patys šeimininkai, o jų duktė 11-metė Martyna Zaleckytė bei namus prižiūrinti giminaitė Jovita Sereckienė.
Mažoji šeimininkė Martyna sakė, kad abu jos tėvai dirba Norvegijoj: mama - silkių fabrike, tėtis - statybose. Sugrįžtą kas mėnesį ir iš uždirbtų pinigų statą naująjį namą.
Salantų gimnazijoje besimokanti penktokė M. Zaleckytė patikino išmokusi įveikti tėvų ilgesį, - juo pasidalija su dar viena drauge, kurios tėvai taip pat uždarbiauja užsienyje.
Ji sakė, jog niekad nenorėtų išvykti gyventi nei į užsienį, nei į miestą: „Man patinka ramybė, mieste - per daug triukšmo.
Šiame kontekste galima apžvelgti, kaip kaimo vietovės keičiasi ir prisitaiko prie naujų iššūkių, išsaugodamos savo unikalų identitetą.
Kitos įdomios vietos Kretingos rajone:
- Pelėdų namai Barkelių kaime: Natūralios gamtos oazė su inkilais pelėdoms ir kitais paukščiais.
- Nykštukų miestelis prie Akmenos upės: Unikalus miestelis su nykštukų bažnyčia, mokykla, namais ir malūnu.
- Prezidentinis malūnas Lazdininkų kaime: Vienintelis toks malūnas Lietuvoje, priklausantis prezidento Gitano Nausėdos tėvui.
- Storiausias kaštonas Lietuvoje Salantų parke: Kaštono kamieno apimtis - 4,9 metro.
- Partizanų troba Salantuose: Autentiška troba su ginkluotais partizanais, pasakojančiais apie laisvės kovas.
- Orvidų sodyba-muziejus: Unikalus muziejus su medžio, akmens ir geležies eksponatais.
- Juostų ir rankšluosčių muziejus Darbėnuose: Ekspozicija su keliais šimtais austinių juostų ir rankšluosčių.
- Paminklas bulvei Nasrėnuose: Paminklas pirmosioms bulvėms Žemaitijoje.
- Ežiukų muziejus: Privati ežiukų kolekcija, prieinama visuomenei.
Kretingos rajonas
tags: #birutes #vienkiemis #sodyba