Šiame straipsnyje pasidalinsime jautriomis istorijomis apie žmones, kurie priglaudė šunis ir kates iš prieglaudų, ir kaip šie gyvūnai pakeitė jų gyvenimus. Tai pasakojimai apie meilę, atsakomybę ir laimę, kurią suteikia augintiniai.
Fredis: nuo sportinio krepšio iki HBO serialo
Fredis mūsų šeimoje atsirado prieš pat Kalėdas. Gan ilgai zirziau, kad noriu šuns, ir Kristijonas kaip dovaną man davė leidimą - tą patį vakarą buvo pereiti visi prieglaudų puslapiai ir surastas liūdniausių akių savininkas. Prieš atsidurdamas prieglaudoje jis kartu su broliais ir sesėmis buvo paliktas sportiniame krepšyje laukuose, prie medžio pririšta jų mama.
Kartu grįžę namo labai greitai sužinojome, kad jis atkeliavo ne tuščiomis - su trigubai ištinusia koja bei visa puokšte odos problemų. Atrodė, kad vizitams pas veterinarą nebus galo, ir, nors koja sugijo, tačiau odos būklė vis prastėjo. Ponas iki šios dienos labiausiai mėgsta paliktas vienas namuose viską naikinti - nuo striukių su visomis pakabomis iki televizoriaus pultelių. Yra ragavęs laiptų, sienos, sugraužęs savo narvą.
Todėl, kol netapome priverstiniais minimalistais, jis beveik visur keliauja kartu su mumis - ir į darbą, ir prie jūros, mieste yra lankęsis didžiojoje dalyje kavinių, važiavęs ir troleibusu, ir “Bolt’u”, ir traukiniu. Fredžiui nesvetima aktoriaus karjera - filmavosi HBO seriale “Černobylis”. Jo visiškas atsidavimas daktariškai dešrai atvėrė kelią į filmavimo aikštelę - net ir praėjus metams į diskusijas leidžiasi tik mainais gaudamas skanėstą.
Nors ir kelia daug chaoso, dėl jo meilaus būdo ant Fredžio neįmanoma pykti - jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas. Ir kai mes patingime mesti kamuoliuką, o Fredis pasižiūri prikandęs liežuvį savo rimtomis akimis, suprantame, kad jis priverstų padaryti bet ką - užleisti vietą ant sofos, priimt miegoti ant lovos, kai pačių kojos nebetelpa, eiti į lauką vidury nakties ir dar daug daug dalykų. Dar nespėjus atsikelti, jaučiu, kaip didelės minkštos letenėlės mindžioja man pilvą ir ragina keltis.
Kaja: geriausia draugė ir pagalbininkė
Išgirstu, kaip dukra pašaukia „Aja“, ir ji didžiuliu šuoliu jau lovoje. Kai su dukra Nereida pamatėme Kają pirmą kartą Vilniaus „Akropolio“ „SOS gyvūnų“ namelyje, reakcija buvo neabejotina, ji važiuos su mumis namo! Tai nebuvo spontaniška, mes seniai galvojome apie šuniuko įsivaikinimą, tik vis nepasirodydavo „tas“. Meilė, lengvumas, palaima ir šiluma - tokius jausmus Kaja mums suteikia.
Ji geriausia Nereidos draugė, viena pradeda išdaigą, kita pabaigia. Kaja yra nuostabus jaunas šuo, jai tik keturi, galbūt penki mėnesiai. Ji supranta, ką jai sakai, bet kaip ir kievienas vaikutis daro, kas jai patinka labiau, tačiau ji puikiai jaučia, jei man yra blogai. Aš sergu cukriniu diabetu ir depresija, kai tik man būna „kritinis taškas“, Kaja niekur nuo manęs nesitraukia ir laukia, kol man pagerės.
Kaja mūsų šeimos narė, antras vaikas.
Šara ir Afrika: jėgos sporto žvaigždės
Šara pas mane atkeliavo 2015 metų pabaigoje. Jau iškart supratau, kad šuo bus labai aktyvus ir paprastų pasivaikščiojimų mums nepakaks. Pradėjau domėtis, kokia veikla būtų galima užsiimti su tokio tipo šunimi, ir taip mūsų gyvenime atsirado šunų jėgos sportas ir VšĮ „Stiprūs šunys“.
Po pusės metų treniruočių nusprendėmė išbandyti savo jėgas pirmose varžybose ir likome be galo nustebinti, nes Šarai pavyko parsivežti pirmos vietos prizą. Pamatėme, kad visa ši veikla jai labai patinka, kad tai padeda tarp mūsų kurti dar stipresnį ryšį, todėl jėgos sportas užėmė vis didesnę ir didesnę laiko dalį. Pradėjome važinėti į varžybas ir užsienyje, netrukus supratau, kad visas mano laisvas laikas yra atiduodamas jėgos sportui ir tai man labai patiko.
Sportavome tris sezonus, per šį laiką Šara pasiekė puikių rezultatų, 2018 metais svorio tempimo rungtyje ji tapo stipriausiu šunimi Lietuvoje. O man Šara yra ypatingas šuo. Jos dėka aš supratau, kad šunys ir visa veikla su jais yra mano pašaukimas.
Na, o Afrika pas mus atkeliavo prieš 2 metus. Mūsų “šmirgelis”. Planavome ir su ja užsiimti jėgos sportu, nes ji itin šokli, greita, visiškas vijurkas. Tačiau pastebėjome, kad Afrika negali ilgai bėgioti, ji labai greitai pavargsta, mum pasidarė įtaru, žinant, kad tokio tipo šunys yra labai sunkiai nuvaromi nuo kojų.
Ji buvo ir vis dar yra labai aktyvi, pradžioje buvo ir sunkiai sukalbama, neklausė. Tai paskatino mane pradėti daugiau domėtis šuns elgesiu, jo kūno kalba. Taip mes atsiradome „WonderDog šunų akademijoje“. Netrukus aš prisijungiau prie akademijos trenerių ir pradėjau vesti jėgos sporto užsiėmimus. O Afrikėlė išbandė įvairių kitų veiklų, nereikalaujančių didelio fizinio pasiruošimo.
Labai smagu yra mokytis įvairių dalykų su šunimi, kartu su Afrikėle tobulėjame kiekvieną dieną. Šiandien jau nebeįsivaizduoju gyvenimo be jų. Kiekvieną dieną jos mane įkvepia, skatina eiti į priekį, tobulėti, neužsisėdėti vienoje vietoje. Jų dėka atradau save ir savo kelią.
Aira: ilgas kelias į tikrus namus
Pirmos mintys, kai pagalvoju apie ją - Ji ypatinga. Aira turėjo nueiti ilgą kelią, kol pagaliau rado savo vietą. Vieną žiemos rytą mano mamai į darbą paskambino kaime gyvenanti moteris ir pasakė, kad pas ją glaudžiasi šunų šeimyna: motina su savo 5 šuniukais. Tuo metu mano mamos seniūnija bendradarbiavo su prieglauda, bet kadangi ji žino, kad aš savanoriauju “Priglausk”, pranešė man ir pasakė, kad reikia jiems padėti.
Jie buvo maži, pūkuoti ir labai gražus, todėl visi labai greitai rado namus ir labai džiaugiuosi, kad visi laimingai gyvena! Bet… Tik ne Aira. Buvo ji radusi namus, tik ji sisiojo namuose ir žmonėms neįtiko. Vėliau visi jos labai norėjo dėl jos mielų gražių akių ir ausyčių.
Augo ji pas mano tėtį su mama, bet ketvirto šuns laikyti jie nebegalėjo, o atiduoti tapusio šeimos nariu kažkam irgi nenorėjo, per sunku. Tada ir rado Aira savo tikrus namus. Ji yra mūsų neatsiejama gyvenimo dalis. Einame į lauką ir ji kartu, prie ežero - irgi kartu. Naktinė žvejyba? Kodėl gi jai nebūti kartu su mumis?
Jos mėgstamiausia veikla - graužti telefono, kompiuterio laidus, televizoriaus pultelius, dar ji mėgsta suvalgyti mūsų pietūs ir po viso šito mes ją beprotiškai mylime. Ji pakeitė mūsų gyvenimą, išmokome rūpintis ne tik savimi, bet ir kitu.
Skaipas: nuo baimės iki džiaugsmo
Visada bijojau šunų. Pasakymas, kad šitas geras, nekanda, nieko vertas, jei matau, jog gyvūnas turi dantis. Maža to, kankino alergija tiek šunims, tiek katėms. Prieš 2 metus dukros vis garsiau ir dažniau ėmė prašyti šuniuko. Kurį laiką man visai neblogai sekėsi: NE! Tada joms atėjo paauglystė ir mano vienos NE šuns klausimu ėmė prasmegti jų NE jūroje (visais klausimais).
Kas augina vieną paauglį - supras, apie ką aš, kas augina du - supras LABAI gerai. Visa psichologinė literatūra šaukte šaukė, kad tokią įtampą gali sumažinti tik pamėginimas įsiklausyti ir išgirsti, o plikas, basas NE - niekur neveda, reikia argumentų. O štai pasakose gi juodu ant baltu parašyta: reikia išbandyti svajotoją (prieš išpildant jo svajones).
Pirmas išbandymas - TVARKA. Pažadėjau gerai apsvarstyti šuns įsigijimo klausimą, jei matysiu, kad jų indėlis į namų tvarką per pusmetį smarkiai išaugo. Antras išbandymas - PRAKTIKA. Jei mėnesį kiekvieną dieną ryte ir vakare vedžios kaimynės šuniuką, jį praus, maitins ir t. t., įsigysime šunį. Trečias išbandymas - FINANSAI. Tiesą sakant, neskelbiau šio išbandymo - tiesiog stebėjau, kaip visas savo santaupas deda į bendrą fondą: pavadėliui, guoliukui, antkakliui ir t. t.
Kadangi neketinome užsiimti važinėjimu į parodas ir veisimu, kadangi joms reikėjo draugo, o ne verslo - sprendimas buvo vienas - paimsime prieglaudinuką. Paieškos truko vos keletą dienų. Nuvažiavome į vieną prieglaudą - visi šuniukai narvuose, triukšmas baisus, savanoriai užsiėmę - išvažiavome ieškoti toliau. Nuvykome į kitą prieglaudą. Didžiulė teritorija, suskirstyta į aptvarus, daugybė palaidų įvairiausio plauko, amžiaus ir dydžio šunų, o aš stoviu tarp jų ir… Nejaučiu baimės!
Tądien grįžome namo tuščiomis. Šturmavome internetą, socialinius tinklus ir pamatėm JĮ! Teisybė, ne Wifi, bet Skaipą! Šypsena ir šėlsmas trykšte tryško iš „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapio. Buvo parašyta, kad jis 4-5 mėn. amžiaus, tikėtina, vidutinio dydžio, vidutinio plauko ilgumo. O mes visos trys jau tada žinojome, kad tai tikrai nėra vidutinybė - tai MŪSŲ ŠUO.
Parašėme, prigrasinau, kad niekam neatiduotų, nes atvešiu dvi nelaimingas paaugles ir patys galės su jomis aiškintis. Kitą rytą mes atvykome daug anksčiau nei savanoriai, laukėme ir Živilė atvedė mums Skaipą. Živilė (savanorė) pasakojo Skaipo istoriją, kaip rado jį valkataujantį, kaip vieni šeimininkai pasiėmė, bet paskui grąžino, nes jis triukšmingas buvo, kalbėjo apie dresūros svarbą, apie paauglystės sunkumus (ot, tai man naujiena).
Paprašėme porą dienelių dar palaikyti - norėjome paimti penktadienį, kad visą savaitgalį būtume kartu ir pradžia būtų lengvesnė. Kai atvykome pasiimti, Skaipui pavadėlį užsegti reikėjo dviejų savanorių (sakė, kad jam „subinėj batareika“), visa kita buvo tobula ir sklandu: mašina važiuoti - jokių problemų, maudytis - puikiai, miegoti - gerai, jau vis tik pavargęs. O antrą savaitę prasidėjo tikrieji išbandymai.
Tik tada supratau, ką reiškia „lojikas“ ar „balsingas“ - jis lojo nuolat: mašinoje, einant gatve, ant kai kurių žmonių, ant pravažiuojančių automobilių, dviračių, šunų (patinų), ant triukšmo laiptinėje. Alergija taip man užaštrėjo, kad rankos iki alkūnių sutino, prasidėjo astmos priepuoliai. Bet baisiausia buvo, kai Skaipas lodavo ant praeities vaiduoklių - tiesiog blaškosi po butą ir loja, nereaguoja nei į maistą, nei į žaislus. Loja naktį nubudęs, ryte, dieną, vakare. Mato mus - loja, nekreipiame dėmesio - loja.
Tikrai apimdavo neviltis: ką daryti? Kaip jam padėti? Kodėl? Po kelių dienų desperacijos radome Joną Valančių iš „Rekso“ dresūros mokyklos ir Skaipukas išėjo į pirmą klasę. Labai esu dėkinga tiek Jonui, tiek jo kolegei Jolantai, kurie padėjo tada, kai buvo taip sunku. Žinote, daug kur pataria, kad šunį reikia iškrauti - tas tiesa. Bet kaip iškrauti Skaipą? Visos trys vedžiojame po valandą: laukais, miškais, ežerais. Grįžta, dešimt minučių paguli ir vėl savame kailyje netveria - energijos bomba!
Per vasarą Skaipas gerokai ištįso - ne į aukštį, į ilgį. Išmoko neloti ant automobilių ir net autobusų, draugauti su visais žmonėmis, visų bazinių komandų. Bet vis dar pamačius kitus šunis į šią neblėstančios šypsenos bei meilumo būtybę įsikūnydavo demonas. Supratome, kad reikia ne šiaip dresuotojo, o šunų užkalbėtojo. Viena dresuotoja net atsisakė su juo dirbti.
Pasijautėme nurašyti, bet likimas atvedė pas Aną Menčiūnienę ir Greatpet komandą. Jau pirmos pamokos metu ji Skaipo gebėjimui mokytis negailėjo komplimentų, o mums grąžino viltį - viskas bus gerai. Ir tikrai sparčiai gerėja: Skaipo aktorystės talentą laviname Greatpet vykstančiose freestyle pamokose, paklusnumo, kantrybės ir savitvardos mokomės rally obedience treniruotėse. Labai juo didžiuojamės!
Priėmusi sprendimą priglausti Skaipą aš pildžiau vaikų svajonę, o išpildžiau savo - nors net nenutuokiau, kad tokią turiu. Dresūra tapo mano hobiu. Tik šuns dėka supratau, kiek daug ramybės man teikia buvimas miške. Tik jis man parodė, kaip miškais ateina ruduo, kaip ežerais stingsta žiema. Bet labiausiai esu dėkinga už nepamatuojamą jo meilę, už tai, kad išmokė mane džiaugtis paprastais dalykais ir žaisti. Žaisti iš visos širdies, pametus galvą ir atvira širdimi.
Uoga: laimė ir chaosas viename
Visada sakau, jog geriausi dalykai atsitinka netikėtai. Taip netikėtai pas mane atsirado ir Uoga. O susitikome, atrodo, niekuo neišsiskiriantį praeitų metų kovo savaitgalį VšĮ „Penkta Koja“, kai lydima draugės lankiau globotinius. Prižiūrėtojai atidarius vieno kambarėlio duris, iš jo išsprūdo 5 nuostabaus grožio takso mišrūnų mažyliai, tarp jų buvo ir Uoga.
Papuolė pirma į glėbį, ilgiausiomis kojomis, juoda kaip anglis ir nuniurkyta nuo galvos iki kojų. Suvokiau, kad turiu šunį, tik pakeliui namo. Jausmas toks, kai eini į egzaminą nepasiruošęs ir galvoji, kas bus. O buvo ir yra labai gerai! Nuo to laiko namai prisipildė laimės, meilės, o kartu ir chaoso. Uoga yra labai aktyvus šuo.
Gali ištisą dieną lakstyti pievoje, dūkti su kitais šunimis, nueiti 15 kilometrų, o parėjusi namo dar ateis su kamuoliuku dantyse ir paprašys pažaisti. Labai mėgsta dėmesį, tad diena, praleista didelėje žmonių kompanijoje - pati geriausia diena pasaulyje. O bandydama įsitaisyti kam nors ant kelių, vis dar mano, jog ji yra tas pats 3 mėnesių šuniukas naiviomis akimis. Gal dėl to ir lengvai užkariauja žmonių širdis.
Turėdama Uogą, daug ko išmokau. Labiausiai - kantrybės ir mažiau pykti. Na, o kam nepasitaiko netyčia nuplėšti tapetą, nugraužti batų padus, suplėšyti pasą ar suvalgyti pusę torto. Esu dėkinga likimui už Uogą, nes ji - vienas geriausių dalykų, atsitikusių mano gyvenime.
Marijana: meilės pliūpsnis kiekvieną dieną
Mari Mari Mari - šaukia Agnė ir Aivaras. Staiga tarsi viesulas atlekia didelių ir mielų ausyčių savininkė Marijana. Įšoka į lovą ir pradeda niurkyti, kandžioti ir laižyti veidą tol, kol galiausiai šeimininkai susiprotės keltis ir eiti žaisti. Prieš kiek daugiau nei metus Mari rytą pasitiko ne šiltoje, minkštutėje lovoje, o kukurūzų lauke, netoli Alytaus rajono, kol geri žmonės ją kartu su broliuku surado ir atgabeno į gyvūnų prieglaudą.
Prieš kiek daugiau nei metus vis labiau pradėjome galvoti, jog norime naujo šeimos nario, svajojome, kaip važiuosime kartu į gamtą, bėgiosime, ilsėsimės. Net nebuvo svarstymo apie šuns veislę, bruožus, gi prieglaudose tiek daug gražuolių laukia! Marijana buvo apie trijų mėnesių, šviesaus rusvo kailiuko, ilgo snukučio gražuolė.
Po pirmojo mūsų pasimatymo taip ir nebeišsiskyrėme! Nesitikėjome, jog tą pačią dieną ji keliaus su mumis namo, neturėjome net maisto ar gulto, tad grįžę bėgome į gyvūnų prekių parduotuvę su daiktų sąrašu it naujai iškepti tėvai. Mari nedrąsi kieme, tačiau pajutusi, jog gali žaisti su kitais šunimis, nedvejodama pasiduoda pašėlimo įkarščiui ir kartais taip, jog pamiršta, kad šeimininkai jau kokią minutę ją kviečia.
Bet mažais žingsniais augame ir mokomės. Namuose Mari yra „išgražinusi“ beveik visus baldus: nuo knygų lentynos iki kėdžių. Be to, mus išmokė, jog kojines visada reikia pasidėti į vietą. Mėgsta padainuoti, ypač kai žino, jog jau tuoj tuoj gaus virtą kiaušinį arba vištienos šmotelį. Kiekvieną dieną, kuomet grįžtame iš darbų, atidarius duris kelias minutes mus džiugina Mari meilės pliūpsnis, kaip mes pasiilgstame vienas kito!
Ji visą likusį vakarą gulės šalia arba krebždės savo nagučiais į ranką, kad nenustotum glostyti kiek galima ilgiau.
Bela: stebuklas iš miško
Bela yra stebuklas, kurį mano tėtis sutiko miške. Prieš dvi savaites tėtis miške sutiko šuniuką, kasdien jį maitino ir prisipratino, grįžęs namo pasakojo, koks protingas ir gražus šunelis gyvena miške prie sodybos, kurioje jis dirba. Mama nelabai palaikė mintį apie naujo augintinio atsiradimą namuose, tuo metu kartu gyveno dvi katės ir senjorė vokiečių aviganė Dora. Su tėčiu susimirksėjome.
Tėvai buvo kelionėje, o aš lietingą birželio 6 d. rytą išvažiavau parsivežti Belos namo. Išlipus iš mašinos viduryje miško prie mūsų pribėgo šuo - jau žinojau, kad tai ji. Be ilgų raginimų ji įšoko į automobilį ir galvą padėjo man ant kelių. Visą kelią namo ramiai miegojo. Grįžę ėmėmės darbo, erkes šuniui traukėme kelias dienas, prireikė kelių maudymų, kol ji tapo švari. Bela yr...
Pepsi: suplotasnukis šeimos narys
„Bet mūsų laukė pasimatymas su Pepsi. Apie galimybę priimti suplotasnukį iš VšĮ „DogSpoto“ domėjomės seniai. Pepsi „DogSpoto“ globoje atsirado po iškvietimo, kai žmonės prie Markučių dvaro rado ją pasimetusią ir jau išsimaudžiusią tvenkinyje. „DogSpote“ Pepsi buvo atliktos visos reikalingos procedūros, atsiskleidė charakteris, ji buvo pilnai parengta naujiems namams, o tų namų - kaip nebuvo, taip nebuvo.
Tuo tarpu mes, sekę „DogSpoto“ veiklą jau kelis metus, vis mąstėm ir ruošėmės naujam nariui… Kai galiausiai pribrendome ir supratome, jog laikas atėjo, „DogSpoto“ paskyroje pamatėme Pepsi. Paklausėme Indrės („Dogspoto“ įkūrėjos ir tikros suplotasnukių herojės) ar ji ieško mylinčios šeimos, ir, gavę teigiamą atsakymą, susitarėm, jog netrukus nuvažiuosim į Vilnių susipažinti. Atvykę į „DogSpoto“ pensioną pagalvojome, kad išvažiuosime ne su vienu, o bent su dviem ar trimis naujais šeimos nariais. Ech, tos emocijos… Bet mūsų laukė pasimatymas su Pepsi.
Vincas ir Dora: katės žmogaus nuotykiai
Vincas mūsų namuose atsirado prieš 4, o Dora - prieš 2 metus. Abu jie pamestinukai. Vincą radome Tautmilės prieglaudėlėje. Tuokart dirbau Vinco Grybo gatvėje ir iš ten nuvykau tiesiai į prieglaudą. Esu kačių žmogus, tad po liūdno atsisveikinimo su sunkiai ir, deja, nepagydomai sirgusia katyte, nusprendžiau, kad prieš Kalėdas pats tinkamiausias metas priglausti naują augintinį.
Pamenu, kaip mane atvedė į palėpę, apstatytą narveliais su katinais. Vieną jų atidarė - iš jo į mane bailiai žvelgė juodas pūkuotas katinas. Buvo gerokai išsigandęs, pasiėmiau jį ant rankų, bet ilgai būti pas mane jis nepanoro - šoko atgal į narvą. Tuo tarpu apatiniame narve tikrą šou surengė Vincas. Visomis keturiomis įsikibęs į narvo grotas veržėsi laukan. Kai prieglaudos darbuotoja paklausė: „Ar išleisti?“, smalsumo vedina sutikau. O Vincas akimirksniu užsliuogė man prie kaklo duodamas ženklą, kad mes išeiname.
Vincu jis tapo dėl tos minėtos gatvės. Važiuodamas automobilyje išspruko iš dėžutės, kurioje jį vežėme, ir nerangiai parvirto man ant kelių. Žinote tą posakį „pjauti grybą“. Vincas į mūsų namus parkeliavo maždaug 4-5 mėnesių. Buvo labai drąsus, guvus katinas. Adaptacinio periodo visiškai nepajutome. Tiesa, tuomet dar dvejų sūnui buvo sudėtingiau. Pirmiausiai paklausė, ar čia Čilė - mūsų užmigdyta katytė. Supažindinau, kad tai mūsų naujas šeimos narys Vincas.
Nuo mažumės Vincas beveik niekuomet nesibraižo, bet kandžiojasi. Ir kol buvo mažytis, mėgdavo šokti ant kojų ir kąsti. Tuokart pažinties metu taip ir įvyko. Sūnus pareiškė, kad katinas jam nepatinka ir jis turės išsikraustyti. Laimei, po poros dienų jie jau dalijosi viena kėde. Augdamas Vincas ir kandžiotis liovėsi. Vincas labai šuniškas katinas - visuomet pasitinka prie durų.
Taip pat juokauju, kad išgyvena nuolatinę vidurio krizę. Jam visuomet reikia sėdėti arba gulėti per vidurį tarp žmonių. Šildymo sezonu visuomet guli ant radiatoriaus ir stebi aplinką, kai nori privatumo - galvą užkiša už užuolaidų. Su Dora jie sutaria puikiai, bet kaip ir visuose santykiuose būna visko: tai pešasi, laksto po namus ir provokuoja vienas kitą žaidimams, tai sugulę prausia vienas kitą.
Dorai dveji. Į mūsų namus ji atkeliavo iš globėjų, kurie rado ją ir jos sesutę palaiptėje. Turėjo kirmėlių, buvo labai mažutė ir atrodė silpnoka. Tačiau sūnus nedvejojo ir vardą pats išrinko. Parsivežėme drebantį, už katiną kone perpus mažesnį šuniuką, kuris greitai pasirodė labai smalsus ir nelabai tvarkingas. Daugelis stebisi Doros kailiu: jei neapkirpta, jos plaukas ilgas, juokaujame, kad ji kiek primena lapę. O apkirpus išryškėja kailio margumas. Tuomet dažniausiai sulaukiu klausimų: „Kokios veislės šuniukas?“.
Dora be galo į žmogų orientuotas šuo, visuomet visus apdalins bučiniais ir su visais pasisveikins. Mažai loja ir triukšmauja, todėl su kaimynais problemų neturime. Nelabai mėgsta maudytis ir yra be galo jautri nagų kirpimui, tačiau suradę puikią šunų kirpėją, įveikėme ir šitas baimes. Vienas mėgstamiausių Doros užsiėmimų - važinėjimasis. Tad juokiamės, kad einant pro automobilius ar net viešąjį transportą tenka atidžiau stebėti šunį, kad nesugalvotų išvažiuoti pasivažinėti.
Kitas pomėgis - daržovės. Virtuvėje ji turi kampą, kuriame laukia, kol pjaustydama ką pamesiu. Abipusė nauda - ji gauna daržovių. Labiausiai mėgsta morkas. O man nereikia nieko rinkti nuo žemės. Šunų tiek augdama su tėvais, tiek gyvendama savarankiškai globojau ir auginau ne vieną, tad galiu drąsiai sakyti, kad Dora yra vienas iš mažiausiai problematiškų šunelių.
Į vadinamųjų dantų augimo nuostolių kraitelį įrašyti galima durų kilimėlį ir vieną pufą už 10 eurų. Tiesa, savo loveles mėgsta padraskyti, bet jas labai puikiai galima pataisyti arba pasiūti iš seno džemperio, tad kaip nuostolių to net neskaičiuoju. Savo gyvenimo be augintinių su sūnumi nelabai įsivaizduojame: namuose visuomet vyksta veiksmas, bet taip mums smagiau. Sūnus mokosi atsakomybės: pamaitinti, pavedžioti, iššukuoti, mokyti komandų ir t. t.
Ar gailimės, kad augintinius rinkomės ne veislinius, o iš prieglaudos? Tikrai ne. Visi yra verti šanso gyventi mylinčioje šeimoje. Laimė, Dora neliko po laiptais, o Vincas išsiveržė iš narvo į mano glėbį. O mūsų keliai susidūrė taip.
Mistė ir Bičas: operos solistė ir žemaitis vagis
Visai atsitiktinai pamačiau Mistės nuotrauką. Labai mažutė bei silpnutė katytė didelėmis akimis. Iškart ją įsimylėjome ir po kelių valandų jau vykome jos pasiimti. Mistei tuo metu buvo 6 mėn., bet ji atrodė tarsi dviejų ar trijų savaičių katytė. Šiuo metu Mistei jau 2 metai ir patikėkite… Buvo visko! Nuo maudynių miltuose iki naktinių solo arijų! Tikrai taip, ji yra tikra operos solistė!