Norkūnų Kaimo Atgimimas: Sodybos, Kuriose Prisimenami Praeities Laikai

Rokiškio rajone, netoli Jūžintų, įsikūręs Norkūnų kaimas, kuris kadaise turėjo daugiau nei šešias dešimtis sodybų, vėl atgimsta. Senieji gyventojai išsikėlė į didmiesčius arba iškeliavo į amžinybę, tačiau kaimą atranda ramybės išsiilgusios jaunos šeimos, norinčios išsaugoti sodybas tokias, kokias pastatė pirmieji jų šeimininkai.

Prisiminimų Sodyba

Viena iš kaimo naujakurių, Vilma Norkūnaitė, šypsodamasi pasakoja: „Vos tik atvažiavome į Norkūnus ir išlipusi iš automobilio pažvelgiau į sodybą, iškart pasakiau: „Aš jos noriu. Ji lygiai tokia pat kaip iš mano vaikystės prisiminimų Dzūkijoje“.

Namas yra senovinis, dviejų galų, su duonkepe ir dviem krosnimis. Keli sodybos statiniai tarnavo kaip klojimas ir kalvė. Šalia teberiogso didžiulė girna, o prie klėties - šuns būda. Molinis tvartas smarkiai apgriuvęs, bet sienos laikosi. Sode auga senelių kartos ypač mėgti rūgštoki antaniniai obuoliai, nukritę nuo šakų ir pūpsantys žolėje, o šalia namo stiebiasi aukštos, greičiausiai šimtametės liepos.

Likimas ar Atsitiktinumas?

Likimas taip papokštavo, kad naujosios šeimininkės pavardė sutampa su kaimo pavadinimu. Galbūt buvo lemta, kad vilniečiai įsikurtų už pusantro šimto kilometrų ir prikeltų sodybą naujam gyvenimui? Kartą jie nusprendė pasidaryti pramogą - nuvažiuoti, apsidairyti, kad atlėgtų širdis ir nebetrauktų toji sodyba. Tačiau nutiko keistas dalykas: „Šioje sodyboje gyveno žmonės, kurių nepažinojau, kurių nesu net mačiusi, o pasijutau lyg savo namuose. Lyg būčiau atsidūrusi savo senelių namuose Dzūkijoje. Ten irgi namas dviejų galų, aukšti medžiai, miškas netoliese“, - pasakojo V.Norkūnaitė. Dėl abiejų sodybų panašumo stebėjosi ir jos tėvai.

Su A. Grybausku jiedu nusprendė sodybą pirkti, net nepabuvę namo viduje, nes tądien, kai atvyko, niekas durų neatrakino ir į trobą neįleido. Bet jau kitą dieną jiedu paskambino ir pranešė, kad sodybą perka.

Autentiškumo Išsaugojimas

Daugiau kaip prieš šimtą metų statytą namą A. Grybauskas ir V. Norkūnaitė žada tvarkyti taip, kad liktų kuo labiau autentiškas. Tik stogą perdengė. Grindys, lubos irgi liks tos pačios, o net baldai stovės senoviniai. Iš buvusių šeimininkų liko lova su raižiniais išpuošta atkalte ir spinta dvejų durų. Kitų baldų ieškos antikvariate. Matomoje vietoje stovės senovinis verpimo ratelis ir net audimo staklės, kurios puikiai išlaikytos.

Paklausta, ar išmoks austi, V. Norkūnaitė nusijuokė, kad visko gali būti. Moteris džiūgauja: „Prieš pirkdami nuogąstavome dėl gan tolimo atstumo, o dabar kuo puikiausiai važiuojame kas savaitgalį. Aleksandras kartais mane paerzina, atseit sutvarkysime ir tuomet parduosime. Kai jis šitaip kalba, aš užkaistu smarkiai. Ši sodyba - mūsų!“

Pašnekovė šypsojosi, kad vasarinį rūbą rudeniniu keičianti gamta, supanti ramybė, paslaptingas miškas, upės čiurlenimas ir liepų šnaresys - tikra palaima. Jiedu džiaugiasi ir geranoriškais, draugiškais kaimynais, kaime taip pat besikuriančiomis jaunomis šeimomis. Kas keleri metai vyksta norkūniečių susitikimai, kuriuose jau dalyvavo ir niekas neskirstė į senbuvius ir naujus.

Juk jiedu galėjo nusipirkti sodybą arčiau sostinės ir ramiai gyventi, tačiau remontuoti, o tuo labiau išsaugant autentiškumą, atsieina brangiai.

Pikelių Sodyba: Atgimusi Iš Praeities

Šių naujakurių sodyba po kurio laiko greičiausiai taps panaši į jau restauruotą Andriaus ir Astos Pikelių sodybą. Jiedu taip pat gyvena sostinėje, bet kas savaitgalį atvyksta į Norkūnus. Pirkti sodybą A. Pikeliui pasiūlė draugas, netoliese turėjęs savo namus. Nuo to laiko praėjo septyneri metai. Dabar sodyba su medinėmis skulptūromis traukia kiekvieno pravažiuojančiojo akį. Ant kalniuko stovi dviejų galų medinis namas. Gera delnu perbraukti per jo sueižėjusių rąstų sienas. Namo pamatai - aukšti, akmeniniai. Baltos užvertos langinės byloja, kad šeimininkų nesutiksime, bet turime jų leidimą grožėtis iš arti kiek širdis geidžia. Keli langai atidengti, juose - nešlifuotas stiklas. Vargu ar tokio kur berastum. Sodyboje - ideali tvarka, žolė nušienauta, prisodinta jaunų medelių. Šalia teka upė, tvenkinys. Matyti, kad šeimininkai atvyksta ne tiktai dirbti, bet ir ilsėtis, pramogauti. Sūpuoklės medyje, sporto vartai - viskas byloja, kad atvykus yra ką veikti. Netoliese - dar vieni akmeniniai pamatai. Ten buvo daržinė.

A. Pikelis pasakojo, kad iš pat pradžių puoselėjo mintį namą palikti kuo natūralesnį: „Žmonės statė, gyveno, daug širdies įdėjo. Norėjome visa tai išsaugoti. Kiekviena lentelė buvo nuplėšta, išvalyta ir priklijuota į savo vietą“, - sakė šeimininkas. Grindys liko medinės, jas impregnavo.

A. Pikelis sakė, kad su žmona nesvarstė, kas pigiau - ar pirkti šiuolaikišką sodybą, ar seną restauruoti. Juk atnaujinti tai, kas sena, daug įdomesnis darbas. Šeima savo rankomis pasodino apie tūkstantį medelių, kai vėtra išvertė daug medžių. Išvalė upelį, tvenkinį padidino. Pirmą kartą Norkūnų sodyboje jie permiegojo po metų, kai jau buvo įrengtas vandentiekis, kanalizacija ir miegamasis kambarys. Žmonos tėvai netruko priprašyti dviejų šiltnamių ir daržo. Vasarą jie gyvena nuolat.

„Toli nuo miesto šurmulio - mums to ir reikia. Nesijaučiame vieniši, yra su kuo bendrauti“, - sakė A. Pikelis.

Pikelių kaimynystėje dažnai pasirodo Arūnas ir Irma Krasauskai. Sodyba - moters senelių, tad jai šios vietos ypač brangios. Jų troboje yra veikusi ir mokykla, ir vienoje pusėje buvęs tvartas. „Pradėjome kaimu rūpintis po senelio mirties. Reikia išsaugoti sodybą. Smagu, kad kaimas atsibunda! Kas atvažiuoja savaitei, kas dviem, kas tik savaitgaliui. Važiuoji pro vienkiemius, pamatai kaimynus - susimojuojame, rankas aukštyn keliame“, - pasakojo A. Krasauskas.

Tokia bičiulystė teikia ir saugumo jausmą. Jei pamato svetimus aplinkui vaikštant, kitiems praneša. Kartą A. Krasauskui kaimynai skundėsi, kad kažkoks šuo atklydo. A. Krasauskas surado paklydėlio šeimininkus, šie augintinį pasiėmė. A. Krasauskas gyrė Pikelius, kad tiek jėgų ir išmonės įdėjo puoselėdami sodybą, viską apgalvodami, net baldus ne šiuolaikiškus, o senovinius pasirinkdami.

Kaimo Istorijos ir Prisiminimai

Į savo gimtinę Norkūnus korespondentus lydėjusi Elena Burdinavičienė prisiminė, kad jos jaunystės laikais kaime buvo per šešias dešimtis sodybų. Kaimo pasididžiavimas - bene prieš šimtą metų statytas kryžius. Neaišku, ar tikrai taip buvo, bet pasakojama, kad jį iš Dagilių kaimo, kur buvo padirbintas, vežė 14 arklių. Žvalgydamasi į sodybas, E. Burdinavičienė pasakoja apie pažinotus žmones, artimiausias drauges, kurių, deja, nebėra šiame pasaulyje, apie šunį, sutiktą pakeliui iš bažnyčios.

Ir apie gandrelį, sutiktą jos vyrui mirus. Sutuoktinis mirė ištiktas infarkto, eidamas keliu, kildamas į kalniuką. Po to moteris jautėsi labai vieniša, ir jai atrodė, kad sutiktas paukštis tą patį išgyvena. „Tu vienas, ir aš likau viena“, - prisimindama susitikimą su gandreliu, E. Burdinavičienė ima braukti ašaras.

Noras, Kad Sodyba Būtų Gyva

E. Burdinavičienei labai gaila, kad neišsaugojo tėvų sodybos. Su seserimis ją pardavė naujiems šeimininkams, o šie viską apleido. Dabar iki jos reikėtų per brūzgynus brautis. „Kaip būtų gera, jei kas nors joje gyventų. Sodyba būtų iki šiol gyva“, - guodžiasi Rokiškyje pas dukrą gyvenanti moteris. Jos tėvų namas irgi dviejų galų, rąstinis. Buvo klojimas, bet jo stogas seniai sukritęs. Moters anūkas ne per seniausiai pasišovė iki sodybos kaip nors nukakti. Prasibrovė sunkiai. Viena iš E. Burdinavičienės seserų irgi pasiryžo pasiekti gimtą sodybą, šiemet vasarą atvykusi į norkūniečių susitikimą. Su dukterimi atsivežė botus. Nuėjo, bet apleistos sodybos vaizdas laimės nesuteikė. E. Burdinavičienė tokiam keliui jėgų neturi.

Ji prisiminė, kad gyvenimas per karą ir po jo buvo labai sunkus. Laimė, bent jau namai išliko.

tags: #boso #sodyba #darbo #laikas