Brėvikių dvaras, įsikūręs vaizdingame Žemaitijos regione, Telšių rajone, yra svarbus Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo objektas. Ši dvarvietė, turinti istorinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę, mena ne vieną žymią bajorų giminę, tačiau labiausiai išgarsėjo kaip Narutavičių šeimos rezidencija. Šiame straipsnyje panagrinėsime Brėvikių dvaro istoriją, Narutavičių giminės gyvenimą ir jų indėlį į Lietuvos ir Lenkijos istoriją.
Dvaro Istorija ir Ankstyvieji Savininkai
Brėvikių dvaras, kaip atskiras ūkinis vienetas, pradėjo formuotis 1592 m., kai Šarnelės dvaro šeimininkas vedė ir savo žmonai padovanojo Brėvikių apylinkes. Vėliau savininkai keitėsi, tačiau ši teritorija visada išliko privačia nuosavybe. XVI a. dvaro savininkais buvo viena seniausių Žemaitijos giminių - bajorai Mitkevičiai.
Narutavičių Giminė Brėvikiuose
XVII-XVIII a. Narutavičiai (ši giminė gavo herbą 1413 m.) Brėvikiuose įsikūrė XIX a. pr., iki tol čia buvo Pilsudskių valda. 1813 m. Gabrieliaus ir Stanislovo Narutavičių senelio žmonai Anai Kasakauskaitei Brėvikių dvaras jos motinos užrašytas kaip kraitis. Nuo tų metų šeima ir įsikėlė į dvarą.
Žemaitijos bajorų Narutavičių istorija XX a. pradžioje yra vienas iš kertinių akmenų, kuriais galėtume grįsti abiejų tautų santykius. Giminė žinoma nuo XV a., kada žemaičių bajoras Norutis priėmė lenkišką herbą ir taip įsijungė į Europos aristokratų šeimą. Šeimos pavardė ilgainiui sulenkėjo ir virto Narutowicz.
Abu šie žmonės - broliai, kilę iš Žemaitijoje pasislėpusio Brėvikių dvaro (Telšių r.), kuris savo istoriją skaičiuoja dar nuo 1592 m. Šią sodybą kadaise valdė ne viena garsi bajorų giminė, tačiau niekas neprilygo paskutiniųjų Brėvikių dvarininkų Narutavičių šeimai. Jie čia įsikūrė 1813 m.
Būtent Brėvikių dvaras yra dviejų brolių - Stanislovo (gim. 1862 m.) ir Gabrieliaus (gim. 1865 m.) tėviškė. Jie buvo Viktorijos Ščepovskaitės-Narutavičienės ir vietos teisėjo, 1863 m. sukilimo dalyvio, Jono Narutavičiaus sūnūs. Deja, bet berniukai tapo našlaičiais, jų tėvas J.Narutavičius greitai mirė. Netekusi vyro, V.Narutavičienė išnuomojo savo ūkį ir pagalbos auklėjant vaikus paprašė Renavo dvaro (Mažeikių r.) savininko barono Antano Rionė. Jis pasigailėjo skaudžią netektį išgyvenančios šeimos ir sutiko juos visur tris priglausti. 1868-1871 m. jos vaikams mokyti baronas nusamdė geriausią tuometį mokytoją - poetą, publicistą, vertėją, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėją Lauryną Ivinskį.
Baronas pasižymėjo filantropizmu, todėl našlei ir jos sūnums prieš savo paties mirtį paliko pinigų pragyvenimui. V.Narutavičienė vėliau abu savo sūnus išleido mokytis į vokišką Liepojos gimnaziją.
Stanislovas Narutavičius: Signataras ir Jo Veikla
1882 m. baigęs mokslus, vyresnysis sūnus Stanislovas tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, tačiau iš jo buvo pašalintas, tad paskui studijas tęsė Kyjive. Sukūręs šeimą, Stanislovas Narutavičius kartu su žmona Joana Bilevičiūte grįžo į Brėvikių dvarą. Čia jis rėmė draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą, vertėsi advokato praktika. Bajoras buvo mylimas vietos gyventojų, rūpinosi jų švietimu, sveikatos apsauga. 1905 m. S.Narutavičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, o 1918 m. visiems laikams įsirašė į Lietuvos istoriją - tapo Vasario 16-osios Akto signataru.
S.Narutavičiaus ir dar kai kurių signatarų dėka, Lietuvos Nepriklausomybės Akte buvo pašalintas tekstas apie įsipareigojimus Vokietijai, taip užtikrinant visiškai nepriklausomos Lietuvos valstybės ateitį. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties S.Narutavičiui garsiojoje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų nuotraukoje buvo paskirta viena garbingiausių vietų - krėslas šalia J.Basanavičiaus.
S.Narutavičiaus šeima Brėvikiuose vertėsi pienininkyste, jiems priklausė apie 500 ha žemės. Kalbama, kad Narutavičiams susitvarkyti su ūkio reikalais nebuvo lengva. Juk abu su žmona buvo tikri intelektualai. Netgi manoma, kad jo žmona Joana buvo pirmoji Lietuvos moteris, Vakaruose (Ciuriche, Šveicarijoje) įgijusi aukštąjį išsilavinimą.
1931 m. Brėvikių dvaras padalytas ir signatarui liko tik maždaug pusė anksčiau buvusio ūkio ploto. Sunku pasakyti, kodėl, tačiau paskutiniąją 1932 m. dieną, Naujųjų metų išvakarėse, S.Narutavičius nusišovė... Jo kapą galima aplankyti greta Brėvikių esančiame Alsėdžių miestelyje. Paskui, sovietmečiu, Brėvikių dvaro ponų name įsikūrė mokykla, parduotuvė. Dabar tai - privati nuosavybė.
Gabrielius Narutavičius: Pirmasis Lenkijos Prezidentas
Apie jį Lietuvoje gerokai rečiau užsimenama. Visgi visai kitokia situacija turėtų būti Lenkijoje... Pasirodo, kad iš Žemaitijos kilęs jaunuolis tapo Ciuricho politechnikos instituto profesoriumi, dekanu, statė hidroelektrines Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje. Po kurio laiko tapo Lenkijos viešųjų darbų ministru, vėliau - užsienio reikalų ministru, o 1922 m. gruodžio 9 d. Gabrielius Narutavičius (lenk. Gabriel Narutowicz) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu!
Turbūt daugeliui tai gali būti naujiena, mat Brėvikiuose apie pirmąjį Lenkijos prezidentą - Žemaitijos bajorą - niekur neužsimenama. Čia stovi tik akmeninis signataro ženklas jo broliui (visgi jiems abiems skirta skulptūra neseniai atsirado Renavo dvare).
Tiesa, pirmojo Lenkijos prezidento gyvenimas taip pat baigėsi tragiškai. Iškart po tapimo prezidentu, Gabrieliaus Narutavičiaus politiniai oponentai pradėjo puolimą (apkaltino ateizmu, valdžios užėmimu mažumos balsais ir kt.). 1922 m. gruodžio 16 d. Varšuvos nacionalinėje galerijoje prezidentą nušovė lenkų nacionalistas E.Niewiadomskis.
Nuo kulkos žuvusio G.Narutavičiaus laidotuvėse Varšuvoje dalyvavo apie 500 000 žmonių. Jis Lenkijos sostinėje ir atgulė amžinojo poilsio.
Nors abu broliai savo gyvenimus baigė tragiškai, jų pėdsakai amžiams išliks dviejų kaimyninių valstybių istorijos puslapiuose ir to seno Žemaitijos dvarelio prisiminimuose.
Narutavičių Šeimos Vargai ir Dvaro Likimas Po Stanislovo Mirties
Vargai Brėvikiuose nesibaigė ir po signataro mirties 1932 m. gruodžio 31 d. Nepraėjus nė mėnesiui, sausio 25 d., sūnaus Kazimiero prašyme žemės ūkio ministrui rašyta, kad velionis „dirbdamas visą savo amžių ir pirmoj eilėj visuomeninį darbą ir negalėdamas viso laiko ir energijos pašvęsti ūkio bei asmeninių reikalų vedimui, buvo priverstas apsunkinti Brėvikių dvarą žymiomis skolomis.“
Brangiai atsėjo sūnaus Jono (mirė Šveicarijoje 1930 m. birželio 15 d.) gydymas užsienio sanatorijose šešerius metus, kaip skundėsi pats signataras kas mėnesį siunčiant po 1 200 litų. Ir 1934 m. kovo 29 d. Kazimiero prašyme ministrui pažymima, kad 1932 ir 1933 metai „buvo mūsų šeimai ypatingai sunkūs“.[9] Tik tų metų vasario 1 d. Telšių apylinkės teismas pripažino Jonui Narutavičiui kaip savanoriui paskirtus 80,12 ha žemės ir 151,98 ha nenusavinamą normą signatarui.
Balandžio 21 d. „atsilyginimo sutartyje“ tarp žemės ūkio ministro J. Aleksos ir K. Narutavičiaus, S. Narutavičiaus įpėdinių įgaliotinio, nurodyta, jog už nusavintas dvaro žemes gauna 33 ha valstybinės žemės sklypų ir nurašoma 9 303 litų skola už nesumokėtus 1931-1933 m. metinius kultūrinio ūkio žemės nuomos mokesčius.
Kultūrinio ūkio 200,04 ha plotui Brėvikių dvare sutartį 24 metų nuomai S. Narutavičius pasirašė 1931 m. rugsėjo 26 d., kasmetinis mokestis 3 001 litas. Tačiau suvestinėse Žemės ūkio departamento 1938 m. sausio 10 d. žiniose apie nuomos sąlygų laikymosi patikrinimus kultūrinio ūkio Brėvikiuose plotas 100,18 ha, nurodant, kad visi sutarties punktai įvykdyti 100%.[12] 1934 m. liepos 30 d. kultūrinio ūkio nuomos sutarties pakeitime nurodyta, kad už nusavintus plotus valstybė atsilygino grąžindama 33 ha, o 67 ha kultūrinio ūkio žemės K. Narutavičius nuo balandžio 23 d.
S.Narutavičius neatsilaikė prieš gyvenimo atneštas negandas ir jausdamasis kaltu prieš šeimą nukreipė ginklą į save. Savigraužą dėl Lenkijos ir Lietuvos santykių tarpukaryje 1932 m.
Brėvikių Dvaro Dabartis
Kurtuazinis abipusės tautų pagarbos ženklas. Kaip kontrastas lentai atrodo kitas materialus garsiųjų brolių atminimo ženklas - trijų kartų Narutavičių gyventas dvarelis. Rodyklė nuo kelio Telšiai - Seda mini tik S. Narutavičių. Jokio pėdsako apie Gabrielių nėra ir aplink sodybą. Pats medinis dvarelis suvargęs. Laiptai tarp kolonų taip nutrupėję, kad rodosi pavojingi užkopti. Kaip pavyko išsiaiškinti, dabartinis jo savininkas daugiau nei prieš dešimtmetį turėjo planų istorinį dvarelį restauruoti, tačiau planai neįgyvendinti. Internete pateikiamas telefonas tas kelias dienas, kai ruošiau straipsnį, buvo išjungtas.
Pavyko pakalbėti su Žemaičių kultūros draugijos pirmininku Stasiu Kasparavičiumi, kuris neabejoja, kad Brėvikiams reikėtų valstybės dėmesio. S. Kasparavičiaus nuomonę papildo Telšių rajono savivaldybės kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Eglė Tarvainytė: „ Dvarelis vertas išskirtinio Lenkijos ir Lietuvos dėmesio dėl istorinės vertės“.
Dabar atrodo, kad Lietuva pastatė ženklą „Paminklas saugomas valstybės“ ir apie jį kaipmat pamiršo. Ar galima tikėtis palankaus lenkų požiūrio, jei Narutavičių dvaras valstybės pamestas nyksta, o apie pirmąjį Lenkijos respublikos prezidentą vieši ženklai nutyli?
Paminklas abiem broliams atidengtas Renavo dvare, kur juos su motina našle buvo priglobęs dvaro šeimininkas baronas Antanas Renė, o vėliau, dar paglobota kunigaikščio Mykolo Oginskio, šeima grįžo į išsipirktus Brėvikius. Dviejų vaikų skultūrinę grupę Renavui sukūrė skulptorius Romas Kvintas. Tačiau jokia prieglauda, nors ir prabangi, neatstoja tėviškės.
Kuo labiau dvarelis smegs į žemę, tuo didesniu gėdos paminklu Lietuvai taps brolių Narutavičių tėvonija. Pasitaiko, kad pagarba sau ir kitiems trūnyja kartu su sienojais. Brėvikiai neturi būti suvargusios atminties materiali išraiška.
Brėvikiai yra vieta, kurioje turėtų ištirpti priešiškumai, ir politikų bei valstybės tarnautojų prievolė tuo rūpintis vardan šalies gerovės, vardan abiejų tautų santarvės.
Narutavičių Giminės Svarba ir Pagarbos Išsaugojimas
Abu broliai, Stanislovas ir Gabrielius Narutavičiai, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Lenkijos istorijoje. Stanislovas Narutavičius, būdamas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Gabrielius Narutavičius, tapęs pirmuoju Lenkijos prezidentu, įnešė svarbų indėlį į Lenkijos politinį gyvenimą ir valstybės kūrimą. Šių dviejų asmenybių atminimas ir jų tėviškės, Brėvikių dvaro, išsaugojimas yra svarbus ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos kultūros paveldo dalis.
Valstybė ir visuomenė turėtų skirti daugiau dėmesio Brėvikių dvaro restauracijai ir pritaikymui kultūros bei turizmo reikmėms. Tai ne tik padėtų išsaugoti istorinį paveldą, bet ir taptų svarbiu traukos centru, skatinančiu tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir abiejų tautų dialogą. Brėvikių dvaras turėtų tapti vieta, kurioje būtų galima susipažinti su Narutavičių giminės istorija, jų veikla ir indėliu į Lietuvos ir Lenkijos valstybių kūrimą.
Be to, svarbu skleisti informaciją apie Narutavičių giminę ir jų gyvenimą Brėvikių dvare, organizuoti edukacinius renginius, parodas ir konferencijas, skirtas šiai temai. Tai padėtų didinti visuomenės sąmoningumą apie šią svarbią istorijos dalį ir skatintų domėjimąsi kultūros paveldu.
Tik išsaugodami ir puoselėdami savo istoriją, galime užtikrinti, kad ateities kartos žinos apie savo šaknis ir didžiuosis savo protėvių pasiekimais.
Šiandien Brėvikių dvaras yra privati nuosavybė, tačiau tai nereiškia, kad valstybė ir visuomenė neturi jokių galimybių prisidėti prie jo išsaugojimo. Svarbu ieškoti bendradarbiavimo formų su dvaro savininkais, siūlyti jiems paramą ir paskatas, kad jie rūpintųsi šiuo istoriniu objektu. Taip pat būtina užtikrinti, kad dvaro teritorijoje būtų laikomasi kultūros paveldo apsaugos reikalavimų ir kad bet kokie dvaro rekonstrukcijos ar pritaikymo darbai būtų vykdomi tik gavus atitinkamus leidimus ir suderinus su specialistais.
Galiausiai, kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie Brėvikių dvaro išsaugojimo, domėdamiesi jo istorija, lankydamiesi dvare ir skleisdami informaciją apie jį savo draugams ir pažįstamiems. Tik bendromis pastangomis galime užtikrinti, kad šis svarbus istorijos paminklas išliks ateities kartoms.
Svarbu prisiminti, kad valstybės įvaizdis ir tautų santarvė prasideda nuo pagarbos savo istorijai ir kultūros paveldui.