Broniaus Juzelskio sodyba, įsikūrusi tarp Rokiškio ir Anykščių, yra puikus pavyzdys, kaip galima puoselėti kaimo turizmą, išsaugant autentiškumą ir tradicijas. Ši sodyba traukia lankytojus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, siūlydama jiems ramybę, gamtos grožį ir įvairias pramogas.
Lietuvos regionų žemėlapis
Sodybos įkūrimo istorija
Viskas prasidėjo nuo klėtelės, 1998 m. parvežtos iš prosenelių sodybos, esančios Mikniūnų kaime.
Ją žiemos metu dviem traktoriais partempė ant slidžių, neišardytą. Visgi atgabenę į Juodonis išardė, nes remontuodami tarp rąstų klojo samanas.
Šeimininkas stengėsi išlaikyti jos autentiškumą, todėl balanomis (plonomis lentelėmis), uždengė stogą.
„Tam prireikė iki 4 tūkst. balanų, sunaudojome 12 tūkst. vinių. Kadangi gyvenu Vilniuje, ją rekonstravau sau, poilsiui. Paskui kilo mintis plėtoti kaimo turizmo paslaugas.
Žingsniuodamas prieklėčiu, Bronius ranka paliečia originalų langelį - jo dvigubus stiklus vis dar prilaiko mažyčiai vinukai.
Senovėje langus įstatydavo nedidukus, kad į vidų neįlįstų nekviestas svečias.
Šios klėtelės vienas galas buvęs skirtas grūdams supilti, kitas - jaunimui ilsėtis. Senove dvelkia ir durys.
Kaimo turizmo sodybos plotas - apie 3 ha. Ją įkūrė 2002 m., veiklą pradėjo 2006 m. Europinės paramos neprireikė, viską kūrė savomis rankomis, po trupuį.
Autentiškumas ir tradicijos
Autentiškumu išsiskiria ir iš kaimynų įsigytas dviejų šimtų metų senumo medinis gyvenamasis namas.
„Nelabai jo reikėjo, bet pamaniau, kad, jeigu jį įsigis kas nors kitas, tai naujiesiems šeimininkams trukdys mano klientų keliamas triukšmas, tad bus bėdų.
Darbštus šeimininkas nenuėjo lengviausiu keliu ir stengėsi atskleisti seno pastato grožį, kuris išsilaikė sandaraus stogo dėka.
Vidinės sienos buvo iškaltos balanomis, tinkuotos, jų sluoksnį teko nuardyti, nuvalyti, sienojus nugludinti šlifavimo diskais.
Namo plotas yra apie 70 kv. m, todėl prireikė didelių pastangų. Jos atsipirko - dabar atnaujinti sienojai švyti.
Pirmame aukšte įrengta pobūvių salė. Ant jos sienų puikuojasi gero Broniaus draugo Aleksandro Tarabildos meistriškai sukurtos kompozicijos iš senų rakandų, jose randa vietą ir viena kita šiuolaikinė detalė.
Geriausiai matomoje, garbingiausioje vietoje sukabintos ližės duonai pašauti į krosnį.
Viena jų priklausė Broniaus mamai Onai, kuri buvo puiki šeimininkė, jos iškepta duona nepasendavusi net tris savaites.
Šalia mamos ližės - dar dvi, išdekoruotos Vyčio bei su slibinu kovojančio šv. Jurgio figūromis, išrašinėtos sentencijomis. Jas išdailino tas pats A.
Antrame aukšte įrengtas viešbutukas. Jame dera komfortas ir tradicijos. Pasak šeimininko, šimtamečiai pastatai skleidžia gerą aurą, prie jų malonu prisiliesti, jų skleidžiama energija ypač džiaugiasi miestiečiai.
Pats naujausias statinys sodyboje - erdvi konferencijų salė. Ji suręsta ant žemyn į tvenkinio pusę besidriekiančio šlaito.
Bronius pasakoja: „Pažvelgęs iš išorės supratau, kad galima išnaudoti po sale susidariusį plotą, taigi įrengėme keletą kambarių nakvynei. Į juos patenkama iš lauko.“ Šiuose nedidukuose kambariuose beveik visą plotą užima stori, miegui skirti čiužiniai. Daugiau jokio baldo nėra.
Kaimo turizmo sodyba
Pramogos ir unikalūs akcentai
Ūkinių pastatų sienos užkrautos malkų eilėmis, kuriose įsprausti vežimų ratai. Iš tolo jie atrodo tarsi langai.
Sodyboje telpa senovinių automobilių parkas. Volga, zaporožiečiu, milicijos mašina, senoviniais motociklais ypač žavisi jaunavedžiai - jiems suteikiama privilegija teritorijoje apsukti keletą ratų.
Jaunavedžiams medyje sukonstruotas netgi būstas, vadinama „špokinyčia“.
Porų laukia dar viena atrakcija - jiems įteikiami balti balandžiai, kurie puotos metu paleidžiami į dangų. Paukščiai randa kelią namo ir grįžta į balandines.
Tiesa, kartais lengvą grobį nugvelbia vanagai, bet Bronius paporino ir smagią istoriją. Vienas įkyruolis domėjosi, kokiu tikslu laikomi balandžiai.
Žvalgantis po teritoriją, akis užkliūva už pasagomis dekoruotos skulptūros.
„Pasagos viduryje pritvirtintoje metalinėje plokštelėje išgraviruojami besituokiančiųjų vardai. Vieną įteikiu porai, kita lieka man“, - vardina Bronius.
Kiekvienos čia švenčiamos krikštynos įamžinamos šaukštuose - išgraviruojamas vaiko vardas ir šaukštas pakabinamas ant kelmo.
Prie pat keliuko, vedančio į sodybą, stovi aukšto ginkluoto karžygio skulptūra. Bronius veda prie savo „vizitinės kortelės“.
Taip jis vadina užrašą „Braniaus sadyba“. Atvažiavusieji iš kitur stebisi, kodėl parašyta su klaidomis…
Kone už kiekvieno kampo galima pamatyti medžio skulptūrų: tvenkinio pakraštyje kojas į vandenį sumerkė Sosnovskio barščių žiedynais karūnuotos gervės (jos kurtos iš drebulės), tiltelį laiko vandenų dievas Neptūnas, tolėliau - nuo nelaimių sauganti šv.
Skirtingo pobūdžio skulptūros dera tarpusavyje taip, kaip praeities reliktai ir šių dienų komfortas bei spalvos interjere. Ar tik nesamdomi dizaineriai?
„Nesamdome. „Kaime padariau du darbus. Pirmieji Lietuvoje pastatėme Vytį - iškalėme akmenyje - ir iškėlėme šimtą inkilėlių. Kai kas pakritikuoja, kad jie spalvoti, bet paukšteliai vis tiek peri, nes neskiria spalvų.
Kaimo turizmo ypatumai
Kaimo sodybose prasideda turizmo sezonas, įprastai trunkantis iki rudens. Sodybų šeimininkai sako, kad itin didelę klientų dalį sudaro emigrantai, o į sodybas užsukantys tautiečiai kaime ieško ne tik ramybės, bet ir pramogų.
Tarp Rokiškio ir Anykščių įsikūrusioje Broniaus Juzelskio sodyboje savaitgalį atšoktos vestuvės, ateinantį savaitgalį čia bus rengiamos krikštynos, įvyks klasės susitikimas ir bus švenčiami du 60-mečiai.
Sodybos šeimininkas B. „Šiemet pavasaris vėlavo, o dabar orai pagerėjo, atšilo. Įprastai daugiausia poilsiautojų sulaukiame nuo gegužės vidurio.
„Atvažiuoja nemažai šeimų. Pavyzdžiui, atvyksta trys šeimos, 10 žmonių, ir užsisako vieną namą. Praėjusiais metais atvyko šeimų iš Vilniaus ir Kauno, jiems patiko ir šiemet vėl pas mus užsisakė vietas. Bet turime nemažai švenčių - gimtadienių, įmonių švenčių. Pas mus yra apie 100 lovų, todėl turime ir didelių užsakymų“, - LRT.lt pasakojo B.
Ką atvykusios šeimos ir pavieniai asmenys veikia kaimo turizmo sodyboje? „Priklauso nuo žmonių poreikių.
Vieni žvejoja, nes turime didelį tvenkinį, kiti plaukioja laivu, žaidžia krepšinį ar tinklinį. Turime ir senoviškų automobilių muziejų - daugeliui tai yra labai įdomu.
Vis dėlto B. „Manęs daug kas klausia, ar galiu išgyventi iš sodybos. Atsakau: jei kas nors sodybą „nuleistų iš dangaus“ ir nereikėtų statyti, gerinti infrastruktūros, išgyventi būtų galima.
Tačiau čia nuolat reikia investuoti - toks šis verslas. Be to, turime gana trumpą sezoną, Lietuvoje geri orai nesitęsia ilgai. Taigi nekeliame kainų, rengiame įvairių pramogų, kad turėtume klientų.
Dirbame beveik visus metus - vasarą savaitgaliai būna užimti beveik visi, o žiemą per mėnesį būna užsakytas 1 ar 2 savaitgaliai. Sekasi neblogai, nes dirbame čia jau 10 metų, per metus pas mus apsilanko iki 2 tūkst. žmonių.
B. Juzelskis džiaugiasi, kad jų sodyba yra strategiškai geroje vietoje - tarp Anykščių ir Rokiškio. „Mūsų sodyba yra nutolusi per 30 kilometrų nuo Rokiškio, Kupiškio, Anykščių ir Utenos. Atvyksta labai daug aplinkinių, nors nemažai žmonių atvažiuoja ir iš Kauno bei Vilniaus.
Neseniai Anykščiuose atidarytas lajų takas - taigi žmonės važiuoja ten, o nakvoja pas mus.
Apibendrinant, Broniaus Juzelskio sodyba yra ne tik puiki vieta poilsiui, bet ir gyvas Lietuvos kaimo istorijos ir tradicijų pavyzdys. Jos unikalumas ir autentiškumas traukia lankytojus, norinčius pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasinerti į gamtos bei kultūros harmoniją.