Ar Būdais Žvejoti Galima: Įstatymai, Apribojimai ir Atsakomybė

Žvejyba Lietuvoje yra populiarus užsiėmimas, tačiau svarbu žinoti, kokie įrankiai ir metodai yra legalūs. Vienas iš dažniausiai naudojamų, bet kartu ir prieštaringai vertinamų įrankių yra bučius. Ar galima žvejoti bučiais, kokie yra apribojimai ir kokia atsakomybė gresia už neteisėtą žvejybą?

Žvejybos Bučiais Apribojimai

Šiuo metu labai mėgstama žvejyba bučiais yra skirta tik vėžiams gaudyti, o ne žuvims. Todėl sugavus visų rūšių žuvis reikia nedelsiant paleisti atgal į tą patį vandens telkinį. Priešingu atveju bus skaičiuojama žala gamtai ir skiriama administracinė nuobauda. Bučiukas vėžiams gaudyti turi būti ne ilgesnis kaip 100 cm ir ne platesnis kaip 50 cm.

Taip pat norime priminti, kad šiuo metu labai mėgstama žvejyba bučiais yra skirta tik žvejybai vėžiams gaudyti, o ne žuvims, sugavus visų rūšių žuvis turite nedelsiant paleisti atgal į tą patį vandens telkinį. Priešingu atveju bus skaičiuojama žala gyvūnijai ir skiriama administracinė nuobauda.

Upines nėges žvejai verslininkai gaudo Nemuno žemupyje, Šventosios upėje ir Kuršių mariose, naudodami nėgines gaudykles, bučiukus. Leidžiamų sužvejoti nėgių kiekis ribojamas, nėges draudžiama žvejoti nuo vasario 1 d. iki rugsėjo 15 d.

Žvejai mėgėjai nėges gali gaudyti tik turėdami žvejo mėgėjo kortelę ir laikydamiesi limituotos žvejybos sąlygų: žvejyba leidžiama tinkliniu samčiu iki 1 m skersmens arba 5 bučiukais. Žvejoti leidžiama tik nuo balandžio 1 d. iki balandžio 30 d. ir nuo birželio 1 d. iki gruodžio 31 d. Per vieną žvejybą leidžiama sugauti 50 vnt. upinių nėgių. Draudžiama žvejoti arčiau kaip 50 m nuo tvenkinių vandens nuleistuvų (užtvankų) ir šliuzų.

Galioja ir kita nėgių apsaugai skirta Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių nuostata, - draudžiama gaudyti nėgių vingilius, kurie anksčiau naudoti kaip masalas plėšriųjų žuvų žvejyboje.

Vis dar pasitaiko atvejų kai gyventojai savo namuose, ar sodybose neleistinai laiko tinklinius ne mėgėjų žvejybos įrankius, žeberklus, ūdas ar verslinėje žvejyboje naudojamus įrankius.

Atsakomybė Už Neteisėtą Žvejybą

Už neteisėtą žvejybą gresia bauda nuo 120 iki 300 eurų, taip pat pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių - bučiukų ir valties - konfiskavimas. Be to, pažeidėjui už tris lynus ir ešerį teks atlyginti 306,30 Eur žalą, padarytą žuvų ištekliams.

Už neteisėtą žvejybą gresia atsakomybė nuo 120 iki 300 eurų, teks atlyginti 240 eurų žalą žuvų ištekliams ir atsisveikinti su tinklu bei irkline valtimi.

Panevėžio regiono teritorijoje vien per 2017 metus buvo nustatyta 10 pažeidimų, kurių metu iš pažeidėjų buvo paimta 30 statomų tinklų, 2 neleistino dydžio bučiai.

Per šiuos metus Panevėžio aplinkosaugininkams teko nubausti 10 draudžiamų žūklės įrankių savininkų. Reidų metu iš viso konfiskuoti 30 statomų tinklų, 2 neleistino dydžio bučiai. Visais atvejais buvo paskirtos administracinės nuobaudos, kurios siekia nuo 60 iki 200 eurų.

Aplinkosaugininkų Darbas ir Pavyzdžiai

„Informacijos, kad Biržuose Širvėnos ežere žuvys gaudomos draudžiamu būdu - bučiukais ir tinklais - pareigūnai gaudavo ne kartą, tik pagauti įžūlius pažeidėjus nėra lengva. Sužinojus apie tokius atvejus, tenka nuolatos stebėti vietas, kuriose gali būti brakonieriaujama. Taip pat svarbu šiuos asmenis sulaikyti su įkalčiais“, - sako Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkė Mantė Ramanauskienė.

Šią vasarą nuoseklus aplinkosaugininkų darbas vėl davė rezultatų. Pavyzdžiui, neseniai buvo nustatytas asmuo, gaudęs žuvis draudžiamu būdu - bučiukais. Pareigūnai, neteisėtą žvejybą stebėdami nuo kranto, matė, kaip asmuo tikrina pastatytus bučiukus, kaip iš jų traukia sugautas žuvis. Krante sulaikytas asmuo neigė žvejojęs draudžiamu būdu, aiškino, kad žuvis pagavo meškere, o bučiuku gaudo vėžius.

Vis dėlto išsisukti jam nepavyko, nes įrodymai buvo akivaizdūs - aplinkosaugininkai nufilmavo, kaip tikrinami bučiai ir kad „žvejys“ meškerės nė nebuvo išsitraukęs.

Taip pat Širvėnos ežere aplinkosaugininkams pavyko sulaikyti ir du asmenis, žvejojusius draudžiamu būdu - statomuoju tinklu. Šie pažeidėjai elgėsi itin įžūliai, tinklą tikrino dar net nesutemus, o kaip laimikį pasiėmė ir visiškai mažytę lydeką. Kadangi asmenys buvo neblaivūs, aplinkosaugininkams teko pasitelkti ir policijos pareigūnus.

Kaip Pranešti Apie Pažeidimus

Pamatę pažeidimą, kreipkitės AAD Pranešimų priėmimo tarnybos telefonu (8 5) 273 2995 arba 112 arba el.

Žvejai, neįsigilinę į žūklės taisykles, kartais vis dar neatskiria, kokiais būdais galima meškerioti, naudojant kai kuriuos įrankius, pavyzdžiui, bučius.

Žvejybos Upėse Ypatumai

Žvejyba srauniose (Nemuno žemupys) ir mažose upėse, sekliuose upeliuose, lėtai tekančiuose vandenyse turėjo savų ypatumų, reikalaujančių tam tikrų įgūdžių, atitinkamos įrangos. Pasirenkamas žvejybos būdas kito priklausomai nuo metų laiko, upės vagos ypatybių, reikiamos sugauti žuvų rūšies.

Daugybinės paskirties (universaliaisiais) upiniais traukiamaisiais tinklais (klipiais) žvejojo pavieniai žvejai ar jų grupės. Spendžiamosios žvejybos atmainai priklauso žvejyba statomais ir laisvai plūduriuojančiais ilgesniam laikui paliekamais inkarais įtvirtinamais įvairių rūšių tinklais. Taip žvejotos stintos, pūgžliai, ešeriai, kuojos.

Atskirais atvejais upeliuose ir dideliuose tvenkiniuose nuo ledo nuvalydavo sniegą ir paviršiuje esančias žuvis apkurtindavo suduodant akmeniu virš jų; po to, išskaptavus ledą, žuvis būdavo išgriebiama.

Nėginiai Bučiukai ir Vartos

Atskira spendžiamosios žvejybos atmaina yra sekliuose upeliuose statomi nėginiai bučiukai ir vartos (prakolai) su didesniais bučiais: skersai upės vagos sukalami kuolai ir jie apipinami žabais iki upės vandens lygio, paliekant tik kelias protakas, kuriose įterpiami bučiai.

Upines nėges gaudydavo iš vytelių pintais bučiais, kuriuos rišdavo po keletą prie vienos virvės į nėginį pantų junginį. Bučius statė nuošalesnėse vietose, grioviuose prie upių vagos, ar pakraščio, anga prieš srovę.

Vėgėlinėmis gaudyklėmis - vartomis, panašiomis į venterius, žuvis gaudydavo žiemą užšalus ledui. Gaudyklės buvo statomos nerštavietėse po ledu.

Didžiosios Lašišinės Užtūros

Didelėse vandeningose upėse statomos didžiosios lašišinės užtūros (takišos). Rytprūsiuose, žemyninėje dalyje (ypač Nemuno žemupyje), įvairiais laikotarpiais buvo ne mažiau kaip 6 lašišinės užtūros. Minima, XVI a. netoli Šyšos kaimo Skirvytės bei Atmatos upėse buvus 3 dideles lašišines užtūras.

Tai buvo tarp sukaltų kuolų ištemptas stambiaakis tinklas ir priedugnėje pastatyti dideli 1-2 m ilgio pintų kartelių bučiai lašišoms ir šlakiams; kraštuose buvo praveriamos pralaidos laivams. Žvejyba užtūrose vykdavo pavasarį ir rudenį. Bučius iš vandens traukdavo samdomi žmonės. Užtūros nuomotos, vykdyta griežta apskaita. Paskutinė lašišinė užtūra Nemuno žemupyje aprašyta 1908.

Žvejyba Meškerėmis ir Šniūrais

Atskirai žvejybos upėse grupei priskiriamas žuvų gaudymas meškerėmis ir šniūrais (ūdomis; dar ungurių žvejyba). Taikių ir plėšrių žuvų žvejyba meškerėmis buvo daugiau pramoginio pobūdžio.

Upėse sužvejojamų žuvų įvairovė ir kokybė kinta priklausomai nuo metų laiko. Pavasarį Nemuno žemupyje ir intakuose žvejotos didstintės, upinės nėgės; išsiliejus upėms pakrantėse buvo gaudomos lydekos (neretai perduriant jas peršteke, žeberklu), nerštiniai karšiai, starkiai ir kita. Priešneršinių santalkų metu tinklais Nemuno žemupyje gaudytos perpelės, žiobriai, eršketai. Neršto metu (apytikriai nuo gegužės pradžios iki birželio vidurio) žvejyba upėse drausta.

Vasarą upėse gaudytos daugiausia gėlavandenės žuvys: karšiai, kuojos, plakiai, lynai, lydekos, šamai, unguriai ir kitos, rudenį - lašišos, šlakiai, upėtakiai, žiemą - vėgėlės.

Žvejybos atkarpos nuomotos, keičiamos kasmet burtų keliu, išperkamos kaimo ar žvejų bendruomenės.

Lietuvoje Atrasta Nauja Nėgių Rūšis

Lietuvoje atrasta nauja vandens žuvų rūšis mokslininkams yra dešimtmečio įvykis. Artėjant nėgių nerštui piktadariai puikiai žino vietas, kur jų bus itin daug, mat šios ypatingos žuvys pavasarį sustoja ir susitelkia prie užtvankų, negalėdamos judėti toliau.

Naują nėgių rūšį Lietuvoje atradęs ichtiologas, daktaras Robertas Staponkus pastebi, kad, apskritai, nėgės yra gan prastos plaukikės - net ir žuvitakiu užtvanką įveikia iki 5 proc. šių migruojančių žuvų. Keliauti Lietuvos upėmis ir upeliais joms labai sunku, nes iš viso šalyje pristatyta apie 1,5 tūkst. užtvankų.

Paprastiems žmonėms labiau gyvatę negu žuvį savo išvaizda primenančios nėgės vienu aspektu yra panašios į lašišas - jos migruoja Lietuvos upėmis, kad galėtų išneršti, o po neršto žūva.

Iki R. Staponkaus atradimo Lietuvoje buvo žinomos trys nėgių rūšys - dažniausiai pasitaikanti upinė, retesnė mažoji ir labai reta jūrinė. Mokslininkas su kolegomis Žemaitijoje atrado ukraininę nėgę - prieš milijonus metų vykusių ledynmečių palikimą. Anot ichtiologo, paprastai ukraininės nėgės dabar gyvena kalnų pašlaitėse tekančiuose upeliuose, mėgsta šaltą vandenį. Tad atrasti šią rūšį Šventosios upėje ir Blendžiavos upelyje buvo netikėta.

Atradimą patvirtino molekuliniai genetinės medžiagos tyrimai - nėgių genome užkoduota informacija. Apskritažiomenių, kuriems priklauso ir nėgės, grupė gamtoje egzistuoja jau 500 milijonų metų. Kitaip tariant, dinozaurai išnyko, o nėgės liko - jos yra itin archajiškas sutvėrimas, puikiai sugebėjęs prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų.

Kita vertus, anot mokslininkų, Lietuvos upes varžančios užtvankos gerokai apsunkina nėgių gyvenimą - žuvys negali judėti maršrutais, kuriais plaukė neršti tūkstančius metų.

„Dėl to Mažojoje Lietuvoje tik iš pasakojimų žinome apie seną nėgių sezono tradiciją - visas Kuršių kraštas švęsdavo, kai šios žuvys pasirodydavo upėse. Jos būdavo gaudomos specialiais bučiais, rūkomos ir valgomos. Rūkyta nėgė yra itin kaloringas patiekalas, todėl ši žuvis buvo vertinama labiau negu ungurys“, - atskleidžia R. Staponkus ir priduria, kad nėgių valgymo paprotys vis dar gyvuoja kaimyninėje Latvijoje, kur šių žuvų yra gausiau. Latviai jas vertina kaip ypatingą delikatesą.

Lietuvoje nėgės yra saugomos pagal Berno konvenciją ir Europos Buveinių direktyvą.

„Žinoma, brakonieriavimo problema Lietuvoje neišnyksta. O užtvankos yra tarsi pagalba brakonieriams, nes net ir žuvitakiais nėgės neužkyla - tiesiog susispiečia prie dirbtinių užtvarų. Čia brakonieriai jas gali tiesiog semte semti ir masiškai naikinti šių archajiškų gyvūnų populiaciją“, - įspėja pašnekovas.

Daugybę valandų nėgėms tyrinėti skyręs Klaipėdos universiteto mokslininkas R. Staponkus yra įsitikinęs, kad tai - ypatingas gyvūnas. Paprastiems žmonėms gali pašiurpti oda išgirdus, kad suaugusios upinės ir jūrinės nėgės prisisiurbia prie didesnių žuvų tarsi dėlės. Raginiais dantimis ir stipriu dantimis padengtu liežuviu jos pragraužia odą ir minta kito gyvūno audiniais bei krauju.

Nėgės lervą žmonės nuo seno yra įpratę vadinti vijūnu, nors mokslinis pavadinimas - vingilis. Įdomu tai, kad vingilių gleivės yra nuodingos - tai padeda joms apsisaugoti nuo plėšrūnų.

Ypač įspūdingi yra nėgių neršto ritualai. Susitelkusios nėgės ima kartu ruošti lizdą ikrams. Tam jos net prisisiurbia prie akmenėlių ir ima juos gabenti kartu su savimi, kad dugne suformuotų duburį, kuriame galėtų užsilaikyti apvaisinti ikrai. Paruoštame lizde patinėliai apsiveja kūnais pateles ir sudaro kilpas. Judant srovėje iš patelių išspaudžiami ir apvaisinami ikrai, kurie iškart nusėda į lizdą. Po šio poravimosi šokio nėgių patelės ir patinai žūva.

„Jau plaukdamos į nerštavietę nėgės sunaudoja labai daug gyvybinės energijos. Po neršto joms tiesiog nebelieka jėgų ir jos žūva, kad milijonus metų gyvuojantį gyvenimo ratą galėtų tęsti nauja karta“, - sako R.

Kita vertus, mokslininkas Lietuvoje mato ir pozityvių ženklų. Pavyzdžiui, Salanto upėje prieš pusantrų metų išardyta sena užtvanka, tad dabar ši upė sparčiai atsigauna.

„Apie tikruosius pokyčius bus galima kalbėti dar po poros metų, kai upė visiškai persitvarkys, atsinaujins bioįvairovė. Salantas įteka į Miniją ir yra už ją gilesnis, o žuvys mėgsta kur giliau. Pakalbėjus su vietiniais žvejais jau dabar galima susidaryti įspūdį, kad užtvankos išardymas žuvims atvėrė svarbų kelią. Pirmasis ryškus to įrodymas - sugautas šlakis - lašišinių šeimai priklausanti praeivė žuvis, atplaukianti neršti iš Baltijos jūros“, - teigia R. Staponkus.

Beje, Blendžiavos upelis, kuriame ichtiologas atrado ukraininių nėgių, yra Salanto upės intakas. Būtent Salantų miestelyje, Kretingos rajone, neseniai buvo išardyta didelė betoninė užtvanka. Žuvims ir kitiems organizmams vėl atsivėrė 46 kilometrai Salanto upės ir jos intakų. Ekspertų teigimu, didžiausia nauda bus žuvų praeivių - šlakių ir upinių nėgių - populiacijoms, kurios negalėjo patekti aukščiau užtvankos daugiau kaip 30 metų.

Užtvankų šalinimas užsienio šalyse pasiteisino kaip veiksmingiausia priemonė atkuriant žuvų migracijos kelius ir upių biologinę įvairovę.

Bučių Konstrukcija ir Paskirtis

Bùčius, žuvų gaudyklė su piltuvo formos gerkle. Lietuvoje iš seno daryta iš lazdyno karkaso, apipinto karklo ar žilvičio vytelėmis, aptraukto kanapiniu ar lininiu, nuo 20 a. 7 dešimtmečio ir kaproniniu tinkleliu. 10 dešimtmetyje brakonieriai bučius darė iš vielos tinklo. Skersmuo 30-80 cm, ilgis 0,8-2,2 m. Būdavo įvairių formų ir paskirties.

• Bučius gerkle pasroviui statydavo upeliukuose ir grioviuose, kai į pievas plaukdavo neršti lydekos. Joms grįžtant bučius apsukdavo.
• Pavasarį bučius statė į angas upelių užtvarose ir gaudė lydekas, ešerius, raudes, žiemą - vėgėles.
• Neršiant kuojoms Nemuno užtakiuose, t. p. ežeruose į dugną įbesdavo apverstą eglės viršūnę ir dirbtinę nerštavietę apstatydavo bučiais.
• Nemune ir Neryje bučiais nerštavietėse gaudė žiobrius.
• Bučius įmesdavo į upelių duobes, ežerų žoles, tvenkinius, dėl svorio įdėję akmenį, dėl kvapo - skrudintos duonos (viliojo lynus, karosus, ešerius) ar mėsos (unguriams, vėgėlėms). Statė vakare, kratė rytą.
• Bučiukais su 2 gerklėmis priešinguose šonuose gaudė vėžius.

Į bučių panaši varža.

tags: #buciais #zvejoti #galima