Situacija sena kaip pati mokymo sistema. Penktokas iš matematikos gavo dvejetą. Tai mokinių kasdienybė. Tėvai išsiaiškino, už ką. Jie padėjo jam suprasti užduotis ir berniukas galų gale jas išsprendė. Pats, savarankiškai. Bet dvejetas liko. Tėvai patarė vaikui prieiti prie mokytojos ir paklausti, kaip jis galėtų išsitaisyti dvejetą.
Kyla mintis, kad šiandieninė mokykla yra labiau susitelkusi į popierines normas, deklaruojančias pažangesnį požiūrį į mokymą, negu į patį mokinį. Viena vertus, modernūs švietimo tikslai, ugdymo projektai skelbia, kad pirmiausiai dėmesys turėtų būti sutelktas į sąmoningą vaiko mokymąsi, jo skatinimo būdus, suteikiant jam tinkamą paramą. Su vaikais dirba ne ekspertų sukurtos modernios ugdymo nuostatos ir projektai, bet žmonės. Daugelis jų - senosios sistemos dalis.
Jau ne pirmi metai kalbame, kad kur kas svarbiau ugdyti tuos vaiko sugebėjimus, kurie yra ir bus jam būtini realiame gyvenime, o ne orientuoti jį vien į faktinių žinių kaupimą. Mokytojas pirmiausiai turėtų būti padėjėjas ir drąsintojas. Jis turėtų bendradarbiauti, padėti vaikui atrasti jo silpnąsias vietas ir kartu su juo spręsti problemas, pasiūlyti būdus, kaip įveikti klaidas, spragas. Pirmiausiai - gebėjimas mokytis savarankiškai, nes mokytis reikės visą gyvenimą, juk viskas taip greitai keičiasi, mes vis siekiame pažinti naujus dalykus. Labai svarbu, kad vaikas suprastų mokymosi prasmę - tai galingas stimulas.
Grįžkime prie dvejeto. Gaila, kad jis dažniausiai tampa vien tik vaiko (arba vaiko ir tėvų) skausmu. Pirmiausiai ji žeidžia emociškai. Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jeigu taip nutiktų jums. Tarkime, vieną dieną darbe neįvykdėte užduoties taip, kaip reikėjo, kaip iš jūsų tikėjosi vadovas. Gal buvote neišsimiegojus, išsiblaškius, gal susipykusi su drauge, negalėjote susikaupti, gal jums pritrūko laiko, o gal žinių. Įsivaizduokite, kad vadovas jums sako: „Tai, ką tu padarei, yra blogai.
Tikriausiai iš pradžių jausitės sutrikusi, gal pelnytai nubausta, gal ne, bet, kaip subrendęs žmogus, po kurio laiko imsite ieškoti išeities, norėsite padėtį ištaisyti. Kad nenukentėtų atlyginimas ir savivertė… Galbūt pasitarsite su kolegomis, išsiaiškinsite, ką padarėte ne taip, kaip turėjote padaryti ir, įdėję daugiau pastangų, atliksite viską taip, kaip reikia. Ir kaip jausitės, kai vadovas jums pasakys: „Tai nieko nekeičia”? Kaip jaustumėtės jūs? Aš tikriausiai nebenorėčiau eiti į darbą. Manau, susirasčiau kitą darbovietę. Laimei, galiu rinktis. Vaikas negali rinktis.
Visose mokyklose vaikai kasdien vertinami pažymiais, visose yra privalomas pamokų lankymas, nesvarbu, ar mokytojas bendradarbiauja ir padrąsina, ar atvirkščiai. Tokia sistema. Mokyklą lankyti privaloma nepriklausomai nuo jos teikiamų paslaugų kokybės, mikroklimato ir t. Mokykla visada aprūpinta vartotojais, todėl ji neturi didelio stimulo keistis. Nesakyčiau, kad visi ir prie visko… Taip, jie priversti prisitaikyti prie visuotinai galiojančios sistemos, bet kaina kartais būna per didelė. Žlugdoma vaikų sveikata.
Kaip psichologė, meno terapeutė, praktikė, dirbanti su vaikais, kurie skundžiasi neaiškios kilmės negalavimais (skauda pilvą, galvą, beria), turiu konstatuoti, kad negebėjimas prisitaikyti prie sistemos diktuojamų sąlygų, nerimas dėl pažymių, baimė būti už juos nubaustam dažnai virsta alerginėmis reakcijomis, tikais…
Dažni gerklės uždegimai, astma ir kitos ligos gali būti jų neverbalinė žinia suaugusiesiems, jų dvasinis skausmas ir protestas, kurio vaikai negali arba nesugeba išreikšti. „Nerimas dėl pažymių, baimė būti už juos nubaustam dažnai virsta alerginėmis reakcijomis, tikais ir ligomis. Psichologams, kurie dirba jau su pasekmėmis (turiu galvoje rimtas vaikų, šeimų problemas) savo kabinetuose ir dalijasi žiniomis, įžvalgomis, remdamiesi šia patirtimi, belieka tik pasidžiaugti tokiais tėvais, kurie suteikia galimybę vaikui pirmiausiai paaiškinti, kodėl gavo dvejetą.
Tokiais tėvais, kurie, užuot barę, kaltinę vaiką, pirmiausiai suvokia savo atsakomybę bei pareigas - ir padeda jam suprasti užduotį ir ją atlikti. Reikia džiaugtis, kad yra tokių tėvų, kurie parodo vaikui, kaip svarbu gyvenime nepasiduoti nesėkmei, sužinoti, išmokti… Jie suteikia galimybę vaikui įvertinti savo pastangas, ugdytis savivertę ir pasitikėjimą. Manau, jog jie jau daro tai, ką reikia: kelia klausimus. Šiandien tėvams vis dažniau pradėjo kilti tokie klausimai.
Pamatę dvejetą savo vaiko dienyne, jie žvelgia giliau, jie klausia: o ką gi jis iš tikro rodo, ką jis reiškia, kokia jo paskirtis, koks jo tikslas? Kokia apskritai yra vertinimo pažymiais esmė? Man į atmintį įstrigo toks seniai kažkur perskaitytas pavyzdys apie tai, kaip mama, paėmusi dukters diktantą, primargintą raudonu tušinuku, žalia spalva išryškino visus taisyklingai jos parašytus žodžius. Ji išryškino tai, ką dukra padarė teisingai. Vaikas, išmokytas matyti tik minusus, užaugęs juos pirmiausiai matys ir savo, ir kitų gyvenime. Jis nuolat bijos padaryti klaidų, o ši įtampa trukdo jausti džiaugsmą, kurį gali teikti pats procesas - tiek mokymosi, tiek kūrybos, tiek apskritai gyvenimo.
Ar šiandieniniam žmogui lengva džiaugtis kiekviena diena? Ar lengva aplinkui pastebėti grožį, gerus, vertingus, teisingus dalykus? Ne, tai nėra paprasta, nes mes išmokyti koncentruoti dėmesį į klaidas, nelaimes, blogį, neteisybę. Atprasti nėra lengva. Žinoma. Būtent todėl berods Olandijos mokyklose galioja draudimas vaiko pasiekimus, pažymius aptarinėti viešai. Jie tėvams išsiunčiami užantspauduotuose vokuose. Šiandien daugiau dėmesio skiriama kalboms bei raštams apie laimingus ir kūrybingus vaikus nei patiems vaikams. Jūsų manymu, kodėl tokios kalbos netampa realybe?
Kai vaikas su tuo dvejetu (nesėkme, klaidomis, žinių spragomis) paliekamas vienas, jis paliekamas beviltiškoje padėtyje. Kai suprasime, kad tai ir tėvų, ir pedagogo, ir mokyklos vadovo, kuris jį samdo, ir pagaliau mokyklos steigėjų atsakomybė, kitaip tariant, visų mūsų dvejetas, kai nebekrausime visko vien tik ant vaiko pečių, tada ir pradėsime tą dvejetą taisyti.