Kolektyvinės Atminties Analizė Lietuvos Teatre: Sovietinio Periodo Atspindžiai

Istorinė atmintis yra galingas socialinis instrumentas, kurio dėka formuojamas kolektyvinis bei individualus tapatumas. Pastaruoju metu ypatingai išpopuliarėjo socialinės kultūros atminties teorijos, kurios analizuoja įvairius jos konstravimo mechanizmus. Tad tarp šio reiškinio tyrinėtojų nusistovėjo kolektyvinės atminties terminas.

Jau XX a. pradžioje, kuomet buvo populiarinamos S. Freudo psichoanalitinės išvados, sociologai ėmė gilintis ir į semiotinę atminties prigimtį, kaip skirtingų prisiminimų sanklodą - socialiai sąlygotą bei savaime suprantamą. Į atmintį buvo pradėta žvelgti, ne kaip į psichologinį darinį, bet kaip įtakotą socialinės ir kultūrinės padėties.

Šiomis dienomis ypatingai išpopuliarėjusi kolektyvinės atminties sąvoka yra sietina su É. Durkheimo (1858-1917), keltomis idėjomis apie ritualinius atsiminimus, kuriuos jis intensyviai aptarė savo dar 1912 metais parašytoje knygoje "Elementarios religinio gyvenimo formos" ("The Elementary Forms of the Religious Life"). Vis gi šią sąvoką išplėtojo ir toliau vystė jo mokinys M Halbwachsas (1877-1945), kuris 1925 metais išleido knygą "Socialiniai atminties rėmai" ("The Social Frameworks of Memory") paremtą kolektyvinės atminties analize. Mokslininkui, kuriam buvo artima Durkheimo sociologinė filosofijos kritika, atmintis buvo įdomi ne kaip biologijos, bet labiau, kaip sociologijos tyrimų šaltinis: kaip atmintis veikia socialinėje aplinkoje, kokie socialiniai aspektai ją įtakoja: "tai visuomenėje žmonės "įgyja" savo prisiminimus. Tai vyksta tokioje socialinėje aplinkoje, kuri prisimena, atpažįsta ir lokalizuoja visą atmintį". Jo nuomone, kolektyvinė atmintis yra socialinės galios funkcija, ir jos išraiškos kinta socialinėje aplinkoje.

Atmintis yra labai svarbus visuomenės konstravimo ir vystymosi į priekį įrankis. Pastaruoju metu ypatingai išpopuliarėjo socialinės kultūros atminties teorijos, kurios analizuoja įvairius jos konstravimo, veikimo mechanizmus. Šios teorijos analizės pagrindu dažniausiai tampa pokolonijinės visuomenės, kurios susiduria su sudėtingu atminties atmetimo, savotiško kūrimo ir jos reprezentavimo problema. Kultūra šiuo atveju tampa esmine prevencine ir terapine socialinės dvasios anemijos veikimo priemone ir sykiu - normalios dvasinės savistatos instrumentu. Kolektyvinė atmintis - tai istorinė atmintis, kurią formuoja pati bendruomenė.

Lietuva po nepriklausomybės atgavimo turėjo formuoti naująjį savo tapatumą. Tam valstybėje buvo kelis kartus performuota atminties konstravimo strategija. Tuomet, tik išsivadavus iš sovietinės priklausomybės, valstybinio, kultūrinio bei asmeninio identiteto klausimas tapo labai svarbus naujai atsikūrusios valstybės egzistencijoje. Pradžioje viešajame diskurse buvo pradėta formuoti atminties vaizdinio strategija, iš kurios buvo eliminuoti dauguma sovietinės realybės vaizdinių. Tam tikra laiko tėkmė bei susikūrusi saugi laiko distancija, turėjo pakoreguoti ir viešumoje vykdomą atminties konstravimo strategiją.

Šios visuomenės požiūris į savo praeitį. Tad sovietmetis po truputį pradedamas įsisavinti, kaip neišbraukiama valstybinės ir individualios istorijos dalis. Šio padarytą žalą, jos išprovokuotas kolektyvines traumas. Šiai Lietuvos teatre pasižymėjo, kaip teatro prigimties, jo raiškos priemonių ir visuomeninis funkcijų permąstymo laikmetis. Tad neišvengiamai teatrinėje erdvėje atsispindėjo panaši atminties reprezentavimo strategija, kuri buvo vykdoma visos visuomenės mastu. Lietuvos teatras per dvi dešimtis nepriklausomybės metų perėjo tiek amnezijos, tiek kolektyvinis traumų rekonstrukcijos etapus. Šio atminties srityje. Būtent dėl šios priežasties bei dėl glaudaus ryšio su visuomene, teatras taip pat, kaip ir visi kiti su socialumu susiję dariniai, patenka į atminties tyrimų lauką, kaip viena atminties reprezentavimo formų, priemonių.

Šio kolektyvinė atmintis reprezentuojama Lietuvos teatre, pasitelkiami spektakliai, kuriuose yra kalbama, tiesiogiai ar netiesiogiai vaizduojama, ar kokiu nors kitu būdu yra reiškiama sovietinio periodo atmintis. Tad darbe minimi ar analizuojami šie spektakliai: Jono Vaitkaus "Pabudimas" (1989), Juliaus Dautarto "Gyvenimas po klevu" (1989), Vytauto Balsio "Penki stulpai turgaus aikštėje" (1989), J. Vaitkaus "Vėlinės" (1990), J. Vaitkaus "Dievo avinėlis" (1991), Oskaro Koršunovo "P. S. Byla O. K." (1997), Lino Ryškaus "Zoikos butas" (1997), J. Sabolio Padegimo "Vieno tėvo vaikai" (2006), Vytauto V. Landsbergio "Savižudis" (2006), A. Vidžiūno "Salomėja: sunkiausi metai" (2007), Rolando Kazlo "Geležis ir sidabras" (2009), J. Vaitkaus "1984. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje" (2009), Jono Pocikūno "Duoklės baladės" (2009), J. Vaitkaus "Mergaitė, kurios bijojo Dievas" (2010), Loretos Vaskovos "Valentins diena" (2010), Cezario Graužinio "Nutolę toliai" (2010), Jono Jurašo "Antigonė Sibire" (2011). Pasitelkus išvardintus spektaklius buvo atlikta kolektyvinės atminties šiuolaikiniame Lietuvos teatre analizė.

Pagrindinis probleminis šio darbo klausimas yra - kaip šiuolaikiniame Lietuvos teatre yra vaizduojamas sovietinis periodas? Kaip sovietmetį suvokia šiandieninis žmogus ir kokie šio laikotarpio momentai jam yra skaudžiausi?

Tyrimo Metodai

Šio kolektyvinė atmintis. Be šio metodo tyrimui ir jo aprašymui taip pat pasitelkti lyginamasis bei aprašomasis analitinis meno reiškinys tyrimo būdai.

Darbo Struktūra

Išsikeltiems tikslams bei uždaviniams įgyvendinti yra tiriami ryšiai tarp Lietuvos socialinis, kultūrinis bei meninis - estetinis darinys. Tad darbe norint nubrėžti kolektyvinės atminties konstravimo trajektorijas, vissų pirma buvo būtina išskirti gausias teorines jų prielaidas. Atminties sąvokos sklaidoje, nuo pat šios temos vystymo pradžios, atsirado daug skirtingų jos konstravimo, reikšmės ir formų teorinis išraiškų. Šios kultūrinės tradicijos. Vykdomam tyrimui labai svarbus lokalus socialinis kontekstas, jo tiriamas laikotarpis.

Darbo nagrinėjamas laiko tarpas - tai Lietuvos socialinis bei kultūrinis kontekstas po šalies nepriklausomybės atgavimo. Šio kolektyvinės atminties reprezentacijos raida visuomenėje, ji lyginama su pagrindinėmis atminties teorijomis, taip pateikiant pagrindines viešosios kolektyvinės atminties strategijas socialinėje erdvėje. Šio atminties sklaidos, yra analizuojamas teatras ir jo vystomos saviraiškos ir visuomenės reprezentavimo formos po nepriklausomybės atkūrimo iki šios dienos.

Apibrėžiama kokios sovietinės atminties reprezentavimo strategijos laikosi patys menininkai. Aptariama, kaip teatras reflektuoja skaudžios trauminės atminties vaizdinius, kokias estetines ir menines priemones pasitelkia.

Problemos Ištirtumas ir Literatūros Apžvalga

Šiai populiarėjanti visame pasaulyje sociokultūrinė tema, kurios tyrinėtojai pastarosios reprezentacijos atspindžių bando ieškoti visose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse. Kolektyvinė atmintis ir jos konstravimas - tapo neišvengiama žmonijos egzistencijos ir tapatumo dalimi. Šio kolektyvinė atmintis. Tačiau platesnių studijų apie tai, kaip sovietmetis yra suvokiamas šiandieniniame kontekste, šiuolaikinėje, pakitusių vertybių visuomenėje (išskyrus pavienius straipsnius ar tyrimus), nėra daug. Šio vaizdavimo šiuolaikiniame teatre problemos ar pagrindiniai aspektai iš viso nėra.

Šioje sociokultūrinėje terpėje bei kurti naujus komunikacijos su žiūrovais būdus. Kolektyvinės atminties reprezentacijos - tai vienas iš naujų komunikacijos aspektų. Šiai kalbėti. Šiuo žingsniu, šis aspektas teminiu požiūriu karts nuo karto įsiterpia į Lietuvos teatro repertuarus. Šio atminties reprezentacijų sklaidos Lietuvos šiuolaikiniame teatre analizės. O didelis ir įvairus šios socialinės temos vartojimas, vertė konstruoti platų teorinį problemų lauką bei tyrinėti šio reiškinio skleidimosi ypatumus ne tik teatro mene, bet ir platesnėje kultūrinėje erdvėje.

Šiai analizuojantys tyrimo objektu pasirinktus spektaklius; bei audiovizualinė medžiaga. Šiai pasaulyje žinoms sociokultūrologs darbais. Šiam terminui vystyti, teoriniu atspirties tašku, buvo pasitelktas Maurice Halbwachso veikalas "Socialiniai atminties rėmai" ("The Social Frameworks of Memory") bei pamatinės Émile Durkheimo tezės apie bendruomenės atmintį.

Šias kolektyvinis atsiminimus variacijų amplitudę padėjo įsisavinti ir atskleisti kitų šios srities tyrinėtojų darbai, kurių svarbiausi būtų - Jano Assmanno straipsnis "Kolektyvinė atmintis ir kultūrinis identitetas" ("Collective Memory and Cultural Identity"), Paulo Connertono kūrinys "Kaip visuomenės atsimena" ("How Societies Remember"), Pierro Nora straipsnis "Tarp atminties ir istorijos: atminties vietos" ("Between memory and history: Les Lieux de memoire"), bei tokis sociologs, kaip James E. Youngo, Aleidos Assman, Davido Grosso, James'o Wertsch'o atlikti tyrimai ir išvestos kolektyvinės atminties konstrukcijos teorijos. Šio tyrimo darbo teorijos pagrindą apie kolektyvinę trauminę atmintį sudaro autoris Jeffrey C. Alexanderio ir Neilo J. Smelserio knyga "Kultūrinė trauma ir kolektyvinis identitetas" ("Cultural trauma and collective identity"), taip pat yra pasitelkiami Pietro Sztompkos bei kitų socialinės kultūros tyrinėtojų teorijos ir pastebėjimai, randami daugelyje straipsnis.

Šios autorės sudarytame S. Žižeko straipsnis rinkinyje "Viskas ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano". Nostalgijos fenomenas aptariamas remiantis Svetlanos Boym knyga "Nostalgijos ateitis" ("The Future of Nostalgia") bei kitais šios autorės darbais. Šio: nostalgijos sociologija" ("Yearning for yesterday: a sociology of nostalgia") bei Stephano Leggo straipsnis "Atmintis ir nostalgija" ("Memory and nostalgia").

Lietuvos kolektyvinės atminties tyrimų, palyginti su užsienio praktika, nėra labai daug. Šio vaizdavimo fenomeną nagrinėjo lietuvių literatūros kontekste. Šiuos tyrimus papildė Linos Klusaitės bei kitų teatro kritikų straipsniai apie Lietuvių teatro raidą. Sampratų apie teatrinės estetikos postmodernias ir modernias sklaidos tendencijas suteikė Jurgitos Staniškytės išleista monografija "Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo". Šienės, Godos Dapašytės, Martyno Petriko ir kitų teatro ekspertų, straipsniai.

Ją galima trumpai apibūdinti kaip tai, kas bendruomenės ir individų sąmonėje lieka iš praeities ir ką jie pateikia kaip savo praeitį. Šiuo metu sąvoka kolektyvinė atmintis taikoma ne tik mažoms socialinėms grupėms, kurios siejamos tarpusavio komunikacija vienas prieš vieną, bet ir didelėms etninėms grupėms, tautoms ar valstybėms.

Šiai pasaulyje žinoms sociokultūrologs darbais. Šiam terminui vystyti, teoriniu atspirties tašku, buvo pasitelktas Maurice Halbwachso veikalas "Socialiniai atminties rėmai" ("The Social Frameworks of Memory") bei pamatinės Émile Durkheimo tezės apie bendruomenės atmintį.

Pirmajai grupei yra priskiriami spektakliai, kurie savo darbais, siekia reabilituoti visuomenę. Kitą - neutralią poziciją pateikia jaunoji režisierių karta, išsiskyrusi šališku žvilgsniu į praėjusį laiką, neužsiimant nei aukos, nei vykdytojo pozicijos. Šio reprezentavimo tendencijas taip pat atskleidžia spektakliai paremti poetine literatūros kalba. Nostalgiškos atminties formos nedrąsiai, bet vis po truputį atsiranda Lietuvos teatrinėje erdvėje.

Teatrinėje erdvėje daugiausiai pasitelkiamas antrasis šios atminties tipas, kuris pasireiškia per fragmentiškumą ir siurrealistinį vaizdavimo būdą. O pirmasis - sutinkamas performatyvioje veikloje, kuriai konstruoti pasitelkiamos teatrinės priemonės.

Lietuvos visuomenė po nepriklausomybės deklaravimo turėjo sukurti naują tapatybę ir tuo pačiu sukonstruoti atmintį, kuri atitiktų naujos atkurtos valstybės poreikius. Iš pradžių naujai sukurta bendruomenė laikėsi visiško užmaršties, susijusios su sovietmečiu, strategijos. Kolektyvinės sovietinės atmintys į dabartinį visuomeninį gyvenimą buvo įtraukiamos palaipsniui. Taigi teatras, kaip visuomenės atspindys, taip pat laikėsi panašių amnezijos ir sovietinės atminties rekonstrukcijos strategijų. Pirmuose spektakliuose apie šį istorinį laikotarpį buvo užfiksuotos traumuojančios žmonių patirtys, susijusios su šia sovietine era. Jie turėjo dvi reprezentavimo pozicijas: tiesioginį įvykių vaizdavimą ir kitą būdą - neutralų požiūrį, kai sovietinė epocha buvo pavaizduota kaip neišvengiama mūsų kultūros dalis. Į pirmąją grupę įeina spektakliai, kurie norėjo apginti visuomenę, padėti atsikratyti traumuojančių patirčių. Kitą poziciją pateikė jaunoji režisierių karta, kuri šališkai žiūrėjo į ankstesnį laikotarpį, neužimdama aukų ar vadovo pozicijos. Taip pat neutralus vaizdavimas buvo atskleistas poetiniuose spektakliuose, kurie buvo paremti literatūrine kalba. Nostalgiškos atminties vaizdavimai Lietuvos teatruose įtraukiami palaipsniui. Ši atminties rūšis skirstoma į du tipus - atkuriamąją, kuri siekia atkurti tikrą tiesą, ir atspindinčią, kuri remiasi asmeniniu ilgesiu, individualia istorine patirtimi. Teatrinėje erdvėje dažnai naudojamas antrasis atminties tipas, kuris pasireiškia fragmentacija ir siurrealistiniu vaizdavimo metodu. Pirmasis tipas randamas performatyviuose veiksmuose, kurie konstruojami per teatro priemones.

Šiuo tyrimu siekiama išanalizuoti, kaip sovietinis laikotarpis yra atvaizduojamas šiuolaikiniame Lietuvos teatre, atskleidžiant, kokias emocijas ir prisiminimus jis kelia šiandieninei visuomenei. Tyrimo rezultatai gali padėti geriau suprasti, kaip teatras prisideda prie kolektyvinės atminties formavimo ir kaip menas gali padėti visuomenei susidoroti su praeities traumomis.

Šiuo tyrimu taip pat siekiama išsiaiškinti, kokios yra pagrindinės sovietinio laikotarpio temos ir motyvai, kurie dominuoja šiuolaikiniuose Lietuvos teatro spektakliuose. Ar teatras daugiau dėmesio skiria politinėms represijoms, ekonominiams sunkumams, ar kultūriniam gyvenimui sovietmečiu? Kokias menines priemones naudoja režisieriai ir aktoriai, kad perteiktų sovietinio laikotarpio atmosferą ir emocijas?

Šis darbas yra svarbus, nes jis prisideda prie gilesnio supratimo apie tai, kaip praeitis veikia dabartį, ir kaip menas gali būti naudojamas kaip priemonė susitaikyti su istorinėmis traumomis. Be to, tyrimas gali būti naudingas teatro kūrėjams, istorikams, kultūrologams ir visiems, besidomintiems Lietuvos istorija ir kultūra.

Šio tyrimo rezultatai gali būti panaudoti kuriant naujus edukacinius projektus, teatro spektaklius ir kitas iniciatyvas, kurios padėtų visuomenei geriau suprasti ir įvertinti savo praeitį. Be to, tyrimas gali būti naudingas kuriant politiką, kuri skatintų istorinį teisingumą ir atminties išsaugojimą.

tags: #bulgakovas #zoikos #butas