Buto su centriniu šildymu privalumai ir trūkumai

Kai lauke apgailėtinas oras, niekas neprilygsta šiltiems ir jaukiems namams. Šildymas taip pat yra viena iš sričių, kurioje galite labiausiai sutaupyti savo namų komfortui kurti. Bet ar tai reiškia, kad turėtumėte naudoti dujas ar elektrą? Kuris šildymo būdas yra pigesnis? Pabandysime paaiškinti, kuo skiriasi šildymas dujomis ir elektra.

Šildymo sistemos tipai

Yra keletas pagrindinių šildymo sistemų tipų, kuriuos galima įrengti bute:

• Atvira šildymo sistema
• Uždara šildymo sistema
• Vienvamzdė šildymo sistema
• Dvivamzdė šildymo sistema
• Kolektorinė šildymo sistema

Atviros šildymo sistemos

Atvira šildymo sistema, dar dažnai vadinama gravitacine (savitake) šildymo sistema, yra paprasta ir nepriklausoma nuo el. energijos. Atviro tipo sistemoje vandens cirkuliavimas vyksta savaime - natūraliai karštas vanduo kyla į viršų, o šaltas leidžiasi į apačia. Siekiant užtikrinti laisvą vandens judėjimą atvirose šildymo sistemose yra naudojami stori vamzdžiai, kuriuos pakankamai sudėtinga paslėpti po apdaila ir nesugadinti interjero.

Pagrindinis atvirų sistemų šilumos nešėjas yra vanduo. Kadangi sistema nėra hermetiška, karštas vanduo pastoviai garuoja ir jo lygi būtina sekti. Nukritus termofikato lygiui žemiau normos į šildymo sistemą patenka oras ir sutrikdo jos veikimą. Būtent dėl šitos priežasties antifrizai yra naudojami tik ekstra atvejais, kai namas būna nekūrenamas ilgesnį laiką ir egzistuoja užšalimo rizika. Kitaip pilti į sistema ne vandenį, o brangų antifrizą nėra prasmes.

Atvirose šildymo sistemose termofikato cirkuliavimas yra pakankamai lietas, todėl šildymo sistemos vamzdžius reikia šildyti palaipsniui - negalima leisti vandeniui užvirti vamzdyne. Siekiant užtikrinti tinkamą termofikato cirkuliavimą, šildymo katilą būtina montuoti žemiausiame sistemos taške, o išsiplėtimo baką - aukščiausiame (dažniausiai palėpėje). Atitinkamai, būtina išsiplėtimo baką tinkamai apšiltinti žiemos periodui.

Didžiausio skersmens vamzdis pajungiamas prie šildymo katilo išėjimo. Jo skersmuo siekia apie 40mm esant šildomam plotui 50-100m2. Šildomo ploto padidinimas atitinkamai reikalauja vamzdyno skersmens didinimo iki 52mm ir daugiau.

Bet šituos pranašumus dažniausiai persveria jos didelis trukumų sąrašas: griozdiška, pakankamai brangi, sunkiai realizuojama ir turi žemą naudingumo koeficientą.

Uždaros šildymo sistemos

Uždara šildymo sistema yra hermetiška, visi sistemos mazgai apjungti į vientisą sistema, o šilumos nešėjas cirkuliuoja siurblio pagalba. Tendencijos Lietuvos šildymo technologijų rinkoje parodo, kad žmonės vis dažniau renkasi uždaro tipo šildymo sistemas su priverstine termofikato cirkuliacija, įrenginėjant naują bustą arba renovuojant senąjį.

Uždarose šildymo sistemose šilumos nešėjo cirkuliavimas užtikrina cirkuliacinis siurblys. Vietoj atviro išsiplėtimo bako montuojamas išsiplėtimo indas, užtikrinantis šildymo sistemos hermetiškumą. Tik labai retais atvejais uždarose sistemose naudojama savaiminė gravitacinė cirkuliacija.

Naudojant cirkuliacinį siurblį šildymo sistema tampa priklausoma nuo elektros tiekimo. Tai vienintelis nedidelis minusas lyginant su gravitacine sistema, visais kitais atvejais uždara sistema su priverstine termofikato cirkuliacija yra pranašesnė. Cirkuliacinis siurblys leidžia efektyviau šildyti patalpas, suteikia galimybę eksploatuoti papildomus šildymo sistemos elementus (pvz., šildomos grindys, kuriuose savitoji cirkuliacija tiesiog neįmanoma dėl plonų ilgų vamzdžių).

Priverstinė termofikacinio vandens cirkuliacija sušildo sistema daug greičiau. Taip pat yra galimybė reguliuoti temperatūrą individualiai kiekviename kambaryje.

Vienvamzdės šildymo sistemos

Tai - dažniausiai eksploatuojama šildymo sistema, ypač senos statybos namuose. „Kadangi vamzdyno tokiai sistemai reikia 10 proc. mažiau, tai žinant, kiek tais laikais buvo statoma daugiabučių namų, galima įsivaizduoti ir kiek tų vamzdžių buvo sutaupyta. Tuo metu tai galėjo būti reikšminga“, - mano dr. A. Vis dėlto vienvamzdė sistema, palyginti su kitomis, turi ir nemažai trūkumų. Esminis jų tas, kad šilumnešis teka nuosekliai per šildymo prietaisus, todėl vėsta. Pavyzdžiui, jeigu penkiaaukščiame name yra viršutinio paskirstymo sistema, tai penkto aukšto gyventojams tenka daugiausia šilumos, o kiekvienas žemiau esantis butas jos gauna vis mažiau. Blogai yra ir tai, kad tokios sistemos sunkiau balansuojamos, vieni butai šyla daugiau, kiti - mažiau.

Vienvamzdę sistemą gana reikšmingai gali išbalansuoti ir tai, kad gyventojai savavališkai susimontuoja papildomų radiatorių sekcijų. Pakanka tik vienoje grandyje padidinti radiatorių plotą ar pakeisti hidraulinį režimą, ir sistema išsibalansuoja.

Dvivamzdės šildymo sistemos

Dvivamzdė šildymo sistema laikoma racionalesne - kiekvienas jos prietaisas, skirtingai nuo vienvamzdės, lygiagrečiai jungiamas prie dviejų vamzdynų: prie tiekiamojo ir prie grįžtamojo srauto vamzdžio. Anot A. Esamas vienvamzdes daugiabučių sistemas pertvarkyti į dvivamzdes nėra labai sudėtinga - reikėtų tik papildomo stovo.

„Aš labiau pasisakau už dvivamzdę sistemą, nes ji lengviau reguliuojama. Jeigu vienas žmogus kažką savo bute pakeistų, tai nepakeistų vandens temperatūros kitiems vartotojams. Keisti vienvamzdę sistemą dvivamzde gal šiek tiek brangiau, bet jeigu pertvarkomas visas vamzdynas, tai turbūt nėra esminio skirtumo, ar pertvarkyta vienvamzdė sistema, ar ji perdaryta į dvivamzdę“, - komentavo A.

Kolektorinės šildymo sistemos

Formaliai vertinant, kolektorinė sistema - taip pat dvivamzdė, nes nuo kiekvieno šildymo prietaiso (radiatoriaus) iki kolektoriaus eina du stovai. Ši sistema dažniausia namuose, statytuose po 1995 metų. Tai - pažangiausias sprendimas, sudarantis sąlygas individualiai ir aiškiai apskaičiuoti kiekvieno buto šilumos sąnaudas, suteikiantis galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ar kambaryje.

Pasak dr. A. Jurelionio, kolektorinė sistema labai tinka naujos statybos namuose, tačiau senesniuose ją įrengti gali būti sudėtingiau ir brangiau nei vienvamzdę rekonstruoti į dvivamzdę. Ši sistema turi daug vamzdynų, kurie nuo kolektoriaus iki šildymo prietaisų gali būti išvedžioti palei grindjuostes arba po grindimis.

Šildomos grindys

Vandeniu šildomos grindys yra praktiška ir ekonomiška šildymo sistema, kuri plačiai paplito. Pagrindiniai jos privalumai - beveik nėra spinduliuojamos šilumos nuostolių, oras tolygiai šildomas visame patalpos plote ir didelis efektyvumas sunaudojant gana mažai energijos.

Konstrukciniu požiūriu šiltosios grindys - tai daugiasluoksnis pyragas, paklotas ant šiurkštaus pagrindo. Grindų šildymo sistema paprastai maitinama iš autonominio katilo per reguliavimo ir valdymo sistemą, esančią montavimo spintoje.

Daugiabučiuose grindų šildymas įrengiamas rečiau - pirmiausia dėl sunkumų, susijusių su prijungimu prie karšto vandens šaltinio. Atrodo, kad tikslingiau šiltas grindis prijungti prie centrinio šildymo. Tačiau šiuo atveju, pirma, prarandamas sistemos autonomiškumas.

Antra, tam reikia specialaus būsto ir komunalinių paslaugų arba valdymo įmonės leidimo. Jį galima gauti tik tuo atveju, jei butas yra šildymo grandinės pabaigoje. Tai gali būti pirmas arba paskutinis aukštas, priklausomai nuo pastato šilumos tiekimo schemos ypatumų.

Toks vandeniu šildomų grindų prijungimas nesukelia šildymo sistemos hidraulinio ir šiluminio disbalanso. Taip pat galite naudoti vieną iš patyrusių šilumininkų siūlomų prijungimo schemų - prijungimo sistemą su šilumokaičiu arba „antrinio žiedo” tipą.

Vandeniu šildomos grindys yra viena racionaliausių šildymo sistemų, kuri, esant mažoms energijos sąnaudoms, horizontaliai šildo orą bet kurioje patalpos vietoje. Šiluma pasiskirsto tolygiai, o oras neišsausėja, išsaugoma natūrali drėgmė. Be to, tinkamai įrengus, vandeniu šildomos grindys yra ilgaamžės.

Vandeniu šildomų grindų trūkumai

• Sudėtingas montavimas.
• Dideli reikalavimai patalpos šilumos izoliacijai. Grindinis šildymas bus efektyvus tik gerai izoliuotose patalpose.
• Mažos priežiūros galimybės.
• Didelis konstrukcijos svoris.
• Be to, kyla tam tikrų sunkumų įrengiant šildymo sistemą patalpose su žemomis lubomis.
• Dar viena vandeniu šildomų grindų savybė, kurią galima laikyti ir privalumu, ir trūkumu, yra jų inertiškumas.

Prieš pradedant šiltų grindų įrengimo darbus, būtina nustatyti jų konfigūraciją. Pirmiausia šis momentas susijęs su grindų pyragu. Su betono išlyginamuoju sluoksniu, kuris vėliau bus pagrindas viršutiniam sluoksniui.

Vandeniu šildomos grindys be išlyginamojo sluoksnio

Paruoštas pagrindas padengiamas specialiu hidroizoliaciniu mišiniu arba padengiamas 0,2-0,5 mm storio stabilizuoto didelio tankio polietileno plėvele. Įrengiant plėvelę, taip pat reikia užtverti apatinę sienos dalį iki aukščio, atitinkančio būsimo grindinio šildymo torto storį. Tada prie sienos per visą patalpos perimetrą pritvirtinama slopinimo juosta .

Šilumos izoliacinis sluoksnis grindinio šildymo pyrage apsaugo nuo šilumos nuostolių per betono pagrindą, taip pat veikia kaip papildoma hidroizoliacija ir garso izoliacija.

Ši termoizoliacinė medžiaga pasižymi geru tvirtumu ir atsparumu svorio apkrovoms, todėl dažnai naudojama grindų sistemoje (be išlyginamojo sluoksnio). Folijos padėkliukai. Jos pagamintos iš putų polietileno, kurio viena pusė padengta aliuminio folija arba metalizuota plėvele, užtikrinančia tolygų kontūro šilumos paskirstymą per visą grindų paviršių.

Jei patalpos ypatybės neriboja medžiagų naudojimo, verčiau rinktis polistireninio putplasčio plokštes. Be to, plokštes lengviau kloti, o daugelis gamintojų gamina specialius kilimėlius su suformuotais stulpeliais ar bosais, kurie palengvina vamzdyno montavimą.

Standartinės plokštės storis yra 50 mm, kurio visiškai pakanka prie grunto besiribojančių pagrindų ar šaltų rūsių šilumos izoliacijai.

Jei įrenginėjate vandeniu šildomas grindis privačiame name, esančiame šalto klimato regione, geriau padaryti 10 cm termoizoliacinį sluoksnį, klojant du plokščių sluoksnius su tarpu sandūrose.

Polistireno plokščių klojimą pradėkite nuo kampo, esančio priešais išėjimą. Šiuo atveju padengiamas visas patalpos plotas, neatsižvelgiant į tai, ar kontūras eina per jį, ar ne. Jei eilės gale nepakanka vietos vientisai plokštei, ji nupjaunama.

Ploni pagrindai sudedami folijos puse į viršų, sujungimai suklijuojami lipnia juosta.

Kolektoriaus įrengimas

Paprasčiausia konstrukcija - du kolektoriai (kranai), iš kurių vienas tarnauja kaip tiekimo šukė, o antrasis - kaip grįžtamasis. Sudėtingesnėse grindų šildymo sistemose, skirtose visam namui ar butui, įrengiamos kolektorių grupės su galimybe prijungti papildomą įrangą. Tai gali būti oro šalinimo angos, drenažo ir valdymo vožtuvai, vožtuvai su galimybe prijungti servopavarą ir pan.

Kolektoriaus įrenginys dedamas į specialią montavimo spintą, kuri, jei įmanoma, statoma ant sienos arčiau patalpos ar grindų centro. Taip bus užtikrintas vienodas šildomo ir aušinamo aušinimo skysčio kontūrų ilgis, o tai teigiamai paveiks visos sistemos efektyvumą.

Vamzdyno pasirinkimas ir klojimas

Vandeniu šildomų grindų kontūrui gaminti naudojami vamzdžiai iš įvairių medžiagų - nerūdijančio plieno (gofruoti), vario, metalo plastiko, polietileno arba polipropileno. Kiekviena rūšis turi savų privalumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, metaliniai vamzdžiai pasižymi beveik visomis savybėmis, kurios yra svarbios klojant vandeniu šildomas grindis išlyginamuoju sluoksniu. Jie yra patvarūs, patikimi, atsparūs išorės poveikiui, pasižymi dideliu šilumos laidumu ir išsiskiria ilgaamžiškumu. Praktiškiausias variantas, pasižymintis optimaliu kainos ir kokybės santykiu, yra XLPE vamzdžiai.

Prieš tiesiant vamzdyną, pirmiausia reikia nustatyti kontūro trasą. Klojimo forma pasirenkama atsižvelgiant į patalpų savybes ir eksploatavimo sąlygas. Vamzdynas klojamas tiesiai ant termoizoliacinio sluoksnio. Jei tam buvo naudojamos polistireninio putplasčio plokštės, vamzdžiai tvirtinami tarp bosų. Priešingu atveju padidėja vamzdyno hidraulinis pasipriešinimas ir sumažėja šiltųjų grindų efektyvumas.

Todėl kiekvienai patalpai paprastai tiesiamas atskiras kontūras. Gyvenamosiose patalpose klojimas pradedamas nuo šalčiausių vietų - prie lango, balkono ar išorinės sienos. Čia turi praeiti karščiausias vėsinamasis skystis, kurio temperatūra turi mažėti judant į šiltesnį centrą. Šiuo atveju gyvatukas bus optimali schema.

Atstumas tarp vamzdžių turėtų būti 100-250 mm. Tai optimalus klojimo tankis, užtikrinantis tolygų generuojamos šilumos pasiskirstymą grindų plote. Be to, kuo didesni šilumos nuostoliai patalpoje, tuo mažesnis turėtų būti žingsnis.

Sistemos patikrinimas ir užpildymas

Paklojus sistemą, ji prijungiama prie paskirstymo įrenginio ir patikrinama, ar nėra nesandarumų - kontūras per kolektorių užpildomas vandeniu ir paliekamas vienai dienai. Patikrinus kontūro vientisumą, vamzdynas užpilamas betono glaistu. Šis sluoksnis apsaugos sistemą nuo mechaninių įtempimų ir apkrovų.

Į sudėtį galima dėti plastifikatorių ir kitų priedų - polipropileno pluošto, smulkintų putų ir kt. Grindų šildymo lygintuvo įrenginys praktiškai atliekamas pagal klasikinę technologiją. Šis momentas ypač svarbus įrengiant šiltų grindų išlyginamąjį sluoksnį pailgos ar sudėtingos formos patalpose. Norint sukurti deformacinę siūlę, jos būsimo praėjimo vietoje klojama elastinga tarpinė.

Tirpalas pilamas tik veikiant šildymo sistemai - tiek klojant, tiek vėliau stingstant kompozicijai kontūre turi būti aušinimo skysčio. Standartinis sluoksnio storis yra 3-5 cm, o lengvos apdailos sluoksniams išlyginamasis sluoksnis gali būti plonesnis.

Radiatorių pasirinkimas

Docento G. Šiupšinsko nuomone, svarbiausia, kad radiatorius atliktų savo funkciją - perduotų šilumnešio šilumą į patalpą, todėl reikia, kad jų vidus būtų švarus, neužsinešęs. Kitaip, sumontavus naują įrangą (termostatinius, balansinius ventilius), šildymo sistemoje esantys nešvarumai gali sutrikdyti naujų įrenginių darbą (juos sugadinti).

„Tie prietaisai labai jautrūs, jų uždarymo sklendžių tarpeliai yra maži. Neišvalius ir nesutvarkius sistemos, visi radiatoriuose buvę nešvarumai juos gali užkišti. Modernizuojant daugiabutį, galima kelis radiatorius nupjauti, išrinkti ir pasižiūrėti, kas yra jų viduje. Jeigu sistema buvo prižiūrima, plaunama, ir radiatoriai yra švarūs, sugebantys atlikti savo funkciją - atiduoti šilumą, tada galima juos palikti. Bet dabar yra gražesnių ir patogesnių radiatorių, kurie užima mažesnį plotą, nors atiduoda tą patį šilumos kiekį“, - sakė G.

„Pertvarkant šildymo sistemą, radiatorius reikės demontuoti. Todėl tai būtų gera proga viską sutvarkyti vienu metu, kad nereikėtų po kokių penkerių metų keisti ir radiatorių“, - patarė A.

Mokslininkai negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, kurie radiatoriai geresni: plieniniai ar ketaus? Tiek plienas, tiek ketus turi savų privalumų ir savų trūkumų.

„Daugiau privalumų gal turi plienas, nes jis yra lengviau transportuojamas, montuojamas. O ketus yra ilgaamžiškesnis, bet sunkus ir galbūt lengviau pažeidžiamas - jeigu nukristų, ant jo gali atsirasti įtrūkimų. Be to, senieji ketaus radiatoriai yra labiau inertiški. Jie lėčiau reaguoja į temperatūros pokyčius bute. O plieniniai - laidesni šilumai, mažiau jos akumuliuoja ir greičiau tą šilumą atiduoda. Todėl, galvojant apie energijos taupymą ir efektyvų, greitesnį valdymą, plieniniai radiatoriai turi daugiau privalumų“, - komentavo A.

Vamzdynų keitimas

Perdarinėjant sistemą iš vienos į kitą, vamzdynai bus keičiami neišvengiamai. Kitu atveju, ar, renovuojant esamą sistemą, keisti vamzdynus ar ne, A.

„Jeigu pastatas yra šiltinamas ir renovuojamas, tai šiek tiek keičia šilumos vartojimą butuose. Tada nereikia tokios galios prietaisų, kaip anksčiau, - užtenka mažesnio skersmens vamzdyno. Todėl palikti seną vamzdyną gal nebūtų geras variantas.

Šilumos punktas

„Šilumos punktas turi būti automatizuotas, galintis reaguoti į aplinkos pokyčius ir būti nesudėtingai reguliuojamas. Jame turi būti plokštelinis šilumokaitis, kuris atskirtų lauko tinklų ir pastato šildymo sistemas vieną nuo kitos. Taip namo šildymo sistema būtų apsaugota nuo slėgio svyravimų lauko tinkluose ir būtų galima palaikyti mažesnį slėgį, tokiu būdu pailginant pastato šildymo sistemos eksploatavimo laiką. Moderni pastato šildymo sistema su automatiniu nepriklausomo jungimo šilumos punktu sudaro galimybę integruoti papildomą išorinį atsinaujinančiųjų išteklių šilumos šaltinį, pavyzdžiui, saulės kolektorių ar šilumos siurblį“, - paaiškino dr. G.

Dr. A. „Šilumos punktai daugumoje pastatų jau yra senokai pertvarkyti. Čia naudojami šilumokaičiai ir siurbliai. Tačiau jeigu pasikeičia visas pastato šilumos suvartojimas, šiek tiek kinta parametrai: gali sumažėti sistemai reikalingo vandens kiekis, galbūt šiek tiek pasikeisti temperatūros režimai. Jeigu punktas yra puikios būklės, manau, jį būtų galima kažkaip pritaikyti, jeigu vis dėlto jis senokas, tai reikėtų siurblius pakeisti šiuolaikiškesniais ir taupesniais. Galima pagalvoti ir apie šilumokaičių, kurie pastatams renkami pagal galią, pakeitimą“, - rekomendavo A.

Elektra ar dujos?

Dujiniai katilai (ir SND arba alyvos sistemos) paprastai naudoja katilą kuro deginimui ir vandens šildymui. Tada šis vanduo cirkuliuoja per radiatorius arba vamzdžiais po grindimis, kad būtų galima šildyti namus.

Elektrinių šildymo sistemų įvairovė yra didesnė. Nors šiuolaikinėse dujų sistemose naudojamas centrinis katilas (iš čia ir frazė „centrinis šildymas”), elektros sistemos tradiciškai priklauso nuo atskirų šildymo prietaisų kiekviename kambaryje. Tai gali būti paprastas įjungiamas ventiliatorius ar kitas šildytuvas.

Yra didelis asortimentas gaminių: nuo akumuliacinių šildytuvų iki oro šilumos siurblių ar mažų elektrinių šildytuvų. Jie neišskiria anglies dioksido, turi mažas priežiūros išlaidas. Šiuolaikinės elektros sistemos turi išmaniuosius šildymo valdiklius. Padeda efektyviai valdyti šildymą. Tačiau kaip ir visi šildymo būdai, šis taip pat turi ir trūkumų.

Elektros vieneto kainos yra brangesnės nei dujų. Šį šildymo būdą gali būti brangu įrengti, pavyzdžiui, oro šilumos siurblius. Senesni akumuliatoriniai šildytuvai, pagaminti iki 2018 m.

Pagrindiniai hidraulinės šildymo sistemos elementai

Bet kurią hidraulinę šildymo sistemą sudaro vamzdžių sistema, šilumos šaltiniai (radiatoriai, šildomos grindys ir pan.) ir šildymo katilas. Priklausomai nuo konkrečios situacijos, šildymo sistemoje gali būti papildomų mazgų, tokių kaip akumuliacinė talpa, išsiplėtimo indas, kombinuotas/netiesioginio šildymo vandens šildytuvas ir t.t.

tags: #bustas #su #centraliniu #sildymu