Butų Kareivinių Šildymo Sistemos: Efektyvumas ir Taupymas

Nenuostabu, kad pasaulio modernėjimas apima daug sričių, statybų sektorių - taip pat. Šiuolaikiniams pastatams tampa labai svarbus energijos taupymas ir efektyvus jos naudojimas, poveikis aplinkai. Kadangi visos Europos mastu siekiama taupyti ir kuo efektyviau naudoti energiją, tai vis dažniau projektuojami tokie pastatai, kurie suvartoja labai mažai energijos arba beveik jos nevartoja. Įvertinus pastato energinį efektyvumą, pastatai klasifikuojami į mažai energijos naudojančius pastatus, ekologinius pastatus, darniuosius pastatus ir žaliuosius pastatus.

Pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, pastatai pagal paskirtį gali būti klasifikuojami į dvi grupes, t. y. gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus. Tokia pastatų klasifikavimo sistema pasirenkama tada, jeigu pastato visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis naudojama tai paskirčiai.

Svarbu, kad mažai energijos sunaudojantiems pastatams būtų būdingos tam tikros savybės:

• Pastato forma būtų kompaktiška.
• Atitvaros - kokybiškai apšiltintos ir sandarios.
• Šiluminiai tilteliai sumažinti tiksliai sudūrus konstrukcijas.
• Tiesiogiai naudojama saulės energija pro langus.
• Laikinai apšiltinami langai naktį naudojant langines ar žaliuzes.
• Naudojama vėdinimo sistema su šilumogrąža.
• Paprastai reguliuojama šildymo sistema.
• Aktyviai naudojama saulės ir vėjo energija (vandens šildymas saulės kolektoriuose, saulės fotoelementai ar vėjo jėgainė elektros energijai, šilumai gaminti).
• Taupiai naudojama elektros energija (A ir aukštesnės energinio efektyvumo klasės buitinė įranga, energiją taupančios lemputės, maksimalus natūralaus apšvietimo naudojimas ir t. t.).

Kitaip šie pastatai vadinami pasyviaisiais pastatais - tokiais, kuriuose komfortiška temperatūra gali būti palaikoma visus metus ir tam tereikia minimalių energijos sąnaudų. Ekologiniams pastatams, o ypač jų architektūrai, būdingi atitinkami techniniai parametrai ir medžiagų savybės, nulemiančios statinio kokybę. Darnieji pastatai - tai statiniai, kurių statybos vyko pasitelkus tvaraus planavimo ir projektavimo principus.

Esminiai darnaus statinio kriterijai:

• Tinkamas pastato vietos, orientacijos, užbėrimo gruntu parinkimas, siekiant sutaupyti neatsinaujinančius energijos išteklius.
• Saulės ir vėjo naudojimas didžiajai daliai energijos poreikių patenkinti.
• Žaliųjų (neteršiančių ir galimų perdirbti ar perdirbtų sąnaudų, kurių gamybai reikia mažai energijos) medžiagų ir produktų naudojimas.
• Taupus pastato projektavimas - efektyvus energijos, vandens vartojimo, šildymo, vėsinimo, vėdinimo sistemų, apšvietimo valdymas.

Žalieji pastatai turi atitikti tam tikrus kriterijus: būti energiškai efektyvūs, naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, turi būti įvertintas jų tiesioginis ir netiesioginis poveikis aplinkai, užtikrinamas išteklių saugojimas, perdirbimas ir vidaus aplinkos kokybė.

Pastaraisiais metais didėjant pastatų energinio efektyvumo reikalavimams, netylant diskusijoms apie globalinį atšilimą ir tvarią plėtrą, efektyviai energiją naudojančiais statiniais domimasi vis dažniau ir vis labiau.

Šildymo Sezono Aktualijos ir Renovacija

Prasidedant šildymo sezonui Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) primena, kad renovacija yra patikimiausias šildymo išlaidų mažinimo būdas ir ragina pasinaudoti galimybe gauti valstybės paramą daugiabučių ir individualių namų atnaujinimui. Šilumos tiekimo įmonių duomenimis, senų, prastos būklės daugiabučių gyventojų sąskaitos už šilumą maždaug 2 kartus didesnės nei renovuotuose. Tyrimai rodo, kad nerenovuoti daugiabučiai šalčiausiais mėnesiais suvartoja dvigubai ir daugiau šilumos nei atnaujinti.

„Pagal gerąsias praktikas modernizuotų daugiabučių gyventojų išlaidos šildymui iki 50-60 proc. mažesnės nei analogiškų nerenovuotų. Daugelis Lietuvos daugiabučių senesni nei 1993 m., jų inžinerinės sistemos susidėvėjusios, langai, durys, sienos nesandarūs, todėl šiluminės energijos pralaidumas iš vidaus į išorę yra didelis. Apšiltinus pastatus, pakeitus langus, įstiklinus balkonus, jis žymiai sumažėja.

Pasak G. Burbienės, šalyje yra daugiau nei 300 tūkst. seniau statytų individualių gyvenamųjų namų, kurių šildymui sunaudojama daug energijos ir juose gyvenantiems žmonėms už šilumą tenka mokėti dideles sumas. Nustatyta, kad pastato sienų apšiltinimas padeda sutaupyti apie 38 proc. šiluminės energijos, stogo - 11 proc., daugiabučio langų pakeitimas ir balkonų įstiklinimas - 30 proc. Nuo to tiesiogiai priklauso išlaidos pastato energijos reikmėms.

Efektyviai veikiantis ir modernizuotas šilumos punktas gyventojams gali sutaupyti bent 15 proc. Kvietimui „Daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimas (mažoji renovacija)“ skirta 20 mln. eurų, paraiškas galima teikti iki 2025 m. Jos metu seni šilumos punktai keičiami naujais, automatizuotais, įrengiant automatinius balansinius ventilius suderinamos ir optimizuojamos šildymo sistemos.

Valstybės parama taip pat skiriama radiatorių, vamzdynų keitimui, individualių šilumos apskaitos prietaisų ar šilumos daliklių sistemai, išmaniosioms apskaitoms. Iki spalio 30 d. dar galima teikti paraiškas gauti valstybės paramai daugiabučių atnaujinimui naudojant skydus. Pastatų atnaujinimas skydais ne tik padidina jų energinį efektyvumą, sumažina šildymo išlaidas, bet ir žymiai pagreitina renovacijos procesą, nes sumažėja darbų apimtis, naudojant skydus, renovacija gali vykti bet kuriuo metų laiku.

Visą spalio mėnesį dėl kompensacinių išmokų kviečiami kreiptis gyventojai, nuosavybės teise valdantys vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties namą. Antrą kartą šiais metais paskelbtam kvietimui iš Klimato kaitos programos skirta 10 mln. eurų. Didžiausia galima kompensacinė išmoka vienam namo atnaujinimo projektui siekia 14,5 tūkst. eurų. Su šiuo kvietimu pristatoma naujovė - fiksuota paramos suma už 1 kv. m. Tai sudarys galimybes gyventojams palyginti rinkos pasiūlymus ir pasirinkti kokybiškiausią, lūkesčius labiausiai atitinkantį variantą.

Alternatyvūs Šildymo Būdai

Naujos technologijos vis labiau skinasi kelią ne tik tradicinėje informacinių technologijų srityje ar, pavyzdžiui, automobilių pramonėje, bet ir gana inertiškoje, ilgalaikiais sprendimais pagrįstoje šildymo srityje. Vienas iš vis dar naujoviškais laikomų šildymo būdų yra geoterminis šildymas, kurio esmė - šilumos paėmimas iš aplinkos (aprašomu atveju - iš grunto) šilumos siurbliu ir jos tiekimas patalpoms šildyti. Nepaisydami gana didelės pradinės investicijos į sistemos įrengimą, šį šildymo būdą renkasi vis daugiau namų statytojų.

Dažniausiai alternatyvių šildymo būdų ieškoma ten, kur nėra galimybės įsirengti tradicinius. Šildytis elektra brangu, o kapoti malkas, kūrenti katilą, tampytis su granulių maišais taip pat nenorite, nes esate nuo 8 iki 17 val. mieste dirbantis žmogus, ir neturite tam nei noro, nei laiko. Be viso to, jūsų žmona, užvaldyta laiko dvasios, dar ir pamišusi dėl ekologijos. Atsakymas - rasti šildymo būdą, kuriam nereikėtų vesti specialios infrastruktūros, kuriam nereikėtų skirti itin daug jūsų asmeninio laiko ir jėgų, be to, kuris būtų dar ir ekologiškas.

Įrengiant „gruntas-vanduo“ tipo šilumos siurblį, jūsų sklype turi būti įrengtas šilumos surinkimo kolektorius. T. y. Kad jūsų pastatui užtektų iš žemės surenkamos šilumos, skaičiuojama, kad horizontalus kolektorius turėtų užimti apytikriai dvigubai didesnį plotą nei jūsų namo šildomas plotas. Tad, norėdami įsirengti horizontalų kolektorių, turite turėti pakankamo dydžio sklypą. Kolektorius jame įrengiamas 1-1,2 m gylyje (žemiau įšalo lygio). Jei pakankamo ploto neturite, galima įrengti vertikalų kolektorių.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad horizontalaus kolektoriaus įrengimo kaina gali būti apie 2-2,5 tūkst. eurų mažesnė už vertikalaus. Gerokai pigiau ir paprasčiau įrengiami „oras-vanduo“ tipo šilumos siurbliai, tačiau jie nėra pajėgūs apšildyti patalpų, kai lauke spengia šaltis.

Tačiau ir įsirengiant „gruntas-vanduo“ tipo geoterminį šildymą visuomet būtina prisiminti, kad jis veikia tik esant elektros energijai. Jai dingus, išsijungs ir jūsų šildymo sistema. Todėl būtina pasirūpinti alternatyviu elektros energijos šaltiniu (pavyzdžiui, generatoriumi) arba turėti alternatyvų šilumos šaltinį (pavyzdžiui, kietojo arba skystojo kuro katilą).

Geoterminis šildymas geras tuo, kad juo gaunama šiluma beveik nieko nekainuoja. Aišku, jei neskaičiuosime sistemos įrengimo bei priežiūros išlaidų. Kainuoja tik elektra, kuri reikalinga, kad sistema veiktų ir kad kompresoriumi padidinus šilumnešio slėgį pagamintų apie vieną ketvirtadalį į radiatorius paduodamos šilumos. Tačiau, jei į kilovatvalandės kainą įskaičiuosime ir sistemos įrengimo bei priežiūros išlaidas, tuomet šis šildymo būdas jau nebeatrodys toks pigus.

Jei skaičiuosime, kad 10 kW galios geoterminio šildymo sistemos ir jos įrengimo apytikrė kaina yra apie 12-13 tūkst. eurų, tai, pridėjus priežiūros išlaidas ir išdalijus jas 10 metų, pirmuosius šešetą ar septynetą metų geoterminis šildymas gali atsieiti brangiau netgi už šildymą elektra. Aišku, dar yra šilumos siurbliai, veikiantys pagal principus „oras-vanduo“ (kai šiluma paimama iš aplinkos oro) ir „vanduo-vanduo“ (kai šiluma paimama iš greta esančio vandens telkinio). Tačiau pirmasis yra šiek tiek labiau priklausomas nuo lauko oro sąlygų ir šimtu procentų neužtikrina šilumos poreikio (bent jau karštam vandeniui ruošti), o antrajam reikia, kad šalia būtų vandens telkinys.

„Oras-vanduo“ tipo šilumos siurbliai efektyviai veikia, kai lauko oro temperatūra yra apytikriai +7 °C. Tuo tarpu siurbliais „gruntas-vanduo“ galima užtikrinti tiek viso pastato šildymo, tiek karšto vandens ruošimo poreikį. Svarbu pasirinkti pakankamos galios įrangą.

Toliau vardijant geoterminio šildymo pranašumus, reikia įvertinti ir tai, kad prie jo nereikia būti „prisirišus“ kaip prie malkomis kūrenamo katilo. Jūs galite išvykti į kalnus slidinėti ar pasiilginti vasarą prie Viduržemio jūros nebijodami, kad jūsų sistema užšals ir sutrūkinės. Jums nereikės kapoti, nešioti, sandėliuoti malkų ir mokėti už jas iš karto. Mokėsite tik pasibaigus mėnesiui ir tik už tiek elektros kilovatvalandžių, kiek sunaudojote. Jums negrės gaisro, sprogimo ar apsinuodijimo smalkėmis pavojus, nes sistemoje nevyksta jokių degimo procesų. Ir dar vienas rimtas pranašumas - namui nereikės kamino. Jam skirtus pinigus galėsite sutaupyti kitoms reikmėms.

Iki šių laikų pats pigiausias ir dėl to bene populiariausias šildymo būdas yra šildymas malkomis. Ypač, jei yra galimybė pigiau ar apskritai nemokamai (pavyzdžiui, iš savo miško) gauti malkų. Mūsų šalies gyventojai mano, kad šis patalpų šildymo būdas ir kainuoja tiek, kiek kainuoja malkos. Ir beveik niekada neskaičiuoja, kiek kainuoja malkų paruošimas, jų atvežimas, sandėliavimas ir kūrenimas.

Šis šildymo būdas yra geras ir priimtinas vietovėse, kur žmonės negyvena labai tankiai, t. y. kaimo vietovėse ar nedidelėse gyvenvietėse, kur nėra galimybių atvesti centralizuoto šilumos tiekimo ar dujų vamzdynų. Tačiau šis būdas nėra labai geras miesto teritorijoje dėl taršumo. Kuras sudega ne visiškai ir į aplinką išmetama gana daug kenksmingų teršalų, kurie draikosi čia pat kieme ar kaimynų kiemuose.

Kūrenant kietojo kuro katilus, juos reikia nuolat prižiūrėti, kad neužgestų, dažnai papildyti įkrovas - žmogus tampa „pririštas“ prie namo ir negali ilgesniam laikui atsitraukti nuo kūrenimo darbų. Žmonės, kurie teikia prioritetą patogumui, renkasi namus šildyti dujiniais katilais. Tai patogus, tačiau gana brangus šildymo būdas. Patogus jis tuo, kad vartotojui nereikia pačiam atlikti kūriko darbo, nereikia rūpintis malkų paruošimu ar sandėliavimu.

Be to, pasirinkęs dujinį katilą, žmogus yra laisvas. Tačiau patogumas kainuoja. Esant dabartinei dujų kainai, šildymas dujiniu katilu yra gerokai brangesnis už šildymą malkomis. Tiesa, šildymas deginant gamtines dujas įmanomas tik ten, kur atvestas dujotiekis ir kur yra galimybė prie jo prisijungti. Tačiau jau atsiranda technologijų, kurios leidžia sumontuoti suskystintųjų naftos dujų sistemas prie individualių namų ir šildymui bei karštam vandeniui ruošti naudoti dujinius katilus.

Tai - nepriklausomos dujų tiekimo sistemos, kuriose dujos tiekiamos iš balionų, dedamų į spintą, sumontuojamą šalia namo. Dujos iš šių balionų tiekiamos tiek į katilą, tiek ir į dujinę viryklę. Dujų spinta sumontuojama šalia namo, o ne jo viduje, tad, net ir atsiradus dujų nuotėkiui, į namą jos nepaklius. Investicijos į tokią dujinio šildymo sistemą būtų panašios, kaip ir į bet kurią kitą šildymo sistemą, ir priklausytų nuo jūsų namo dydžio bei pageidaujamų šildymo įrenginių.

Beveik toks pat patogus kaip dujinis šildymas yra šildymas granules deginančiais katilais. „Beveik toks pat patogus“ sakome dėl to, kad granulėmis kūrenamą katilą dažniausiai pakanka įkrauti vieną ar du kartus per savaitę ir likusį laiką galima mėgautis jo gaminama šiluma. Tačiau žodelis „beveik“ sakomas ne be reikalo. Įsirengę namuose granulinį katilą, būtinai turime pagalvoti ir apie vietą (patalpą) granulėms sandėliuoti.

Be to, granules jau reikia susinešioti ir į katilo bunkerį įkrauti savo rankomis. Taip pat tenka kartkartėmis išvalyti ir pelenus. Tiesa, kitaip nei malkomis kūrenamame katile, granulėmis kūrenamuose katiluose pelenų susidaro nedaug. Taigi, žiūrint iš vartotojo patogumo pozicijų, granulėmis kūrenami katilai būtų kažkas tarp malkomis kūrenamų ir dujinių katilų. Eksploatacijos kainos požiūriu, granulinis katilas yra komfortiškesnis nei įprastas kietojo kuro katilas, tačiau jam reikia didesnių pradinių investicijų, o kuras yra brangesnis. Kuro kainos požiūriu, granulėmis kūrenami katilai artimesni dujomis kūrenamiems katilams.

Bene patogiausias, tačiau ir brangiausias šildymo būdas yra šildymas elektra. Elektra - tai tokios rūšies energija, kurią gali naudoti daugybė šildymo įrenginių - elektriniai radiatoriai, įvairių tipų šildytuvai, šilumos siurbliai, infraraudonųjų spindulių ir joniniai šildytuvai ir t. t.

Norint įsirengti elektrinius šildymo įrenginius, prasideda ištisa skaičiavimo ekvilibristika. Galimi labai įvairūs šildymo įrenginiai ir įvairūs jų įrengimo būdai. Vienas bendras dalykas, siejantis juos visus, - valdymo patogumas. Be abejo, Lietuvoje šildymas įvairiais elektros įrenginiais kol kas yra labai brangus malonumas, nes, kaip skaičiuojama, 60 m2 ploto butui apšildyti (laikant apie 20 laipsnių patalpų oro temperatūrą) reikėtų mokėti apie 130-160 eurų per mėnesį, atsižvelgiant į tai, kokia lauko oro temperatūra. Didesnio ploto individualaus namo apšildymas kainuotų dar daugiau.

Dar viena santykinai nauja šildymo idėja yra infraraudonųjų spindulių šildymas. Šios įrangos pardavėjai sako, kad įsirengti tokią šildymo sistemą gana pigu. Pasak jų, šildymo plokštės su įrengimu kainuoja apie 3 tūkst. eurų. Tačiau, jei šis šildymo būdas taip veikia daiktus, tai jis neišvengiamai veikia ir žmones. Viešojoje erdvėje galima rasti informacijos, kad ilgiau pabuvus patalpoje, kurioje įdiegtas infraraudonųjų spindulių šildymas, imamas justi nuovargis, oda gali išsausėti, kilti kitų problemų. Galima pajusti, kad vienas jūsų šonas šyla, kitas - šąla.

Energetikos ekspertai gerų žinių neturi. Brangsta visų rūšių kuras, nors vasarą visuomet būdavo priešingai. Kokios dujų, biokuro, mazuto kainos bus artėjantį šildymo sezoną - sunku ir prognozuoti, bet kad jos tikrai nebus mažesnės nei dabar, niekas neabejoja. O tai vėl reiškia didesnes sąskaitas už šilumą.

Todėl AB „Klaipėdos energija“ ragina imtis visų įmanomų priemonių šilumos taupymui ir kreipėsi į Klaipėdos daugiabučių administratoriams su pasiūlymu kuo greičiau atlikti dalinę renovaciją - pakeisti elevatorinius šilumos punktus į automatizuotus. „Dar yra galimybė spėti į nuvažiuojantį renovacijos traukinį ir kuo skubiau atnaujinti senus šilumos punktus. AB „Klaipėdos energija“ daugiabučių namų administratoriams nusiuntė sąrašus, kuriuose išvardinti namai neturintys automatizuotų šilumos punktų, ir ragina nedelsiant organizuoti minimų daugiabučių gyventojų susirinkimus bei pasiūlyti jiems pasikeisti seną elevatorinį mazgą į naują šilumos punktą.

Valstybė kompensuos iki 80 proc. Energetikai akcentuoja, jog santykinai nebrangus ir greitai įvykdomas šildymo sistemų patobulinimas - šilumos punkto pakeitimas iš elevatorinio į automatizuotą - yra dosniai remiamas valstybės. Šių metų birželio pabaigoje Seimas pritarė įstatymo pataisoms, jog Lietuvos valstybė nuo šiol kompensuos nebe 30, o iki 80 proc.

Ankstyvą rudenį ar pavasarį, kai saulė prikaitina vidaus patalpas, namai su elevatoriniais šilumos punktais neturi galimybės greitai sumažinti į namą vamzdynais tiekiamos šilumos srautą. Mat šiam procesui būtinas žmogus - prižiūrėtojas, rankiniu būdu turintis sukioti sklendę pagal lauko temperatūrą.

Šildymo sistemas prižiūrinčios bendrovės neturi tiek žmonių, kad kelis kartus per dieną siųstų specialistus sukioti sklendžių, todėl nustatoma vidutinė temperatūra. Bet tai nėra nei ekonomiška, nei komfortiška: dieną gyventojų butuose per karšta, radiatoriai pleška, brangi šilumą leidžiama per atvirus langus, o šildymo sąskaitos - didžiulės.

Kareivinių Šildymo Sistemos: Iššūkiai ir Sprendimai

Maždaug taip prieš porą metų buvo šlovinamas restauruotas caro laikų kareivinių pastatas Žemuosiuose Šančiuose, A.Juozapavičiaus prospekte. Tuomet džiūgauta, kad savivaldybė privatiems investuotojams pardavė buvusių kareivinių pastatą ir kad rekonstruotas namas bus modernus, bet kartu išlaikys ir paminklosaugininkų reikalaujamą autentiškumą.

Tačiau praėjus porai metų po rekonstrukcijos pradeda aiškėti, kad iš išorės gražiai atrodantis pastatas viduje liko supelėjęs. Po nepriklausomybės atgavimo išsikėlę sovietų kariai kareivines Šančiuose paliko, švelniai tariant, ne itin idealios būklės. Jose buvo viskas, ko reikia namams: stogas, šildymo sistema, kanalizacija, sveikos sienos.

Tačiau nepriklausomybės laikotarpiu kareivinių kvartalas nukentėjo labiau nei per pasaulinius karus, išskyrus tuos pastatus, kuriuos į savo rankas perėmė Krašto apsaugos ministerija. Patekę į Valstybės turto fondo ir Kauno savivaldybės rankas pastatai buvo apleisti iš išplėšti tiek, kad kai kuriuose jų liko tik mūro sienos ir pertvaros. Tokie namai bėgant metams po atviru dangumi supelėjo.

Nupirktą pastatą verslininkai restauravo, įrengė jame butus, kuriuos siūlė pirkėjams, apibūdindami kaip idealų būstą. Tačiau į namą gyventi įsikraustę gyventojai susidūrė su problemomis, apie kokias net negalėjo pagalvoti. Kaunietis Julius Čiegis butą su dailine apdaila nusipirko prieš porą metų. Už kvadratinį metrą jis mokėjo po 2,4 tūkst. litų – tuo metu nedidelę sumą už namus, kurių, kaip atrodė, galėjo pavydėti daugelis. 70 kvadratinių metrų butas užima du aukštus.

Vyras į nusipirktą būstą neskubėjo įsikelti, nes pirma norėjo namus įsirengti pagal savo poreikius. Tačiau prieš pusmetį atsikraustęs, jis buvo priverstas jau du kartus remontuoti butą. Iš nutinkuotų sienų pradėjo lysti pelėsiai, jie iškėlė net ąžuolines grindis. Pelėsius J.Čiegis bandė naikinti pasitelkęs specialias priemones, tačiau ir tai nepadėjo – pelėsiai namuose ir toliau sėkmingai „puošia“ sienas ir grindis.

Vyras teigė papildomai buto remontui per pusmetį išleidęs apie 5 tūkst. litų. „Du kartus teko remontuoti sienas ir grindis, bet niekas nepadeda, pelėsiai lenda lauk, kartu į sienų paviršių išlenda ir rūdys. Namą rekonstravę žmonės turėjo įspėti, kad taip gali būti. Girdėjau, kad toje vietoje, kur dabar yra mano butas, nebuvo stogo. Tuomet nėra ko stebėtis, kad viskas pelėja, jei čia 20 metų lijo kiaurai.

Pasak gyventojų, name apgyvendinta tik trečdalis butų, likusią dalį yra supirkę būsto perpardavinėtojai. Pradėjus aiškintis, kaip namas buvo pastatytas, išaiškėjo, kad vienas iš projekto įgyvendintojų buvo pastato bendrasavininkis architektas Žilvinas Radvilavičius. Su dar vienu verslininku jis nusipirko namą ir pasamdė statybininkus jam suremontuoti.

Statybos ekspertai teigia, kad pelėsis iš patalpų gali būti panaikinamas. Tačiau tam reikia specialių chemikalų ir apsaugoti patalpas nuo drėgmės, kad sienos galėtų išdžiūti. Specialistai teigia, kad tinkamai atlikus darbus, pelėsių buvo galima išvengti. Tačiau pastaruoju metu dažnai dar pasitaiko atvejų, kai statybų bendrovės taupo pinigus ir laiką, nesilaiko techninių reikalavimų, dėl to smarkiai nukenčia kokybė.

Restauruojant senus namus naudojamos kiek kitokios pelėsių naikinimo priemonės, nei pardavinėjamos didžiuosiuose prekybos centruose. Jos brangesnės, bet patikimesnės. Jei sienos nebus tinkamai išdžiūvusios, galima tepti visomis nuo pelėsių skirtomis priemonėmis, bet pelėsis vėl atsiras. Čia skubėti negalima ir daugelis tai žino.

Šiuo metu buvusiose Šančių kareivinėse rekonstruojami dar du pastatai. Pastatų savininkai, matantys savo pirmtakų klaidas, tvirtina sieksiantys išvengti panašių nesklandumų. Kita vertus, jie nusipirko pastatus, kurių stogai nebuvo prakiurę, tad tikėtina, kad juose pelėsis neužsiveisęs.

Neaišku, koks likimas laukia kitų apleistų Šančių kareivinių. Jų būklė dabar apgailėtina, o pelėsių žymės jau labai ryškios. Higienistai teigia, kad kai kurios jų rūšys gali būti labai kenksmingos sveikatai ir sukelti ligas.

tags: #butai #kareivinese #sildymas