Tai, kad Vilnius keitėsi, rodo ir šie faktai:
- 1879 metais Vilniuje suprojektuotas bene pirmasis vonios kambarys.
- Apie 1900 metus pirmą kartą vilniečio namuose buvo įžiebta elektros lemputė.
- Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą pradėti tiesti miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklai.
Žinoma, naujos mados ne visiems buvo pagal skonį ar pagal kišenę, o įvairūs patogumai paplito ne iškart - kai kuriais atvejais tie patogumai iki vilniečių namų keliavo gerokai ilgiau, nei penkiasdešimt metų.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip keitėsi vienos iš senamiesčio gatvių - L. Stuokos-Gucevičiaus gatvės - istorija ir gyvenimas joje XX amžiuje, remiantis to meto gyventojų prisiminimais.
L. Stuokos-Gucevičiaus gatvė (Daukanto aikštė)
L. Stuokos-Gucevičiaus gatvė XX amžiuje
Stasė B. (g. 1942) prisimena, kaip atvyko į Vilnių vaikystėje 1952 metais iš kaimo Ukmergės rajone su mama, broliu bei seserimi (karo pabaigoje žuvus tėvui). Vilniuje baigė mokyklą, Vilniaus universitetą. Profesija - matematikė. Tautybė - lietuvė.
Jos prisiminimai apie Vilnių:
Na, ką galiu pasakyti, Vilnius tada labai žiauriai atrodė. Va, kur dabar Salomėjos Nėries mokykla, tai visa Vokiečių gatvė buvo sugriauta, vieni griuvėsiai. […] Dar buvo griuvėsiai tada.
Ji pasakoja, kad šeima atsikėlė į Vilnių, nes mama negalėjo išmaitinti trijų vaikų kaime, o jos sesuo jau dirbo Vilniuje ir pakvietė ją atvažiuoti. Mama kartu su vaikais apsigyveno prie dabartinės Prezidentūros tokiam pusrūsyje, kurį nuomojo invalidas. Vėliau mama pradėjo dirbti pieno kombinate ir gavo butą Žvėryne.
Vilniaus istorijos: Vilniaus gynybinės sienos vartai, kurių neturėjo būti
Anot Stasės B., vaikams greitai apsipratusi naujoje vietoje, nors mažai lietuvių buvo. Ji prisimena, kad vaikams buvo sunku pramokti rusų kalbos ir užsienio kalbos, ypač anglų kalbos. Taip pat ji pasakoja, kad gimnazija buvo tik mergaičių, o vėliau sujungė su berniukų gimnazija.
Stasė B. prisimena, kad vaikystė ir jaunystė prabėgo pusrūsyje. Ten, kur dabar L. Stuokos-Gucevičiaus aikštė, tada paminklo nebuvo, o tokia aikštelytė. Tenai žaisdavome, kai mažesni buvom. Tuos sekretus, kaip vadindavo, darydavom. O dabar vaikai prisimena, dabar [irgi] daro.
Ji prisimena, kad tautiniu pagrindu vaikai nesipykdavo, tačiau vienas konfliktas buvo, kai sesuo su broliu išvadino berniuką banditu, nes jis metė į juos peiliuką lenktinį.
Stasės B. mama dirbdavo be atostogų, be išeiginių, per visas šventes apsiimdavo dirbti, kad tiktai gautų daugiau pinigų, kad tiktai galėtų [aprūpinti mus]. Niekada badaut neteko, čia ačiū mamai, jinai taip stengėsi, jinai gal pati neprivalgydavo, bet mes tai badauti niekad nesame badavę. Visada bent jau duonos su sviestu tai užtekdavo.
Ji prisimena, kad atsikrausčius į miesto centrą, didelio transporto nebuvo tais laikais. Dar eidavom į Kryžių kalną pavasarį rūgštynių rinkti, kai pradeda žolytės dygti, eidavom ten, ieškodavom. […] Mūsų šitoj aikštelėj [L. Gucevičiaus] šampinjonai augdavo, bet kadangi mes iš tokio krašto, tai mes tik matydavom, kad ten senukai eidavo su lazda: pakrapšto, pakrapšto ir ištraukia. Tai paskui paaiškino, - čia šampinjonas, sako.
Stasė B. pasakoja, kad būdavo didžiulis įvykis, vaikai lekia, šaukia: „Trisku pradajut, trisku pradajut“, - reiškia, rūkyta menkė. Tai čia buvo toks skanėstas, ir visi baisiai bėgdavo pirkti tos menkės ir valgyt. Jeigu miltų, tai stovėdavau per naktį eilėj prie tų miltų, visa šeimyna sustojusi, kad jau daugiau gautų miltų. Duona tokia pradžioj prasta buvo, paskui jau atsirado skanesnė, tą „Borodino“ duoną pradėjo kepti.
Ji taip pat prisimena, kad kaime liko mamos sesuo ir pusseserė, kurios tėvą vokiečių laikais kaimynai užmušė. O mama [mamos sesuo] paskui irgi labai tragiškai [žuvo], čia apie 1950 m. taip nutiko. Kūlė visas kombainas ar kuliamoji ir pristabdė tą mašiną, ir jinai padavinėjo ten javus į tą kuliamąją ir lipdama įsmuko, ir jai išrovė su visu klubu koją. Ir jinai mirė. O pusseserė liko gal dvylikos, gal trylikos metų.
Stasė B. pasakoja, kad kai atsikėlė į Vilnių, tai visa ta vieta buvo vieni griuvėsiai. Va čia, kur Salomėjos Nėries [dabartinė mokykla], jūs turbūt nežinot, Vokiečių gatvėje, tai vieni griuvėsiai ten buvo nuo Salomėjos Nėries dabartinės mokyklos, nuo Šventos Kotrynos bažnyčios, ir ten iki pat Rotušės, ten buvo vieni baisūs griuvėsiai. O paskui pradėjo griuvėsius valyti, išstatė tada visą namą ilgą per visą Vokiečių gatvę, o vidury paliko ten medžių. Iš vienos pusės gatvelė ir iš kitos. Pradžioj ten gi buvo viena gatvė, bet jau ten tų visų griuvėsių nebeatstatė, tai čia tą gatvę padarė ir tą visą namą. Ir va, Salomėjos Nėries mokyklą pastatė.
Kai mama kombinate įsidarbino, tai jau persikėlėt į butą. Visi pieno kombinato darbuotojai turėjo atidirbti. Na, visokias plytas nešioti, paduoti, pagalbinis toks darbas. Nedidelis ten tas namukas, dvylikos butų tiktai. Na, pradžioj buvo labai sunku, nes čia [pusrūsis] buvo krosnimi kūrenamas,[jis] buvo drėgnesnis, o ten centrinis šildymas. Ten buvo labai sausas oras, ne tai, kad būtų per karšta, bet labai sausas, labai neįprasta buvo, kol pripratom. Šiaip tai buvo smagu. Centrinis šildymas buvo dar tada ne bendras, ne per visą [miestą], o buvo tik mūsų name. […] Ir kūrendavo pečkurys, kartais užmigdavo ar patingėdavo, ir būdavo, kad atšąla, ar [per daug] pakaitina.
Butuose nieko nebuvo. Tiktai šaltas vanduo, jokio tualeto, tualetas tiktai kieme, nei dušų nei nieko. Eidavot į pirtį? Na, Tilto gatvėj mums artimiausia buvo. Paskui, kai mama pradėjo dirbti pieno kombinate, tai pas ją eidavom nusiprausti.
Stasė B. sako, kad Vilnius buvo nepažįstamas. Kur Tėvynes kino teatras, jau toliau buvo laukai, o dabar išsiplėtė kiek. Kur Antakalnio poliklinika jau irgi ten toliau laukai. Nieko nebuvo. Dabar kai pasižiūri, tai kur bevažiuoji, Vilniui galo nėra. Žirmūnus pradėjo statyti panašiai kaip mamos namą, apie 1960 m. kažkur tai. Tą mūsų namą pastatė ir tada pradėjo kitus. Mūsų tai mūrinis, o Žirmūnuose tai blokinius pradėjo statyti. Blokiniai dabar jau baigia griūti.
Pėsti daugiausia vaikščiojom, tuos troleibusus vėlai paleido. Pirmą, man atrodo, į Antakalnį paleido. Paskui į Žvėryną paleido. Žvėryne, kur mūsų namas buvo, gale buvo troleibusų žiedas, dabar jau toliau važiuoja. Visai pakraštys buvo. Žvėrynas - tai ten buvo tiktai mediniai namukai, didelių namų nebuvo, kaip priemiestis, taip.
Ką rasdavau [bibliotekoje]. Ten šalia buvo Mokytojų namai, Liejyklos gatvėj viršuj, […] ir tenai buvo biblioteka, iš tenai knygas imdavau, netoli visai pasiimt. Bet paskui Mokytojų namus perkėlė, kitoje vietoje, jau didelės ten patalpos, o čia tai buvo mažiukai [pastatai]. Ot, kai būdavo kokie rinkimai, tai tenai rodydavo nemokamai kinus, tai mes visi ten eidavom. [Taip] agituodavo, nors kokie ten rinkimai, kai pagalvoji, parodija. Bet vis tiek agituodavo. Ir koncertai būdavo.
Labai šito bijojom, labai, bet, laimei, mūsų tėtis nebuvo įtrauktas į tuos sąrašus. Nes tada sušaudė labai daug jų, jie organizavosi eiti į mišką. Kaime kaimynas. Jis ne prie pat gyveno, toliau, bet, matyt, nusižiūrėjo. Ir įskundė, ir ten labai daug sušaudė, nu, visą grupę, kurie ruošėsi eiti į mišką partizanauti. Ir paskui tą vargšą kaimyną rado po krūmais. Ėjo ėjo. Visi bijojo baisiausiai, ir į tuos visus rinkimus ir į tą kolūkį bandė nestot, visaip kaip bandė. Ir per susirinkimą pasislėpdavo, pabėgdavo, na, bet paskui paėmė ir surašė visus, nori nenori.
Kai prasidėjo tie vežimai, tai irgi prisimenu vasarą kaip bėgdavom slėptis, -nes pavojus. Mama labai bijojo, kadangi tėvas buvo [nušautas], kol nesužinojo, kad, matyt, neįtraukta [į tremiamųjų sąrašus]. Paskui teta nuėjo dirbti į apylinkės tarybą, tai ji sakė, kad niekur nėra pažymėta, kad tėvas ten [įtrauktas]. Bet kita bėda dar buvo atvažiavus čia [į Vilnių], kad labai kabindavosi, kad Ukmergėj policijos viršininkas irgi buvo V., kaip tėvas tokia pavarde. Brolis draugavo su tokiu rusiuku berniuku, tai jo tėvas sakė „Nu, Antanas neblogas vaikas, bet tai tėvas jo…“ Sako, ne, tėvas visiškai [ne policininkas], [jo] ir vardas kitas.
Tėvą tai nušovė naktį, atėjo, apsupo namelį ir ten prie mūsų toks upelis buvo alksnių priaugęs, tai tėvas išpuolė pro langą ir bėgo, bandė bėgti į tą upelį. Paskui, žiūri, iš upelio ateina kareiviai, tada jis laukais į kitą pusę, ir nušovė. Ir, kaip mama sako, jie [sakė]: „Sabake sabachaja smert“. Nei pasakyt jiem nieko gali, akių išdraskyt, turi tylėt. Tėvas buvo siuvėjas, niekam nieko blogo nebuvo padaręs.
Atsimenate tą laiką, kai vienu metu apie 1956 m., jūs turėjot tada gyventi [Vilniuje], kai išvažiavo dauguma lenkų? Klasiokė mano išvažiavo viena. Aš net nežinau, mes net negalvojom, kad ji lenkaitė, bet, matyt, ar abu tėvai, ar vienas tėvas buvo lenkas. Jinai čia labai vargo, labai stiprius akinius nešiodavo ir jai užsakydavo tiktai Lenkijoj, čia jai nebūdavo, prisimenu, kartą per kažkokią fizinio lavinimo pamoką kažkas netyčia užkliudė ir sulaužė akinius tuos. Jinai verkė baisiausia. Pradžioj galvojau, na, kas čia tokio, ko čia taip verkt. Ji sako, man čia niekas jų nepataisys, o be akinių jinai turbūt visai nematė. Tai gal kažkaip suklijavus bandė su jais dar vaikščioti, kol jai giminės, matyt, Lenkijoj užsakydavo ir atveždavo.
Rusiškai, daugiau tai rusiškai. Nes, sakau, lietuvių tai tiktai viena šeima dar buvo tame name. Tai visur daugiausia, taip, rusiškai. Aš sakau, kad niekad nesakydavau, kad menkę parduodavo, tik „trisku pradajut“. Ir puolam visi, būdavo, tos menkės pirkt. Nu taip, kaip vaikystė, mama dirbo, stengėsi, jai, matyt buvo, nepaprastai sunku. Jau paskui pasikalbėjom, tai pagalvoju, koks sunkus buvo jos gyvenimas.
L. Stuokos-Gucevičiaus gatvė šiandien
Šiandien L. Stuokos-Gucevičiaus gatvė yra viena iš prestižiškiausių Vilniaus vietų. Čia galima rasti įvairių parduodamų butų.
Pavyzdžiui, parduodamas 2 kambarių butas Vilniaus senamiestyje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 11. Tai - unikali galimybė gyventi prestižinėje Vilniaus vietoje, kur pro langus atsiveria nepakartojama Senamiesčio panorama.
- Vieta: L. Stuokos-Gucevičiaus g. 11, Vilnius
- Plotas: 60,32 kv. m
- Aukštas: 1/4
- Kambariai: 2
- Namo tipas: mūrinis (2004 m.)
- Šildymas: centrinis kolektorinis (reguliuojamas)
| Kambarys | Plotas (kv. m) |
|---|---|
| Svetainė | 20,32 |
| Virtuvė | 9 |
| Miegamasis | 15,12 |
| Vonios kambarys | 4,73 |
| Sandėliukas | 1,77 |
| Prieškambaris | 9 |
Taigi, L. Stuokos-Gucevičiaus gatvė per ilgą laikotarpį patyrė didelių pokyčių. Nuo sugriautos gatvės iki prestižinės vietos Vilniaus senamiestyje. Tačiau svarbiausia, kad išliko žmonių prisiminimai, kurie padeda mums suprasti, kaip gyveno žmonės šioje gatvėje XX amžiuje.
tags: #butas #guceviciaus #kina