Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje tradicinės šeimos samprata smarkiai pasikeitė. Nesusituokusių porų bendras gyvenimas praktiškai niekuo nesiskiria nuo santuoką sudariusių porų.
Jos lygiai taip pat, kaip ir susituokusios poros, susilaukia bendrų vaikų, ima bendras paskolas, įsigija nekilnojamojo turto (butą, sodybą ir kt.), ar kito materialaus ir nematerialaus turto (akcijų, reikalavimo teisių ir kt).
Įprastai visas nesusituokusių porų įgytas turtas, arba bent jau didžioji jo dalis, yra įregistruojamas tik vieno iš jų vardu kaip asmeninė vieno sugyventinio nuosavybė, nors turtas ir būna įgytas bendromis lėšomis (pavyzdžiui, automobilis, namas, butas ir kt.). Todėl tais atvejais, kai nesusituokusios poros nusprendžia skirtis, neretai tenka spręsti klausimą, kaip reikėtų padalinti tokį bendro gyvenimo metu įgyta turtą?
Šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja.
Todėl praktikoje dažnai iškyla klausimai - ar nesusituokusių bendrai gyvenančių asmenų įgytas turtas turi specialų teisinį rėžimą? Ar nesusituokusių asmenų turtas gali būti pripažįstamas bendraja daline nuosavybe? Kokios sąlygos taikomos bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų įgyto turto teisinio rėžimo kvalifikavimui?
Atsakymus dėl nesusituokusių bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio turtinių santykių niuansų galima rasti naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje.
Vytis Turonis. Konstitucinės teisės į žmogaus gyvybės apsaugą probleminiai aspektai teisėkūroje
Teismų praktika: buto pripažinimas bendra nuosavybe
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 9 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022. Nutartyje yra pateikiami svarbūs išaiškinimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nesusituokusių asmenų turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe.
Byloje sprendžiamas klausimas dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakove buvo pora ir po 7 draugystės metų atsakovė pasiėmė paskolą butui įsigyti. Įsigytas butas buvo apleistas, jame buvo atliekami remonto darbai.
Pagal formuojama teismų praktiką, nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai yra vertinami remiantis prievolių teisės normomis, o tiksliau, CK šeštoje knygoje įtvirtintu jungtinės veiklos (partnerystės) institutu.
Teismų praktikoje vertinant susiklosčiusius nesusituokusių asmenų turtinius santykius per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, buvo modifikuota CK 6.969 str. 4 d., kurioje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos. Šiame straipsnyje taip pat nurodoma, kad minėtų sutarties formų nesilaikymas daro jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį negaliojančią.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas nesusituokusių asmenų tarpusavio faktinius santykius, nurodė, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą dar turėtų sudaryti tarpusavio rašytinius susitarimus, neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, įtvirtintų CK 1.5 str.
Taigi, nepaisant CK 6.969 str. 4 d. esančios normos imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį, ar ne.
Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu kartu gyvenantys nesusituokę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių.
Svarbios sąlygos pripažįstant turtą bendra nuosavybe
Sprendžiant ginčą dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia. Tai reiškia, kad reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
Taigi vien pats gyvenimo kartu ir ūkio tvarkymo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise, t.y. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl konkrečios kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Pagal CK 6.970 str., bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais (asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan.), bet ir dalyvaujant savo darbu.
Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje.
Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį.
Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl buto, kuris įgytas notarinės formos sandoriu, sumokant nustatytą kainą. Nors konkretaus bendro gyvenimo metu įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta šio turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, ši aplinkybė yra reikšminga teismams sprendžiant dėl atitinkamo susitarimo tarp šalių turinio.
Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti bendrąja daline nuosavybe butą, kurį, šalims gyvenant kartu, sumokėjusi pradinį įnašą asmeninėmis lėšomis ir viena pasiėmusi banko paskolą, įsigijo atsakovė.
Šioje byloje ieškovas savo reikalavimo pripažinti ginčo butą bendrąja daline šalių nuosavybe negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad jis prisidėjo prie šio turto įgijimo ar jo išlaikymo (pvz., mokėtų dalį pradinio įnašo, paskolos, turto draudimo įmokų ir pan.) ar butas atsakovės vardu įregistruotas tik formaliai, tačiau įrodinėjo, kad ginčo butas buvo įrengtas (iš esmės pagerintas) ne tik atsakovės, bet ir jo asmeninėmis lėšomis, jo ir jo giminaičių, draugų darbu.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją taikytina panašius teisinius santykius - turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe - reglamentuojanti CK 3.90 str. 1 d. norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.
Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe.
Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį.
Šioje byloje kasacinis teismas vertino, kad teismams nekonkretizavus konkrečių šalių įnašų į nesusituokusių asmenų turto pagerinimą vertės, taip pat bendro ginčo turto vertės padidėjimo, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, išvada dėl nesusituokusių asmenų turto bendrosios dalinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota.
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai taikė lygių partnerių įnašų prezumpciją. Šalys į bylą teikė konkrečius įrodymus, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš jų įnašą į turto pagerinimą, dėl to prezumpcijos taikymas šiuo atveju paneigė rungimosi principą civiliniame procese.
Advokato komentaras: gyvenimas kartu - svarbus faktorius
Advokatas Gediminas Žlioba pranešime žiniasklaidai sako, kad bylose, kuriose sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą.
„Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys, bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, yra nelogiškas. Todėl pagal suformuotą teismų praktiką jungtinės veiklos susitarimu gali būti laikomas nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge. Ypač, jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus. Taip pat - ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis, savo darbu ir panašiai. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę“, - sako G. Žlioba.
Atsižvelgiama ir į įdėtą darbą
Tokio pobūdžio bylose vertinama, ar ikisantuokinį turtą buvo siekiama įgyti šeimos poreikių tenkinimui. Vien tai, kad, pavyzdžiui, vyro turtinė padėtis ir gaunamos pajamos visą laikotarpį, kol šalys gyveno kartu, buvo žymiai didesnės, nesudaro pagrindo pripažinti, kad moteris neprisidėjo prie ginčijamo turto sukūrimo, jeigu moteris gimdė vaikus ir dėl vaikų auginimo negalėjo gauti didesnių pajamų.
Šalių bendrą gyvenimą ir bendrą ūkio tvarkymą patvirtina ir ta aplinkybė, kad šalys kartu rūpinosi savo nepilnamečiais vaikais.
Pagal suformuotą teismų praktiką turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).
„Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrąjį asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir panašiai“, - pastebi advokatas.
Nėra įrodymų - turtas bendras
Bendra nuosavybe teismas gali pripažinti ir tą turtą, kurį vienas iš sutuoktinių įsigijo savo asmeniniams poreikiams, bet jam įsigyti panaudojo daugiau bendrų lėšų nei savo.
Pasak G. Žliobos, pažymėtina, kad šalies pareiga įrodyti jungtinę veiklą kuriant bendrą turtą negali būti formuluojama per griežtai, reikalaujant pateikti tam tikrus įrodymus dėl šalies dalyvavimo turto pagerinime.
„Neretai pagal bylos duomenis negalint nustatyti, kokią konkrečią dalį į bendro turto sukūrimą investavo kiekvienas iš sutuoktinių, taikytina CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta partnerių lygių dalių įnašų prezumpcija. Jeigu, tarkime, nė viena iš šalių neteikia įrodymų apie statybinių medžiagų namo bei ūkinių pastatų renovavimui ir apdailai įsigijimo, tai gali būti pagrindas išvadai, kad medžiagos ir darbai buvo vykdomi bendru sutarimu iš bendrų lėšų. Ir rinkti įrodymus, kieno lėšomis buvo atliekamas turto pagerinimas, tuo metu buvo neaktualu. Taigi, kaip matome, variantų, kai asmeninis turtas, įgytas iki santuokos, gali būti pripažintas bendru, tikrai yra, ir teismuose ši praktika tikrai nereta“, - akcentuoja G. Žlioba.
Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė
Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą galioja sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kuri reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.
Civiliniame kodekse yra pateiktas turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, detalizavimas. Pirma, tai yra turtas (kilnojamasis, nekilnojamasis), įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu.
Antra, bendros yra pajamos, gautos tiek iš abiejų sutuoktinių, tiek ir iš vieno jų veiklos.
Trečia, jeigu abu sutuoktiniai pradėjo verstis verslu po santuokos sudarymo, bendrai jiems priklauso ir jų įsteigta įmonė bei iš jos veiklos gautos pajamos.
Tačiau jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausys po santuokos sudarymo iš šios įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas.
Ketvirta, bendras turtas taip pat yra ir pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas.
Penkta, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe Civilinis kodeksas pripažįsta pajamas bei vaisius, gautus iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto.
Taigi, sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė apima gan platų įvairaus turto ratą, todėl dalinant turtą tiek skyrybų metu, tiek sudarant sutartį dėl turto padalinimo, reikia nustatyti, koks turtas yra bendras ir todėl turi būti dalinamas.
Asmeninė sutuoktinių nuosavybė
Sutuoktiniai turi ne tik bendro, bet ir asmeninio turto, kuriuo gali naudotis, valdyti bei disponuoti, nepriklausomai nuo kito sutuoktinio valios.
Pirma, tai yra abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo.
Antra, asmenine nuosavybe yra sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.
Trečia, asmenine nuosavybe taip pat yra sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai), kas yra gan logiška ir suprantama.
Ketvirta, kalbant apie intelektinę nuosavybę, kaip minėta, pajamos, gaunamos iš intelektinės veiklos, yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, tačiau autorinės neturtinės teisės, intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.
Penkta, asmenine nuosavybe taip pat yra ir lėšos bei daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai.
Šešta, jeigu sutuoktinis gauna tokias ypatingo pobūdžio lėšas, kaip žalos atlyginimą ar kitokią kompensaciją už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, neturtinę žalą, tikslinę materialinę paramą ir kitokias išmokas, išimtinai susijusias tik su jas gaunančio sutuoktinio asmeniu, teises, kurių negalima perleisti kitiems asmenims, šios lėšos bus asmeninės to sutuoktinio.
Paskutinis asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas yra sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
Procesiniai aspektai
Nagrinėjant bylą teisme dėl skyrybų ar turto padalinimo, pirma nustatytina sutuoktinių turto nuosavybės rūšis. Nuo turto nuosavybės formos priklausys, kuriam sutuoktiniui tas turtas atiteks, ar turtas bus dalinamas ar ne.
Civilinis kodeksas pateikia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, kuri reiškia, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
Atsižvelgiant į šią prezumpciją, įrodinėti reikia būtent aplinkybę, kad turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise.
Atitinkamai kyla klausimas, kokiomis priemonėmis galima įrodinėti turto nuosavybės rūšį.
Civilinis kodeksas aiškiai apriboja įrodymų ratą ir nurodo, kad faktas, jog tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
tags: #butas #pripazintas #bendra #jungtine #nuosavybe