Kiekvienas, įėjęs į butą aukštomis lubomis, iškart atkreips dėmesį į jų kuriamą erdvės ir prabangos pojūtį. Architektų ir istorikų teigimu, aukštos lubos visais laikais buvo prabangos simbolis, kurio vertė matuojama daugiausia subjektyviais kriterijais. Tačiau kaip išnaudoti šį privalumą kuriant funkcionalų ir estetišką interjerą?
Aukštos lubos: prabanga ar praktiškumas?
Vien pats lubų aukštumas yra subjektyvus kriterijus. Dauguma tipinių sovietinių daugiabučių turėjo 2,45 m lubas, tad šiandienos teisinės bazės nustatytas minimalus 2,70 m aukštis daugeliui gyventojų atrodo kaip nežemos lubos. O trijų metrų lubas daugelis laikytų aukštomis.
Lubų aukštį visais laikais ribojo ekonominiai motyvai - didesnės išlaidos plytoms, tinkui, konstrukcijoms ar langams statybų metu ir brangesnis šildymas ar vėdinimas gyvenant. Visi supranta papildomų kvadratinių metrų kuriamą vertę ir funkciją, bet papildomas metras į aukštį, sukuriantis nebent subjektyvią emociją, daugiau šviesos ar erdvės pojūčio arba vietos dideliems paveikslams daugumai gyventojų neatrodo racionalu.
„Do Architects“ studijos partnerė Andrė Baldišiūtė komentuoja, kad aukštos lubos visais laikais buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys žmonės. Net Vilniaus Senamiestyje yra puikiai išlikęs algoritmas: pirmas aukštas buvo skirtas prekybai ar paslaugoms ir turėjo žemas lubas, antruose aukštuose gyveno ponai su aukštomis lubomis, o trečias bei kiti aukštai buvo skirti tarnams ir būdavo su žemesnėmis lubomis. Tad stereotipas, kad visi senesni daugiabučiai turi aukštas lubas, yra teisingas tik iš dalies, - jų geriausia ieškoti antrame aukšte.
„Lubų aukščio standartai pasaulyje išryškėjo industrializacijos ir modernizmo laikotarpiais, o mūsų regione - labiau Chruščiovo laikais. Buvo suskaičiuoti minimalūs žmogaus poreikiai ir atitinkamai maksimaliai suefektyvintos erdvės. Bet daugumai žmonių tai nekėlė diskomforto. Net priešingai - po karo žmonės iš provincijos patraukė į miestus, o persikėlimas iš trobelės aprūkusiomis žemomis lubomis į naują daugiabutį su elektra, tualetu ir kriaukle buvo milžiniškas kokybinis šuolis. Didikams ir ponams modernizmo ar pokario žemų lubų standartai buvo ar būtų regresas, bet apskritai visuomenė per pusę amžiaus prie jų priprato. Būtent todėl vos keliais sprindžiais už sovietinį standartą aukštesnės lubos daugumai šiandien atrodo aukštos“, - sako A.
Kalbėdama jau apie šiuos laikus ji atkreipia dėmesį, kad mūsų teisinė bazė neleidžia statyti žemesnių nei 2,7 m lubų gyvenamuosiuose pastatuose, bet ekonominė logika diktuoja tai, kad praktiškai niekas neplėtoja daugiabučių su aukštesnėmis lubomis. Tik pavieniuose premium segmento daugiabučiuose galima rasti 3 metrų lubas, kurios pripratusiems prie sovietinio 2,45 m standarto atrodo įspūdingai aukštos. Visgi, A. Ji net nebando itin aukštų lubų sieti su praktiniais aspektais - pagrindinis jų efektas yra erdvės ir prabangos pojūtis, kurį suteikia didesni šviesos kiekiai. Ten, kur aukštos lubos, paprastai būna aukštesni langai ir ilgesnės, romantiką kuriančios užuolaidos. Kartais aukštos lubos praktikoje panaudojamos stambiems paveikslams, tačiau A.
„Nors erdvės poreikis sovietmečiu buvo užgniaužtas, o dabar pasirinkimus daugeliui diktuoja finansai, žmonės vis vien svajoja apie tą aukštį ir laisvę. Tai įrodo loftai: be abejo, pigesnio būsto ieškantys žmonės juose pasidaro antresoles, bet beveik niekad neišnaudoja viso ploto. Juk būtų galima lofte tiesiog pasidaryti du aukštus, bet dauguma vis vien antresolei skiria tik apie pusę grindų ploto, o kitur išlaikoma didžiulė, aukšta, įkvepianti erdvė.
Tai, kad aukštos lubos visais laikais buvo būdingos tik didikams, patvirtina ir architektas, architektūros istorikas ir paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius. Jo skaičiavimais, XVIII a. antroje pusėje statytų Lietuvos dvarų vienos svarbiausios patalpos - valgomojo - lubų aukštis vidutiniškai siekė 4,36 m. XIX a. pradžioje dvaruose padaugėjus specializuotų patalpų ir įsitvirtinus klasicizmo skleidžiamai paprastumo estetikai, lubų vidurkis smuktelėjo iki 4,04 m, bet nuo XIX a. antros pusės iki pat XX a. pradžios, atsiradus centriniam šildymui, aristokratų namų lubos vėl pakyla vidutiniškai iki 4,37 m.
Pavieniai Lietuvos dvarai valgomuosiuose turėjo išskirtinio aukščio lubas: XVIII a. išsiskyrė Vilniaus Sapiegų rūmų Antakalnyje salė su net 7,29 m aukščio lubomis ar Nesvyžiaus rūmų salė dabartinėje Baltarusijoje su 6,42 m lubomis - šie italų architektų statyti rūmai buvo projektuojami mėgdžiojant itališkas sales, nors Italijoje tokį lubų aukštį leisdavo palankesnis klimatas. Net ir kuklesniuose mediniuose lietuviškuose dvaruose, kuriuose būta vieno aukšto salės, pvz., XVIII a.
Pasak M. Daraškevičiaus, didelis dėmesys lubų aukščiui Europos, visų pirma, Italijos, rūmų architektūroje buvo skiriamas jau Renesanso periodu. Jau tuomet idealios lubos buvo apskaičiuojamos pagal architektūros teoretikų siūlytas formules ieškant tobulų grožio proporcijų, harmonijos, o praktikoje tai - kvadrato ar stačiakampio formos kambariai. Lubų aukštis buvo ypač svarbus pagrindinėse, reprezentacinėse rūmų salėse, kuriose iki XVIII a.
„Situacija visiškai kinta XVIII a. pabaigoje, kai ėmė keistis šildymo, efektyvumo ir gyvensenos sampratos. Vietoje vienos milžiniškos salės atsirado daug specializuotų mažesnių patalpų - tik valgyti, tik miegoti, tik šokti ar pan. Mažesnėse patalpose milžiniškos lubos sukurtų šulinio efektą, todėl jos šiuo laikotarpiu natūraliai nusileido - neretai net iki 3 ar 3,5 m. Šiuo laikotarpiu ant lubų nebeliko puošybos - angelų, dievų ir kt., tačiau atsirado melsva ar balta lubų spalva, pradėta vengti atvirų sijų. Visa tai optiškai pakeldavo net fiziškai pažemėjusias lubas, atsirado daugiau jaukumo“, - pasakoja M.
Pasak jo, lubos vėl pradeda stiebtis nuo maždaug XIX a. pradžios ir ypač vidurio - šiuo laikotarpiu patobulėja šildymo technologijos, atsiranda efektyvesnės krosnys, mažos suskaldytos malkutės, vėl keičiasi mados. Tam įtakos turėjo ir sugrąžintų praeities stilių - gotikos, renesanso - estetika, reikalavusi gana aukštų lubų, kurių skliaute buvo sutelkiamas puošnus dekoras. Kylant luboms, vėl sunkėja jų dekoras, vėl atsiranda spalvotos lipdybos, tapybos. Tiesa, tuo metu dvaruose dar nebuvo elektros, erdves apšviesdavo žvakės, kurios su sietynais turėdavo būti nuleidžiamos gana žemai, kad neišdegintų medinių perdangų, - vien tai diktavo bent 3-4, o neretai ir 5 m lubų aukštį.
„Apskritai, mes šiandien aukštas lubas suprantam kaip prabangą, bet iki tarpukario tai buvo suvokiama kaip decorum - tinkamumas pagal šeimininko vietą visuomenėje ir užimamas pareigas. Tai - rašytos ir nerašytos taisyklės, apibrėždavusios, kas derėdavo pagal žmogaus socialinį statusą. Decorum principai buvo svarbūs ir architektūroje, nes vidaus ar išorės puošyba turėdavo atspindėti ir informuoti apie pastato naudotoją bei jo statusą. Galiausiai, didikų namai reprezentuodavo ne tik juos pačius, bet ir valstybę. Jei didikas yra karo vadas, vadinasi, jo namai - karo ministerija. Tad patalpos, jų puošyba turėdavo detalius aprašymus architektūros ir interjero puošybos traktatuose, o savo asmeninį skonį savininkai galėdavo demonstruoti nebent privačiuose kabinetuose“, - pasakoja M.
Istorikas taip pat atkreipia dėmesį, kad lubos visais laikais būdavo savotiška „architekto drobė“ - vienintelė vieta, kurios neužstoja baldai, gobelenai ar įvairūs buities rakandai. Dėl šios priežasties lubose buvo sutelkiama meniškiausia pastato dalis - tapyba, lipdyba, įvairūs tekstai.
Svarstydamas apie šių laikų lubas, M. „Senamiesčiuose lubų apskritai nelabai išauginsi, bet galią galima pabrėžti per plotą, medžiagas, technologijas. Tam tikri principai nekinta šimtmečiais - statusui pabrėžti tiek anksčiau, tiek dabar kviečiami, pvz., architektai iš užsienio, pasitelkiamas marmuras ar kitas akmuo iš tolimų kraštų, diegiami pažangūs inžineriniai sprendimai. Tiesa, anksčiau inžinerines sistemas dažniausiai slėpdavo sienose ar grindyse, o dabar jų labai daug suslepiama lubose - dėl šios priežasties net senuose namuose lubos pažeminamos. Žinoma, kad lubų aukštis išlieka statuso simboliu ir šiuolaikinėje architektūroje, tačiau, ko gero, jis jau ne vienintelis“, - kalba M.
Vienu nedaugelio naujos statybos projektų su išskirtinai aukštomis lubomis netrukus taps Vilniaus senamiestyje planuojamas „Vilniaus džiazas“. „Pliaterių rūmų“ projektas buvo atkūrimas ant pamatų, turėjome nemažai laisvės, todėl pirmą pastato aukštą padarėme su 4,5 m lubomis. Ir man tuomet suvirpėjo širdis, kad tai yra kažkas vertingo ir gero. Pasirodo, tokie butai buvo patys paklausiausi, gyventojai iki šiol dėkoja. Žinoma, tai visų pirma ne praktiškumas, o jausmas, emocija, erdvė svajoti, didybė. Kažkuo primena bažnyčią - juk jos visos aukštos. Aš tiesiog tuo tikiu ir manau, kad aukštos lubos pamažu sugrįš. „Vilniaus džiazo“ projektas bus visiškai nauja statyba, bet net neturėjau minties taupyti lubų sąskaita. Netgi priešingai - ieškojome išskirtinumų, o 4,5 m lubų naujuose daugiabučiuose Vilniuje, ko gero, iki šiol nebuvo“, - sako G.
Jis atskleidžia, kad, augant luboms, statybų sąmatos auga ne proporciškai, o geometrine progresija. Pavyzdžiui, su 4,5 m aukščio lubomis reikia daryti gerokai storesnes sienas, - tai ne tik didina medžiagų ir darbų sąmatas, bet ir kiek sumažina komercinę būsto kvadratūrą. „Be abejo, tokių butų pirkėjai skaičiuoja kitaip, o pastabų apie keliasdešimties eurų šildymo kainų skirtumus šioje kategorijoje nesu girdėjęs. Manau, šie žmonės galvoja, kad turėdami daugiau erdvės svajonėms ir idėjoms gali uždirbti daugiau. Tad nebijokime svajoti“, - linki G.
Senos statybos buto interjeras turi savo unikalų charakterį - aukštos lubos, erdvūs kambariai ar net autentiški architektūriniai elementai gali tapti išskirtine namų puošmena. Tačiau kartu tokie būstai neretai reikalauja kūrybiškų sprendimų, kad senos planuotės ir nusidėvėję paviršiai virstų jaukia, funkcionalia ir šiuolaikiška erdve. Senos statybos butai dažnai turi uždarus kambarius, ilgesnius koridorius ir aiškiai atskirtas zonas. Senuose butuose dažnai reikia keisti elektros instaliaciją, vamzdynus, langus ar grindis.
Kaip sukurti kokybišką senos statybos buto interjerą?
Senos statybos buto interjero kūrimas - tai procesas, kuris gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo darbų masto, pasirinkto stiliaus ir medžiagų prieinamumo. Norint pasiekti geriausią rezultatą, verta laikytis aiškios eigos. Pirmiausia svarbu įvertinti esamą buto situaciją - techninę būklę, inžinerines sistemas ir paviršių nusidėvėjimą. Toliau seka erdvės išplanavimas, kuris leis nuspręsti, ar palikti originalią struktūrą, ar ją koreguoti pagal šiuolaikinio gyvenimo poreikius. Neatsiejama dalis - grindų, sienų ir lubų atnaujinimas, suteikiantis erdvei naują išvaizdą ir komfortą. Tuomet ateina metas pasirūpinti apšvietimo parinkimu, kad erdvė būtų jauki ir funkcionali tiek dienos metu, tiek vakare. Didelę reikšmę turi ir spalvų dermė - tinkamai parinktos spalvos padeda pabrėžti būsto charakterį. Galiausiai, baldų pasirinkimas užbaigia visą procesą, suteikdamas interjerui vientisumą ir praktiškumą.
Prieš pradedant bet kokius darbus, itin svarbu atlikti išsamią esamos buto būklės analizę. Senos statybos buto remontas be šio žingsnio gali tapti neplanuotų problemų ir išaugusių išlaidų priežastimi. Įvertinimas leidžia nustatyti, kokia yra konstrukcijų, elektros instaliacijos, vamzdynų, langų, grindų bei sienų būklė. Tinkamai atlikta analizė padeda suplanuoti realų biudžetą ir darbų grafiką, o taip pat leidžia apsispręsti, ar reikia kapitalinio remonto, ar pakaks kosmetinių atnaujinimų.
Erdvės planavimas
Tinkamai suplanuota erdvė užtikrina ne tik patogų judėjimą namuose, bet ir harmoningą stilių. Virtuvės senos statybos buto interjeras neretai būna mažas ir uždaras. Jei norisi daugiau erdvės, galima sujungti virtuvę su svetaine arba valgomuoju. Senos statybos butuose svetainės dažnai yra atskiros, su dideliais langais ir aukštomis lubomis. Tokia erdvė puikiai tinka tiek klasikiniam, tiek moderniam stiliui. Ši erdvė turėtų išlikti rami ir jauki. Mažesniuose kambariuose rekomenduojama naudoti šviesias sienų spalvas, minimalistinę spintą arba drabužinę nišoje. Daugelyje senos statybos butų vonios kambariai yra nedideli. Norint juos vizualiai praplėsti, verta rinktis šviesias plyteles, didelius veidrodžius ir nišas daiktų laikymui. Šioje zonoje dažnai prarandama daug naudingo ploto. Įmontuotos spintos, pakabinamos lentynos ir geras apšvietimas leidžia koridorių paversti funkcionalia namų dalimi.
Grindų, sienų ir lubų atnaujinimas
Atnaujinant senos statybos buto interjerą, grindys, sienos ir lubos yra pagrindiniai elementai, kurie lemia bendrą erdvės vaizdą. Daugybėje senos statybos butų galima rasti kokybišką, masyvios medienos parketą. Jei jis geros būklės, verta jį restauruoti - nušlifuoti, atnaujinti paviršių alyva ar laku. Tokios grindys ne tik ilgaamžės, bet ir suteikia jaukumo. Prieš pradedant dažymą ar tapetavimą, būtina patikrinti sienų būklę - pašalinti senus sluoksnius, sutvarkyti įtrūkimus, išlyginti paviršių. Senos statybos butuose pasitaiko nelygumų ar senų dažų likučių, todėl kokybiškas paruošimas yra būtinas. Aukštos lubos - vienas gražiausių senos statybos butų privalumų. Jei lubos lygios ir be pažeidimų, jas pakanka perdažyti. Jei yra įtrūkimų ar senų lipdinių, verta juos restauruoti arba pakeisti naujais dekoratyviniais elementais.
Apšvietimas
Apšvietimas yra vienas iš svarbiausių interjero elementų, galintis visiškai pakeisti erdvės nuotaiką ir funkcionalumą. Tad, senos statybos buto renovacija neapsieina be apšvietimo planavimo, kuris dažnai būna sudėtingesnis dėl esamos elektros instaliacijos ar aukštų lubų. Vienas iš efektyviausių būdų - kurti kelių sluoksnių apšvietimą. Pagrindinis šviesos šaltinis užtikrina bendrą patalpos apšvietimą, akcentinis padeda išryškinti konkrečias detales (meno kūrinius, architektūrinius elementus), o dekoratyvinis kuria jaukumą. Virtuvėje ir darbo zonoje verta naudoti kryptinius šviestuvus arba LED juostas po spintelėmis - tai užtikrina gerą matomumą ir patogumą.
Spalvų paletė
Spalvos turi didžiulę įtaką tam, kaip jaučiamės savo namuose, todėl jų pasirinkimas yra itin svarbus kuriant senos statybos buto interjerą. Jeigu butas erdvus ir šviesus, galima drąsiau rinktis sodresnius tonus - gilias mėlynas, samanų žalią, prigesintą terakotą ar burgundišką raudoną. Mažesniems senos statybos butams rekomenduojamos šviesesnės spalvos - kreminė, balta, šviesiai pilka ar pasteliniai atspalviai. Norint sukurti vientisą vaizdą, spalvų paletę verta iš anksto suderinti visoms patalpoms - taip butas atrodys darnus ir harmoningas.
Baldų pasirinkimas
Baldų pasirinkimas yra vienas svarbiausių žingsnių, formuojant senos statybos buto interjerą. Pirmasis įspūdis apie namus dažnai susiformuoja vos įžengus pro duris, todėl prieškambario baldai turėtų būti ir funkcionalūs, ir estetiški. Svetainė - tai erdvė, kurioje dažniausiai priimami svečiai ir leidžiamas laisvalaikis. Senos statybos butuose svetainės būna erdvios, su aukštomis lubomis, todėl galima rinktis didesnius minkštus baldus. Miegamajame svarbiausia - komfortiška ir kokybiška lova. Tokiai erdvei puikiai tinka miegamojo lovos su čiužiniu, kurios užtikrina sveiką poilsį ir dera prie įvairių interjero stilių. Virtuvėje svarbiausia ergonomiškas baldų išdėstymas. Šioje patalpoje baldai turėtų būti atsparūs drėgmei ir lengvai prižiūrimi.
Interjero pavyzdžiai
OM DESIGN studijos interjeras
OM DESIGN studijos interjero dizainerė turėjo užduotį dviejų kambarių bute atrasti vietos trečiam - 3 metų dukros kambariui. Tai padarė sujungusi svetainę su virtuve, ir atskyrusi po kambarį tėvams ir dukrai. Leidžiu sau spėti, jog butas tikrai nėra naujos statybos (iš vaizdo už lango, plytų sienų ir radiatorių po langais ). Greičiausiai čia bus atliktas kapitalinis remontas.
Net nežinau nuo ko pradėti, nes kiekvienas buto kampelis turi savo žavesio! Virtuvė - itin kompaktiška ir ryški. Mane nustebino faktas, jog prie ilgosios sienos nėra pakabinamų spintelių, bet gal ir buvo tokia mintis - jas slėpti mažiau matomoje sienoje, o iš svetainės zonos labiau matyti žaismingą sieną. Taip pat įdomus sprendimas virš šios zonos naudoti pakabinamus šviestuvus. Na, o plytų siena čia lyg vyšnia ant torto!
Valgomojo zona - taip pat labai kompaktiška ir žavi ant sienos esančia paveikslų galerija bei originaliu pakabinamu šviestuvu. Svetainė pasirodė jau kiek modernesnė šiek tiek su industrinio stiliaus prieskoniais, bet vis tiek itin jauki. Net neabejoju, jog bemaž pusė dozės jaukumo priklauso augalams, kuriuos tik spėk skaičiuoti ir įvairiaspalvė tekstilė.
Nežinau, ar tas veidrodis juodais rėmais yra tik veidrodis, ar stumdomos durys (gal jos uždaro koridoriaus zoną), bet jis čia puikiai tinka ne tik dėl erdvės didinimo, bet ir estetiškai. Prieškambaris, nors ir turintis nemažai tamsių spalvų, atrodo tikrai patraukliai ir dinamiškai. O tos mėlynos durys koks grožis!!! Pasigedau rūbų spintos, tad spėju, jog ji už natūralaus medžio stumdomų durų, kurios matosi vienoje nuotraukoje (nes už mėlynų durų greičiausiai yra tualeto patalpa ir vonios kambarys).
Miegamasis - dar viena jaukumo, natūralumo ir industrinių detalių bomba. Jau ta medinė siena už lovos... Įsimėlyjau vos tik pamačiusi. Va ir spintos durys suderintos (atrodo lyg lentos), ir balkonas jaukiam pasisėdėjimui įrengtas. Jeigu tai būtų butas trumpalaikei nuomai, neabejotinai ten apsistočiau!
Dukros kambaryje karaliauja erdvė, geltona ir pilka spalvos ir žaislai. Puikiai viena su kita derančios spalvos, kurios tinka ir paaugliui, ir suaugusiam. Žinoma, ateityje reiktų pakeisti žvaigždėtus tapetus ir vaikiškas detales, bet toks spalvinis derinys - labai universalus.
Tualeto patalpa - maža ir tiesiog rėkte rėkia, jog čia nuobodu nebus. Tuo tarpu vonios kambarys, man asmeniškai, keliantis mažiausia emocijų, nes atrodo šaltas ir tarytum vienintelis kambarys, kuris neremontuotas. Sunku pasakyti, ar plytelės naujos, ar ne, bet dušo durys labai "nupigino" visą vaizdą.
Bet kokiu atveju šis butas yra puikus pavyzdys, kaip nebijant spalvų ir turint drąsos, galima sukurti dinamiškus, jaukius ir gyvenamus namus, kurie tarnaus jums, o ne atvirkščiai.
Butas Kaune
Naujos statybos name Kaune įrengtas butas skirtas asmenybei, gyvenančiai šiuolaikiniu ritmu, bet vertinančiai klasiką. Projekto autorė stengėsi, kad namai atitiktų šiuolaikišką jauno žmogaus dvasią, kartu pasižymėtų autentiškomis detalėmis, todėl mėgino rasti sąlyčio taškų tarp modernaus ir klasikinio stiliaus bei santūrios ir romantiškos nuotaikos. 42 kv. m. Buto interjeras sukurtas remiantis modernaus stiliaus taisyklėmis, tačiau jos įgyvendintos naudojant klasikinio stiliaus priemones: visose erdvėse besikartojantys sienų lipdiniai, grakščių formų baldai ir kiti interjero aksesuarai išsiskiria autentišku dizainu.
Būsto interjerui būdingas vientisumas, išryškinamas spalviniais akcentais bei geometrinėmis formomis, linijomis, pasikartojimais. ,,Man patinka modernius interjerus sulieti su istorija, suteikti jiems autentiškos dvasios. Klasikinio ir modernaus stiliaus samplaika namų erdvėms suteikia nepaprasto žavesio. Tiesa, tokiems namams reikia išskirtinio gyventojo.
Kadangi būsto plotas nedidelis, jame buvo siekta maksimaliai išnaudoti erdvę. Nors pagal pradinį planą virtuvės zona bute turėjo būti didesnė, nuspręsta virtuvės sieną padaryti trumpesnę. Išardžius gipso pertvarą, buvo sumažinta virtuvės zona, taip pat atsisakyta didelės prieškambario spintos, todėl vos tik įėjus juntamas erdvės pojūtis.
Iš prieškambario patenkama į svetainę su bendra valgomojo zona bei virtuve. Svetainėje dėmesį atkreipia ir originalūs šviestuvai, kuriantys paslaptingą atmosferą vakare, ir stilizuoti paveikslai, subtiliai sufleruojantys interjero stilistikos idėją. Interjerui vizualaus lengvumo suteikia minkštieji baldai - jų formos grakščios ir elegantiškos, o dizainas santūrus. Erdvumo svetainei ir prieškambariui suteikė sprendimas sumažinti virtuvės erdvę.
Aristokratiškos dvasios namams suteikia rafinuoti gipsiniai sienų lipdiniai. Juodos it smalos virtuvės koloritą pagyvina ir šiuolaikiškumo šiai zonai suteikia valgomasis stalas su metalizuota sidabro spalvos plokšte.
Visi šiuose namuose komponuojami baldai buvo gaminti pagal užsakymą. Baldų faktūras, formas bei spalvas siekta suderinti tarpusavyje, taip išlaikant harmoningą vientisumą visose namų erdvėse. Interjere netrūksta juodos spalvos baldų, kurie namuose atrodo ne niūriai, o priešingai, suteikia erdvėms gilumo, paslapties.
Nors nedidelės kvadratūros būstuose įprasta įrengti šviesaus kolorito virtuves, namus kūrusi Aistė ėmėsi nestandartinio sprendimo ir parinko juodus virtuvės baldus. ,,Juodos spalvos virtuvėje daugelis baiminasi ne tik dėl to, kad ši namų zona gali atrodyti nykiai, bet ir dėl to, kad juoda virtuvė gali reikalauti daug priežiūros, mat ant juodų paviršių gana greitai pasimato nešvarumai. Šie nuogąstavimai nėra pagrįsti - juodai virtuvei lengvumo suteikti galima parinkus papildomas šviesesnes ar skaidresnes detales, o prižiūrint juodus paviršius tinkamomis priemonėmis nešvara tikrai neerzins“, - teigia interjero dizainerė.
Šioje virtuvėje juodos spalvos liniją papildė stiklinės spintelės, virtuvės zonai suteikusios rafinuotumo, bei metalizuotas valgomojo stalo paviršius, kuris dera su svetainės erdvėje esančia plokšte už televizoriaus bei veidrodiniais svetainės staliukais - kubais. Svetainės zonoje kabantys žaismingi meno kūriniai, kuriuose praeities epochų atgarsiai susilieja su futurizmu, diktuoja pagrindinę interjero stilistikos idėją. Tamsią virtuvės spalvų gamą paįvairina ryškesni akcentai, kurie dar garsiau suskamba juodos virtuvės fone.
Pasikartojanti raudonos spalvos gama interjero detalėse - tonų vientisumo ir ritmiškumo pavyzdys. Akcentine tapusi raudona miegamojo siena iš karto patraukia žvilgsnį, stimuliuoja pojūčius, suteikia energijos. Aktyviąją raudoną spalvą nugesinti padeda smėlio spalva, kuri erdvei suteikia minkštumo ir jaukumo.