Buitinės technikos remontas ir atliekų tvarkymas: patarimai, kaip elgtis

Bet kurio daikto ilgaamžiškumas bei suteikiama nauda labai priklauso nuo to, kaip juo rūpinamasi. Tai supranta daugelis, tačiau neretai prisimena tik tuomet, kai buities prietaisas ima veikti prastai ar galutinai sugenda. O visai be reikalo - pastangų išsiugdyti prietaiso priežiūros įpročius reikia tikrai mažiau nei biudžeto, laiko ir nervų, kurių tektų atseikėti, prietaisui išėjus iš rikiuotės.

Kai kuris nors didysis buitinis prietaisas turi tam tikrų problemų, nemaloniai stebinti ima ir didesnės nei anksčiau sąskaitos už elektrą. Tad, kaip tinkamai prižiūrėti buitinę techniką ir ką daryti su susidariusiomis atliekomis?

Šaldytuvo priežiūra

Šaldymo prietaisų priežiūra, galima sakyti, prasideda renkant jiems tinkamiausią vietą virtuvėje - tai yra atokiau nuo kaitlentės, viryklės ar orkaitės. Visgi viena svarbiausių elektros energiją taupančių šaldymo prietaisų priežiūros taisyklių - reguliarus atitirpinimas, jei kameroje susikaupia 5 mm šerkšno sluoksnis.

Temperatūra šaldytuvo viduje turėtų siekti 5-6 °C, o šaldiklyje maždaug -18 °C. Jei jame laikoma mėsa ar žuvis, šaldymą gali padidinti iki -21 °C. Derėtų atminti, kad pakisti šaldymo prietaiso temperatūra gali ir savaime, nuolat laikant jame ką nors karšto, tad, pavyzdžiui, vos iš orkaitės ištrauktam patiekalui reikia leisti natūraliai atvėsti, prieš įdedant į šaldytuvą.

Kaitlentės priežiūra

Jei namuose turite elektrinę kaitlentę ir gaminate ypač dažnai, išvengti šiokios tokios kūrybinės netvarkos nepavyks. Tačiau žinant, kaip ja tinkamai pasirūpinti, net didžiausi nešvarumai ant paviršiaus iš stiklo keramikos bei nerūdijančiojo plieno nekels jokio galvos skausmo.

„Skirtingiems paviršiams reikalingos atitinkamos priežiūros priemonės. Kokiais metodais prižiūrėti techniką ir kokia buitinė chemija jai tinka, ekspertas pataria iškart pasiteirauti, įsigyjant daiktą, ir akcentuoja, jog savo asortimente gamintojas dažniausiai turi specialių priežiūros priemonių. Valymas gamintojo teikiamomis priemonėmis bus efektyviausias dėl konkretiems paviršiams ar technologijoms prižiūrėti sukurtų komponentų. Pavyzdžiui, to paties gamintojo valymo priemone, sukuriančia apsauginę plėvelę, nušveista kaitlentė ilgiau tviskės švara, o įsisenėjusius nešvarumus lengvai pašalins specialus peiliukas.

Skalbimo mašinos ir džiovyklės priežiūra

„Skalbdami kaip įprastai neperpildykite prietaiso būgno - tai kenkia prietaiso veikimui, prastėja skalbimo kokybė. Taip pat, baigę skalbti, palikite prietaiso dureles praviras, kad išgaruotų drėgmė, ir periodiškai išvalykite skalbyklės priekyje apačioje esantį filtrą, kuriame kaupiasi ne tik nešvarumai, bet ir kišenėse užsilikusios „išskalbtos“ monetos ar sagos. Kaip prižiūrėti filtrą teisingai, detaliai aprašyta buitinės technikos instrukcijoje“.

Kitas skalbimo rutiną palengvinantis prietaisais - džiovyklė - taip pat turi panašų filtrą, kurį po didesnio kiekio skalbinių, ypač pūkuotų, džiovinimo būtinai reikia išvalyti. Jei iškart neplanuojate dar vieno džiovinimo ciklo, praplaukite filtrą tekančiu vandeniu ir gerai išsausinę vėl įstatykite į džiovyklę.

Indaplovės priežiūra

Šis buities pagalbininkas, nereikalauja daug ypatingos priežiūros, tačiau visgi neretai nepaisoma lengviausios taisyklės - pašalinti maisto likučius. Taip pat svarbu bent kartą per mėnesį naudojant specialias valymo priemones įjungti indaplovę plovimui be indų ir nepamiršti išvalyti filtro, kuriame kaupiasi purvas bei riebalai. Tam naudojant ir specialią indaplovės valymo druską, atnaujinančią vandens minkštinimo filtrą, bei skalavimo skystį indų plovimo kokybė bus geresnė.

Daugelyje šiuolaikinės buitinės technikos, kuriai būtina specifinė priežiūra, yra įdiegtos specialios valymo priminimo funkcijos bei programos, o naujausios kartos prietaisus belaidžiu internetu galima susieti su išmaniuoju įrenginiu.

Kada kviesti profesionalus?

Ne visus priežiūros darbus privalote (ar galite) atlikti patys. Čia svarbu žinoti ribas - ką gali ir turėtų atlikti pats savininkas, o kada geriau kviesti profesionalus.

Ką gali atlikti pats vartotojas: kasdieniai ir periodiniai smulkūs darbai paprastai yra savininko atsakomybė. Tai apima taisyklingą eksploatavimą (teisingus įpročius), mėnesinę vizualinę apžiūrą, orapūtės filtrų išvalymą, smulkių nešvarumų (pvz., lapų, šiukšlių) pašalinimą iš pirminio nusodintuvo ar grotelių. Taip pat pats savininkas gali periodiškai atlikti paprastą dumblingumo testą: paimti skaidrų indą, pripilti aeracinės kameros mišinio (vandens su dumblu) ir leisti nusistovėti ~30 min. Jei matote, kad nusistovėjęs dumblas užima >50-60% tūrio, metas planuoti dumblo šalinimą. Tokį paprastą testą tikrai galite atlikti savarankiškai.

Be to, stebėkite įrenginį: ar orapūtė sklandžiai dirba (girdisi įprastas veikimo garsas, nėra keistų vibracijų), ar nėra nemalonaus kvapo aplink įrenginį. Nedideli priežiūros darbai, tokie kaip orapūtės aptarnavimas (pvz., filtrų keitimas) ar difuzoriaus patikrinimas, taip pat gali būti atliekami paties savininko, laikantis gamintojo instrukcijų. Gamintojai savo eksploatacijos vadovuose nurodo bent kartą per mėnesį patikrinti orapūtės būklę ir, esant poreikiui, išvalyti filtrus. Tai nėra sudėtinga: tereikia nuimti orapūtės dangtelį ir išimti filtrukus, juos praplauti.

Kada kviesti profesionalus: yra situacijų, kai geriausia kreiptis į valymo įrenginių servisą ar specialistus. Visų pirma, dumblo išsiurbimas turėtų būti atliekamas tik tam licencijuotų asenizacijos įmonių. Jūs patys neturite kur dėti išsiurbto dumblo - jį privaloma pristatyti į tam skirtas aikšteles ar centralizuotus nuotekų valymo įrenginius. Pagal teisės aktus, individualiai tvarkantis nuotekas asmuo privalo sudaryti sutartį su geriamojo vandens tiekėju / nuotekų tvarkytoju dėl susidarančio dumblo išvežimo arba bent kartą per metus išsikviesti nuotekų išvežimo mašiną ir gauti paslaugos kvitą. Taigi planinį dumblo išvežimą visada patikėkite profesionalams - jie specialia įranga išsiurbs dumblą iš įrenginio dugno (per tam skirtą vamzdį centre) ir pasirūpins jo utilizavimu aplinkai saugiu būdu.

Taip pat profesionalų pagalba reikalinga, kai:

• Sugedo įranga arba įtariate gedimą.
• Metinė patikra ir laboratoriniai tyrimai.
• Profilaktinis servisas.
• Nestandartinės situacijos.

Svarbu: Eksploatuodami įrenginį, visada vadovaukitės gamintojo pateiktu eksploatacijos aprašu ir rekomendacijomis. Jei kyla klausimų - geriau pasikonsultuoti, nes netinkama saviveikla gali pridaryti žalos.

Buitinės technikos remonto paslaugos šiuo metu pasirenkamos gana dažnai, nes sąmoningi vartotojai ima suprasti, kaip svarbu sumažinti išmetamų atliekų kiekį. Skalbimo mašinų remontas Vilniuje - taip pat gana populiari paslauga, galinti praversti tuomet, kai atsiranda tam tikrų skalbyklės darbo nesklandumų.

Priežasčių, kodėl verta rinktis skalbimo mašinų remontą, yra gana nemažai, tačiau klientams kartais iškyla klausimų, susijusių su šiomis paslaugomis. Tai priklausys nuo to, koks bus konkretus skalbimo mašinos darbo sutrikimas, ir į kokią kompaniją nuspręsite kreiptis.

Neskubėkite apsispręsti, kokios kompanijos teikiamomis paslaugomis vertėtų pasinaudoti - pirmiausia galite palyginti nustatytus paslaugų įkainius. Skalbimo mašinų remontas Vilniuje dažniausiai atliekamas kliento namuose, tad jums tereikės iškviesti meistrą į namus. Tą padaryti galėsite užpildę specialią formą internetinėje paslaugos teikėjo svetainėje arba susisiekę nurodytu telefono numeriu.

Nustatyti terminai priklausys nuo konkrečios kompanijos, kurią nuspręsite pasirinkti, ir nuo skalbimo mašinos gedimo. Jei svarbu tai, kad skalbimo mašinos remontas būtų atliekamas kuo skubiau, tiesiog susisiekite nurodytais kontaktais, ir pasiteiraukite, kiek laiko gali tekti palaukti.

Šiuo metu galima rasti ne taip ir mažai įvairių kompanijų, kurios galėtų pasiūlyti skalbimo mašinų remonto paslaugas. Verta pasidomėti, kaip apie tam tikras bendroves atsiliepia klientai, kokias kompanijas rekomenduoja interneto vartotojai, draugai ar giminaičiai. Taip pat galite palyginti, kiek kainuotų skalbimo mašinų remontas Vilniuje, jei būtų pasirenkama viena ar kita bendrovė, kokiam laikotarpiui yra teikiama garantija, ir t.t.

Nuo deginamų buitinių atliekų - pliūpsnis teršalų

Šaltuoju sezonu individualių namų gyvenvietės tarsi paskęsta iš kaminų plūstančiuose tirštuose dūmuose - gyventojai šildosi namus. Taupydami lėšas kietajam kurui, vietą konteineryje ar tikėdami, jog taip prisidės prie sąvartynų mažinimo, lietuviai dažnai į katilus sumeta ir įvairias atliekas.

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros prof. dr. Sauliaus Vasarevičiaus, tautiečiai dažniausiai ugnyje mėgina sunaikinti tai, kas susikaupia namų ūkyje ir netinka kompostuoti. Dažniausiai gyventojai savo namų katiluose sudegina mišrias buitines atliekas bei popieriaus, plastiko pakuotes.

Taip pat į ugnį sumetamos ir statybinės, griovimo bei apdailos atliekos, senas parketas. Gyventojai namus šildosi ir sulūžusiais baldais, kurių paviršiai padengti specialiu laku, impregnantais ar suklijuoti klijais. Degant šioms medžiagoms į žmogaus kvėpavimo takus patenka sveikatai pavojingos medžiagos, žmogus lėtai save nuodija.

„Atliekas iš tiesų galima deginti, tačiau tinkamam - gamtai ir žmogui saugesniam - procesui reikalinga kaitra turėtų siekti 900-950 laipsnių. Namų sąlygomis tokios aukštos temperatūros išgauti neįmanoma - ji katile siekia vos 200-400 laipsnių. Dėl to deginamų buitinių atliekų išskiriami cheminiai junginiai nėra pakankamai suskaidomi bei išskiria nuodingas medžiagas“, - paaiškina S. Vasarevičius.

Pasak profesoriaus, nepakankamoje temperatūroje deginamų buitinių atliekų dūmai pro žemus individualių namų kaminus į orą išskiria didžiulę koncentraciją teršalų, kurie nedidelėje teritorijoje sklaidosi itin sunkiai. Būtent dėl to tose gyvenvietėse, kur daugybė žmonių namus šildo kietuoju kuru nuolat tvyro aitrus dūmų ir smogo kvapas.

„Be to, dažnai katilo dugne po atliekų deginimo susikaupę pelenai būna išbarstomi ant dirvos šalia namų. Taip kartu su pelenais į dirvožemį patenka nesuskaidytų sunkiųjų metalų ir kitų teršalų, kurie kaupiasi dirvoje ir galiausiai užnuodija sodo bei daržo derlių“, - priduria S. Vasarevičius.

Namus šildyti tik tam skirtu kuru, o atliekas - rūšiuoti

Savarankiškai namuose deginamų atliekų keliamą pavojų pažymi ir atliekų tvarkymo bendrovės „Ecoservice“ tiekimo vadovas Mindaugas Šeštokas. Pasak eksperto, į buitinius katilus gyventojų sumetamos ir deginamos atliekos ne tik išskiria kenksmingas medžiagas, bet ir greitai užteršia kaminus, todėl gali kilti realus gaisro pavojus.

„Verčiau nerizikuoti ir namus šildyti ne atliekomis, o tik tam skirtu kietuoju kuru - malkomis, granulėmis, medžio pjuvenų ar durpių briketais. Svarbu suprasti, kad netgi popieriaus deginimas nėra saugus, nes gaminiuose dažnai naudojamas skirtingas popierius. Pavyzdžiui, dovanų maišeliai gaminami iš laminuoto popieriaus, kuris negali būti deginamas“, - teigia M. Šeštokas.

Ekspertas pataria, kad norint išties aplinkai draugiškais būdais atsikratyti atliekomis, svarbiausia jas tinkamai išrūšiuoti ir nukreipti teisingu adresu: po remonto darbų susikaupusius senus baldus, tekstilės ar statybines atliekas atiduoti į didžiųjų atliekų aikšteles, o neturint galimybės nuvežti patiems - išsikviesti vežėjus į namus. Tiesa, tokiu atveju yra svarbu pasirinkti patikimus vežėjus, pasidomėti, ar jie dirba legaliai, ir, svarbiausia, ar sąžiningai tvarko surinktas atliekas.

Ne ką mažiau svarbus ir teisingas pakuočių, antrinių atliekų rūšiavimas. M. Šeštokas pastebi, kad nors lietuviai atliekų išrūšiuoja vis daugiau, klaidų dar pasitaiko.

„Patarimas, kurį prisiminus rūšiuoti taps daug paprasčiau yra vienas - į antrinių atliekų konteinerius turi keliauti tik pakuočių atliekos ir makulatūra. Žaislams, plastiko gaminiams, tepalo bakeliams, PVC lentelėms, o juo labiau statybinėms atliekoms, pavyzdžiui, popieriniams maišams su cemento likučiais antrinių žaliavų konteineryje yra ne vieta“, - primena M. Šeštokas.

Tiesa ta, jog dauguma gyventojų netinkamomis sąlygomis sudeginamų atliekų iš tiesų gali atgimti naujam gyvenimui - būti perdirbtos ar saugiai specialiose jėgainėse virsti šilumos energija. Tačiau pirmiausia jos turi nukeliauti tinkamu adresu - į perrūšiavimo bazes.

„Tarkime, didžiosios atliekos, tokios kaip senos sofos, perrūšiavimo bazėse yra išardomos rankiniu arba mechaniniu būdu, atskiriamos baldo antrinės žaliavos - medis, tekstilė, metalas. Tuomet išrūšiuotos ir tinkamos perdirbti žaliavos atiduodamos perdirbėjams. Tuo tarpu netinkamos perdirbti atliekos dažniausiai nukreipiamos sudeginti į gamyklas, kuriose įrengti specialūs filtrai, apsaugantys aplinką nuo išsiskiriančių teršalų“, - paaiškina M. Šeštokas.

Apie tai, jog tinkamu adresu nukeliavusios atliekos gali būti toliau realizuojamos, atliekų tvarkymo ekspertui antrina ir S. Vasarevičius. „Pavyzdžiui, mišrios komunalinės atliekos gali būti deginamos gaminant šilumą. Žinoma, pirmiausia jos patenka į mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginius, kuriuose yra iš naujo išrūšiuojamos, atskiriamos tarp mišrių atliekų patekusios antrinės žaliavos, kurios perduodamos perdirbti.

Galiausiai energetinę vertę turinčios ir deginti tinkamos mišrios atliekos vežamos į specialias jėgaines ir jose deginamos“, - apie buitinių atliekų kelionę nuo perrūšiavimo bazės iki šilumą gaminančios jėgainės pasakoja profesorius. Pasak S. Vasarevičiaus, Lietuvoje buitinės atliekos deginamos kogeneracinėse jėgainėse. Mišriose komunalinėse atliekose susikaupusi drėgmė kogeneracinėse jėgainėse ypač pasitarnauja, nes deginant atliekas išsiskiria garas, vėliau naudojamas miestų šildymo sistemoms.

Atliekų rūšiavimas 27 kvadratinių metrų bute - įmanoma ar ne? Įprastai vienas pagrindinių klausimų, kuris kyla norint pradėti rūšiuoti - kaip sutilpti į kuo mažiau vietos. Gyvenantiems erdviuose namuose problemų nekyla - virtuvės spintelių ir vietos pakanka, o štai mažesnių butų savininkai susiduria su iššūkiais.

Tikriausiai pirmą kartą svečiuodamiesi pas draugus namuose instinktyviai šiukšlių dėžės ieškome virtuvėje po ar šalia plautuvės. Įprastai esame įsitikinę, kad būtent ten turi būti ir visos talpos rūšiuojamoms atliekoms.

Gyvenant mažame bute ir norint rūšiuoti tenka pasukti galvą, kaip spręsti talpų problemą - juk tradicinėje spintelėje viskas netilps. Pradėjus rūšiuoti supratau, kad stiklo atliekų kaupiasi kone trigubai mažiau nei plastiko ir popieriaus, todėl nemačiau reikalo stiklą kaupti ten, kur ir kitos - buitinės, popieriaus ir plastiko atliekos. Susiradau paprastą plastikinį maišelį ir stiklines pakuotes kaupiau balkone.

Prieš pradedant rūšiuoti ekspertas pataria įsivertinti, kokių pakuočių susikaupia daugiausiai. Pavyzdžiui, vieni sultis pratę pirkti stiklinėje taroje, o kiti - vadinamuosiuose „tetrapakuose“.

Įsirengiant rūšiavimo vietas mažuose butuose svarbu apsižvalgyti, kokia rūšiavimo konteinerių infrastruktūra yra arčiausiai jūsų namų. Šalia namų esantys konteineriai įprastai diktuoja ir atliekų rūšiavimo tvarką. Jeigu stovi konteineris popieriui, atskiras plastikui - taip atliekas reikėtų skirstyti ir namuose. Trys atskiros talpos: popieriui, plastikui ir stiklui.

Nepaisant to, kokia infrastruktūra šalia namų, atliekų rūšiavimą galima prisitaikyti savo patogumui ir, žinoma, erdvės galimybėms. Pavyzdžiui, nors šalia mano namų reikėjo rūšiuoti tris skirtingas atliekų rūšis, plastiką ir popierių namuose kaupiau vienoje vietoje, o prie konteinerio per kelias minutes tas atliekas greitai išskirstydavau.

Tikriausiai retam kuriam yra tekę susimąstyti, kad į vieną spintelę lengviau tilps trys popieriniai maišeliai negu trys metaliniai ar plastikiniai kibirai atliekoms. Būtent tokį sprendimą savo namuose pritaikė ir Dalia. Priėmusi sprendimą namuose rūšiuoti, pradėjau mąstyti ir apie mano virtuvėje išsiteksiančią rūšiavimo sistemą. Jokios madingos ir elegantiškos talpos spintelėje netilpo. Tada supratau, kad nebūtina turėti dviejų kibirų. Juk vienas kibiras buitinėms atliekoms ir vienas popierinis maišelis tikrai paprasčiau sutilps į ribotą erdvę nei du kibirai. Tai ne tik padeda taupyti vietą spintelėje, bet ir yra gamtai draugiškesnis būdas rūšiuoti.

Norint rūšiuoti mažoje erdvėje yra taip pat svarbus ir teisingas atliekos paruošimas. Popieriaus ir plastiko pakuočių į maišą ar kibirą tilps gerokai daugiau, jeigu jos bus suspaudžiamos. Taip pat iš skirtingų medžiagų pagamintas pakuotes reikėtų išardyti. Pavyzdžiui, iš popierinės saldainių dėžutės išimti plastikinį įdėklą, nuo plastikinio indelio nuplėšti popierinę etiketę ir folijos dangtelį.

Į rūšiavimo konteinerius turi būti metamos tik pakuotės ir makulatūra, bet mes vis dar randame netinkamų atliekų. Pavyzdžiui, daugiabučių gyventojai į rūšiavimo konteinerius dažnai meta iš plastiko pagamintus elektronikos prietaisus, žaislus, pasitaiko ir plastikinių dailylenčių, kitų į plastiką panašių remonto atliekų. Šių atliekų vieta yra viena - didžiųjų atliekų aikštelėje, o ne rūšiavimo konteineryje“.

Atliekos, patenkančios į rūšiavimo konteinerius, turi būti neužterštos ir sausos. Nebūtina pakuočių švariai išplauti - užtenka praskalauti, kad jose nebebūtų maisto likučių.

Dažnas gyventojas šiltuoju metų laiku ima tvarkyti savo namus. Remontuoja būstą, keičia, tvarko kiemą. Atliekant įvairius darbus, dažnai kyla klausimų, kur galima vežti remonto metu susidariusias atliekas, ir kokie kiekiai jų priimami nemokamai. Taip pat šiuo metų laiku aktualus klausimas, kur dėti šviežiai nupjautą žolę, jeigu nėra galimybės jos kompostuoti.

Kiekviena savivaldybė nustato atliekų tvarkymo taisykles jos teritorijoje, vadovaudamasi šalyje galiojančiais reglamentais ir principu, kad už atliekų tvarkymą sumoka gyventojas. O atliekų surinkimo aikštelės savo ruožtu, saugosi nuo per didelių atliekų kiekių, todėl gali riboti gyventojų atvežamų stambiagabaričių atliekų kiekį.

„Kiekviena savivaldybė priima sprendimus, kaip ji geriau surinks, administruos, kaip gyventojus skatins rūšiuoti ir pan. Tačiau atliekų aikštelės saugosi ne dėl komunalinių atliekų didelio srauto, o dėl gamybinių arba verslo atliekų didelio galimo kiekio. Pavyzdžiui, padangos. Gali susidaryti ir pas gyventoją, ir automobilių remonto dirbtuvėse. Baldai - gali susidaryti ir pas gyventoją, ir biure“, - aiškina pašnekovas ir priduria, kad dėl šios priežasties kiekviena aikštelė turi teisę nuspręsti, kiek atliekų priims, kada priims ir pan.

Į stambiagabaričių atliekų aikšteles galima atvežti ir komunalinių, ir kitų buityje susidarančių atliekų: baldų, automobilio padangų, buityje susidariusių pavojingų atliekų (alyva, dažų likučiai ir pan.), buitinės chemijos medžiagų, naudojimų namuose, likučių, elektronikos atliekų (nuo šaldytuvo iki viryklės), smulkaus remonto atliekų (senos durys, cementas, glaistas ar pan.). Taip pat į šias aikšteles galima pristatyti ir nedidelius kiekius šviežiai nupjautos žolės.

„Žolę, kaip ir kitas žaliąsias atliekas, geriausia kompostuoti. Jeigu nėra galimybės, galima nedideliais kiekiais nuvežti į stambiagabaričių atliekų aikšteles, būna ir specialios žaliųjų atliekų priėmimo aikštelės, tačiau ne visose savivaldybėse, todėl reikėtų pasidomėti“, - akcentuoja pašnekovas.

Stambiagabaričių aikštelių vietas pagal savivaldybes, jų kontaktus ir atliekų pristatymo taisykles galite rasti ČIA.

Vartotojai. Kas jau kas, tačiau buitinė technika šiandien tikrai nėra prabanga, o greičiau - savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto, buitinės technikos pasiekiamumas dar tikrai nereiškia, kad jos naudotojai žino viską, kas svarbu, priešingai, įvairios apklausos atskleidžia labai daug ne itin maloniai nuteikiančių faktu: pasirodo, labai didelė dalis žmonių apskritai turi mažai informacijos apie buitinę techniką ir su ja susijusius procesus.

Ne paslaptis, kad prie kiekvieno buitinės technikos gaminio yra pridedama instrukcija, kurią yra tiesiog privalu perskaityti, ir, žinoma, laikytis joje esančių nurodymų. Ne paslaptis ir tai, kad kiekvienas buitinės technikos gaminys turėtų būti laikomas tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, skalbimo mašina ar indaplovė turi stovėti ant lygaus pagrindo; šaldytuvo negalima statyti šalia šilumos šaltinių ir t.t.). O, galbūt, aprašytose situacijose atpažinote save?

tags: #bute #atliekas #remontas #ka #reikia #daryti