Lietuvoje yra apie 18 000 vabzdžių rūšių, priklausančių 19 būrių. Ypač gerai prisitaikę vabalai. Vabzdžiai yra svarbi ekosistemų sudedamoji dalis. Didelė jų įvairovė būdinga stabilioms ekosistemoms. Jie užima visas ekologines nišas, prisitaikė gyventi vandenyje, sausumoje, kituose organizmuose, augalų šaknyse, stiebuose, lapuose, vaisiuose. Minta augalinės ir gyvūninės kilmės maistu.
Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai Lietuvoje aptinkamas skraidančių vabalų rūšis, jų biologiją, daromą žalą ir apsaugos priemones. Aptarsime ne tik kenkėjus, bet ir saugomas rūšis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Pagrindinės Vabzdžių Grupės Lietuvoje
Gausiausi vabzdžių būriai Lietuvoje:
- Vabalai
- Dvisparniai
- Plėviasparniai
- Drugiai
- Blakės
- Apsiuvos
Sodų, miškų, daržų, pasėlių, sandėlių kenkėjai yra apie 200 vabzdžių rūšių. Žygiai, dusios, vyčiai yra svarbūs reguliuojant kitų vabzdžių rūšių gausą.
Medienos Kenkėjai
Mūsų šalies sąlygomis medienai kenkia vabalai: ūsuočiai, skaptukai ir medgraužiai. Tai kenkėjai, kurie puola nupjautą ir jau išdžiūvusią medieną bei jos dirbinius.
Ūsuočiai
Lietuvoje žinomos 106 ūsuočių rūšys. Ūsočių lervos dažniausiai gyvena po gyvų, džiūstančių ar išdžiūvusių medžių žieve arba medienoje, tad gyvuose medžiuose jos ne tik mechaniškai pažeidžia grauždamos takus, bet ir sukelia puvimą. Lervos tiesiog išvagoja medieną, padarydamos ją tinkamą tik malkoms. Spygliuočių rąstai per kelerius metus gali tapti netinkami statybos darbams. Plinta suaugėliams skrendant į kitas vietas (į pastatus patenka per pravirus langus, duris) ir gabenant užkrėstą medieną ir jos dirbinius. Vabalai gerai skraido. Didžiausias jų aktyvumas stebimas vasarą.
Naminis ūsuotis ⎯ pagrindinis sausos medienos kenkėjas Vakarų Europoje ir Lietuvoje. Lervos stadija (kenkianti) paprastai trunka 3⎯5 metus, bet gali užsitęsti ir ilgiau.
Ūsuočio lerva medienoje
Skaptukai
Pasaulyje žinoma apie 12 tūkstančių, Lietuvoje ⎯ 16 skaptukų rūšių. Naujos rūšys gali būti įvežamos su įvairiais medienos gaminiais. Lietuvoje daugiausia paplitęs baldinis skaptukas. Vabalai gerai skraido.
Pavasarį skaptukų patelės deda kiaušinėlius baldų ir medienos dirbinių įtrūkimuose, jungtyse ir vietose, neapsaugotose dažų ar lako sluoksniu. Išsiritusios lervos įsigraužia į medieną ir minta ja. Lervos lapuočių medienoje gyvena apie 2⎯4, o spygliuočių ⎯ apie 4⎯6 metus. Skaptukai pažeidžia pušų ir lapuočių medieną pastatuose, baldus, paveikslų rėmus, medinius meno dirbinius.
Baldinis skaptukas dažniausiai pažeidžia medinius baldus ir medžio gaminius, o naminis skaptukas daugiausia sutinkamas medinėse pastatų konstrukcijose (palangėse, stogų balkiuose, grindyse). Plinta suaugėliams skrendant į kitas vietas ir gabenant užkrėstą medieną bei jos dirbinius.
Žievėgraužis tipografas
Eglių žūtis, sukelta žievėgraužio tipografo (Ips typographus L.) kolonizacijos, yra labai rimta problema brandžiuose ir pribręstančiuose paprastosios eglės medynuose tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Nors paprastoji eglė yra pagrindinis šio vabalo augalas-šeimininkas, pasitaiko atvejų, kai ž. tipografas kolonizuoja ir kitas spygliuočių rūšis. Dėl šios priežasties šalys už Eurazijos ribų deda dideles pastangas, kad šis vabalas nebūtų įvežtas su medienos produkcija. Medynų ribose pirmiausiai kolonizuojamos vėjovartos, vėjolaužos ir dėl įvairių priežasčių nusilpusios eglės, esančios palaukėse, greta kirtaviečių ir miško aikštelių. Labiausiai pažeidžiami senesni nei 50 metų medynai.
Žievėgraužio tipografo pažeista eglė
Ž. tipografai yra tamsiai rudi arba juodi, cilindriški, 4-5,5 mm ilgio vabalai, skraidantys nuo balandžio iki rugpjūčio mėn. imtinai. Skraidymas vyksta šviesiuoju paros metu, masinė medžių kolonizacija prasideda orui sušilus iki +15ºC - +18ºC. Efektyviai medžių kolonizacijai reikalingos ir viena po kitos pasikartojančių sausų ir karštų dienų ciklai. Pilnas vienos generacijos vystymasis trunka nuo 7 iki 11 savaičių. Vabalų generacijų gausa labai priklauso nuo oro sąlygų.
Pažaidų simptomai: ant žievės apatinėje kamieno dalyje arba prie medžių matomos rudos smulkios žievės išgraužos, po žievės žvynais ir žievės paviršiaus nelygumuose galima pastebėti vabalų įsigraužimo angas bei sakų išsiskyrimo požymius. Taip pat medžiai pradeda mesti spyglius, laikui bėgant spygliai pagelsta ir paruduoja. Vabalų buvimą medžiuose išduoda ir genių aktyvumas.
Kontrolės priemonės
Tam, kad ž. tipografo populiacijos gausos kontrolė būtų efektyvi, būtina laikytis Miško sanitarinės apsaugos taisyklių bei rekomendacijų:
- Nuo gegužės 15 d. iki rugpjūčio 30 d. reguliariai žvalgyti senesnius nei 50 metų eglynus.
- Ž. tipografo apgyvendinti medžiai iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 3 km (efektyvus suaugusių vabalų skraidymo nuotolis) nuo medyno pakraščio.
- Naudoti feromonines vabzdžių gaudykles ir/arba vabzdžiagaudžius medžius-spąstus.
- Būtina išvalyti kirtavietes nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. nuo žalių eglės kirtimo liekanų su žieve.
- Žalia eglės mediena nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 1 d. turi būti išvežta iš miško arba apdorota insekticidais, arba nužievinta, arba kitais būdais apsaugota.
- Sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjovartos, vėjolaužos, sniegolaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose.
Beržinis balangraužis
Beržinis balangraužis (Scolytus ratzeburgi Ratz.) yra kinivarpų šeimos vabalas, pažeidžiantis karpotuosius beržus, rečiau plaukuotuosius beržus. Vabalas cilindro formos, dydis 4,5-6,5 mm, spalva juoda ar ruda, blizganti. Pilvelis įstrižai nupjautas. Antsparniai plokšti. Kojos ir antenos rudos spalvos.
Vabalai skraido birželio mėnesį. Iš kiaušinėlių išsivysčiusios lervos žiemoja po medžių žieve. Peržiemojusios lervos virsta lėliukėmis, po to vabalais. Generacija vienerių metų.
Apniktą medį nesunkiai galima atpažinti pagal medžio kamieno žievės paviršiuje akimi gerai matomas vabalo išgraužtas ventiliacines angas, kurių skersmuo 2,5 mm. Dažniausiai jos būna vertikaliai (rečiau horizontaliai ar įstrižai) išsidėsčiusios vienoje eilutėje. Apniktus medžius taip pat galima atpažinti pagal vystančią ar sausą viršūnę.
Karkvabaliai
Karkvabalis - tai stambus, rudos spalvos vabalas, kurio masiškas pasirodymas gegužės vakarais dažnam sodų savininkui sukelia nemalonias asociacijas. Karkvabalio patelė yra šiek tiek stambesnė už patiną, jos ilgis gali siekti 20-35 mm priklausomai nuo rūšies. Patelės turi masyvesnį, platesnį kūną ir trumpesnius ūsus nei patinai. Jų chitino danga dažnai blizgesnė, rudos arba rudai-juodos spalvos. Patinai yra šiek tiek smulkesni už pateles, jų ilgis paprastai siekia 15-30 mm. Ryškiausias patinų požymis - ilgesni, dažnai šakoti ūsai, kurie padeda jiems aptikti patelių skleidžiamus feromonus. Patinų kūnas paprastai siauresnis, o jų spalva gali būti šiek tiek šviesesnė nei patelių.
Karkvabalių lervos vystosi žemėje 3-4 metus. Jos turi būdingą C raidės formos kūną, baltą arba kreminę spalvą ir rudą galvą su stipriais žandikauliais. Jaunos lervos yra tik 5-8 mm ilgiu, bet pilnai išaugusios gali siekti 30-45 mm. Lėliukės formuojasi žemėje specialiose kamerose 20-40 cm gylyje.
Karkvabalių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda gegužės mėnesį, kai žemės temperatūra pakyla virš 12-15 °C, ir tęsiasi iki liepos vidurio. Lervų vystymasis trunka 3-4 metus, per kuriuos jos tris kartus nusimeta chitinizuotą dangalą ir auga.
Suaugę karkvabaliai yra augalėdžiai, besimaitinantys lapuočių medžių lapais. Jie ypač mėgsta ąžuolo, beržo, topolio, gluosnio ir vaismedžių lapus. Karkvabaliai ėda lapų paviršių, palikdami charakteringus skeletinės struktūros pėdsakus 0150 išgrauždami lapų minkštimus ir palikdami tik gyslas. Suaugę karkvabaliai taip pat mėgsta žiedus ir žiedynus, ypač erškėtrožių, šermukšnių ir vaismedžių. Jie gali rimtai pažeisti žydėjimo procesą ir sumažinti vaisių derlių.
Lietuvoje aptinkama apie 5 karkvabalių rūšys, priklausančių Melolonthinae pošeimiui. Dažniausiai sutinkamos rūšys yra paprastasis karkvabalis (Melolontha melolontha), miškinis karkvabalis (Melolontha hippocastani), margasis karkvabalis (Polyphylla fullo), vasarinis karkvabalis (Amphimallon solstitialis). Paprastasis karkvabalis yra dažniausias Lietuvoje.
Paprastasis karkvabalis
Lietuvoje karkvabaliai kelia rimtą žalą miškams, sodams ir parkams. Ypač nukenčia vaismedžiai, dekoratyvūs medžiai ir krūmai. Lietuvoje atliekami karkvabalių monitoringo tyrimai, stebint jų populiacijų pokyčius ir prognozuojant masinio skridimo laiką.
Saugomos Vabzdžių Rūšys
2021 išleistoje Lietuvos raudonojoje knygoje įrašyta daugiau kaip 100 saugomų vabzdžių rūšių. Tai:
- žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor)
- dvijuostė nendriadusė (Graphoderus bilineatus)
- ūsuotis dailidė (Ergates faber)
- gauruotoji skolija (Scolia hirta)
- kopinė smiltvapsvė (Podalonia luffii)
- mažoji nehalenija (Nehalennia speciosa)
- žaliasis laumžirgis (Aeshna viridis)
- kopinis tarkšlys (Sphingonotus caerulans)
- mažoji ankstyvė (Capnopsis schilleri)
- smėlinė auslinda (Labidura riparia)
- kalninė cikada (Cicadetta montana)
Pušinis plokščiavabalis
Pušinis plokščiavabalis (Cucujus haematodes) yra plokščiavabalių šeimos vabalas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pušinis plokščiavabalis priskirtas EN kategorijai.
Pušinis plokščiavabalis
Šio vabalo kūnas yra 13-17 mm ilgio, plokščias, skaisčiai raudonos spalvos. Lervos vystosi po nudžiūvusių medžių žieve, dažniausiai brandžiuose medynuose, sengirėse ar parkuose. Lervų vystymasis trunka 2-3 metus. Suaugėliai išsirita rudenį ir lieka žiemoti po žieve, o poravimosi sezonas prasideda gegužės-birželio mėnesiais.
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra fragmentiškai išsidėsčiusios tinkamos buveinės, intensyvi miškininkystė, sanitariniai ir plynieji miškų kirtimai bei džiūstančių medžių trūkumas.
Kaip apsaugoti savo sodą nuo kenkėjų: 5 ekologiškų kenkėjų kontrolės patarimai
Skausmingiausi Vabzdžių Įgėlimai
Arizonos universiteto entomologas Justinas Schmidtas yra sudaręs skausmingiausiųjų dešimtuką, įvertindamas įgėlimo sukeltą skausmą keturių balų sistema (Schmidto geluonies skausmingumo indeksas (SGSI)).
Štai keletas pavyzdžių:
- Prakaito bitės (Halictidae) - Indeksas 1
- Ugninės skruzdės (Solenopsis) - Indeksas 1,2
- Jaučiaragės skruzdės (Pseudomyrmex ferruginea) - Indeksas 1,8
- Baltaveidės širšės (Dolichovespula maculata) - Indeksas 2
- Geltonosios vapsvos (Vespa simillima) - Indeksas 2
- Paprastoji bitė (Apis mellifera) - Indeksas 2
- Raudonosios amerikinės skruzdės (Pogonomyrmex barbatus) - Indeksas 3
- Popierinė širšė (Polistes dominulap) - Indeksas 3
- Vapsvos „pepsis“ (Pepsini) - Indeksas 4
- Skruzdės-kulkos (Paraponera clavata) - Indeksas 4+
Skausmingiausias įgėlimas (4+) priklauso skruzdėms-kulkoms, kurio apibūdinimas: „Tarytum eitum per liepsnojančias anglis, iš kurių smygso ir jums į padus sminga kelių centimetrų ilgio surūdijusios vinys“.
tags: #bute #skraidantys #vabalai