Kiekvienas žmogus yra individualus ir unikalus. Lietuvos prozininkė, eseistė, poetė Jurga Ivanauskaitė yra pasakiusi: „Sužinot viską apie kitą žmogų - beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus - visada visiems ir visur kitoks.“ Rašytoja tuo pasako, kad kiekvienas žmogus yra individualus, skirtingai suvokiamas pasaulio reiškinys. Žmogaus kitoniškumas yra svarbus. Kitokie žmonės išsiskiria iš kitų, taip pabrėždami savo unikalumą.
Šiandieną viena didžiausių problemų - žmonių bijojimas išsiskirti ir būti kitokiu nei kiti. Kodėl? Mano nuomone, juk nebūtų taip jau ir sunku būti savimi... Tiesiog reikia elgtis, daryti viską taip, kaip tau atrodo. Bet čia yra tik mano nuomonė.
Kodėl sunku būti kitokiu?
Dažnai žmonės yra vadinami kitokiais, kai jų išvaizda neatitinka tam tikrų sukurtų standartų, ir dėl to žmonės susikuria daug kompleksų. Dėl visų šių priežasčių žmonėms tenka išgyventi patyčias, skriaudas ir pažeminimus, kurie žlugdo žmogaus savivertę ir skatina nepasitikėjimą savimi.
Kitokiu žmogumi įprasta vadinti tokį žmogų, kuris turi kitokią nuomonę apie gyvenimą ir pasaulį, kuris kitaip supranta gyvenimo vertybes ir jausmus. Žmogus išsiskirti gali dėl įvairiausių aspektų. Vieni jų yra kitokie savo liūdnu ir sunkiu gyvenimu, patiriant skaudžius įvykius, kiti žmonės išsiskiria savo negalia ir panašiai.
Šiomis dienomis viena didžiausių problemų - žmonių bijojimas išsiskirti iš kitų ir buvimas savimi. Mano nuomone būti savimi yra pakankamai paprasta. Tačiau ką tai reiškia psichologiškai besiformuojantiems žmonėms? Tai jog jaunuoliai seka madas ir nori būti panašūs į savo bendraamžius, kurie jiems yra gyvenimo „etalonai“. Jie tiesiog pradeda elgtis taip kaip bendraamžiai, rengiasi taip pat, renkasi tokias pat moralines nuostatas ir net jų mąstymas pradeda supanašėti. Jie bijo išsiskirti, bijo būti pažeminti, o toks laikotarpis kaip paauglystė padaro didžiulę įtaką jauno, besiformuojančio žmogaus gyvenime, nes tuomet draugų nuomonė yra viena svarbiausių aspektų, kuriais jaunas žmogus atsižvelgia.
Būti kitokiam- tai viena iš didžiausių problemų šiais laikais. Ypač tai aktualu šių dienų jaunimui. Daugelis jaunų žmonių seka naujausias madas, tačiau ne visiems tai atrodo priimtina ir taip vaikai tampa patyčių aukomis. Kita jaunimo grupė bijo, jog iš jų šaipysis ir pradeda atrodyti taip pat, kaip ir visi jų bendraamžiai, jų bendravimas bei elgesys tampa lyg klonais.
J. Marcinkevičius ištarė skandalingą frazę: „Matyt, yra „kolektyvinė pasąmonė“, kitaip kuo paaiškinsi masinės psichozės reiškinius?“ Jo žodžiai tiesiog atsako į klausimą, jis pašiepia šių laikų žmonių panašumą ir bando padėti visuomenei atsipeikėti, kol visi netapome „vienodo plauko“ padarais.
Literatūriniai pavyzdžiai
Tačiau būti kitokiam sunku buvo net ir XX a. Garsus to amžiaus australų rašytojas, vienas iš moderniosios prozos autorių Francas Kafka savo kūrinyje „Metamorfozė“ pasakojo apie neturtingų miestiečių sūnų Gregorą Zamzą. Rytą vyras atsibudęs pajuto, jog pasivertė „baisingu vabalu“. Nuo tada jis tapo našta savo šeimai.
Franzo Kafkos "Metamorfozė" - vienas iš literatūrinių pavyzdžių apie kitoniškumą. Tad šioje kalboje pasirinkau analizuoti Vandos Juknaitės kūrinį „Išsiduosi. Ši kalba puikiai tiks pažiūrėti iš kitos perspektyvos į kitokius žmones ir suprasti, ką jie iš tikrųjų jaučia.
Ši kalba puikiai tiks, kas nagrinėja giliai samprotaujant vertybių, visuomenės problemų ir be abejo kitokio asmens temomis. Tad kyla klausimas: koks jausmas būti žmogumi kuris neatitinka visuomenės standartų ir kokias patirtis gali lemti buvimas kitokiu? Būtent šiuos dalykus galima išsaiškinti šioje kalboje.
Santuoka: psichologiniai aspektai
Pasirinkimas tuoktis yra vienas svarbiausių sprendimų gyvenime, kuriame slypi viltys, svajonės ir lūkesčiai. Tačiau šis sprendimas taip pat susijęs su asmens emocine gerove ir savijauta. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kodėl žmonės renkasi santuoką, kas juos gali stabdyti ir kaip sprendžiant psichologinius iššūkius galima užtikrinti sveikesnę santuoką ir didesnį pasitenkinimą gyvenimu.
Santuokos motyvai: Meilė, draugystė ir stabilumas
Noras tuoktis dažnai kyla iš meilės - gilaus ryšio ir prieraišumo kitam žmogui. Šia prasme meilė yra daugiau nei trumpalaikis jausmas; tai gilus psichologinis ryšio ir saugumo poreikis, labai svarbus psichinei gerovei palaikyti.
Be romantiškos meilės, žmonės siekia draugystės - nuolatinio socialinio palaikymo, kuris sumažina vienatvės jausmą ir suteikia erdvės bendriems išgyvenimams. Ši draugystė reiškia, kad turite draugą - asmeninį palaikytoją, sirgalių ir žmogų, kuris padeda įveikti gyvenimo pakilimus ir nuosmukius.
Be to, santuoka suteikia stabilumo ir saugumo jausmą tiek finansiniu, tiek emociniu atžvilgiu. Žmogaus psichika trokšta šio stabilumo, todėl tvirta, palaikanti santuoka gali tapti apsauga nuo gyvenimo streso ir prisidėti prie labiau subalansuotos psichinės būsenos - vidinės ramybės.
Kliūtys santuokai: Baimė, nežinomybė ir praeities traumos
Nepaisant vedybų žavesio, daugelis žmonių susiduria su sunkumais priimant sprendimą tuoktis. Nuo santuokos gali atbaidyti įsipareigojimo baimė, dažnai susijusi su nerimo sutrikimais arba patirta netektimi. Pavyzdžiui, tėvų skyrybas patyręs asmuo gali bijoti, kad tai pasikartos, ir dėl to nesiryžti įsipareigoti.
Kliūtimi taip pat gali tapti abejonės dėl ateities ar gebėjimo išlaikyti ryšį visam gyvenimui. Dėl pasitikėjimo problemų, kylančių iš ankstesnių santykių ar šeimyninės patirties, gali būti sunku patikėti santuokos pastovumu.
Praeities traumos ir neišspręsti psichologiniai klausimai taip pat meta ilgus šešėlius. Neišspręstos traumos, pavyzdžiui, vaikystėje patirta prievarta ar praeities santykių traumos, gali sukelti fobijas, susijusias su intymumu ar įsipareigojimais, todėl mintis apie santuoką gali atrodyti pernelyg sunki.
Emocinės gerovės poveikis vedybų sprendimams
Psichologinė būklė daro didelę įtaką sprendimui tuoktis. Tokios problemos kaip nerimas ir depresija gali iškreipti požiūrį į savo vertę ir laimės santuokoje galimybes. Be to, psichikos sveikatos iššūkiai turi įtakos bendravimui ir gebėjimui užmegzti bei palaikyti artimus santykius. Nespręsdami šių dalykų, žmonės gali vengti santuokos arba sudaryti ją turėdami silpną pagrindą.
Ryšys tarp santuokos ir emocinės gerovės
Tiems, kurie pasirenka tuoktis, partnerystė tampa reikšminga jų psichinės gerovės dalimi. Sveika santuoka gerina psichinę būklę, nes suteikia emocinę paramą ir stiprina bendrumo jausmą. Priešingai, problemos šeimoje sukelia psichikos sutrikimų. Taip atsiranda ciklas, kai psichikos sveikatos problemos sustiprina nesutarimus, ir atvirkščiai.
Spręsti psichologinius iššūkius reiškia rasti raktą į laimingą santuoką
Sprendžiant psichologinius sunkumus svarbu ne tik užtikrinti asmeninę gerovę, bet ir padėti pagrindą tvirtai ir laimingai šeimai. Psichoterapinės konsultacijos, pavyzdžiui, „Meetelp“ siūlomos terapijos sesijos, padeda žmonėms išgyventi praeities traumas, ugdyti geresnius bendravimo įgūdžius ir stiprinti atsparumą stresui. Naudodamiesi „Meetelp“ paieškos algoritmu, asmenys gali susisiekti su psichologais ir psichoterapeutais, kurie specializuojasi santykių klausimais ir padeda efektyviai įveikti psichologines kliūtis.
Tuoktis sąmoningai
Kelias į partnerystę yra glaudžiai susijęs su mūsų psichine būkle. Psichikos sveikata vaidina lemiamą vaidmenį ir daro įtaką ne tik sprendimui tuoktis, bet ir santykių kokybei.
Ar teisinga sakyti, kad žmonėms nebūtina būti pirmiems?
- Ar teisinga sakyti, kad žmonėms nebūtina būti pirmiems? O galbūt noras visada būti pirmam yra tikras? Ar šiandien jis nėra perdėtai akcentuojamas? - Šis noras tikrai perdėtai akcentuojamas. Prisiminkime istoriją: sakykim, luominėje visuomenėje, jei gimei batsiuvio sūnumi, tai ir turi būti batsiuviu. O dabar, kapitalizmo laikais, visi nori uždirbti kuo daugiau pinigų - konkurencija, verslas. Tiesiog pati visuomenė tapo tokia, kad reikia būti pirmam, nes tarsi tik tada esi vertingas.
- Bet žmogus nori būti šiek tiek daugiau nei batsiuvio sūnus. Turbūt tai nėra blogai? - Jokiu būdu nėra blogai, bet ar būtinai tau reikia tapti prezidentu? Žmonės yra skirtingi. Visų pirma, skirtingi biologiškai, skiriasi jų temperamentas. Tarkim, flegmatikai, melancholikai nejaukiai jaučiasi būdami dėmesio centre. Galbūt kuris nors ir norėtų tyliai parašyti gerą romaną, bet jis tikrai išgyventų, jeigu jį filmuotų, rodytų per televiziją. Žmonės turi nevienodai energijos, galų gale skiriasi jų intelektas. Vienų gebėjimai vienokie, kitų - kitokie. Kai kurių žmonių gebėjimai labai vidutiniai ir vien dėl to jie negalėtų būti žvaigždėmis. Dar vienas labai įdomus dalykas - ne visiems žmonėms reikia didelių pasiekimų, didelių pinigų, nes jie labai jautrūs.
- Ką tai reiškia? - Itin jautrus žmogus gali sėdėti, gerti kavą, žiūrėti pro langą ir jis jau labai daug gauna iš gyvenimo. O jeigu jį pastatytume į minios centrą, jam būtų per sunku, visa jo jautri sistema persikrautų nuo informacijos kiekio. Jis nežmoniškai pervargtų.
- Vadinasi, žmogus, kuris yra ne savo vietoje, gali patirti didžiulį psichologinį stresą? Kai aplinkiniai jam sako „klausyk, tu gali būti kažkokio didelio viršininko padėjėjas“, jis nenujaučia, kad bus ir dėmesio centre, ir krūvis bus visai kitas. O tai gali tapti jo gyvenimiška drama? - Būtent. Pasirodo, kad žmonės, kurie tampa žvaigždėmis, patiria psichologinę krizę, kuri trunka nuo kelių mėnesių iki maždaug metų. Iš esmės tai išgyvena visi, bet kai kurie - ypač stipriai. Aš turėjau tokių klientų. Žmogus staiga tampa direktoriumi, jam tenka daug atsakomybės, jis yra dėmesio centre, bet jis to nenori, neturi tiek jėgų, nenori kautis, vadovauti. Jis visai netrokšta šlovės.
- Kodėl jis sutiko būti direktoriumi? - Išstūmė - tokie žmonės patys neina. Arba kartais suklysta. Visuomenė užspaudžia: mamytė, senelis nori, kad sūnus sužvilgėtų, sužibėtų, taptų kokiu katedros vedėju ar dar kuo nors, ir žmogus susipainioja.
- Ar jis negali atsisakyti? - Tai labai įdomu. Daugelis mūsų nesupranta, kur mūsų vieta ir ko mes iš tikrųjų norime, nes nuo vaikystės kalama - būk pirmas, būk laimėtojas, nes kitaip būsi nevykėlis. Tėra dvi galimybės - laimėtojas arba nevykėlis.
- Žmogus negali būti net, tarkim, geru pavaduotoju? - Visa visuomenė tai kala ir kala, ir galų gale žmonės įtiki. Ne visi susigaudo, ko iš tikrųjų nori. Kai mums rodomos žvaigždės, jų honorarai, kaip jos perka namus, vyksta į egzotiškas keliones, atrodo, kad štai tik tada esi vertingas, pasitiki savimi. O jauni žmonės, vaikai patiki, kad tai ir yra laimė.
- Bet niekas nepagalvoja, kokia ta žvaigždė dažnai būna vieniša, sutrikusi, nelaiminga, nes visi kalba tik apie turtus, apie tai, kaip ji sušvito, kokiais drabužiais rengiasi ir pan. O ji iš tikrųjų nori pabėgti nuo tokio gyvenimo. Tad galbūt visąlaik dėmesys yra ne ten? - Būtent. Žvaigždės labai dažnai yra vienišos. Kodėl? Žmonės nedrįsta eiti prie žvaigždės. Jiems atrodo, kad tokia žvaigždė neatsilieps į jų pasiūlymą draugauti. Arba žvaigždė visą laiką turi vaidinti, kad yra stipri, kad jai viskas gerai, kad ji protinga, antraip kai kurie gerbėjai nusivils. Sakys - aha, mes tave dievinom, o tu, pasirodo, kažko nežinai, nesugebi.
- Vargšelė - ir paverki, ir galvą tau skauda, ir pilvą susuka... - Be to, žvaigždė kiekvieną dieną turi stengtis viską padaryti tobulai. Reikalaujama, jei visi mato, gerai pasirodyti. Tai yra be galo sunkus gyvenimas, tad asmeninės laimės lieka labai mažai.
- Pakalbėkime ne apie žvaigždes, o apie paprastus žmones, kurie gali tapti geros įmonės ar padalinio vadovais. Kodėl jie būtinai turi vadovauti? Pavyzdžiui, moteris geriau kurtų gėlių kompozicijas, nes tai labai mėgsta, bet jai sako, kad ji turi būti parduotuvės vedėja. Kaip tam žmogui atsilaikyti ir žinoti, kur jo vieta? Kaip jam susirasti savo vietą? - Visų pirma jis turėtų nepasiduoti įtakai. Dabar manoma, kad, jeigu esi pirmaujantis, tai esi pasitikintis savimi, esi psichologiškai sveikas. O jei nepirmauji, greičiausiai nepasitiki savimi, esi kažkoks drovus, menkavertis. Tačiau reikia patikėti, kad, jei darai savo ir nebūtinai veržiesi į priekį, tu irgi esi normalus, psichologiškai sveikas, o ne kažkoks kompleksuotas nevykėlis. Pirmiausia žmogus turi save įvertinti teigiamai. Antra - skirtingomis sąlygomis reikia skirtingų žmonių. Drovus, lėtas žmogus gali turėti labai teigiamų savybių. Tarkim, jis gali būti apatiškas, mokėti išklausyti. Lyderis kalba, bet kažkas turi jo klausyti, negali visi kalbėti. Kažkas turi atjausti, būti altruistas, kažkas turi dirbti aukle, sesele - ten nereikia lyderių, ten kaip tik reikia žmogaus, kuris prisitaiko prie ligonio ar vaiko. Kad ir psichologas - jis irgi turi prisitaikyti prie klientų. Žmonės turi suprasti, kad tam tikrose vietose reikia lyderio savybių, o kitose reikia tų kurių būtent lyderis ir neturi. Arba, sakykim, tokios savybės, kaip kontempliacija, dvasiniai, filosofiniai dalykai... Yra žmonių, kuriems patinka mąstyti apie gyvenimą arba melstis. Tik mes jų nepažįstame - sėdi kokia moterėlė pensininkė savo bute ir meldžiasi už save, už kitus, bet ji tarsi niekas visuomenės akyse...
- Puiku, kad ji meldžiasi už kitus. - Taip, puiku, kad ji meldžiasi: ji atlieka labai prasmingą darbą, ji pati gerai jaučiasi, ji surado savo pašaukimą. Bet mes apie tokius žmones nieko nežinome ir nevertiname jų. Atsimenu labai įdomų atvejį - atostogaudama sutikau žmogų, kuris neįgaliesiems gamino batus. Jis sakė: „Aš esu savo vietoje, esu visiškai laimingas. Ateina žmogus, ir aš jam galiu tobulai pritaikyti batus, kad jis kuo geriausiai jaustųsi.“ Aš tada, atsimenu, labai nustebau: na, kas čia dabar - žmogaus profesija tokia keista, neypatingai vertinama, o jis man sako, kad yra laimingas. Jis - savo vietoje. Jei būtų direktorius, galbūt būtų nelaimingiausias žmogus pasaulyje, o dabar jis atrado būtent tai, kas jam tinka pagal jo charakterį. Ir jis džiaugiasi, ir kiti juo džiaugiasi.
- Dabar įsivaizduokite - ateina jūsų vaikas ir sako, kad jį skiria padalinio vadovu. O jis - lėtas, svajoklis. Tada Jūs atsakote: „Eik, eik, nesąmonė, svajosi ten atsisėdęs.“ Gal taip Jūs numušit jam ūpą, gal jis tikrai galėtų būti geras vadovas? Tada kitas tarsi uždeda tam svajokliui antspaudą, kad jis negali būti pirmas ir visą laiką bus antras, trečias. Kaip nenuvertinti žmogaus ir suprasti, kuris tikrai gali būti pirmas, o kuris - ne? - Čia sudėtingas dalykas, nes žmonės dar ir tobulėja. Pavyzdžiui, nupiešė vaikas piešinuką, o jam pasakė, kad dailininko iš jo nebus. Jis iš tos ambicijos, iš to įsižeidimo ir tapo kažkuo. Bet jis turėjo tam talentą. Manau, reikėtų mamai ar mokytojai atsisėsti ir apgalvoti, kas vaikui labiausiai patinka, ką jis bandė daryti, kas jam sekasi, su kokiais žmonėmis jam lengviausia bendrauti. Galbūt jis viešai kalbėti negalės, gal jis galės vadovauti mažai žmonių grupelei, galbūt jis galės būti labai žinomas programuotojas - sėdės vienas ir priims labai originalius sprendimus, nes niekas jo nedraskys ir nekels streso. Jis gali laimėti srityje, kuri būtent jam tinka. Dabar visi nori būti teisininkai ir vadybininkai. Bet ateina pas mane kokio trečio kurso studentai ir sako: „Nesinori man būti tuo teisininku. Negera man, bendrauti nemalonu ir ta profesija nemiela, aš norėčiau būti kokiu geografu, bet tėvai neleidžia.“ Žmogus turi pajausti, kas jam tinka, ir tada jis bus geriausias toje srityje.
- Sakykime, žmogus visą laiką yra šešėlyje arba stovi trečias, penktas, ir staiga jam visi sako - tu gali būti pirmas, tu puikus, tu turi tokių savybių. Ar gali žmogus išmokti būti pirmas? - Nežinau, ar reikia išmokti būt pirmam. Psichoanalizėje yra labai geras posakis „pakankamai gera mama“. Mama neturi būti tobula, nes, jeigu ji bus tobula, vaikas užaugs šiltnamio sąlygomis. Ji turi truputį kelti stresą. Pakankamai geras mokytojas, pakankamai geras gydytojas. Kai stengiesi būti tiesiog pakankamai geras, tai, būdamas savo vietoje, jausdamas malonumą savo darbe, tu netyčia, negalvodamas apie pasiekimus, gali ir labai daug pasiekti. Nereikia mokytis būti pirmam. Reikia mokytis džiaugtis savo darbo procesu. Ir, žinoma, mokėti sutarti su kitais, nes labai didelė bėda, kad tie pirmautojai yra labai konkurencingi, labai blogai sutaria tarpusavy. Dabar tėvai labai skundžiasi, kad vaikai nuo pat mažens klasėje ne draugauja, o konkuruoja. Studentai ėmė konkuruoti, kai mokslas tapo mokamas. Toks žmogus mažiau pasiekia, nes blogai sutaria su kitais - vieni kitus smukdo. Tai štai - reikia būti pakankamai geram ir sutarti su žmonėmis.
- Išeitų, kad žmogui nereikia būti pirmam, jis gali būti laimingas ir būdams 74-as. - Taip. Tiesiog žmogui svarbiausia nebūti paveiktam pirmavimo manijos, kuri sklinda aplink. Jis turi paprasčiausiai pajausti, ko nori pats. Galbūt jis bus pirmas, bet bus nelaimingas. Atsimenu gerą posakį - galbūt ankstyvas paukštis pirmas pagauna kirminą, bet sūrį iš spąstų išima antra pelė.
- Kita vertus, Jūs tarsi atimate iš žmogaus norą siekti to pirmumo? Norą kažkuo būti, pasiekti kažko daugiau? - Jei žmogus kažką darys džiaugdamasis, jis savaime pasidarys ir tas pirmas, ir viską pasieks natūraliai. Jam nereikia apie tai galvoti.