Veiksmažodžių Daryba Lietuvių Kalboje: Padalyvių Pavyzdžiai

Lietuvių kalbos morfologija, kaip gramatikos šaka, tiria žodžių formas, jų santykius ir sistemas, įskaitant morfemų sandarą, tarpusavio ryšius ir pasiskirstymą.

Pagal kaitybą (fleksiją) skiriamos įvairios žodžių gramatinės klasės: linksniuojami vardažodžiai (daiktavardžiai, būdvardžiai), įvardžiai ir dalyviai; asmenuojami veiksmažodžiai; bei nekaitomi prieveiksmiai, prielinksniai, dalelytės, jungtukai, jaustukai ir ištiktukai, įskaitant nekaitomas veiksmažodžių bendratis. Kaitybos priemonės yra galūnės ir priesagos, kurios rodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje ir paradigminius ryšius.

Veiksmažodžių daryba turi esminių skirtumų nuo daiktavardžių ir būdvardžių, nes užima kitą gramatinės semantikos lauką (modalumo ir aspektualumo). Tačiau būdvardžio ir veiksmažodžio kategorinės reikšmės bendrumas (abu pavadinimai apibūdina ypatybes) leidžia juos priešinti su daiktavardžiu. Veiksmažodžiams nebūdinga II tipo paradigmacija (dūryba), nes dūrinio darybos formantas yra galūnė, todėl, jei nėra paradigmacijos, negali būti ir dūrinių.

Priesaginė veiksmažodžių daryba panaši į būdvardžių darybą tuo, kad priesagų yra nedaug, bet jos daugiareikšmės. Veiksmažodžiams būdinga refleksyvacija - naujų žodžių darymas su sangrąžos dalelyte, pavyzdžiui: duotis : duoti. Sangrąžos dalelytė yra gramatiškai sudėtinga, susijusi su rūšimi ir tranzityvumu, todėl naujų žodžių darymas yra tik viena iš sangrąžos funkcijų. Veiksmažodžių priesagoms būdinga eigos reikšmė, išskyrus akimirkos priesagas -elėti, -erėti.

Apie ištiktukus ir veiksmažodžius kalbama kartu, nes kartais sunku atskirti, ar pamatinis žodis yra veiksmažodis, ar ištiktukas.

Yra keletas būdų, kaip formuojami nauji veiksmažodžiai:

• Kartotinis veiksmas: krypuoti, mojuoti, sūpuoti, girgžduoti, plumpuoti, tabaluoti, vapaliuoti, snūduriuoti, šurmuliuoti, gargaliuoti, žaižaruoti. Daugeliu atvejų sunku nustatyti darybos pamatą.
• Savaiminio ir aktyvaus veiksmo veiksmažodžių poros iš kokybinių būdvardžių: gerėti, gerinti : geras; saldėti, saldinti : saldus; liesėti, liesinti : liesas; storėti, storinti : storas; tvirtėti, tvirtinti : tvirtas.
• Priežastinis veiksmas, sukeliantis atitinkamą savaiminį veiksmą, todėl susidaro priežastinio ir savaiminio veiksmo veiksmažodžių poros: gesinti ‘daryti, kad gestų’ : gesti, kepinti : kepti, laipinti : lipti, lesinti : lesti, marinti : mirti, talpinti : tilpti.

Priesagos -inti variantais galima laikyti parūpinamųjų veiksmažodžių priesagą -dinti ir mėgdžiojamųjų veiksmažodžių -linti, bet reikšmė ne visai sutampa: ausdinti : austi, siūdinti : siūti, statydinti : statyti, spausdinti : spausti reiškia pasirūpinti, kad kas kitų tau būtų daroma. Tačiau ši grupė apnykusi dėl to, kad reikšmė labai artima pamatinių žodžių reikšmei. Dabar dažnas sako Siu­vuosi naują paltą, nors iš tikrųjų siūdinasi siuvykloje.

Priesagos fonetinis variantas -linti neturi jokios priežastinės reikšmės: dvoklinti ‘apsisnaudus eiti’, gauglinti ‘eiti dideliais žingsniais’, muklinti ‘negražiai, sunkiai mauti’, purzlinti ‘teršti, laistyti vandenį’. Tai stilistiškai žymėti šnekamosios kalbos žodžiai. Greta -inti, -linti yra ir menkinamosios reikšmės variantų: birbyti, dzieryti, pliurzyti, plumpyti, burblyti, čiurlyti, gargasyti, vepesyti.

Akimirkos veiksmą nusako veiksmažodžiai: bumbtelėti, barkštelėti, drėkstelėti, pykšterėti, pokšterėti, drėbtelėti, kryptelėti, žvilgterėti, sensterėti, žilstelėti. Visiems vediniams bendra įvykio veikslo reikšmė. Staigus trumpas veiksmas apimamas visas nuo pradžios iki galo.

Mišriaisiais veiksmažodžius galima pavadinti ir reikšmės, ir formos požiūriu. Pirmiausia į akis krinta priesaga, išlaikoma ne visuose pagrindiniuose kamienuose ir dar tai, kad didelę jų dalį galima nesunkiai susieti su atitinkamos šaknies veiksmažodžiais ir ištiktukais. Kaip matyti iš pavyzdžių tokių ne visuose pagrindiniuose veiksmažodžio kamienuose pasirodančių priesagų yra trys: -ėti, -yti, -oti.

Antra vertus, yra veiksmažodžių, išlaikančių priesagas visuose kamienuose, bet neturinčių pamatinių žodžių: akėti - akėja - akėjo, alinti - alina - alino, raginti - ragina - ragino, vadinti - vadina - vadino, bučiuoti - bučiuoja - bučiavo, ragauti - ragauja - ragavo ir kt.

Priešdėlių yra dvejopų - dalelyčių kilmės be, te, tebe, ne, nebe, derančių su veiksmo trukme (tedaro, tebedaro, nedaro, nebedaro), ir prielinksninių, turinčių veiksmo ribojamąją galią. Jų yra dvylika: ap(api), at(ati), į, iš, nu, pa, par, per, pra, pri, su, už. Veiksmažodžių šaknų junglumas su priešdėliais labai didelis. Pats veiksmažodis daugiareikšmis, tai ir priešdėlių vaidmuo kiekvienu atveju skirtingas. To proceso praktinėje gramatikoje parodyti neįmanoma.

Aprašant priešdėlinius veiksmažodžius kaip visumą, galima skirstyti juos į tam tikras grupes ir pagal priešdėlius, ir pagal jų suteikiamas bendrąsias reikšmes. Tokie priešdėliniai veiksmažodžiai daromi iš rezultato siekiančio aktyvaus veiksmo veiksmažodžių (veiksmo pabaiga = rezultatas): padaryti : daryti, sulaužyti : laužyti, parašyti : rašyti, paguldyti : guldyti, pagirdyti : girdyti, pašventinti : šventinti.

Tokių darinių yra beveik su visais priešdėliais (išskyrus par), tačiau dažniausiai gryno veiksmo įvykio ir rezultato reikšmę suteikia priešdėliai pa, iš, nu, su. Jos jau parodytos veiksmažodžio bėgti pavyzdžiu. Čia tik keletas tos rūšies veiksmažodžių sakiniuose: Dar kartą apžvelgė aplinkui, sudzirzgino smičiumi per stygas. Atskirti keliai keleliai, minom užminuoti. Kaip įėjai į šią tvirtovę, taip ir išeisi iš jos. Ir neapsakomo dėkingumo jausmas pripildo mano krūtinę. Kelniūkštes lig kelių vaikai atsiraitę suvirto valkoje į klykiančią krūvą. Suvaikščioję peronu į abu galu, mes jau buvome seni pažįstami.

Stipraus veiksmo reikšmę suteikia priešdėliai ir jų sąaugos su sangrąža: apsiválgyti, atsidžiaũgti, įdègti, įmigti, įsiklausýti, įsiliepsnóti, nunešióti, nusidirbti, prigerti, prisiraudóti, suspárdyti, užvaikýti, užkankinti ir kt.

Silpno ir trumpo veiksmo veiksmažodžiai yra su priešdėliu pa ir priesaga -ėti (paėjėti, panešėti, pabėgėti) ir kiti pa vediniai, kai greta jų yra mažybę reiškiantys žodžiai truputį, nedaug, šiek tiek. Silpno veiksmo reikšmę tam tikrame kontekste turi ir kitų priešdėlių veiksmažodžiai: Truputį (ir daug) gali įlinkti, įlūžti, įskilti, įdubti, praskleisti, praglėbti: Pragnybk sūrį, pažiūrėk, ar nesupelijęs. Velnias, bijodamas pračiaupti lūpų, kad vėlė neištrūktų, tik sumykė. Praskleiskit užuolaidas. Saulelė nors pakilusi, bet neįkaitina. Kaip tu išlaikai tokiam pragare? Tupi šarka ant tvoros, nenuvaldo uodgos.

Yra tokių veiksmų, kuriuos suvokiam kaip pabaigtus, tik praėjus tam tikram laikui: Rytojaus dieną kaip migloje išvaikščiojo. Jis išnešiojo šautuvą dešimt metų ir buvo daug kartų sužeistas. Tokie veiksmažodžiai reiškia laiko praleidimą ką nors veikiant ar neveikiant. Galima ir pradirbti, išdirbti, prasvajoti, išsvajoti kurį laiką. Tai staigus veiksmas: prabilo, pragydo, sužvingo. Panašią reikšmę turi ir priesagų -elėti, -erėti vediniai. Plg. sukliko ir klyktelėjo. Tačiau staigus, trumpas veiksmas gali būti suvokiamas ir kaip kito veiksmo pradžia, pvz., pragydo - ėmė giedoti, prabilo - ėmė kalbėti.

Na, bet situacija, kontekstas visada rodo tikrąją žodžio reikšmę: O jeigu išgirdo nuo vyro rūstesnį žodį, tuojau nulėkusi parsivedė motiną. Sukliko mergelei ties galva pelėda.

Kartais nesunku skirti priešdėlį nuo šaknies kaip atskirą žodžio dalį, bet reikšmė esti neatskiriama. Priešdėlio ir sangrąžos afikso tarpusavio santykiai taip pat rodo elemento si žodžių darybos vaidmenį. Priešdėlis praplečia sangrąžos jungimosi galimybes. Pavyzdžiui, nėra veiksmažodžio valgytis, bet yra apsivalgyti, persivalgyti, susivalgyti. Antra - priešdėlis su sangrąža suteikia visai kitą reikšmę: atsidusti : dusti, nusilakti : lakti, apsirikti, pasielgti.

Visa tai rodo, kad sangrąža neturi nieko bendra nei su veiksmažodžių kaitymu, nei su jų formų daryba. Sangrąžinis žodis yra tas, kuris turi sangrąžinio veiksmažodžio kamieną - tai ir dalyvis mokęsis, ir daiktavardis mokymasis. Sangrąžos afiksas kilęs iš įvardžio ir išlaikęs keletą įvardinių reikšmių - „save“, „sau“, „savo“, „su savimi“.

Jeigu veikiamasis dalykas ne asmuo, atsiranda savaiminė reikšmė. Plg. suka ratą (aktyvus veiksmas) ir ratas sukasi (savaiminis veiksmas): baigtis : baigti, drumstis : drumsti, jungtis : jungti, ristis : risti. Tais atvejais, kai si turi reikšmę „sau“, „savo“, „su savimi“, galininkinio veiksmažodžio nekeičia negalininkiniu: pirkti knygą ir pirktis knygą, megzti pirštines ir megztis pirštines.

Dažnai sangrąžinę formą dar pastiprina greta pavartotas įvardis sau. Kiti pavyzdžiai: Aš eisiu ir tave su savimi vesiuosi. Jūs, neabejoju, nieko nesakysite, kai aš ir jūsų sūnų drauge imsiuosi.

Kad sangrąžinių veiksmažodžių daryba priklauso kamienui, rodo kamieno reikšmės lemiami apribojimai. Neprisijungia sangrąžos būsenos veiksmažodžiai, kurių veikėjas neaktyvus arba visai jo nėra (plg. augti, aušti, snigti, lyti, drybsoti, kaboti, dirvonuoti, kvepėti).

Lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi asmens, skaičiaus, laiko, nuosakos ir rūšies formas. Jos daromos iš esamojo, būtojo kartinio laiko ir bendraties. Esamojo laiko yra 3 kaitybos kamienai (a, i ir o : nẽša, tỹli, rãšo), būtojo kartinio - 2 (o ir ė : bgo, nẽšė). Būtasis dažninis laikas yra tam tikras veikslinis būtojo laiko variantas, daromas iš bendraties su priesaga -dav- ir turintis o kamieną (nèš-dav-o, rašý-dav-o). Būsimasis laikas daromas iš bendraties su priesaga -s(i)- (bg-si-me, bg-si-te, bg-s).

Nuosakos skiriamos pagal kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu. Tiesioginė nuosaka neturi specialių rodiklių, į ją įeina visos laikų formos. Tariamoji nuosaka daroma iš bendraties kamieno su priesagomis -čia- (e-čia-u), -tum(ė)- (e-tu(mė)-me), -tų (e-tų). Liepiamoji nuosaka (išskyrus 3 asmenį) daroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i) (nèš-k, skub-k; nèš-ki-te, skub-ki-te); 3 asmens forma (vadinama ir geidžiamąja nuosaka) daroma iš esamojo laiko kamieno su priešdėliu te- ir galūne -ie (te-neš-iẽ) arba -i (te-dãra-i).

Veiksmažodžio asmenį ir skaičių rodo prie kaitybos kamieno pridedamos galūnės: vns. 1 asmens -u / uo (esamasis laikas neš-ù, neš-úo-si; tiki-ù, tiki-úo-si; raša-ũ, raša-ũ-si, būtasis kartinis rašia-ũ, rašia-ũ-si), 2 asmens -i / ie (esamasis laikas neš-, neš-e-si; tik-, tik-e-si; raša-, raša--si, būtasis kartinis raše-, raše--si), dgs. 1 asmens -me / mė (esamasis laikas nẽša-me, nẽša-mė-s; tki-me, tki-mė-s; rãšo-me, rãšo-mė-s, būtasis kartinis rãšė-me, rãšė-mė-s), 2 asmens -te / tė (esamasis laikas nẽša-te, nẽša-tė-s; tki-te, tki-tė-s; rãšo-te, rãšo-tė-s, būtasis kartinis rãšė-te, rãšė-tė-s).

Vienaskaitos ir daugiskaitos 3 asmens formos yra be galūnių, jos sutampa su grynais balsiniais kamienais. Prieš vienaskaitos 1 ir 2 asmenų galūnes kamiengalio balsis a iškrinta (neša-u → neš-ù, neša-i → neš-), ilgieji kamiengalio balsiai o, ė virsta a, e (rašo-u → raša-ũ, rašė-i → raše-). Tik keletas priebalsinio kamieno veiksmažodžių turi esamojo laiko 3 asmens vienaskaitos ir daugiskaitos galūnę -ti : peš-ti, niẽž-ti, ẽs-ti, retkarčiais ir miẽg-ti, sniẽg-ti (greta miẽga, sniñga). Veiksmažodžio bti formos daromos iš skirtingų kamienų, t. y. supletyviškai (esù, yrà, bùvo, bdavo).

Lietuvių kalbos dalyviai turi veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių. Jie yra svarbiausia priemonė reikšti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies skirtumams. Veikiamieji dalyviai yra 4 laikų: esamojo su priesaga -nt- (drbąs / drbantis, -i), prie jų priklauso ir pusdalyvis su priesaga -dam- (drbdamas, -à), būtojo kartinio ir būtojo dažninio su priesaga -us- (drbęs, -usi, drbdavęs, -usi) ir būsimojo su priesaga -siant- (drbsiąs, -ianti). Neveikiamieji dalyviai yra 3 laikų: esamojo su priesaga -m- (drbamas, -à), būtojo su priesaga -t- (drbtas, -à), būsimojo su priesaga -si-m- (drbsimas, -à).

Lietuvių kalbos padalyviai - sustabarėjusios veikiamųjų dalyvių formos. Jie daromi su tomis pačiomis priesagomis kaip atitinkamų laikų veikiamieji dalyviai, bet nelinksniuojami. Yra 4 laikų: esamojo (drbant), būtojo kartinio (drbus), būtojo dažninio (drbdavus) ir būsimojo (drbsiant).

Dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu bti sudaro tariniu einančias konstrukcijas, vadinamas sudėtinėmis laikų ir nuosakų formomis. Sudėtinės formos su esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais pagal rūšį priešinamos atitinkamų laikų ir nuosakų vientisinėms formoms (plg. esù nẽšamas - nešù, buvaũ / bčiau nẽšamas - nešiaũ / nèščiau, bk nẽšamas -nèšk), su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais - sudėtinėms formoms su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais, tam tikrais atvejais - ir vientisinėms formoms (plg. esù / buvaũ / bsiu nẽštas - esù / buvaũ / bsiu nẽšęs, nešiaũ; bčiau nẽštas - bčiau nẽšęs; bk nẽštas - bk nẽšęs, nèšk). Su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, turinčiais priešdėlį be-, daromos sudėtinės pradėtinės formos (buvaũ / bdavau / bsiu benešs, bčiau / bk benešs).

Lietuvių kalbos prieveiksmiai nelinksniuojami ir neasmenuojami.

Padalyvis

Padalyvis yra veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir prieveiksmio ypatybių.

• Padalyviai nekaitomi nei skaičiais, nei linksniais, nei asmenimis.
• Jie turi keturis laikus.
• Žymi veiksmą: Skambant muzikai, pasirodė aktoriai.
• Reiškia veiksmo aplinkybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo: Lyjant auga grybai. (Kada auga?).

Padalyviai turi keturis laikus: bėgant, bėgus, bėgdavus, bėgsiant.

Padalyvių Daryba

1. Esamojo laiko padalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio kamieno pridedant -ant, -iant, -int: tylint, stovint, žiūrint.
2. Būtojo kartinio laiko padalyviai: bėgus, rašius.
3. Būtojo dažninio laiko padalyviai: laukdavus, matydavus, sakydavus.
4. Būsimojo laiko padalyviai: bėgsiant, rašysiant.

Įsidėmėkite: Padalyviai, kaip ir veikiamieji dalyviai, turi keturis laikus.

Baltų kalbų paplitimo žemėlapis

Veiksmažodžių, turinčių priesagas ne visuose pagrindiniuose kamienuose, lietuvių kalboje yra gana daug (tiksliai nesuskaičiuota).

tags: #butojo #dazninio #daryba