Lietuvių kalbos morfologija yra gramatikos šaka, tirianti žodžių formas, formų santykius ir sistemas (morfologinę kategoriją), kaitybos paradigmas. Prie morfologijos skiriami ir morfemų sandaros, tarpusavio santykių bei distribucijos tyrimai (morfemika). Lietuvių kalbos gramatinė sandara yra fleksinio tipo.
Pagal kaitybą (fleksiją) skiriamos šios žodžių gramatinės klasės:
- linksniuojami (linksniavimas, linksniuotė) vardažodžiai (daiktavardis, būdvardis), įvardžiai ir dalyviai;
- asmenuojami veiksmažodžiai;
- kaitybinių formų neturintys prieveiksmiai, prielinksniai, dalelytės, jungtukai, jaustukai ir ištiktukai, t. p. ir nekaitomos veiksmažodžių bendratys.
Kaitybos priemonės yra galūnės ir priesagos. Galūnės daugiausia rodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje. Ta pati galūnė gali turėti 2 ar kelias reikšmes (daiktavardžio formos stógas galūnė -as žymi vns. vardininko linksnį ir vyriškąją giminę, formos rankà galūnė -a - vns. vardininką, įnagininką ir moteriškąją giminę).
Kaitybos priesagos daugiausia rodo žodžio formos paradigminius santykius su kitomis to žodžio formomis. Jomis žymimi būdvardžių laipsniai, veiksmažodžių laikai, nuosakos ir neasmenuojamosios formos; prie jų dažniausiai prisijungia ir galūnės, teikiančios kitų gramatinių reikšmių (pvz., dalyvių priesagos žymi rūšį ir laiką, galūnės - giminę, skaičių ir linksnį: nẽša-nt-is, -i, nèš-dav-ę, -us-ios, nẽša-m-as, -à).
Kaitybos formų skirtumus kartais papildomai išryškina šaknies balsių kaita, arba apofonija (plg.
Veiksmažodžių laikai ir jų ypatybės
300 veiksmažodžių + Skaitymas ir klausymas: - Danų + Lietuvių
Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje.
Esamasis laikas
Esamasis laikas nurodo veiksmus, vykstančius dabartyje, ir atsako į klausimą „ką veikia?“. Šis laikas vartojamas apibūdinti veiksmams, kurie vyksta tuo momentu, kai apie juos kalbama, pavyzdžiui: eina, žaidžia, važiuoja.
Galūnių rašyba
Rašant esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikia?“, kyla problemų rašant galūnes. Dažnai šių veiksmažodžių pabaigoje girdime e, tačiau jie visada turi baigtis su -a arba -ia. Jei veiksmažodyje galūnė yra po j raidės, ji visada baigiasi -a. Jei po minkštojo priebalsio girdime e, galūnė turi baigtis su -ia.
Būtasis laikas
Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį.
Būtasis kartinis laikas
Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs.
Vienaskaitos II asmens galūnės
Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“. Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai. Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei.
Vienaskaitos I asmens veiksmažodžiai
Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“. Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au. Kitais atvejais, kai galūnėje girdime e, rašome -iau.
Būtasis dažninis laikas
Būtasis dažninis laikas atsako į klausimą „ką veikdavo?“. Juo apibūdinami veiksmai, kurie praeityje kartojosi arba vyko nuolat.
Priesagos -dav- vartojimas
Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai turi priesagą -dav-, kuri, susidūrusi dusliaisiais priebalsiais, pakeičia jų tarimą į skardžiuosius. Rašant tai kelia problemų: pavyzdžiui, šuo „bėkdavo“ ar „bėgdavo“? Norint šio laiko veiksmažodžius parašyti teisingai, juos paprasčiausiai reikia pakeisti kita jo forma, kurioje jis neturi šios priesagos ir skamba aiškiau.
Būsimasis laikas
Būsimasis laikas nurodo, kad veiksmas vyks ateityje, ir atsako į klausimą „ką veiks?”. Būsimųjų laikų veiksmažodžiai visada baigiasi priesagomis -s ar -š, pavyzdžiui: miegos, šoks, vaidins, pieš, veš, neš.
Priebalsių supanašėjimas
Vienas iš sunkumų, kylančių rašant šiuos veiksmažodžius, yra tai, kad priebalsiai supanašėja. Pavyzdžiui, kyla klausimas - medis „augs“ ar „auks“? Norint suprasti, kuri priebalsė turi būti rašoma, reikia žodį pakeisti kita jo forma, kurioje jis skamba aiškiau.
Balsių trumpėjimas
Jei norime iš veiksmažodžio bendraties padaryti būsimąjį laiką, gali kilti abejonių, kada balsės sutrumpėja, o kada lieka ilgos. Pavyzdžiui, lietus „lis“ ar „lys“? Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir prieš priesagą -ti yra balsės y arba ū, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės sutrumpėja. Pavyzdžiui: būti - bus, kliūti - klius, lyti - lis, gyti - gis.
Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir tarp priesagos -ti bei balsių y arba ū yra priebalsė, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės lieka tokios pačios ir nesutrumpėja.
Kai prieš bendraties priesagą -ti yra priesaga -y, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose balsė y nesutrumpėja.
Veiksmažodžių daryba
Veiksmažodžių daryba, viena vertus, skiriasi nuo daiktavardžių ir būdvardžių keliais esminiais požymiais todėl, kad užima visiškai kitą gramatinės semantikos lauką nei vardažodžiai (modalumo ir aspektualumo); kita vertus, būdvardžio ir veiksmažodžio kategorinės reikšmės bendrumas (abu ypatybių pavadinimai) leidžia abu juos priešinti su daiktavardžiu.
Veiksmažodis neturi ir II tipo paradigmacijos (dūrybos), ir tai suprantama - juk dūrinio darybos formantas yra galūnė, taigi, jei nėra paradigmacijos, negali būti ir šiuo būdu pasidaromų dūrinių.
Priesaginė veiksmažodžių daryba panaši į būdvardžių tuo, kad priesagų nedaug, o pačios priesagos daugiareikšmės.
Vieninteliam veiksmažodžiui būdinga refleksyvacija - naujų žodžių darymas su sangrąžos dalelyte: duotis : duoti. Sangrąžos dalelytė gramatiškai labai sudėtinga: susijusi ir su rūšimi, ir su tranzityvumu, todėl naujų žodžių darymas yra tik viena iš sangrąžos funkcijų.
Veiksmažodžių priesagoms būdinga eigos reikšmė (išskyrus akimirkos priesagas -elėti, -erėti). Apie juos kalbama kartu todėl, kad kartais sunku atskirti, ar pamatinis žodis veiksmažodis, ar ištiktukas.
- kartotinį veiksmą: krypuoti, mojuoti, sūpuoti, girgžduoti, plumpuoti, tabaluoti, vapaliuoti, snūduriuoti, šurmuliuoti, gargaliuoti, žaižaruoti . Daugeliu atveju sunku nustatyti darybos pamatą.
- savaiminio ir aktyvaus veiksmo veiksmažodžių poras iš kokybinių būdvardžių: gerėti, gerinti : geras; saldėti, saldinti : saldus; liesėti, liesinti : liesas; storėti, storinti : storas; tvirtėti, tvirtinti : tvirtas .
- priežastinį veiksmą, sukeliantį atitinkamą savaiminį veiksmą, todėl susidaro priežastinio ir savaiminio veiksmo veiksmažodžių poros: gesinti ‘daryti, kad gestų’ : gesti, kepinti : kepti, laipinti : lipti, lesinti : lesti, marinti : mirti, talpinti : tilpti.
Priesagos -inti variantais galima laikyti parūpinamųjų veiksmažodžių priesagą -dinti ir mėgdžiojamųjų veiksmažodžių -linti, bet reikšmė ne visai sutinka: ausdinti : austi, siūdinti : siūti, statydinti : statyti, spausdinti : spausti reiškia pasirūpinti, kad kas kitų tau būtų daroma. Tačiau ši grupė apnykusi dėl to, kad reikšmė labai artima pamatinių žodžių reikšmei. Dabar dažnas sako Siuvuosi naują paltą, nors iš tikrųjų siūdinasi siuvykloje.
Priesagos fonetinis variantas -linti neturi jokios priežastinės reikšmės: dvoklinti ‘apsisnaudus eiti’, gauglinti ‘eiti dideliais žingsniais’, muklinti ‘negražiai, sunkiai mauti’, purzlinti ‘teršti, laistyti vandenį’. Tai stilistiškai žymėti šnekamosios kalbos žodžiai.
Greta -inti, -linti yra ir menkinamosios reikšmės variantų: birbyti, dzieryti, pliurzyti, plumpyti, burblyti, čiurlyti, gargasyti, vepesyti .
Akimirkos veiksmą: bumbtelėti, barkštelėti, drėkstelėti, pykšterėti, pokšterėti, drėbtelėti, kryptelėti, žvilgterėti, sensterėti, žilstelėti . Visiems vediniams bendra įvykio veikslo reikšmė.
Staigus trumpas veiksmas apimamas visas nuo pradžios iki galo. Mišriaisiais juos galima pavadinti ir reikšmės, ir formos požiūriu. Pirmiausia į akis krinta priesaga, išlaikoma ne visuose pagrindiniuose kamienuose ir dar tai, kad didelę jų dalį galima nesunkiai susieti su atitinkamos šaknies veiksmažodžiais ir ištiktukais.
Kaip matyti iš pavyzdžių tokių ne visuose pagrindiniuose veiksmažodžio kamienuose pasirodančių priesagų yra trys: -ėti, -yti, -oti.
Veiksmažodžių, turinčių priesagas ne visuose pagrindiniuose kamienuose, lietuvių kalboje yra gana daug (tiksliai nesuskaičiuota).
Antra vertus, yra veiksmažodžių, išlaikančių priesagas visuose kamienuose, bet neturinčių pamatinių žodžių: akėti - akėja - akėjo, alinti - alina - alino, raginti - ragina - ragino, vadinti - vadina - vadino, bučiuoti - bučiuoja - bučiavo, ragauti - ragauja - ragavo ir kt.
Priešdėlių yra dvejopų - dalelyčių kilmės be, te, tebe, ne, nebe, derančių su veiksmo trukme (tedaro, tebedaro, nedaro, nebedaro), ir prielinksninių, turinčių veiksmo ribojamąją galią. Jų yra dvylika: ap(api), at(ati), į, iš, nu, pa, par, per, pra, pri, su, už.
Veiksmažodžių šaknų junglumas su priešdėliais labai didelis. Pats veiksmažodis daugiareikšmis, tai ir priešdėlių vaidmuo kiekvienu atveju skirtingas. To proceso praktinėje gramatikoje parodyti neįmanoma.
Aprašant priešdėlinius veiksmažodžius kaip visumą, galima skirstyti juos į tam tikras grupes ir pagal priešdėlius, ir pagal jų suteikiamas bendrąsias reikšmes.
Tokie priešdėliniai veiksmažodžiai daromi iš rezultato siekiančio aktyvaus veiksmo veiksmažodžių (veiksmo pabaiga=rezultatas): padaryti : daryti, sulaužyti : laužyti, parašyti : rašyti, paguldyti : guldyti, pagirdyti : girdyti, pašventinti : šventinti.
Tokių darinių yra beveik su visais priešdėliais (išskyrus par), tačiau dažniausiai gryno veiksmo įvykio ir rezultato reikšmę suteikia priešdėliai pa, iš, nu, su. Jos jau parodytos veiksmažodžio bėgti pavyzdžiu.
Čia tik keletas tos rūšies veiksmažodžių sakiniuose:
- Dar kartą apžvelgė aplinkui, sudzirzgino smičiumi per stygas.
- Atskirti keliai keleliai, minom užminuoti.
- Kaip įėjai į šią tvirtovę, taip ir išeisi iš jos.
- Ir neapsakomo dėkingumo jausmas pripildo mano krūtinę.
- Kelniūkštes lig kelių vaikai atsiraitę suvirto valkoje į klykiančią krūvą.
- Suvaikščioję peronu į abu galu, mes jau buvome seni pažįstami.
Stipraus veiksmo reikšmę suteikia priešdėliai ir jų sąaugos su sangrąža: apsiválgyti, atsidžiaũgti, įdègti, įmigti, įsiklausýti, įsiliepsnóti, nunešióti, nusidirbti, prigerti, prisiraudóti, suspárdyti, užvaikýti, užkankinti ir kt.
Silpno ir trumpo veiksmo veiksmažodžiai yra su priešdėliu pa ir priesaga -ėti (paėjėti, panešėti, pabėgėti) ir kiti pa vediniai, kai greta jų yra mažybę reiškiantys žodžiai truputį, nedaug, šiek tiek.
Silpno veiksmo reikšmę tam tikrame kontekste turi ir kitų priešdėlių veiksmažodžiai: Truputį (ir daug) gali įlinkti, įlūžti, įskilti, įdubti, praskleisti, praglėbti: Pragnybk sūrį, pažiūrėk, ar nesupelijęs.
Velnias, bijodamas pračiaupti lūpų, kad vėlė neištrūktų, tik sumykė. Praskleiskit užuolaidas. Saulelė nors pakilusi, bet neįkaitina. Kaip tu išlaikai tokiam pragare? Tupi šarka ant tvoros, nenuvaldo uodgos.
Yra tokių veiksmų, kuriuos suvokiam kaip pabaigtus, tik praėjus tam tikram laikui: Rytojaus dieną kaip migloje išvaikščiojo. Jis išnešiojo šautuvą dešimt metų ir buvo daug kartų sužeistas.
Tokie veiksmažodžiai reiškia laiko praleidimą ką nors veikiant ar neveikiant. Galima ir pradirbti, išdirbti, prasvajoti, išsvajoti kurį laiką. Tai staigus veiksmas: prabilo, pragydo, sužvingo. Panašią reikšmę turi ir priesagų -elėti, -erėtivediniai. Plg.sukliko ir klyktelėjo.
Tačiau staigus, trumpas veiksmas gali būti suvokiamas ir kaip kito veiksmo pradžia, pvz., pragydo - ėmė giedoti, prabilo - ėmė kalbėti. Na, bet situacija, kontekstas visada rodo tikrąją žodžio reikšmę: O jeigu išgirdo nuo vyro rūstesnį žodį, tuojau nulėkusi parsivedė motiną. Sukliko mergelei ties galva pelėda.
Kartais nesunku skirti priešdėlį nuo šaknies kaip atskirą žodžio dalį, bet reikšmė esti neatskiriama. Priešdėlio ir sangrąžos afikso tarpusavio santykiai taip pat rodo elemento si žodžių darybos vaidmenį. Priešdėlis praplečia sangrąžos jungimosi galimybes.
Pavyzdžiui, nėra veiksmažodžio valgytis, bet yra apsivalgyti, persivalgyti, susivalgyti. Antra - priešdėlis su sangrąža suteikia visai kitą reikšmę: atsidusti : dusti, nusilakti : lakti, apsirikti, pasielgti. Visa tai rodo, kad sangrąža neturi nieko bendra nei su veiksmažodžių kaitymu, nei su jų formų daryba. Sangrąžinis žodis yra tas, kuris turi sangrąžinio veiksmažodžio kamieną - tai ir dalyvis mokęsis, ir daiktavardis mokymasis.
Sangrąžos afiksas kilęs iš įvardžio ir išlaikęs keletą įvardinių reikšmių - „save“, „sau“, „savo“, „su savimi“. Jeigu veikiamasis dalykas ne asmuo, atsiranda savaiminė reikšmė. Plg. suka ratą (aktyvus veiksmas) ir ratas sukasi (savaiminis veiksmas): baigtis : baigti, drumstis : drumsti, jungtis : jungti, ristis : risti.
Tais atvejais, kai si turi reikšmę „sau“, „savo“, „su savimi“, galininkinio veiksmažodžio nekeičia negalininkiniu: pirkti knygą ir pirktis knygą, megzti pirštines ir megztis pirštines. Dažnai sangrąžinę formą dar pastiprina greta pavartotas įvardis sau. Kiti pavyzdžiai: Aš eisiu ir tave su savimi vesiuosi. Jūs, neabejoju, nieko nesakysite, kai aš ir jūsų sūnų drauge imsiuosi.
Kad sangrąžinių veiksmažodžių daryba priklauso kamienui, rodo kamieno reikšmės lemiami apribojimai. Neprisijungia sangrąžos būsenos veiksmažodžiai, kurių veikėjas neaktyvus arba visai jo nėra (plg. augti, aušti, snigti, lyti, drybsoti, kaboti, dirvonuoti, kvepėti).