Privatizavimas Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo

Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą, viena svarbiausių užduočių buvo grąžinti ją į rinkos ekonomikos sąlygas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prie rinkos ekonomikos santykių pereiti buvo nelengva, nes sovietmečiu veikęs administracinis - ekonominis valdymas buvo priešingas laisvos rinkos dėsniams. Iki 1990-ųjų visi tiekimai, pardavimai buvo centralizuoti, kai valdžia nuspręsdavo, ką gaminti, kam tiekti ir už kiek parduoti.

„Vienintelis kelias buvo paleisti rinkos ekonomikos santykius, bet tam turėjo būti nors šiokia tokia privati nuosavybė. Todėl pavasarį pradėjome pirminį privatizavimą, kurio esmė buvo paskirstyti valstybės turtą“. Tai pirmas žingsnis 1991-aisiais buvo valstybines įmones paversti akcinėmis bendrovėmis ir sukurti kažką panašaus į dabartines akcines bendroves, kurių vadovybė siekia pelno.

Investiciniai čekiai ir turto paskirstymas

Pasak G. Vagnoriaus, žmonių pinigų indėliuose tuo metu buvo tik apie 300 mln. dolerių. Gyventojų santaupos sovietmečiu buvo investuojamos į statybas, infrastruktūrą, todėl realiai jų bankuose nebuvo. Tai ir paskatino priimti sprendimą paskirstyti turtą, kiekvienam piliečiui išdalinant investicinius čekius. Priklausomai nuo amžiaus ir stažo buvo skiriamas tam tikras kiekis pinigų - maždaug apie 3-4 tūkstančiai rublių investiciniais čekiais vienam asmeniui, taip pat buvo leidžiama dar prie šitų piniginių kompensacijų pridėti du tūkstančius rublių grynais. Jeigu sudėtume visos šeimos pajamas, tai susidaro gana nemaža suma ir būtent už šią sumą asmenys turėjo teisę pirmajame etape pirkti valstybinį turtą. Pasak G. Vagnoriaus, buvo paskirstyta dešimt milijardų, du milijardus gyventojai išleido butams privatizuoti. Norintys įsigyti valstybinį turtą, dalyvavo rengiamuose aukcionuose.

Privatizavimo iššūkiai ir problemos

Advokatas Edmundas Budvytis pastebi, kad į privatizavimo procesus tuomet aktyviai įsitraukė buvusi nomenklatūra, kuri suprato, kas yra turtas. „O turtas tai nėra butas, turtas yra gamyklos, infrastruktūros objektai, žemė. Todėl įvyko tai, kas įvyko. Privatizavimas, mano, kaip piliečio ir teisininko vertinimu, buvo nesąžiningas“. Iššūkių kėlė ir į privatizacijos procesus įsitraukusios organizuoto nusikalstamumo grupuotės. 1991 m. rudenį prasidėjo pirmasis privatizavimo etapas. Aukcionuose buvo pardavinėjamos parduotuvės, kavinės ir kiti smulkūs objektai. Bet visi žinojo, kad jų nugalėtojai dažniausiai paaiškėdavo išvakarėse surengtame banditų aukcione. 1993 m. suklestėjo reketas, verslininkai banditų akivaizdoje varžėsi taip, kaip norėjo valstybė. Kitą dieną mafijos paskelbtas nugalėtojas, simboliškai pakėlęs kainą, pusdykiai pasiimdavo valstybės turtą, o solidų skirtumą tarp kainų - mafijozai. Tie, kurie nesutiko žaisti pagal mafijos taisykles, laukdavo gaisro, granatos ar kulkos.

Tokioje atmosferoje Seimas ryžosi priimti Prevencinio sulaikymo įstatymą - vieną prieštaringiausių įstatymų per 34 laisvės metus. Jo tėvu laikomas buvęs prokuroras, centristas Egidijus Bičkauskas. Pagal Prevencinio sulaikymo įstatymą policija galėjo, vien tik įtarusi dalyvaujant organizuoto nusikalstamumo gaujoje, uždaryti į kalėjimą keliems mėnesiams bet kurį asmenį. Tai antikonstitucinis įstatymas, bet jis duoda vaisių. Sutvarkoma Vilniaus brigada, suimamas Kauno “daktarų” gaujos šulas Henrikas Daktaras, įkliūva Panevėžio „tulpiniai“ ir Klaipėdos Gaidjurgis.

Žemės grąžinimo problemos

Dar didesnis nesusipratimas vyko su žemės grąžinimu. Parlamentui nepavyko nustatyti aiškių žemės grąžinimo taisyklių, procesą apsunkino įstatymo pataisos ir anksčiau priimtas vadinamasis trijų hektarų įstatymas, kuris iki žemės grąžinimo leido kiekvienam kaimiečiui gauti po tris hektarus žemės. Galiausiai Seimas priėmė įstatymą, leidžiantį persikelti atgautą žemę pagal gyvenamąją vietą. Žemė Lietuvoje ilgam tapo kilnojamuoju turtu. Advokato Juozo Čivilio vertinimu, šis faktas vertas Gineso rekordų knygos. „Niekur kitur neskraidė žemės sklypai. Tarkim, hektaras iš derlingų vidurio Lietuvos žemių atskrenda į Vilniaus smėliukus ir pavirsta dešimčia hektarų. Tai čia stebuklų stebuklai. Ir viskas pagal įstatymą - pačios didžiausios kiaulystės buvo padaromos pagal įstatymą “.

Teisės sistemos pokyčiai

2000-ųjų liepą Seimas pagaliau priima naujus Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus. Baudžiamojo kodekso rašymas užtruko šešerius metus. Civilinio - metais mažiau, nors paruošiamieji darbai pradėti tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Civilinis kodeksas įsigaliojo po metų, o drauge su Baudžiamuoju kodeksu patvirtinti Baudžiamojo proceso kodeksas bei Bausmių vykdymo kodeksas, kurie buvo suderinti su Europos Sąjungos teise ir įsigaliojo 2003-ųjų gegužės 1-ąją. Stojant į Europos Sąjungą, reikėjo suderinti Europos teisę su Lietuvos, todėl buvo būtina pakeisti kai kuriuos priimtus įstatymus, tačiau Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis teigia, kad po to reikėjo stabtelėti. „Jeigu šiandien Prancūzija, turinti gerokai daugiau gyventojų, per metus priima 29-30 įstatymų, Vokietija - apie 100 teisės aktų, tai Lietuva yra absoliuti lyderė - mes per metus keičiame beveik 700 įstatymų. Mes nekuriame stabilumo, darome reformą po reformos. Mes privalome stabtelėti, išanalizuoti teisės kūrybą, pasiimti gerąsias praktikas iš Europos Sąjungos, atlikti poveikio vertinimą. Lietuva galėtų būti viena iš pirmųjų šalių, kuri panaudotų ir dirbtinį intelektą jau dabar - tai yra algoritmų būdu išanalizuotų būsimas pasekmes, kurios leistų nuspręsti, ar būtina įstatymą keisti. Visuomenei reikia stabilumo, jei ji pasitiki teise, pasitiki ir valstybe“.

Privatizavimo rezultatai ir pasekmės

Privatizavimas Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo turėjo tapti esminių reformų varikliu, tačiau žadėtas permainų vėjas virto tik lengvu brizu paplūdimyje. Dalis valstybinių įmonių buvo nustekiantos ir parduotos už centus, o kitos atiteko „saviems“ už sutartinę, bet ne rinkos kainą. Vis dėlto, sėkmingų privatizavimo atvejų buvo daugiau nei vienos rankos pirštų. Jų skaidrią eigą dažniausiai garantuodavo tai, kad konkursuose nedalyvavo įtakingi Lietuvos arba artimo užsienio verslo atstovai. Iki 1995 metų pabaigos daugiau kaip pusė valstybei priklaususių bendrovių ir objektų perėjo į privačias rankas, tačiau dar ne visi gardūs kąsneliai buvo parduoti. Vykdant masinę privatizacijos programą biudžetas kone kiekvienais metais pasipildydavo šimtais milijonų litų, o politikai lengvai gautus pinigus tokia pat lengva ranka ir išdalindavo. Kita vertus, už dalį šių lėšų buvo mažinama vidaus skola - grąžinti rubliniai indėliai, išmokėtos kompensacijos už netektą turtą ir pan.

Stambiausi privatizavimo sandoriai ir skandalai

Peržvelgus stambiausių privatizavimo sandorių istoriją gerklėje lieka nemalonus skandalų ir melo prieskonis. Bene liūdniausiai pagarsėjusi istorija buvo „Mažeikių naftos“ pardavimas „Williams“. Nors tuometė dešiniųjų vyriausybė ir džiaugėsi prisiviliojusi JAV bendrovę, tačiau šį sandorį temdė politiniai skandalai, neaiškūs politikų ir verslo ryšiai bei nuo visuomenės slepiamos pardavimo sąlygos. Nors amerikiečiai už naftos perdirbimo gamyklos įsigijimą Lietuvoje gavo daug nuolaidų, tačiau tai nenuvedė jų į sėkmę. 1999 metais sumokėję 75 mln. JAV dolerių, po trejų metų už tą patį akcijų paketą rinkoje būtų gavę vos mažiau kaip pusė šios sumos. Vėliau „Williams“ iš Lietuvos išnyko kaip dūmas. Viena didžiausių šalies gamyklų perėjo privačiai bendrovei „Jukos“ iš Rusijos, kurią po kelerių metų prarijo Kremliaus meška. Dabartiniai savininkai iš Lenkijos vis pagrasina parduoti gamyklą valdiškai Rusijos įmonei.

Kita vertus, „PKN Orlen“ atstovus nuramintų „Klaipėdos naftos“ privatizavimas, tačiau dabartinė vyriausybė nėra linkusi viso naftos kelio per Lietuvą perduoti kad ir į draugiškos valstybės rankas. Įdomu, ką apie privatizavimo ypatumus Lietuvoje šiandien pasakytų italų verslininkas Luigiterzo Bosca? Jis 2003 metais už bendrovę „Alita“ pasiūlė didžiausią sumą ir buvo paskelbtas konkurso nugalėtoju. Tačiau L.Bosca taip ir nepersikraustė į Alytų. Prieš užsienietį stojo žiniasklaida, specialiosios mūsų tarnybos ir tuometinė kairiųjų vyriausybė, globojusi konkurse dalyvavusių „Alitos“ vadovų konsorciumą. Jie už įmonę sumokėjo daugiau kaip 30 mln. litų mažiau nei siūlė L.Bosca. Vėliau teismai pripažino, kad italas iš konkurso buvo pašalintas neteisėtai ir Lietuva jam liko skolinga 1,7 mln. litų. Konstitucinis Teismas nutarė, kad „Alitos“ privatizavimas, kai nugalėjo mažiausią kainą siūlęs konkurso dalyvis, pažeidžia pagrindinį šalies įstatymą.

Vis dėlto visuomenė, ypač alytiškiai, nekėlė audrų dėl vietinių verslininkų pergalės konkurse, nes daugelis bijojo, kad „Alitą“ ištiks „Alytaus tekstilės“ likimas, kurią įsigijo ir galutinai nustekeno mistiniai investuotojai iš Tolimųjų Rytų. Prie bankroto slenksčio atsidūrusioms įmonėms Lietuva naujų šeimininkų ieškojo ne vieną kartą. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių - didžiausio šalies degalinių tinklo „Lietuvos kuro“ pardavimas už vieną JAV dolerį.

Sėkmingi privatizavimo pavyzdžiai

Tačiau per masinę privatizaciją mūsų šaliai pavyko išpešti ir naudos. Sėkmingiausiu sandoriu iki šiol vadinamas „Lietuvos telekomo“ pardavimas. Už 60 proc. bendrovės akcijų paketą vėliau susijungusios Skandinavijos telekomunikacijų bendrovės „Telia“ ir „Sonera“ paklojo daugiau kaip du milijardus litų. Nors įmonė dirbo pelningai, tačiau investuotojai ne iškart gavo tokį pelną, kokį būtų gavę tuo metu mažiau rizikuodami. Privatūs savininkai, norėdami modernizuoti įmonę, padidino paslaugų kainas. Tai sukėlė dalies visuomenės pasipiktinimą, tačiau pertvarkos įmonei išėjo į naudą. Sėkmingais privatizacijos pavyzdžiais galime laikyti „Philip Morris Lietuva“ ir „Kraft General Foods International“ atėjimą į Lietuvos rinką. Po Skandinavijos bankų sparneliu atsidūrę „Lietuvos taupomasis bankas“ ir „Lietuvos žemės ūkio bankas“ taip pat nežlugo ir įsitvirtino rinkos lyderių trejetuke. Energetikos sektoriuje - patirtis skirtinga. „Lietuvos dujos“ sulaukė investuotojų iš Vokietijos bei Rusijos ir iki šiol finansiniu požiūriu dirba sėkmingai. Tuo tarpu „Vakarų skirstomųjų tinklų“ (VST) pardavimo istorija vienai didžiausių verslo grupių Lietuvoje nuo pat sandorio įvykdymo buvo lydima įvairių gandų. Tašką šioje privatizacijos istorijoje po nesėkmingo LEO LT projekto padėjo dabartinė vyriausybė, už privatizacijos kainą iš „NDX Energijos“ išpirkusi visas VST akcijas. Prie sėkmingų arba bent jau ne nesėkmingų sandorių galima pridėti ir dalies Klaipėdos uoste veikiančių bendrovių pardavimą. Tiesa, bandymai parduoti „Lietuvos jūrų laivininkystę“ baigėsi fiasko ir potencialių investuotojų grūmojimais temti Lietuvą į teismus.

Apibendrinant, privatizacija yra kažkokio objekto pardavimas jį įvertinus. Šito nebuvo. Akcijų rinkos nebuvo, žmonėms buvo suteikti privatizaciniai čekiai ir jie sudalyvavo žaidime „atiduok gudruoliui tai, ką turėjo valstybė“. Čia nėra privatizacija tiesiogine to žodžio prasme, tiesiog tai buvo perdavimas į privačias rankas. Aišku, galima sakyt, buvo tokia privatizacijos forma - nemokamas atidavimas. Anuomet sėkmė lydėjo tuos, kurie buvo arba labai kvaili ir nuoširdžiai tikėjo, kad gali viską, arba tuos, kurie buvo labai gudrūs. Sveiko proto žmonės vargiai tokiame žaidime dalyvavo. Todėl kad buvo sudėtinga dalyvauti. Bet atsirado jaunų energingų ekonomistų grupelės, kai kurie iš jų, man atrodo, dabar yra labai praturtėję būtent todėl, kad tuo metu žmonėms sakė: investuokite į mūsų įmones, jos gaus didelį pelną, jūs gausite pastovų pelną. Be abejonės, buvo galima nedaryti tokių nesąmonių, buvo galima truputį palaukti. Pirmiausia padaryti akcijų rinką, šiek tiek pamokyti žmones, kad jie suprastų, kas vyksta. Tam nereikia kažkokio mirtino laiko, tam būtų užtekę 5-10 metų ir mes turėtume dabar šiek tiek kitokią situaciją.

Privatizavimo etapai Lietuvoje (1991-1995 m.)

tags: #butu #issipirkimas #po #nepriklausomybes #cekiais