Antokolskio gatvės numeracijos istorija Vilniuje

Antokolskio gatvė Vilniuje, kadaise vadinta Mėsinių gatve, yra svarbi miesto istorijos dalis, atspindinti XIX amžiaus kasdienybę, prekybą ir socialinę įvairovę. Ši gatvė, esanti senamiestyje, ribojasi su Vilniaus, Didžiąja, Trakų, Dominikonų, Mėsinių ir Šv. Mikalojaus gatvėmis.

Įpratę susipažinti su krašto istorija per konkrečius politinius įvykius ar asmenų biografijas nustebtų sužinoję, kiek daug galima sužinoti iš vienos miesto gatvės. Tokį pasivaikščiojimą savo knygoje „Mėsinių gatvės pasažai XIX-XX a. (iki 1940 m.)“ mums siūlo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkės Aelita Ambrulevičiūtė ir Giedrė Polkaitė-Petkevičienė.

Vilniaus Mėsinių gatvė, esanti miesto centre, puikiai rodo procesus, kurie nebūtinai atsispindi politinės istorijos tyrimuose. Atrodo, kad tai tėra viena gatvė, bet iš tikrųjų joje matomi įvairūs tuo metu vykę procesai: tiek miesto modernizacija, tiek XIX a. lūžis, kurio metu vienose miesto dalyse formuojasi prabangūs rajonai, o kiti lieka skurdesni, tiek ta pati politinė istorija, kurią galime pamatyti per gatvės pavadinimų kaitą, kai Mėsinių gatvė virsta Juliano Klaczkos arba Marko Antokolskio gatve. Mėsinių gatvėje persipina daugybė istorijos pjūvių: Vilniaus žydų bendruomenės istorija, kasdienybės istorija ir t.t.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos, Mokslininkų ir kitų tyrėjų mobilumo ir studentų mokslinių darbų skatinimo priemonę, vykdomą pagal Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje projektą ("Vartotojiškos visuomenės užuomazgos Lietuvoje XIX a. antra pusė-XX a.

Aikštė priešais Rotušę XIX a. buvo svarbi miesto dalis - čia buvo įsikūrusi ir turgavietė. Po ją nuo ryto iki vakaro šurmuliavo vilniečiai. Nuo šios vietos prasideda Vokiečių gatvė, o baigiasi trijų gatvių - Vilniaus, Trakų ir Dominikonų - sankryžoje. Tai viena seniausių Vilniaus gatvių. Istoriko, etnografo Adomo Honorio Kirkoro teigimu, toks pavadinimas prigijo dėl gatvėje dar Gedimino laikais besikūrusių vokiečių pirklių, taip pat retesnių profesijų amatininkų, kuriuos jis pakvietė iš įvairių Hanzos miestų. Manoma, XVII a. gatvė tapo žydų kvartalo riba. 1835 m. istorikas, publicistas Juzefas Ignacas Kraševskis rašė: Vokiečių gatvėje, kur nuo XVII a. Apie XVIII a. vidurį žydams buvo leista gyventi visame Vilniaus mieste, išskyrus dvi pagrindines miesto arterijas: nuo Aušros vartų iki Katedros ir nuo Trakų vartų iki Šventųjų Jonų bažnyčios (šis apribojimas buvo pakartotas 1823 m., atšauktas - 1861 m.). Taigi Vokiečių gatvė tapo vienintele centrine gatve, kurioje galėjo gyventi žydai. Pamažu krikščionys išsikėlė iš gatvės rytinės pusės namų ir XIX a. pabaigoje, bent jau turimais duomenimis, beveik visi namų savininkai buvo žydai. Vokiečių gatvė atspindėjo Vilniaus dvasią, jo daugiakultūriškumą: vieni greta kitų gyveno įvairių konfesijų, įvairių socialinių grupių ir profesijų žmonės: Vilniaus miestiečio Simono Geco name, 383 pos., gimė europinio masto literatūros ir dailės kritikas Judelis (Julianas) Kliačko (1825-1906).

Geco kaimynystėje stovėjo grafams Tiškevičiams (maždaug iki 1848 m.) priklausantis namas, 382 pos., o už kelių namų, 246 pos., nuosavus butus turėjo skirtingos socialinės padėties žydai, tarp jų XIX a. pirmojoje pusėje prekiavę pirkliai Jankelis Elijašas, Benjaminas Gamburgas, Abraomas Morgenšternas. Namai, priklausę keliems savininkams, buvo vadinami Eksdivizijos. Kitoje gatvės pusėje šalia prabangių Vitingofų (buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko Antano Tyzenhauzo) rūmų, ir Miulerių (buvusių Vilniaus pilių prižiūrėtojo ir architekto Ulricho Hozijaus) rūmų, stovėjo konfesinės paskirties pastatai: Evangelikų liuteronų bažnyčios namų kompleksas, Rožinio brolijos ir Mariavičių namai, šalia jų - Krikščionių mėsos cechas, pirklių Liurjė, Prenskio, Strašunskio, Viršubskio, Poznanskių namai.

XIX a. pabaigoje Poznanskiai namą (buvo antras nuo Rūdininkų gatvės, stovėjęs Vokiečių gatvėje, pos. 296) pardavė stambiam bankininkui ir verslininkui Izrealiui Bunimovičiui, kuris 1893 m. XIX a. gatvė matė nemažai įvairių žmonių, buvo įvairių įvykių liudininkė. XIX a. pirmojoje pusėje buvo galima sutikti iš karietos lipantį grafą Tiškevičių ir į Miulerio name rengiamą pobūvį skubantį Vilniaus elitą, būsimąjį dailininką Marką Antokolskį (1843-1902), žengiantį akmenų grindiniu, ir trečiosios gildijos pirklio Zelmano Zalkindo žmoną Pesią, rakinančią pinigų keityklos duris, ir pirklio Efromo padėjėją penkiametį berniuką Mejerį, o po ko kelių dešimčių metų - jau solidų, iš audinių prekybos ir rangos sutarčių prasigyvenusį pirklį Mejerį Gordoną, žinoma, ir gerbiamą mieste mecenatą. Taip pat buvo galima sutikti stambų bankininką Bunimovičių, kuris XX a. Vokiečių gatvės namų pirmuosiuose aukštuose buvo įsikūrusios kavinukės, restoranai, kontoros, sandėliai, viešbučiai, parduotuvės. Į amžiaus vidurį jos jau „nebesutilpo“ pirmuose aukštuose, kėlėsi į antruosius. Komercinė gatvės paskirtis keitė ir jos vaizdą: apie XIX a. Vlado Drėmos, knygos Dingęs Vilnius autoriaus, nuomone, aukštai dažniausiai būdavo pristatomi nepaisant anksčiau suformuotos fasadų architektūros, net prieštaraujant jų stiliui.

XIX a. Vokiečių gatvėje telkėsi ir didelės parduotuvės, ir smulkios ankštos mažos krautuvėlės. Spaudžiamos didelių moderniai įrengtų pirklių parduotuvių jos glaudėsi namų rūsiuose, kiemuose ir pavartėse. Tik nedaugelis tokių krautuvėlių buvo šildomos, nemažai jų netgi nebuvo pritaikytos prekiauti - prekės tiesiog būdavo sukrautos kampe. Pasitaikydavo prekybos vietų, caro valdininkų pavadintų patalpa su smulkiomis prekėmis, nepanaši į kambarį. Didelės parduotuvės buvo įrengtos moderniai. XIX a. pabaigoje Vilniuje veikė visų pagrindinių prekių prekybos įmonės: prabangos dalykų, kasdienio vartojimo buities reikmenų ir aprangos, maisto produktų, statybinių medžiagų ir kitos. Vienoje caro valdininkų ataskaitoje Vilnius netgi pavadintas pirmo būtinumo, prabangos ir patogumo prekių parduotuve. Toks apibūdinimas tiktų ir Vokiečių gatvei, kuri, kaip ir šalia esančios Aušros Vartų, Pilies ir Didžioji gatvės, tapo viena pagrindinių prekybos vietų.

Pavyzdžiui, 1864 m. kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name (382 pos.), iš viso buvo 24 verslo įmonės: iš Vokiečių gatvės pusės dvi parduotuvės ir dvi pinigų keityklos, fotoateljė ir keturios miestiečių dirbtuvės, Mėsinių gatvės namo pusėje buvo įsikūrusios dar šešios pirklių ir devynios miestiečių krautuvėlės. Visą XIX a. Rytinėje gatvės pusėje daugiausia buvo žydų parduotuvių. Krikščionims priklausė vos kelios. Paminėtina Vladimiro gubernijos valstiečio Aleksejaus Prokofjevo, prekiavusio 1847-1848 m., manufaktūros, medvilnės, gelumbės ir vilnos krautuvė (382 pos.), 1847-1849 m. Užtat vakarinėje gatvės pusėje visą XIX a. vieni šalia kitų prekiavo pirkliai žydai ir pirkliai krikščionys. XIX a. pirmojoje pusėje pirkliai žydai tradiciškai vertėsi audinių ir manufaktūros prekių, kailių ir jų gaminių, juvelyrinių dirbinių prekyba. XIX a. XIX a. pirmojoje pusėje šioje gatvės pusėje pirkliai krikščionys daugiausia laikė užeigas, smukles, restoranus, kavines, konditerijos, vyno ir bakalėjos prekių krautuves, XIX a. antrojoje pusėje - maisto produktų, buities prekių ir kitas plataus vartojimo reikmenų parduotuves.

Zacharijaus Grigorjevo parduotuvėje kartu su Strasbūro paštetu, ikrais, omarais, sardinėmis ir kitomis jūros gerybėmis buvo siūlomi Rokforo, Parmezano, Bri, Nevšatelio, taip pat lietuviški sūriai ir tikri vynuogių vynai. Miulerių name (374 pos.) Vasilijus Rozentalis buvo įkūręs vieną didžiausių tuo metu tabako parduotuvių. Jos metinė apyvarta šeštojo dešimtmečio pabaigoje siekė net 100 000 rb, o broliai Popovai Poznanskių name (296 pos.) gana sėkmingai prekiavo geriausių .rūšių arbata, kava ir cukrumi (galvomis, skaldytu ir biriu). Nuo 1889 m. Tada dar užsukti į Akeno konkurento Abelio Kapspromo siuvimo mašinų, dviračių ir muzikinių instrumentų parduotuvę, 1899 m. įsikūrusią kitoje gatvės pusėje Europos viešbučio pastate. Apskritai prekybininkų tarpusavio konkurencija turėjo būti didelė. Galima tik įsivaizduoti, kaip mažiau lankomos šoninės Mėsinių gatvės prekeiviai stengėsi į savo krautuvėles pritraukti kuo daugiau klientų.

Štai kaip tai atspindi Vokiečių gatvėje prekiaujančių pirklių 1910 m. pareiškimas Vilniaus policmeisteriui: Vilnius laikomas didžiuliu prekybos centru, o Vokiečių gatvėje buriasi ir atvykę, ir vietiniai pirkėjai. Kiekvienas mūsų naudojasi įstatymo leista teise kabinti iškabas ir spausdinti anonsus vietiniuose laikraščiuose ponų pirkėjų žiniai. Tačiau pastaraisiais metais atsirado daug smulkių prekybininkų gatavais drabužiais, besiglaudžiančių kiemuose, kuriuose yra viena ar kita parduotuvė. Jie vilioja praeivius ne tik kviesdami užsukti, bet ir priekabiaudami, dėl ko dažnai vyksta muštynės, barniai ir ginčai. Tai turi neigiamą įtaką prekybai. Jau ne kartą Vilniaus publika skundėsi dėl gatvės prekeivių siautėjimų. Todėl publika vengia Vokiečių gatvės, o tai neigiamai atsiliepia prekybai. Konkurencija vertė prekybininkus imtis įvairių veiksmų. Verslui išgelbėti nuo bankroto tiko bet kokios priemonės. Susidariusią padėtį panašiai komentavo laikraščio Naša kopeika korespondentas ir 1912 metais: kad prisikviestų pirkėjus gatavų drabužių prekybininkai siunčia į gatvę berniukus. Berniukai laksto iš vienos gatvės pusės į kitą, stveria praeivius už rankogalių, dėl to vyksta susistumdymai, varžantys judėjimą gatvėje. Tas gatvės šurmulys, XIX a. žavesys ir dvasia, XX a.

Įgyvendinant absurdišką V. Anikovo vadovaujamos architektūrinės grupės projektą rytinėje gatvės pusėje per 1944 m. mūšius smarkiai apgadinti ar apgriauti namai buvo nušluoti XX a. šeštajame dešimtmetyje, nes per senamiestį buvo planuojama nutiesti dvi dideles transporto magistrales. Pirmoji magistralė, turėjusi sujungti Ukmergės ir Molėtų plentus su Minsko plentu, buvo planuojama nutiesti per Vilniaus, Vokiečių ir Aušros Vartų gatves, antroji, turėjusi sujungti Kauno plentą su Antakalniu - per Trakų, Dominikonų ir Universiteto gatves. Nors projektas įgyvendintas nebuvo, tačiau Vokiečių gatvė neatpažįstamai pasikeitė: buvo padidintas Vokiečių gatvės plotis (XIX a. Vokiečių gatvės plotis buvo viso labo apie 9 metrus), sunaikinti visi Vokiečių gatvės rytinėje pusėje buvę namai, nugriauta Didžioji sinagoga ir kiti buvusio žydo kvartalo namai.

Dar reikėtų pridurti, kad iki XIX a. septintojo dešimtmečio visas miestas buvo suskirstytas posesijomis. Taip vadintas žemės sklypas, priklausęs vienam savininkui. Sklypuose statyti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Įprastos mums namų numeracijos nebuvo. Vokiečių gatvės rytinėje pusėje kampinis Didžiosios ir Vokiečių gatvių namas (dabar nr. 1) buvo 385 posesija. Toliau link Dominikonų gatvės ėjo 384, 383, 382 (du namai), 381, 380, 246, 379, 378, 377, 376, 411 posesijos. Kaip matyti, gatvėje buvo 13 namų, dabar yra aštuoni naujai pastatyti. Dalyje tarp Didžiosios ir dabartinės Mėsinių gatvių (tuomet Jatkovaja, dabar - Antokolskio) buvo trys namai (385, 384, 383 pos.). Tarp Mėsinių ir Žydų gatvių buvo keturi namai (382. (du namai), 381, 246 pos.), o tarp Žydų ir Dominikonų gatvių buvo šeši namai (380, 379, 378, 377, 376, 411 pos.). Tokia numeracija nebuvo patogi. Į mums įprastą numeraciją, kai kiekvienos gatvės namų numeriai prasideda nuo pirmo numerio, ji buvo pakeista apie XIX a.

385 pos. - kampinis Didžiosios ir Vokiečių gatvių namas, buvusi 385 posesija, dabar - Didžioji g. Namas pakeitė nemažai savininkų. Po gaisro apdegusį namą, vadintą Rojumi, Jurgis Zaleskis 1758 m. pardavė Jonui Volanskiui. 1801 m. pastatas vis dar priklausė tuometiniam Vilniaus burmistrui J. Volanskiui. 1825-1826 m. namo savininkai buvo Stachovskiai, pirkliui Prenskiui namas galėjo priklausyti nuo 1828 metų. 1857 m. Zelmanas Prenskis su sūnumi Zoruchu namą už 7 000 sidabrinių rb pardavė bajorui Jonui Zdanavičiui, o patys persikėlė į kitą nuosavą namą Vokiečių gatvėje (312 pos., dabar - Vokiečių g. 10). 1864-1874 m. namo savininkas buvo Zdanavičius, jis 1874 m. gruodžio 13 d. pardavė namą antrosios gildijos pirkliui Giršai Levinui už 25 000 rublių. 1911 m.

1825-1826 m. šiame name Joselis Gluskis vertėsi finansinėmis operacijomis, o 1828-1831 m. prekiavo linais. 1835 m. čia įkurdino banką ir verslo karjerą pradėjo Prūsijos pavaldinys, Berlyno gyventojas Markusas Gercas Geimanas. Jam išvykus į Berlyną, verslą tęsė sūnus Saliamonas ir anūkas Aleksandras. Saliamonas pirmojoje pirklių gildijoje išbuvo 1824-1854 metais. Valdančiojo Senato nutarimu 1846 m. 1857 m. pirklys Girša Kacenelenbogenas turėjo viešbutį ir biliardine. Viešbučio valdytojas buvo Mauša Prenskis, o Zoruchas Prenskis prekiavo cukrumi ir tabaku. 1862 m. trečiosios gildijos pirklys Rubinas Rabinovičius šiame name turėjo kailių parduotuvę, kurios metinė apyvarta siekė 1000 rublių. Taip pat žinoma, kad veikė trys dirbtuvės: 1862 m. 1864 m. Prekybai patogi vieta - šalia judrios Rotušės aikštės ir turgaus - padėjo namui išlaikyti komercinio pastato paskirtį. 1885-1889 m. patalpas daugiausia nuomojosi pirkliai. 1884-1889 m. (su pertraukomis 1885 ir 1888 m.) veikė Pincheso Kvaso pinigų keitykla, kurios metinė apyvarta 1884 m. siekė 5 000 rb, 1889 m. - 6 000 rb, pelnas - 300 rublių.

Maždaug tiek pat uždirbdavo pramonės darbininkai. Pavyzdžiui, 1886 m. statistiniais duomenimis per metus uždirbdavo: vyras - 250 rb, moteris - 110 rb, nepilnametis - 41 rublį. Kaime maistas ir drabužiai buvo vertinami maždaug 55-60 rb per metus žmogui. Mieste - maistas buvo brangesnis. Dar reikėjo apsirūpinti kuru, sumokėti būsto ir kitus mokesčius. Taigi, tiek uždirbdama vidutinė penkių-šešių narių pirklių šeima gyveno kukliai. 1888 m. antrosios gildijos pirkliai laikė parduotuves: Mauša Antokolskis - kailių, 1887-1889 m. Tobijašas Gurliandas - manufaktūros. Dar šiame name 1894 m. pirklys Izaokas Rubinšteinas buvo įkurdinęs vaistinę. 1898 m. pirmosios gildijos pirklys Girša Judelis Vigdorovičius turėjo manufaktūros parduotuvę. Šių parduotuvių metinė apyvarta siekė 10 000 rb ir daugiau, pelnas - 700-800 rublių. 1897 m. pirklio Levino sūnus Urijašas prekiavo laikrodžiais, metinė apyvarta siekė 15 000 rb, pelnas - 2250 rublių.

1894-1898 m. kitas Levino sūnus Berkas laikė pinigų keityklą. Ją prižiūrėti buvo pasamdyti du valdytojai. Keityklos metinė apyvarta 1894 m. siekė 30 000 rb, pelnas - 1500 rb, o 1898 m. 1500 rb metinis pelnas leido Berkui pasijusti vidurinės klasės atstovu, o 9 000 rb pelnu pasiekė pasiturinčio buržua gyvenimo būdą. Jam tapo prieinamos tokios prabangios prekės kaip brolių Alšvangų siūlomi vyriški kostiumai ir aksesuarai, Doublier prekybos ženklo auksinis laikrodis. Tokį patį auksinį laikrodį su grandinėle, kuris kainavo net 250 rb, ilgapirščiai galėjo pasisavinti iš inžinieriaus ir pramonininko Petro Vileišio, gyvenusio Jurgio viešbutyje Vilniuje. Tais laikais 250 rb kainuojantis laikrodis buvo brangus. XIX a. Yra žinių apie šiame name veikusius kailių prekybos rūmus. Nors Vilniuje 1880-1883 m. P. S. Holšteinas pastatė kailių fabriką, tačiau kailių parduotuvių buvo nedaug. 1893 m. iš viso Vilniuje buvo apie 10 specializuotų kailių parduotuvių. Iš jų - trys didelės parduotuvės, kurių kiekvienos metinė apyvarta buvo daugiau kaip 100 000 rb per metus, prekiavo su Nižnij Novgorodu ir Leipcigu. 1889-1898 m. prekybos ir pramonės įmonių registravimo knygose įrašyta name įsikūrusi antrosios gildijos pirklio Lipmano Zilbermano kailių parduotuvė.

Per 1889-1898 m. XIX a. namas turėjo mažiausiai tris savininkus: 1825-1830 m. priklausė Pžeminickiui, penktajame dešimtmetyje namo savininkai buvo dvarininkai Rosochackiai, kurie 1865 m. jį pardavė Daugpilio pirkliui Izraeliui Gurvičiui. Žinoma, kad 1869 m. namas dar priklausė Gurvičiui, o nuo 1884-ųjų (galbūt ir anksčiau) - Mejerui Gordonui. Gordonams šis namas priklausė iki 1939 metų. 1884 m. 384 pos. 1825-1830 m. šiame name buvo įsikūrusios pirklių parduotuvės: 1826 m. Gercas Ginsburgas turėjo cukraus, gelumbės ir kitų prekių parduotuvę, 1828-1830 m. - vien gelumbės krautuvę, 1825-1826 m. Rafalas Sakovičius prekiavo kanapių pluoštu, cukrumi ir kitomis prekėmis, 1828 m - linais. 1848-1863 m. šiame name prekiavo Giršas Brouda. Pradėjęs prekyba ko...

Ši gatvė turbūt geriausiai atspindi skirtumą tarp fasadinių gatvių, kurios išeina į didžiąsias gatves, ir kiemų gyvenimo. Iki XIX a. pabaigos vyravo posesijos, kurioms būdingas perimetrinis užstatymas. Vilniaus miesto erdvė tuo metu buvo suvokiama kiek kitaip, nei mums įprasta šiandien - vienas posesijos galas galėjo išeiti, pavyzdžiui, į Mėsinių gatvę, o kitas - į Didžiąją. Bet tai buvo vienas adresas. Jos fasadiniuose, į didžiąsias, prabangiąsias gatves išeinančiuose namuose gyveno pasiturintys gyventojai.

Posesijos kieme galėjo būti mediniai, ūkiniai arba tiesiog žemesni, paprastesni mūriniai pastatai su mažiau puošybos. Tuose vidiniuose kiemuose gyveno mažiau pasiturintys asmenys. Mano nuomone, nuo XIX a. Mėsinių gatvė apskritai tampa mažesnių pajamų gyventojų vieta, nes pastatų priklausymas daugeliui skirtingų savininkų nebuvo patogus.

Vokiečių gatvė Vilniuje.

Vokiečių gatvėje įsikūrusios įstaigos ir įmonės:

• Nokia Salonas, UAB NOKIA LIETUVA (Vokiečių g. 13)
• Pati Pati, parduotuvė, UAB MELANTA (Vokiečių g. 16)
• ADV (Vokiečių g. 7-4)
• Glasses on, UAB Solregis (Vokiečių g.9)
• SEO optimizacija | SEO paslaugos | Svetainių kūrimas | KLM Digital Solutions (Vokiečių g. 6-6)
• Swedbank, klientų aptarnavimo padalinys (Vokiečių g. 26)
• UAB "Turto parkas" (Vokiečių g. 28 - 35)
• Vision Express, UAB Vilniaus filialas (Vokiečių g. 13)
• Artist, salonas, UAB INOVACINIO STILIAUS LINIJA (Vokiečių g. 20)
• Tiksli forma, UAB (Vokiečių g. 24)
• Jaeger London, parduotuvė (Vokiečių g. 13)
• Optometrijos Centras, UAB parduotuvė (Vokiečių g. 26)
• Tiulio Fėja (Vokiečių g. 4)
• Rentals27.com (Vokiečių g. 7)
• Terminalas, naktinis klubas (Vokiečių g. 2)
• Optometrijos centras, Vilniaus filialas (Vokiečių g. 26)
• Solisun, soliariumų centras, Solisun Baltic (Vokiečių g. 12)
• V. Barkausko advokato kontora (Vokiečių g. 12-5)

Atstumai nuo Vokiečių gatvės iki kitų Vilniaus vietų:

• Centras, Gedimino pr. - 2 km
• Antakalnis, Antakalnio g. - 5 km
• Šeškinė, Akropolis (Ozo g. 25) - 6 km
• Fabijoniškės, Fabijoniškių g. - 7 km
• Pašilaičiai, Laisvės pr. 125 - 8 km
• Senamiestis, Rotušės aikštė - 0,2 km
• Naujamiestis, Švitrigailos g. - 2 km
• Viršuliškės, Spaudos rūmai (Laisvės pr. 60) - 7 km

Tai yra apie 360 metrų ilgio C2 kategorijos gatvė. Šiai kategorijai priskiriamos aptarnaujančios gatvės - miesto vidaus transporto ryšiai, pagrindinės keleivių viešojo susisiekimo linijos.

Yra bent 17 nemokamo bevielio interneto (Wifi) viešos prieigos taškų, pvz., Vokiečių gatvė (paslaugos teikėjas: Cgates), Vokiečių g. 2 (Šiuolaikinio meno centro skaitykla), Rotušės aikštė (paslaugos teikėjas: Cgates) ir Vokiečių g. 8 (Soya, restoranas).

Vietovės, kurioje yra ši gatvė, vidutinė altitudė siekia 114 m.

tags: #butu #numeracija #antokolskio #13