Butų privatizavimas Lietuvoje yra procesas, suteikęs galimybę šalies gyventojams įsigyti nuosavybės teise valstybės ar savivaldybės būstą. Šis procesas turėjo didelę įtaką šalies socialinei ir ekonominei raidai.
Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).
Vis dar pasitaiko atvejų, kai asmenys nėra įgyvendinę savo teisių privatizuoti gyvenamuosius butus. Sprendžiant asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą įgyvendinimą, būtina nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas sąlygas: 1) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (1991 m. gegužės 21 d.
Teisinis reglamentavimas ir praktika
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Tačiau asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu.
Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise ( Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, pakartota 2013 m. gegužės 16 d. ir 2013 m. gegužės 30 d.
Nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, tačiau dėl savivaldybės darbuotojų kaltės galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, tokia asmens teisė turi būti ginama.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
Asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos. Sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, būtina aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, o atsižvelgiant į butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.
Gyvenamųjų patalpų privatizavimas - tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas - sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys - fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką.
Privatizavimą vykdančioms savivaldybės tarnyboms buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus ir savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą.
Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas
Taip, visai neseniai, 2015 m. sausio 1 d., įsigaliojo Seimo priimtas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Priimant Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, kuriame numatyta galimybė privatizuoti anksčiau neprivatizuotus būstus, buvo atsižvelgta ir į Valstybės kontrolės 2008 m. gruodžio 1 d. valstybinio audito ataskaitą Nr. VA-P-30-21, kurioje Valstybės kontrolė nurodė: „didžioji dalis (apie 70 proc.) savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomota iki 2002-12-31. Su šių patalpų nuomininkais sudarytos sutartys neriboja nuomos santykių kokiu nors terminu, sutarties galiojimas nebuvo siejamas su asmens turtine padėtimi. Sprendimą dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo ar sutarties nutraukimo priimti gali sutarties šalys tik abipusiu sutarimu arba teismas.
Minėto įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad už turto vertintojo nustatytą rinkos kainą, įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai, kurių žmonės nespėjo privatizuoti. Minėtame visiškai naujame įstatyme yra sąlyga, kad nuomininkai (būsimi pirkėjai) privatizuotiname būste turi būti išgyvenę ne trumpiau kaip 5 metus nuo būsto nuomos sutarties sudarymo dienos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pristatydama naują įstatymą, aiškinamajame rašte Nr. XIIP-1859 rašė, kad leidus parduoti nuomojamus butus ir kitas susijusias patalpas, būtų sprendžiama socialinio būsto problema, nes savivaldybės gautų pajamų, kurias galėtų naudoti socialinio būsto fondo plėtrai, t. y.
Palangos m. savivaldybės taryba 2015-02-26 posėdyje sprendimu Nr. T2-64 patvirtino Palangos m. savivaldybės būsto fondo sąrašą. Sąraše yra minimi butai, esantys Bangų g. 6, 13A, J.Biliūno g. 6, S. Daukanto g. 5, Druskininkų g. 4, Ganyklų g. 59, 69, J.Janonio g. 8, 41, 45, Jūratės g. 33, Kastyčio g. 37, Kretingos g. 14, 33, 62, 66, 68, Liepojos pl. 10A, Medvalakio g. 3, 7, 11, 13, 15, Saulėtekio takas 8, 15, 17, Taikos g. 9, 15, 17, L.Vaineikio g. 3, M.Valančiaus g. 6, Vydūno al. 3, Vytauto g. 65, 98, 124, Vasaros g. 9, Žuvėdrų g. 3, 12, Žvejų g. 42, 45, Maironio g.
tags: #butu #privatizavimo #istatymo