Tariamóji núosaka - tai veiksmažodžio nuosaka, reiškianti galimą, sąlygišką ar pageidaujamą veiksmą. Tai morfologinė veiksmažodžio kategorija, skiriama pagal modalumą, t. y. kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu.
Lietuvių kalboje požiūris į turinio realumą arba nerealumą reiškiamas tiesiogine arba tariamąja nuosaka.
Tariamoji nuosaka nėra glaudžiau susijusi nė su viena modalumo rūšimi: ja gali būti reiškiamas tiek episteminis, tiek ir deontinis modalumas: Kas čia galėtų būti? Prašyčiau paduoti duonos.
Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje tariamajai nuosakai priskiriamos gana įvairios reikšmės: galimybė, sąlygiškumas, pageidavimas ir jo pagrindu reiškiamas skatinimas. Reikšmė sunkiai apibrėžiama, nes į ją suimta tai, kas kitose kalbose reiškiama keliomis nuosakomis.
Sakinyje tariamąja nuosaka pabrėžiamas situacijos nerealumas netiesiogiai ją ir paneigia, pvz.
Sąlyga: Be dainos saldžiu miegu užmigtų tėvynė. Kad tu pokyly būtum buvusi, tai dabar nežiovautum.
Tariamas lyginimas: Lengvas šlamesys pasigirsta ore, lyg vėjas švelnia ranka brauktų per rugieną.
Galimybė (potencialus veiksmas): Ne toks aš tėvas, kad vaikas iš mano valios išeitų. Menkas atrodai juokdarys. Nebent karnavalą pralinksmintų tavo skarmalai.
Abejonė: Nejaugi būtų sužinojusios? - šmėstelėjo Veronikos galvoje mintis. Kam būtų ant vištų taip šūktelėjęs, jei nebūtų pargabentas paukščiams valdyti. ‒ Viešpatie Dieve, ‒ galvojo jis, ‒ argi aš būčiau kvailas!
Liepimas: Žiūrėk, kad iš namų nė kojos nekeltum!
Pageidavimas:
- vientisiniuose sakiniuose: O kaip norėčiau nuo kaktos tau nubraukti rūpesčių raukšles! Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau. Kad jo liežuvis nupūtų, kaip man kad įlojo.
- Pageidavimui reikalingi teksto pagalbiniai žodžiai Kad…, O kad…, Kaip…, O kaip… (paprastai sakinio pradžioje)
- sudėtiniame prijungiamajame sakinyje pageidavimas dažniausiai reiškiamas pagrindinio sakinio tarinio leksine reikšme: Jis norėjo, kad sūnus augtų be baimės jausmo.
Tariamosios Nuosakos Formos
Tariamoji nuosaka, turinti galimo, sąlygiško ar pageidaujamo veiksmo reikšmę, daroma iš bendraties kamieno su priesagomis ‑čia‑(bg‑čia‑u), ‑tum(ė)‑(bg‑tum, bg‑tu(mė)‑me), ‑tų (bg‑tų); ji turi ir sudėtines formas (btų bebgąs / bgęs).
Lietuvių kalboje skiriamos vientisinės ir sudėtinės tariamosios nuosakos formos.
Vientisinės formos daromos iš bendraties kamieno su priesagomis ‑čia‑ (vienaskaitos 1 asmuo), ‑tum(ė)‑ (vienaskaitos 2 asmuo, daugiskaitos 1, 2 asmuo), ‑tų‑ (3 asmuo), pvz., ei‑čia‑u, ei‑tum(ei), ei‑tu(mė)‑me, ei‑tumė‑te, ei‑tų.
Kai kurios kalbos, pvz., latvių, vokiečių, prancūzų, ispanų, turi tariamosios nuosakos morfologines formas. Daugelyje kitų kalbų atitinkamos reikšmės nusakomos sintaksinėmis konstrukcijomis.
Modalumas
Modalumas - tai semantinė kalbos kategorija, reiškianti subjektyvų kalbėtojo požiūrį į kalbamą situaciją, vertinant, kaip ir kiek ji atitinka tikrovę.
Jei pasakymo turinys (kalbama situacija) atitinka tikrovę - modalumas nežymėtas. Žymėtumas atsiranda abejojant dėl tam tikrų dalykų realumo, geidžiant ko nors neegzistuojančio, svarstant galimybes, kurios leistų tam egzistuoti, ir panašiose situacijose.
Bendriausia modalumo reikšmė yra veiksmo ar vyksmo tikimybė. Tikimybės laipsnis nevienodas: reiškiama galimybė, būtinybė, gebėjimas, noras ar nusiteikimas realizuoti kokį veiksmą ir pan. (pvz.: jis laukti gali/galėtų/turėtų/turi/privalo/sugeba/įpratęs/ketina).
Lietuvių kalboje modalumas reiškiamas gramatinėmis, leksinėmis ir intonacinėmis priemonėmis. Gramatinėms priklauso tam tikros veiksmažodžio formos: tariamoji ar netiesioginė nuosaka, esamojo laiko dalyviai su dalelyte be-, reikiamybės dalyviai (pvz.: jis turėtų laukti; jis svečių bus sulaukęs, yra belaukiąs; senelė svečių laukianti).
Ši reikšmių įvairovė apima tris modalumo tipus:
- episteminį (reiškiami kalbėtojo patirtimi ar pasaulio suvokimu paremti sprendimai apie teiginio teisingumą - modalinėmis dalelytėmis gal, galbūt, turbūt, įterpiniais, modaliniais žodžiais tikriausiai, greičiausiai, modaliniais veiksmažodžiais galėti, turėti)
- deontinį (reiškiami įvairūs kalbėtojo valios aktai - leidimas, reikalavimą, būtinybė ir pan. - modaliniais veiksmažodžiais turėti, galėti, privalėti ir pan.)
- dinaminį (reiškiama su žmogaus gyvenimo tvarka, gamtos dėsniais arba subjekto savybėmis, bet ne valia, siejama veiksmo ar būsenos galimybė ir būtinybė).
Nematoma Lietuvos istorija. „Tulpiniai“ veikė pagal sapnininkus ir horoskopus
Nuosaka
Nuosaka, yra veiksmažodžio kategorija, rodanti veiksmo modalumą ir veiksmažodžio formomis žyminti paties kalbančiojo asmens nustatomą santykį su tikrove.
Nuosaka yra modalumo sferos kategorija - nuosakomis perteikiamos modalumo reikšmės, o kartais modalumui ir neskiriamos reikšmės, t.y. Lietuvių kalboje yra keturios nuosakų gramemos:
- tiesioginė ir tariamoji nuosakos priešinamos pagal kalbėtojo požiūrį į veiksmo realumą ar galimumą;
- liepiamoji nuosaka priešinama tiesioginei ir tariamajai kartu pagal kalbėtojo valios reiškimą (liepimą, įsakymą, pageidavimą, nurodymą);
- netiesioginė nuosaka priešinama likusioms trims kartu pagal kalbėtojo rodomą netiesiogiai patirtą (neakivaizdų) veiksmą.
Iš nuosakų santykių schemos matyti, kad ši nuosaka visų kitų nuosakų atžvilgiu yra nežymėtasis narys ir neturi nė vieno požymio, kuriuos turi visos kitos trys nuosakos. Todėl ir modalumo atžvilgiu ji irgi gramatiškai yra nežymėta.
Tiesiogine nuosaka konstatuojama, kad veiksmas vyksta, vyko, vykdavo arba vyks: dirba, dirbo, dirbdavo, dirbs.
Tiesioginė nuosaka reiškiama laikų formomis, savo priesagos neturi ir kitų nuosakų sistemoje ji yra nežymėtasis narys, galintis reikšti tiek realų, tiek ir nerealų veiksmą.
Realesni yra praeities veiksmai, nes, kas buvo, vyko, įvyko, jau patirta, o dabarties, ir ypač ateities, veiksmai tik konstatuojami kaip realūs.
Tiesiogine nuosaka reiškiamų veiksmų tikrumą galima išreikšti įvairiai: žodžių tvarka, intonacija, tarnybiniais žodžiais.
Tiesioginės nuosakos formomis galima išreikšti savo valią, raginimą, pageidavimą, įsakymą, įsitikinimą ir kt.: Dievai ima tas skolas! Einam visos drauge, arba čia pasilikim. Tu paganysi, - pakartojo vyriškis tyliai, bet taip kietai, kad Ona tik sušnarpštė nosimi ir nusisuko. Tegul sau dirba, jei nori uždirbti. Tegul jums pavydės tos garbės putinai, kai prieš saulę žydės.
Tiesioginės nuosakos esamojo ir būsimojo laiko formos, pavartotos drauge su geidžiamosiomis dalelytėmis, priartėja prie liepiamosios (arba vadinamosios geidžiamosios) nuosakos formų ir su tomis dalelytėmis gali būti įtrauktos į liepiamosios nuosakos formų sistemą kaip 3 a.
Tiesioginei ir liepiamajai nuosakoms kartu paimtoms ji priešinama visai kitu atžvilgiu, nei liepiamoji nuosaka tiesioginei.
Tiek su episteminio, tiek ir su deontinio modalumo veiksmažodžiais ji vartojama tais atvejais, kai norima labiau išryškinti, pabrėžti kalbamų dalykų neįtikimumą, nepagrįstumą, ar nerealumą - tai skiriamoji tariamosios nuosakos ypatybė: nemanau, kad tai padarė Jonas / nemanau, kad tai yra padaręs Jonas / nemanau, kad tai būtų padaręs Jonas.
Kadangi tariamąja nuosaka reiškiamos propozicijos laikomos nerealiomis, tai jos negali būti vertinamos teisingumo atžvilgiu.
Liepiamosios nuosakos reikšmė artima deontiniam modalumui: abu remiasi kalbėtojo valios raiška.
Tiesioginė nuosaka, savo ruožtu, yra episteminio modalumo raiškos branduolys ir nežymėtas gramatinės nuosakos kategorijos narys.
Teiginio Jie jau grįžo namo modalumas nepažymėtas, tačiau jis gali būti priskirtas episteminio modalumo sistemai, nes reiškia teiginį, kurio teisingumą galima patikrinti.
Tokius epistemiškai nežymėtus teiginius gali patikslinti episteminio modalumo predikatai, modalinės dalelytės ir kiti žodžiai, plg.: Turbūt jie jau grįžo namo ir pan.
Panašiai, kaip tiesioginė nuosaka yra susijusi su vienu kalbėjimo aktų tipu - teiginiais ir yra nežymėtas episteminio modalumo narys, taip liepiamoji nuosaka susijusi su direktyvais ir tarsi grynu pavidalu išreiškia deontinį modalumą - žmogaus valios aktus, pvz.: Grįžk namo.
Ji yra vienintelis gramatinis deontinio modalumo raiškos būdas. Įvairius deontinio modalumo atspalvius tiksliau galima perteikti leksiškai - modaliniais predikatais, plg.: Privalai grįžti namo; Norėčiau grįžti namo ir pan.
Liepiamoji nuosaka reiškia kalbančiojo asmens valią. Jos formomis liepiama, įsakoma, prašoma, pageidaujama, raginama, kad kas veiktų. Tai dialogo nuosaka.
Tiesiogine reikšme liepiamoji nuosaka vartojama dialoge, o pagrindinis - antrasis asmuo: Taigi, Elena, - prabilo pagaliau Grigas, - liaukis minutėlę verpusi, kuodelis miškan nenubėgs.
Išskirtinis liepiamosios nuosakos reikšmių ryšys su asmeniu, kurio neturi kitos nuosakos - liepimas - visiškai nedera su vienaskaitos pirmuoju asmeniu. Pirmąjį asmenį veikti skatina žodžiais nereiškiamas vidinis imperatyvas.
Todėl liepiamosios nuosakos formų sistemoje nėra vns. 1 a. Nebent būtų sakomas pageidavimas, kad kas nors stichiškai pasidarytų: į save tuo metu tarsi pažvelgiama iš šalies kaip į trečiąjį asmenį: Teprasmengu kiaurai žemę, jeigu meluoju.
Daugiskaitos 1 a. turi raginimo reikšmę: Mano arklys brangesnis už tavo karvę, bet man naudingiau karvė!
Antrojo asmens formoms būdingi visi liepimo atspalviai - nuo nuolankaus prašymo iki komandos: Gaideli, gaideli, atidaryk dureles. Neužmiršk, kad krivio liežuvis melo nekenčia. Būry!
Per tarpininką galima liepti, kad veiktų ir trečiasis asmuo. Jo forma sudaroma su geidžiamosiomis dalelytėmis ir tiesioginės nuosakos esamojo arba būsimojo laiko 3 a.: Teneatneša jam vaisiaus nei žemė, nei moteris, - keikė jį visose mečetėse ir sueigose.
Pasakojamajame tekste liepiamoji nuosaka liepimo nereiškia: Įkiš kas liežuvį - tu ir kentėk. Tokiam nors kuolą ant galvos tašyk.
Netiesioginės nuosakos reikšmė - kalbėtojo perteikiamas netiesiogiai patirtas veiksmas: Marytė sakė buvusi kine./Marytė sakė, kad buvo kine.
Kalbų nėra, kad taip vertinant (netiesiogiai patirtą, neakivaizdų veiksmą) turime ketvirtąją nuosaką - viena iš modalumo reikšmių.
Kita vertus, tipologiniai tyrimai rodo, kad pasaulio kalbose atskirai egzistuoja kategorija, turinti ne tik netiesiogiai patirto veiksmo rodiklį, bet ir išreikšianti abejonę to veiksmo tikrumu - tai jau evidencialumo reikšmių komplektas.
Ar tikrai lietuvių kalboje nėra netiesioginės nuosakos, bet jos vietoje yra savarankiška gramatinė kategorija evidencialumas? V. A.
Viena iš gražiausių, nepriklausomai nuo to, kokiai kategorijai ją priskirtume, netiesioginės nuosakos raiškos formų yra tautosakoje: pasakos sekėjas yra suaugęs žmogus ir supranta, kad kalba apie netikrus, išgalvotus, pasakiškus įvykius, todėl jam suprantama, kad tiesioginės nuosakos laikų formos nederės su pasakotojo modalumo supratimu - vertinimu, kaip tai atitinka tikrovę.
Gyvenę kartą senelis ir senelė. Turėję jie vištytę ir gaidelį. Kartą vištytė su gaideliu patraukę į mišką riešutautų. Įsilipęs gaidelis į lazdyną ir beskinąs riešutėlius.