Kapitalo turto kainodaros modelis (CAPM) yra vienas fundamentaliausių šiuolaikinės finansų teorijos įrankių, naudojamas įmonės nuosavo kapitalo kaštams paskaičiuoti. Teoriškai, nuosavo kapitalo kaštai turi būti lygūs investuotojų laukiamai grąžai (iš investicijų į tos įmonės akcijas). Tačiau paprastai laukiama grąža yra labai subjektyvus rodiklis. O kuomet kapitalo kaštai naudojami vertinimo modeliuose, šis dydis turi būti paskaičiuotas kiek įmanoma objektyviau ir tiksliau.
Nors šio metodo formulė atrodo ganėtinai paprasta, tačiau realioje praktikoje kiekviena sudedamųjų dalių turi daugybę niuansų, dėl kurių panaudojimo net tarp specialistų kyla nemažai ginčų.
Trumpai, CAPM arba 'kapitalo kaštų nustatymo modelis' yra naudojamas įmonės nuosavo kapitalo kaštams paskaičiuoti.
Svarbu: CAPM remiasi prielaida, kad investuotojai yra racionalūs ir vengia rizikos.
Modelis teigia, kad vertybinio popieriaus laukiama grąža yra lygi nerizikingai grąžos normai plius rizikos premijai.
CAPM taikymas praktikoje
Praktikoje CAPM dažnai naudojamas siekiant įvertinti, ar vertybinis popierius yra teisingai įkainotas rinkoje. Jei faktinė grąža viršija CAPM apskaičiuotą teorinę grąžą, vertybinis popierius laikomas nepakankamai įvertintu.
Modelis plačiai naudojamas:
- Investicijų bankininkystėje projektų vertinimui.
- Pensijų fondų valdyme strateginiam turto paskirstymui formuoti.
- Privačiose investicijų bendrovėse portfelių optimizavimui.
Kapitalo turto kainodaros modelio (CAPM) ir vertybinių popierių rinkos linijos (SML) paaiškinimas
CAPM trūkumai
Nepaisant plačios taikymo srities, CAPM turi ir trūkumų. Modelis remiasi prielaidomis, kurios ne visada atitinka realybę - pavyzdžiui, kad visi investuotojai turi vienodą informaciją ir kad nėra sandorių kaštų.
Realybėje rinkos ne visada yra efektyvios, o investuotojai racionalūs. Psichologiniai veiksniai, informacijos asimetrija ir rinkos anomalijos gali lemti modelio numatymų nukrypimus.
Nepaisant šių apribojimų, CAPM išlieka svarbiu įrankiu portfelio valdytojams ir analitikams, padedančiu priimti pagrįstus investicinius sprendimus ir formuoti efektyvius investicijų portfelius. Kartais skaičiuojant (priklausomai nuo vykdomos veiklos, aplinkos ir pan) pridedamas papildomas rizikos priedas(Ra).
Beta koeficientas tai rizikos priedas: daroma prielaida, kad investicijos pvz į akcijas pelningumas priklauso nuo veiksnių kurie įtakoja visų rinkoje esančių akcijų pelningumą, t.y. akcijos pelningumas gali būti išreikštas kaip šio veiksnio (ar veiksnių) funkcija. Parastai beta gaunamas skaičiuojant akcijos pelningumo (Rij) ir rinkos (rinkos indekso) (Rmj) regresijos koeficientus, t.y.
Modelis gali neįvertinti visų svarbių faktorių. Jei modelis yra netiksliai apibrėžtas ar neadekvatus, bus sunku jį naudoti.
Netikslaus apibrėžtumo pavyzdys teorinis ir praktinis rezultatas pavaizduotas grafike (3.1 paveikslas). Tiesė EMBED Equation.3 yra teorinė kapitalo rinkos tiesė. Ši tiesė prasideda taške EMBED Equation.3 , kaip sako teorija, o nuožulnumas parodo pelno prieaugį, tenkantį kiekvienam papildomam rizikos vienetui. Tiesė EMBED Equation.3 viena iš galimų kapitalo rinkos tiesių, gautų pritaikius tam tikrą modelio adaptaciją.
Panagrinėkime pavyzdį, kuris parodys, kokį poveikį gali turėti netiksliai apibrėžtas modelis. Tarkime, jūs esate firmos vadovas, vertinantis investicijos pelningumą. Remiantis netiksliai apibrėžta kapitalo rinkos tiese, investicijos, kurios koeficientas beta mažesnis nei 1.0, pelningumas atrodys didesnis nei iš tikrųjų yra. Atvirkščiai, investicijos, kurios koeficientas beta didesnis nei 1.0, pelningumas atrodys mažesnis nei tikrasis.
Tokiu būdu, dėl netiksliai apibrėžto modelio labiau rizikingi projektai gali būti visai be reikalo nepriimami, manant, kad jų pelningumas ne toks ir didelis. Tačiau vėliau gautas pelnas gali būti žymiai mažesnis nei tikėtasi.
Sakykime, modelis nepakankamai gerai aprašo esamą situaciją. Ar CAPM modelis gerai aprašo praeities duomenis? Ar jis gali gerai prognozuoti?
Apibrėžkime koeficientą beta kaip santykinį pelno nepastovumą. Jei aktyvo pelno norma turi tendenciją kilti ir kristi, kai kinta rinkos portfelio pelno norma, tai toks aktyvas laikomas labiau nepastoviu labiau rizikingu ir jo beta koeficientas bus aukštesnis.
Finansiniame aktyvų įkainojimo modelyje, beta vienintelis aktyvą arba portfelį charakterizuojantis faktorius. Tik koeficientas beta sieja aktyvo ar portfelio laukiamą pelną su rinkos portfelio pelnu.
Norint prognozuoti koeficientą beta, praeities duomenims taikoma regresinė analizė. Naudojant praeities duomenis ir regresinę analizę iškyla dvi problemos. Pirmoji problema kaip tinkamai parinkti metodą, kuris leistų gauti svarbiausią informaciją iš istorinių duomenų. Antroji problema neaišku, ar istorinis koeficientas beta iš tikrųjų prognozuoja investicijos riziką.
Žemiau pateikta lentelė, kurioje apibendrinami investuotojų tipai pagal rizikos toleranciją:
| Investuotojo tipas | Investavimo tikslas | Rizikos lygis | Vertybiniai popieriai (VP) tipas | Portfelio tipas |
|---|---|---|---|---|
| Konservatyvus | Noras apsisaugoti nuo infliacijos | Žemas | Stambūs ir stabilūs emitentai akcijos ir obligacijos | Labai patikimas, bet mažai pelningas |
| Vidutiniškai agresyvus | Ilgalaikis kapitalo investavimas ir jo augimas | Vidutinis | Stambūs ir vidutiniai, patikimi emitentai VP | Diversifikuotas |
| Agresyvus | Noras greitai uždirbti | Aukštas | Didelę investicinio portfelio dalį sudaro emitentų akcijos, kurios duoda didelį pelną | Didelės rizikos ir didelio pelningumo |
Taigi vertėtų apgalvoti šiuos klausimus.
Žemiau paveikslas su grafiniu paaiškinimu:
