Nuolat girdime žiniasklaidoje pateikiamus paaiškinimus, kodėl birža pasisuko viena ar kita kryptimi.
Naujienos yra biržos variklis: žmonės reaguoja į naujienas ir priima investicinius sprendimus. Tačiau retas iš tiesų supranta, kodėl rinka kilo paskelbus BVP, infliaciją, nedarbo lygį ir kitus makroekonominius rezultatus.
Makroekonominius rodiklius galima vardinti ir vardinti - jų yra begalė. Investuotojui nebūtina žinoti ir gebėti analizuoti visus ekonomikos rodiklius, tačiau žinoti keletą svarbiausių yra privalu.
Praėjo tie laikai, kai privilegijuotųjų grupė ekonomikos rodiklius sužinodavo anksčiau nei kiti ir įgaudavo pranašumą. Ekonomikos rodikliai yra svarbūs, nes parodo kokia yra valstybės ekonominė situacija.
Jeigu valstybės ekonomikos rodikliai yra geri ir stabilūs, tuomet valstybėje sudarytos palankios sąlygos verslui.
Valstybės vertybinių popierių kainai įtaką daro ne tik jos, bet ir kitų valstybių makroekonominiai rodikliai.
Pavyzdžiui, JAV skelbiamas BVP pokytis, bazinės palūkanų normos, nedarbas, vartojimo, naftos atsargos rezultatai daro įtaką visoms pasaulio rinkoms.
Todėl jeigu norite investuoti Lietuvoje, turėtumėte žiūrėti ne tik Lietuvos, bet ir su Lietuva glaudžiai ekonominiais ryšiais susijusių valstybių - Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Vokietijos makroekonominius rodiklius.
Tokių valstybių kaip JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Japonija, Vokietija ekonominė būklė daro įtaką globaliai ekonomikai, todėl vertindami investicines perspektyvas turite atsižvelgti ir į situaciją šiose valstybėse.
Prekyba vertybiniais popieriais greičiausiai apskritai sustotų, jeigu nebūtų naujienų. Naujienos skatina mus reaguoti į pakitusią situaciją ir priimti naujus investicinius sprendimus.
Paprastai likus savaitei iki svarbiausių makroekonomikos rodiklių paskelbimo, žiniasklaidoje publikuojamos analitikų prognozės. Kai kurie informacijos šaltiniai netgi apibendrina daugelio ekonomistų prognozes ir pateikia vieną prognozuojamą rodiklį, kuris yra labiausia tikėtinas.
Taigi dar prieš oficialiai skelbiant makroekonominiu rodiklius, jūs galite turėti preliminarius vertinimus. Dažnai šios prognozės būna ganėtinai tikslios, todėl investuotojai makroekonominius rodiklius „įskaičiuoja“ į vertybinių popierių vertę dar prieš oficialiai juos paskelbiant.
Jeigu paskelbus naujienas rinka svyruoja apie 1 proc. vadinasi naujiena nebuvo tokia jau didelė staigmena ir ekonomistai teisingai prognozavo ateities rezultatus. Tačiau, jeigu vertybinių popierių kainos keičiasi 4-5 proc.
Rinka ne visuomet efektyviai sureaguoja į ekonomines naujienas. Pavyzdžiui Lietuvoje OMX birža teigiamas ekonomines naujienas įskaičiuoja į vertybinių popierių kainą praėjus kelioms dienoms po informacijos pateikimo.
Tai yra puiki galimybė pasipelnyti spekuliantams. Tad jeigu norite parduoti vertybinius popierius OMX vertybinių popierių biržoje, juos parduokite praėjus kelioms dienoms po teigiamų žinių paskelbimo. Makroekonominės naujienos turi būti svarbios ne tik trumpalaikiams, bet ir ilgalaikiams investuotojams.
Trumpalaikiai investuotojai turi gaudyti net ir smulkiausią informaciją, siekdami išlošti biržoje.
Bendras vidaus produktas (BVP)
Bendras vidaus produktas (toliau - BVP) yra svarbiausias ekonomikos rodiklis atspindintis valstybės ūkio augimą. Tai yra populiariausias ekonomikos rodiklis svarbus tiek ekonomistams, tiek investuotojams ir politikams.
BVP parodo, kiek šalies ekonomika per tam tikrą laiką pagamino produkcijos ir suteikė paslaugų. Taigi BVP nusako visos ekonomikos sukuriamos vertės dydį ir aktyvumą.
BVP apima namų ūkio vartojimą, valstybės išlaidas, neparduotas prekes, statinius bei užsienio prekybos balansą. Į BVP įtraukiama tik galutinė prekių ir paslaugų vertė - t.y. BVP rodiklis yra glaudžiai susijęs su bendru nacionaliniu produktu (toliau - BNP).
BNP - tai tam tikros valstybės piliečių sukuriamos produkcijos ir suteikiamų paslaugų vertė tam tikru periodu. BNP nuo BVP skiriasi tuo, kad skaičiuojant BNP pridedama tos valstybės piliečių užsienyje gautos pajamos ir atimama užsieniečių gautos pajamos šalies viduje.
BVP atspindi verslo ciklą. Remiantis BVP pokyčiu yra konstatuojama recesija. Recesijos suvokimas pasaulyje skiriasi.
JAV, Europoje ir kitose išsivysčiusiose valstybėse recesija fiksuojama tuomet, kai bent du ketvirčius iš eilės fiksuojamas BVP mažėjimas.
BVP skelbiamas kiekvieną ketvirtį. Paprastai žiniasklaida mini kiek BVP pakito lyginant su praėjusiu ketvirčiu arba kiek BVP išaugo per metus.
BVP gali būti nominalius ir realus. Paprastai pateikiamas nominalus BVP - t.y. bendra ekonomikos suteiktų paslaugų ir pagamintos produkcijos vertė išreikšta nacionaline valiuta.
Nominalusis BVP nevertina, ar BVP išaugo dėl pakilusio ekonomikos produktyvumo ar dėl pakilusių kainų, todėl daug išvadų iš nominalaus BVP daryti negalima.
Realus BVP skaičiuojamas tam, kad būtų galima matyti skirtumą, ar BVP pakilo tik dėl to, kad pakilo kainų lygis (infliacija), ar ekonomika ūgtelėjo iš esmės.
BVP sumažinę infliacijos dydžiu gausite realųjį BVP, kuris parodys realų BVP kilimą.
Paprastai laikoma, kad išsivysčiusios valstybės BVP turi kilti 2-3 proc. kasmet, kad užtikrintų nuoseklų ekonomikos augimą. Ekonomikai atsigaunant šis rodiklis gali siekti ir 4-5 proc.
Besivystančiose ekonomikose BVP gali siekti ir keliasdešimt procentų, tačiau toks augimas yra nepastovus ir negali tęstis amžinai. Paprastai besivystančiose valstybėse išlaikomas 4-8 proc. BVP augimo vidurkis yra sveikintinas. Dažnai besivystančios valstybės gali kelis metus išlaikyti ir 8-10 proc.
Investuotojams BVP svarba skiriasi priklausomai nuo skaičiavimo metodikos. Pajamų metodu nustatant BVP dydį sudedamos visos šalyje uždirbtos pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių (žinių, darbo ir kapitalo) savininkai už savo paslaugas.
Išlaidų metodas parodo kam išleidžiamas BVP. BVP gali būti išleidžiamas vyriausybės, namų ūkių, kompanijų vartojimo poreikiams, investicijoms ir eksportui (eksporto ir importo skirtumas).
Investuotojai turi stebėti ar BVP augimas yra subalansuotas, t.y. ar BVP augimą skatina ir vidaus vartojimas, ir eksportas. Jeigu ekonomika auga tik dėl vidaus paklausos, tai valstybė gyvena į skolą ir anksčiau ar vėliau vidaus vartojimu paremtas ekonomikos augimas sustos.
Tokiai ekonomikai gresia perkaitimas. Ekonomikai augant dėl vidinės paklausos brangsta paslaugų sektoriaus kompanijų akcijos. Jeigu ekonomikos augimas remiasi tik eksportu, tai palaipsniui mažėja eksporto konkurencingumas.
Gamybos metodas apskaičiuoja, kiek pridėtinės vertės sukūrė kiekvienas pramonės sektorius. Šis metodas investuotojams leidžia susidaryti nuomonę, ar verta investuoti į konkrečią pramonės šaką, nustatyti kokia yra konkretaus pramonės sektoriaus būklė ir potencialas.
Paskelbus BVP rodiklius, investuotojai paprastai reaguoja nuosaikiai. Naujienų agentūros tokios kaip „Reuters“ ,„Bloomberg“ surenka įvairių ekonomistų BVP prognozes, jas apibendrina ir viešai publikuoja.
Investuotojai ,atsižvelgdami į prognozes, priima investicinius sprendimus. Dar prieš pasirodžius oficialiems BVP rodikliams, prognozuojama BVP vertė jau būna įskaičiuota į vertybinių popierių kainą.
Didžiausias BVP trūkumas yra tas, kad jis atspindi kelių mėnesių senumo ekonomikos situaciją. BVP atspindi praeitį, o ne esamą situaciją ar ateities tendencijas.
Remiantis BVP negalima prognozuoti vertybinių popierių kurso tendencijos. Apie BVP augimą galima spręsti iš kitų rodiklių, tokių kaip nedarbo mažėjimas, uždarbio augimas, kompanijų pelno didėjimas, paskolų portfelių augimas.
Tad BVP nėra akcijų kurso augimo ar kritimo indikatorius. Greičiau yra atvirkščiai -pagal akcijų vertę galima prognozuoti BVP augimą.
Kita vertus, biržos nuolat reaguoja į naujienas, tad vienokia ar kitokia žinia apie BVP pokytį pastumią rinkas viena ar kita kryptimi, tad negalima sakyti, kad BVP ekonomikos rodiklis nedaro apskritai jokios įtakos. Tačiau tai yra svarbiau trumpalaikiams investuotojams ir spekuliantams.
Paprastai į informaciją, kad BVP kilo akcijų kursai reaguojmaa teigiamai. Paskelbus, kad BVP sumažėjo, krenta ir akcijų kursai. Kita vertus, mažėjantis BVP nebūtinai yra bloga žinia ilgalaikiams investuotojams.
Kylantis BVP skatina ir nekilnojamo turto kainų didėjimą, nes paprastai augant ekonomikai auga žmonių perkamoji galia, lūkesčiai, didėja kreditavimas. Augant BVP galima tikėtis bazinių palūkanų normos didinimo. BVP yra glaudžiai susijęs su infliacija. Ekonomikos augimas, didėjanti paklausa ir vartojimas skatina infliaciją.
Paklausos elastingumas
paklausà, pavienių vartotojų ir visos visuomenės ekonominių poreikių materialinė išraiška - prekių ir paslaugų kiekis, kurį vartotojai per tam tikrą laiką už tam tikrą kainą sutinka nusipirkti rinkoje.
Pagal vartotojų perkamąją galią skiriama moki (kai vartotojai turi pakankamai pinigų, kad įsigytų norimas prekes ir paslaugas) ir nemoki paklausa (kai vartotojai dėl pinigų trūkumo jų įsigyti negali).
Pagal rinkos galimybę aprūpinti vartotojus prekėmis ir paslaugomis, kurių jie nori nusipirkti, paklausa gali būti patenkinta (prekių ir paslaugų pasiūla yra pakankama, kad jų galėtų nusipirkti visi vartotojai, kurie gali už tai sumokėti) ir nepatenkinta (pasiūla yra per maža, dėl to vartotojai, net ir turėdami pakankamai pinigų, susiduria su prekių ir paslaugų deficitu).
Rinkos paklausa yra pavienių vartotojų paklausų horizontalioji suma (sudedamos individualios paklausos kiekvienam kainų lygiui).
Individualios paklausos priklausomybę nuo įvairių veiksnių apibendrintai išreiškia paklausos funkcija: Qi = f(Pi, Pj, ..., Pn, I, Ai, Ei, T), kur Qi - paklausus i prekės ar paslaugos kiekis, Pi - jos kaina, Pj, ..., Pn - kitų prekių ir paslaugų kainos, I - vartotojo pajamos, Ai - i prekės ar paslaugos reklama, Ei - vartotojo lūkesčiai dėl i prekės ar paslaugos kainos žymesnių pokyčių artimiausiu metu, T - mada ir vartotojo skonis.
Paklausą didina i prekės ar paslaugos kainos mažėjimas, jos pakaitalų kainų didėjimas, vartotojo pajamų didėjimas, efektyvi reklama, lūkesčiai dėl šios prekės ar paslaugos pabrangimo artimiausiu metu, jos madingumas ir vartotojo skonio atitikimas.
Prekės ar paslaugos paklausos reagavimą į jai poveikį darančių veiksnių pokyčius parodo paklausos elastingumo (lankstumo) koeficientai.
Paklausos elastingumas kainos atžvilgiu Ep apskaičiuojamas kaip paklausaus kiekio Q procentinio pokyčio ir kainos P procentinio pokyčio santykis: Ep = (ΔQ/Q)∙100 % / (ΔP/P)∙100 %.
Kai kainos ir kiekio pokyčiai yra labai maži, skaičiuojamas taškinis, kitais atvejais - lankinis paklausos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas. Dėl paklausos dėsnio, pagal kurį tarp kainos ir kiekio pokyčių yra atvirkštinis ryšys, paklausos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas, išskyrus kai kuriuos atvejus, turi neigiamą ženklą.
Analizuojant paklausos elastingumą į neigiamą koeficiento ženklą dažniausiai nekreipiama dėmesio, nagrinėjamas koeficiento modulis, kuris gali įgyti reikšmes iš intervalo [0; ∞].
Kai Ep = 0, paklausa visiškai nepriklauso nuo kainos pokyčių. Kai |Ep| = ∞, paklausa yra absoliučiai elastinga kainos atžvilgiu, tai yra netgi labai mažas kainos pokytis sukelia be galo didelį paklausaus prekės kiekio pokytį.
Kai |Ep| > 1, laikoma, kad paklausa elastinga (lanksti) kainos atžvilgiu, nes šiuo atveju paklausaus kiekio santykinis pokytis yra didesnis už kainos santykinį pokytį. |Ep| = 1 (vienetinis elastingumas) yra slenkstinė reikšmė (kiekis ir kaina kinta vienodu laipsniu). Kai |Ep| < 1, paklausa neelastinga kainos atžvilgiu, tai yra paklausaus kiekio pokytis mažesnis už kainos pokytį. Kuo gulstesnė prekės ar paslaugos paklausos kreivė, tuo didesnis jos paklausos elastingumas.
Tarpusavyje susijusioms prekėms ir paslaugoms (pakaitalams, papildiniams) yra skaičiuojami kryžminiai paklausos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientai, kurie parodo prekės ar paslaugos paklausos jautrumą jos pakaitalo ar papildinio kainos pokyčiams. Kai pabrangsta A prekės (paslaugos) pakaitalas B prekė (paslauga), A prekės (paslaugos) paklausa padidėja.
Šiuo atveju kryžminio paklausos elastingumo koeficiento reikšmė yra teigiama, nes prekės paklausos ir jos pakaitalo kainų pokyčiai vyksta viena kryptimi. Prekėms papildiniams (pavyzdžiui, automobiliams ir benzinui) apskaičiuotas kryžminis paklausos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas turi neigiamą ženklą, nes padidėjus prekės kainai sumažėja ne tik šios prekės, bet ir ją papildančios prekės (prekių) paklausa.
Kai dvi prekės yra nepriklausomos viena nuo kitos, jų kryžminio paklausos elastingumo koeficientas yra lygus 0. Prekės (paslaugos) paklausos elastingumą kainos atžvilgiu didina pakaitalai, prekės (paslaugos) priklausymas prabangos prekių kategorijai, prekei įsigyti būtina didelė vartotojo pajamų dalis.
Prekės (paslaugos) paklausos elastingumo pajamų atžvilgiu koeficientas skaičiuojamas taip pat, kaip ir paklausos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas, tik vietoj kainos pokyčio imamas vartotojų pajamų I pokytis: Ei = (ΔQ/Q)∙100 % / (ΔI/I)∙100 %.
Įprastinės kokybės prekėms šis koeficientas turi teigiamą ženklą (kai padidėja vartotojo pajamos, padidėja ir šių prekių paklausa), blogos kokybės prekėms - neigiamą ženklą, nes padidėjus pajamoms vartotojas tampa pajėgus nusipirkti geresnės kokybės prekių ir pamažu atsisako blogos kokybės prekių.
Elastingiausia pajamų atžvilgiu yra prabangos ir ilgai vartojamų prekių paklausa. Paklausa yra svarbiausias veiksnys, į kurį planuodami savo ekonominę veiklą orientuojasi prekių gamintojai ir paslaugų teikėjai, dėl to jos dydis, tendencijos, struktūra (pagal esamų ir potencialių vartotojų grupes), priklausomybė nuo kainų ir kitų veiksnių nuolat analizuojami rinkos tyrimais.
Makroekonomikos teorijoje nagrinėjama bendroji (visuminė paklausa) - galutinis visų prekių ir paslaugų kiekis šalyje, kurį namų ūkiai, įmonės, įstaigos, organizacijos, valstybė, užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys nori ir gali įsigyti esant tam tikram kainų lygiui.
Paklausos elastingumo grafikas
Štai ką stiprus BVP reiškia akcijoms
Tvarios pakuotės ir vartotojų lūkesčiai
Įprastai tvariomis laikomos pakuotės, pagamintos iš perdirbtų, antrinių žaliavų, tačiau toks apibrėžimas tėra dalinis. Aplinkai draugiškos pakuotės gamybos procesas turi būti kuo mažiau žalingas gamtai, todėl atsižvelgiama ir į anglies dvideginio emisijas, gabenimo kaštus bei visą tiekimo grandinę.
Galiausiai, itin reikšminga ir pakuotės gyvavimo ciklo pabaiga, mat perdirbimas yra tik viena iš alternatyvų, o dažnai - ir ne pati tvariausia, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Nors informacijos apie pakuotes ir jų kelią nuo gamybos iki perdirbimo trūksta, visuomenė labiau linkusi rinktis aplinkai draugišką įpakavimą.
Keliuose žemynuose atliktas „Global Buying Green“ vartotojų elgsenos tyrimas atskleidė, kad trys iš keturių žmonių pasirengę plačiau atverti pinigines už tvariai supakuotas prekes.
Tad anksčiau nišiniams rinkos žaidėjams pranašumą teikusi aplinkai draugiškos pakuotės strategija šiandien tampa vienu iš kertinių vartotojų reikalavimų gamintojams.
„Visame pasaulyje dėmesys tvarioms pakuotėms auga, o spaudimas verslui didėja tiek iš klientų, tiek iš partnerių pusės. Be to, suprantama, kad iš popieriaus pagamintos ar lengvai perdirbamos pakuotės ne visada yra „žaliausias“ pasirinkimas, mat jų gyvavimo ciklas gali būti trumpesnis - lygtyje būtina matyti ir pakuotės pakartotinio panaudojimo, paskirties pakeitimo, ilgaamžiškumo ir kitas dedamąsias“, - tikina „Sustain Academy“ bendraįkūrėja, darnaus vystymosi konsultantė Austė Valikonytė.
Anot jos, informacijos vakuumą bandoma užpildyti griežtinant reikalavimus pakuočių gamintojams ir jas naudojantiems verslams. Jei pažangūs verslai pirmiausia taikė inovacijas ir peržiūrėjo pakuotės strategiją patys, o vėliau pokyčius spartino visuomenės spaudimas, tai šiandien didžiausias kaitos katalizatorius - reguliacinė aplinka ir institucijų dėmesys tvarumo problemoms.
„Žaliasis kursas yra viena svarbiausių pastarųjų metų Europos Sąjungos darbotvarkės dalių. 2020 m. priimtame žiedinės ekonomikos veiksmų plane griežčiau vertinami gamybos, pakavimo ir perdirbimo procesai. Bendrija įsipareigojo iki 2030 m. perdirbti 70 proc. pakavimo atliekų, o Lietuva neperdirbamas ar pakartotiniam naudojimui netinkamas pakuotes apmokestina brangiau. Verslas, dvejojantis persvarstyti pakuotės strategiją, netrukus bus priverstas tai padaryti - arba šiandienos investicijas į pokyčius turės nukreipti naujiems rytojaus mokesčiams bei tarifams“, - prognozuoja A. Valikonytė.
Griežtesnius reikalavimus pakuotei lemia pokyčiai rinkoje: įpročius keičiantys vartotojai nėra garantuoti, ar renkasi tvariai supakuotus gaminius, ir pasigenda išsamesnės informacijos ant pakuotės.
Verslas taip pat mato nepilną paveikslą ir ieškodamas būdų gaminius pakuoti tvariau dažnai apsiriboja tik daliniais pokyčiais - pavyzdžiui, tvariai supakuoja tik vieną iš daugelio savo produktų ar naudoja tvariau pagaminamas, bet neperdirbamas, trumpesnio vartojimo ciklo pakuotes.
„Pakuotės pasirinkimas verslui vis dar dažnai yra reaktyvus sprendimas. Siekdamos įgyvendinti savo tvarumo strategiją, įmonės keičia dalį pakuočių, tačiau neturi nuoseklios pakuotės strategijos ir apsiriboja pavieniais veiksmais. Kita vertus, net ir nusprendus keisti savo pakuotės politiką, susiduriama su vadinamųjų žaliųjų įgūdžių turinčių specialistų trūkumu. Tai lemia, kad įmonės žalumo ir pakuotės tvarumo trajektorijos išsiskiria“, - svarsto „Sustain Advisory“ tvarumo ekspertė.
Anot jos, pakuotės politikai kiša koją ir nevienodi reikalavimai skirtingose rinkose - kas laikoma tvaru vienur, kitur susiduria su perdirbimo technologijos trūkumu. Tam iliustruoti dažnai pasitelkiamas plastikinių vokų pavyzdys, kai plačiai paplitusi ir naudojama pakuotė negali būti perdirbta Lietuvoje dėl infrastruktūros trūkumo.
Skiriasi ir visuomenės įgūdžiai bei pasirengimas rūšiuoti - pavyzdžiui, Švedijoje galima rasti net šešis ar aštuonis šiukšlių konteinerius, kai Lietuvoje dažniausiai apsiribojama trimis.
„Siekdamas pereiti prie tvarių pakuočių naudojimo, verslas sprendžia dilemas, tokias kaip pasirinkimas tarp pakuotės perdirbamumo ir anglies dvideginio pėdsako ar maisto švaistymo. Vertinamos net labai techninės detalės, mat skirtingo tipo plastiko kaina nevienoda, o tai atsispindi ir galutinėje prekės kainoje.
Be to, pasirinkta pakuotė turi derėti su pasirinkta prekės ženklo strategija - ypač sektoriuose, kuriuose įpakavimas sudaro reikšmingą prekės ženklo įvaizdžio dalį, o vartotojo lūkesčiai tvarumui didesni“, - sako A. Valikonytė. Anot jos, kompleksiškumas yra vienas didžiausių trikdžių kuriant nuoseklią ir pagrįstą pakuotės tvarumo strategiją.
Jei verslas veikia keliose rinkose, turi didelį prekės ženklų portfelį, o pakuotes gamina iš keleto medžiagų, be pakuotės strategijos išspręsti tvarumo lygtį gali būti labai sunku.
Nenorinčių keistis gali laukti tabako pramonės likimas?
Anot tvarumo specialistų, pamatinis reikalavimas pakuotės strategijai - holistinis požiūris, kuriame telpa ir įmonės strategija, ir kompleksiškas pakuotės gamybos, naudojimo bei pakartotinio naudojimo ar utilizavimo procesas.
Verslo požiūriu, didžiausią pokytį gali lemti gyvavimo ciklo modelio (angl. Life Cycle Assessment) taikymas. Jis apima pakuotės tvarumo vertinimą nuo žaliavų išgavimo, dizaino, pirminio perdirbimo ir pakuotės gamybos iki jos naudojimo, rūšiavimo ar pernaudojimo.
Modelis leidžia moksliškai argumentuoti pakuotės tvarumą, įvertinant poveikį aplinkai visuose pakuotės gyvavimo etapuose. Pasauline praktika paremtas modelis palengvina atitikties vertinimą, padeda gauti pakuočių sertifikatus ir gali būti atskaitos tašku vertinant pokyčius organizacijoje - pavyzdžiui, transformaciją tvarumo link.
„Net ir siekdamos tvariai pakuoti savo produkciją, įmonės pirmiausia susiduria su informacijos patikimumo problema - trūksta žinių apie pakuotės gamintojo naudojamus komponentus, galimybių palyginti skirtingas pakuotes, nepristatomos utilizavimo galimybės konkrečiose rinkose. Dėl to bandymas būti žaliais atnaujinant pakuotę kartais gali lemti priešingą rezultatą ir pakenkti prekės ženklo reputacijai, ypač jei aklai pasitikima skambiais pakuočių gamintojų pareiškimais apie aplinkai draugiškus sprendimus.
Tai nebūtinai melas, bet nežinant daugybės aplinkai draugiškai pakuotei keliamų kriterijų, tai tėra be konteksto iškomunikuotas ribotos svarbos faktas“, - įsitikinęs nepriklausomas tvarių pakuočių vystymo konsultantas Juozas Baranauskas.
Tvarios pakuotės pavyzdys
Kaip pavyzdį, jis pateikia kompostuojamas pakuotes, kurios tinkamos tik industrinio kompostavimo sąlygoms - ten, kur įdiegta tokių atliekų surinkimo ir utilizavimo infrastruktūra. Išmetus tokią pakuotę į plastiko konteinerį, tik kenkiama bendram rūšiavimo ir perdirbimo procesui.
J. Baranausko teigimu, vienas kertinių žaliosios transformacijos veiksnių - vartotojų švietimas, dėl kurio stengtis turi ne tik institucijos, bet ir pats verslas.
„Jau dabar dalis plastiko turinčių gaminių ir pakuočių žymimos vėžliuko ženklu ir perspėjimu, bet tai - tik pokyčių pradžia. Nenorinčių keistis gali laukti tabako gaminių likimas - aukštesni mokesčiai ir aštriai pabrėžiama gaminių įpakavimo žala aplinkai.
Sakyti, kad visuomenė turi visą reikiamą informaciją apie pakuotės kilmę ir tvarumą, galėsime nelikus abejonių dėl rūšiavimo konteinerio pasirinkimo, bus žinomos pakuočių gaminimo ir perdirbimo aplinkybės, šių procesų energijos sąnaudos. Skirtingose rinkose jau bandoma taikyti įvairias pakuočių komponentų atsekamumo ir jų vertinimo sistemas, tad judama vieningų tvarios pakuotės kriterijų apibrėžimo link“, - svarsto pakuočių ekspertas.