Cegelnes vienkiemis Obelių rajono istorija

Utenos apskritis 1950 m. vasarą tapo rajonu, o valsčių buvo priskirta Dusetų rajonui. Suginčių apylinkes priglaudė rajonu tapę Molėtai, tačiau apylinkių vėl atiteko Utenai.

Šiame straipsnyje remiamasi kaimų, valsčių, miestelių metrikacijos skyriaus, Lietuvos ypatingojo archyvo ir kitų šaltinių duomenimis. Taip pat svarbu paminėti a. a. Streikų indėlį, buvusį partizaną Alfonsą Daunį ir Anykščių muziejininkus, prisidėjusius prie medžiagos rinkimo.

Sovietų okupacijos pradžia

Sovietų okupacija mūsų kraštą ištiko kaip koks potvynis. Birutės salėje (dabar Vytauto a.) buvo paskelbta, kad 14 valandą 30 minučių sovietų kariuomenė peržengė mūsų valstybės sieną. Nusprendęs, kad rusų kariuomenė eis nuo Zarasų, R. draugais nulėkė prie vokiečių kapų (J. sankryža, -B.).

„Pasigirdo griausmas, o kartu kažkoks metalinis džeržgimas. Pasidarė nejauku. Pritūpėme už kapinių sienos, bet taip, kad galėtume matyti. Artėjo, bet daugiau nieko nesimatė. Džeržgesys, ūžimas, dundesys vis stiprėjo. Net šiurpas suėmė. Iškilo tamsiai pilkas judantis kalnas. Tai buvo tankas. To neteko matyti net paveikslėliuose. Storas vamzdis. Pamatę, kad tankas baigia priartėti, mudu dar labiau pritūpėme. Matome: tankas aplipęs kareiviais. Durtuvais, visi pilkai juodi nuo dulkių".

Tankai važiavo vienas paskui kitą. Atbėgome iki Valstybės banko, o tankai vis važiavo. Prie kooperatyvo, ant šaligatvio buvo grupelė žmonių. Dauguma jų buvo žydų tautybės. Šaukė: „Valio! Ura! Valio! Ura!”. Kartais ir viena kita gėlė lėkė tanko link. Kareiviai į tai nereagavo. Lyg tai ne jiems tos gėlės. Atrodė patenkinti. Bet kodėl? Mums tuomet nebuvo linksma, tik įdomu. Baigė važiuoti tankai. Pradėjo važiuoti sunkvežimiai. Sunkvežimiai mažiukai, tokių mūsų Lietuvoje matyti neteko.

Didelė kariuomenės dalis nuvažiavo į vakarus. Romualdas Šalaka prisimena, kad privažiavo ant plento stovinčią tanketę. Palindęs po ja, žmogus kažką krapštė. Užklaustas nieko neatsakė. Stovėjo rusų kareivis ir su raudona vėliavėle reguliavo kariuomenės judėjimą.

Kariškiai pirko laikrodžius, degtinę. LKP (b) sekretorius K. pasismagino ir įsakė ceremonijų nedaryti.

1940 m. represinėse struktūrose dirbo daug komunistų, komjaunuolių, kurie mokėjo rusų kalbą. Tačiau dalis jų nebuvo nieko nusikaltusi.

Pasipriešinimas okupacijai

Visuomenės veikėjai jautė, kad artėja šių galingų valstybių susidūrimas. Okupuotoje Lietuvoje jau daug kas laukė karo. Tai kėlė sustiprėjusios represijos ir trėmimai. 1941 m. Birželio 16-18 d. įvyko trėmimai.

1941 m. birželio sukilėlių būrys, vadovaujamas Antano Ruzgo, išvaikė čekistus ir iškėlė trispalvę miestelio centre, prie paminklo. Sukilėliai mėgino sulaikyti automatrica iš Utenos važiuojančius komunistus. Bėglius nušovė, o tris paėmė į nelaisvę. Raudonarmiečiai užkišo visus kelius ir apšaudė bėglius. Žuvo du sukilėliai. Užpalių sukilėlių sąraše - 60 vyrų. Būrio vadas buvo Juozas Namikas.

Tremtis iš Lietuvos 1941 metais

Netoli Utenos - Kimėnų kaime, Agotos Žulienės sodyboje, susirinko partizanų grupė, kuriai vadovavo Vacys Smalys. Jie sulaikė tanką ir automašiną. Vieną automašiną su 4 kareiviais pats sulaikė. Marcinkevičius tas grupes buvo sujungęs į kuopą.

Per Lietuvą vokiečiai traukė beveik be mūšių. Vėliavos jau plevėsavo iki jų atėjimo. „Vaduotojams” nereikėjo. Tačiau Lietuva turėjo būti paversta savo tarnaite, pastumdėle, todėl 1941 08 05 atsistatydino.

Žydų bendruomenės likimas

Iš kitataučių Utenos apskrityje daugiausia buvo žydų. Utenos žydai turėjo banką, daugybę krautuvių, futbolo komandą. Jie buvo prekybininkai, geri gydytojai, teisininkai. Žydų atstovų buvo ir savivaldybėje. Gyventojai buvo tolerantiški. Tačiau atvykęs į Uteną, prezidentas A. Smetona išsigelbėjimo tikėjos iš rytų - iš sovietų Rusijos.

Specialistas gen. F. V. Štalekeris siekė, kad lietuviai žudytų lietuvius ir žarstytų žarijas svetimomis rankomis. Duobes žydams buvo iškastos iš anksto. Tokių duobių buvę paruošta apie 20. Utenos ir aplinkinių miestelių žydai buvo suvaryti į Ežero gatvėje įrengtą getą. Kai duobės buvo iškastos, prasidėjo planingos žudynės. Žydus vedė grupelėmis maždaug po 50 žmonių ir šaudė duobėse ir prie duobių. A. Nagys mini, kad 1941 m. liepos 31d., 1941 m. rugpjūčio 7 d. ir 1941 m. rugpjūčio 29 d. buvo žudomi vaikai. Apskaičiuota, kad uteniškių galėjo būti apie 3080.

Pasmerktųjų prakeiksmai lydėjo žudikus ne tik prie šaudymo duobių. Žudynėse dalyvavo kaimynai, giminės, kunigai. A. dvarų rūsius, nebuvo kam šaudyt ir ten neatsirado norinčių susikruvinti rankas.

Vietinė rinktinė ir jos likimas

Stalingrado, Hitlerio galybė išsikvėpė. Vokiečiams trūko karių, darbininkų frontuose. Buvo manoma, kad atkūrus Lietuvos kariuomenę, gali susidaryti sąlygos Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Todėl buvo skubiai atkurta savo kariuomenė.

Tik po ilgų derybų 1944 m. vasario mėnesį vokiečiai nusileido. Buvo leista turėti Lietuvos spaudą, o 1944 m. vasario 16 d. atkurta Vietinė rinktinė. Tiesa, tarnybą buvo ir anksčiau, bet lietuviai tarnauti vokiečiams nenorėjo. Vietinė rinktinė turėjo apie 20 000 vyrų, bet trūko amunicijos. Be to, buvo leista sudaryti tik 20 batalionų. Dėl mobilizacijos vyresnės klasės tiesiog liko be berniukų. Karo gydytoju paskirtas leitenantas Kviklys. Utenoje buvo suorganizuoti du batalionai (apie 350 vyrų), o jų vadais paskirti Jonas Augutis ir Jurgis Sirgedas.

Mokiniai įstojo į LVR karo mokyklą Marijampolėje. Netoli Gražiškių uteniškiai papuolė į lenkų pasalą. Buvo siekiama palaužti nepaklusnius lietuvius, todėl užsiundė lenkų partizanus. Lenkai pradėjo apsupti karius ir po atkaklių kautynių lietuviams teko trauktis. Žuvo 21 karys. Trim kariam buvo nukirstos galvos, ir liko neatpažinti. Vokiečiai nutarė nepaklusnią Vietinę rinktinę sulikviduoti ir suėmė P. Plechavičių bei išsiuntė į konc-lagerį. Viltis atkurti Lietuvos kariuomenę sužlugo.

Graužiškių kautynės

A. Impulevičius prisiminė sunkų Vietinės rinktinės likimą: "5 d. mjr. Andriūno 308 b-no, berods, 3 ir 4 kuopos žygiavo į Graužiškius. Netoli Graužiškių, plačiame slėnyje, vadovaujantysis abiem kuopom ltn. Augutis ir 4-tos kuopos ltn. pastebėjo daug kupstų, lyg kokių kurmiarausių. Jiems atrodė lyg maži bunkeriai. Kuopos leidosi į slėnį labai atsargiai, kad nepakliūtų į spąstus. Nuo Graužiškių aukštumų lenkų partizanai ėmė šaudyti į mūsų kuopas. Mūsų dvi kuopos atsakė stipria ugnimi. Lenkai perėjo į puolimą persekiodami. Pasitraukimas pasidarė sunkokas. Besitraukiant neteko surinkti nei savųjų nukautų, nei sužeistųjų. 4-tos kuopos vienas karininkas buvo sunkiai sužeistas ir vėliau išsiųstas į Vilnių."

Po kautynių paklausė, kas savanoriu gali nubėgti ir atsivaryti gurguolę su sužeistaisiais. Aš sutikau ir, švilpiant kulkoms, pasiekiau gurguolę. Deja, vienas po kito arkliai krito, ir mes likome vieni arimuose. Tai lenkai šaukia pasiduoti. Tada aprengė skarmalais, ir dirbome jų virtuvėse. Kai frontas visai priartėjo, lenkai pradėjo kraustytis iš Graužiškių. "Bėkit, vaikeliai!”- patarė. Šv. audringa, lijo. Naktį kiek paklajoję po mišką, dieną atsidūrėme Ašmenoje.

Sovietų valdžios sugrįžimas ir represijos

1944 m. liepos 13 d. sovietai vėl užėmė Uteną. Utenos rajone prasidėjo naujos represijos. NKVD pradeda ieškoti antisovietinių agitatorių ir kurstytojų. Nuo 1944 08 03 iki spalio 1 d. planuota paimti 800 vyrų, o atėjo tik 31. Iš jų tinkamų buvo tik 16. Leliūnų laukta 700 vyrų, atvyko 65, tinkamų buvo tik 10. Tikėtasi 600 vyrų, o pasirodė tik 20, o tinkamų karo tarnybai tebuvo tik 2.

Žmonės vengė šaudymui ir patekti į fronto mėsmalę. Sugauti iš mokymo stovyklų bėgo. Žmonių kankinimas ir terorizavimas nesibaigė ir vėliau. 1945 06 22 Kuktiškių valsčiaus NKVD poskyrio viršininkas, j. ltn. Matelėnų kaime suima Juozą Rudėną, g. 1895 m. Šakėmis, grėbliakočiais žmogų tiek daužo, kad visi kaulai čežėjo sulaužyti. Kai žmogus nebejudėjo, iškasė šalinėj duobę ir dar gyvą užkasė. Istoriko A. Anušausko duomenimis 1944-1945 m. buvo naikinami ištisi lietuvių ūkiai, sendinosi, jaunesni - jauni.

Lietuvos partizanų apygardos

Utenos kalėjimas

Vincas Gurskis prisimena įvykius Utenos kalėjime: "1941 06 19 LKP (b) Utenos apskrities komiteto sekretorius A. Galvydis paaiškino, kad bus Raudonosios armijos manevrai. Birželio 22-osios dieną buvo tamsu. Praūžė lėktuvai. Kažkas sprogo ir sudrebino visą kalėjimą. Vėl ūžė lėktuvai. Karas! Galvydis atidarė duris. Rusai išbėgo, užrakinę jus paliko. Raktus raštinėje ir atnešiau. Užrakinęs jūsų palikti negaliu. Atrakinkite kitas kameras ir išeikite. Jo įsakymą įvykdėme džiaugsmo ašaromis".

Pusę šimtmečio trukusi okupacija pasibaigė. Tačiau svarbu prisiminti partizanus ir politinius kalinius, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Iš Utenos krašto 1944-1953 m. buvo išvežta 2600 žmonių. Utenos krašto enciklopedijoje pateikiamas tremtinių sąrašas (834 žmonės).

tags: #cegelnes #vienkiemis #obeliu #raj