Šildymo sistemos pasirinkimas butui yra svarbus sprendimas, lemiantis komfortą ir išlaidas. Šiame straipsnyje aptarsime centrinio šildymo privalumus ir trūkumus, palyginsime įvairias šildymo sistemas ir pateiksime patarimų, kaip efektyviai reguliuoti šildymą.
Šildymo Sistemos Tipai
Bet kurią hidraulinę šildymo sistemą sudaro vamzdžių sistema, šilumos šaltiniai (radiatoriai, šildomos grindys ir pan.) ir šildymo katilas. Priklausomai nuo konkrečios situacijos, šildymo sistemoje gali būti papildomų mazgų, tokių kaip akumuliacinė talpa, išsiplėtimo indas, kombinuotas/netiesioginio šildymo vandens šildytuvas ir t.t.
Dvivamzdės šildymo sistemos modernizavimas
Atvira Šildymo Sistema
Atvira šildymo sistema, dar dažnai vadinama gravitacine (savitake) šildymo sistema, yra paprasta ir nepriklausoma nuo el. energijos. Bet šituos pranašumus dažniausiai persveria jos didelis trukumų sąrašas: griozdiška, pakankamai brangi, sunkiai realizuojama ir turi žemą naudingumo koeficientą. Atviro tipo sistemoje vandens cirkuliavimas vyksta savaime - natūraliai karštas vanduo kyla į viršų, o šaltas leidžiasi į apačia.
Siekiant užtikrinti laisvą vandens judėjimą atvirose šildymo sistemose yra naudojami stori vamzdžiai, kuriuos pakankamai sudėtinga paslėpti po apdaila ir nesugadinti interjero.
Atviros šildymo sistemos veikimo principas pagrįstas termodinamikos dėsniais, kurių dėka pašildytas vanduo kyla viršun, sudarant aukštesnį slėgį prie viršutinio šildymo katilo vandens pajungimo ir mažinant slėgį prie katilo vandens pajungimo apačioje. Vanduo juda pajungta vamzdžių sistema iš didesnio slėgio srities link žemesnio, užtikrinant savaiminį gravitacinį vandens cirkuliavimą. Pagrindinis atvirų sistemų šilumos nešėjas yra vanduo.
Kadangi sistema nėra hermetiška, karštas vanduo pastoviai garuoja ir jo lygi būtina sekti. Nukritus termofikato lygiui žemiau normos į šildymo sistemą patenka oras ir sutrikdo jos veikimą. Būtent dėl šitos priežasties antifrizai yra naudojami tik ekstra atvejais, kai namas būna nekūrenamas ilgesnį laiką ir egzistuoja užšalimo rizika. Kitaip pilti į sistema ne vandenį, o brangų antifrizą nėra prasmes.
Atvirose šildymo sistemose termofikato cirkuliavimas yra pakankamai lietas, todėl šildymo sistemos vamzdžius reikia šildyti palaipsniui - negalima leisti vandeniui užvirti vamzdyne. Siekiant užtikrinti tinkamą termofikato cirkuliavimą, šildymo katilą būtina montuoti žemiausiame sistemos taške, o išsiplėtimo baką - aukščiausiame (dažniausiai palėpėje). Atitinkamai, būtina išsiplėtimo baką tinkamai apšiltinti žiemos periodui.
Didžiausio skersmens vamzdis pajungiamas prie šildymo katilo išėjimo. Jo skersmuo siekia apie 40mm esant šildomam plotui 50-100m2. Šildomo ploto padidinimas atitinkamai reikalauja vamzdyno skersmens didinimo iki 52mm ir daugiau.
Uždara Šildymo Sistema
Uždara šildymo sistema yra hermetiška, visi sistemos mazgai apjungti į vientisą sistema, o šilumos nešėjas cirkuliuoja siurblio pagalba. Tendencijos Lietuvos šildymo technologijų rinkoje parodo, kad žmonės vis dažniau renkasi uždaro tipo šildymo sistemas su priverstine termofikato cirkuliacija, įrenginėjant naują bustą arba renovuojant senąjį. Vietoj atviro išsiplėtimo bako montuojamas išsiplėtimo indas, užtikrinantis šildymo sistemos hermetiškumą.
Tik labai retais atvejais uždarose sistemose naudojama savaiminė gravitacinė cirkuliacija. Naudojant cirkuliacinį siurblį šildymo sistema tampa priklausoma nuo elektros tiekimo. Tai vienintelis nedidelis minusas lyginant su gravitacine sistema, visais kitais atvejais uždara sistema su priverstine termofikato cirkuliacija yra pranašesnė.
Cirkuliacinis siurblys leidžia efektyviau šildyti patalpas, suteikia galimybę eksploatuoti papildomus šildymo sistemos elementus (pvz., šildomos grindys, kuriuose savitoji cirkuliacija tiesiog neįmanoma dėl plonų ilgų vamzdžių). Priverstinė termofikacinio vandens cirkuliacija sušildo sistema daug greičiau. Taip pat yra galimybė reguliuoti temperatūrą individualiai kiekviename kambaryje.
Šildymo Sistemų Tipai Daugiabučiuose Namuose
Kompleksiškai modernizuojant daugiabutį namą būtina sutvarkyti ir inžinerines sistemas. Renovuojant senos statybos namus, vienvamzdes sistemas rekomenduojama perdaryti į dvivamzdes. Bet ar tikrai to reikia? Gal užtektų modernizuoti esamą sistemą? Kokie kiekvieno šildymo sistemos tipo privalumai ir trūkumai? Kaip šios sistemos veikia ir ką reikėtų žinoti apie jų atnaujinimą arba pertvarkymus?
Vienvamzdė Šildymo Sistema
Tai - dažniausiai eksploatuojama šildymo sistema, ypač senos statybos namuose. „Kadangi vamzdyno tokiai sistemai reikia 10 proc. mažiau, tai žinant, kiek tais laikais buvo statoma daugiabučių namų, galima įsivaizduoti ir kiek tų vamzdžių buvo sutaupyta. Tuo metu tai galėjo būti reikšminga“, - mano dr. A. Jurelionis. Vis dėlto vienvamzdė sistema, palyginti su kitomis, turi ir nemažai trūkumų.
Esminis jų tas, kad šilumnešis teka nuosekliai per šildymo prietaisus, todėl vėsta. Pavyzdžiui, jeigu penkiaaukščiame name yra viršutinio paskirstymo sistema, tai penkto aukšto gyventojams tenka daugiausia šilumos, o kiekvienas žemiau esantis butas jos gauna vis mažiau.
Blogai yra ir tai, kad tokios sistemos sunkiau balansuojamos, vieni butai šyla daugiau, kiti - mažiau. Vienvamzdę sistemą gana reikšmingai gali išbalansuoti ir tai, kad gyventojai savavališkai susimontuoja papildomų radiatorių sekcijų. Pakanka tik vienoje grandyje padidinti radiatorių plotą ar pakeisti hidraulinį režimą, ir sistema išsibalansuoja.
Jeigu yra galimybė, geriau vienvamzdę sistemą pertvarkyti į pažangesnę. „Vienvamzdę įmanoma modernizuoti, bet tai padarę galbūt išspręsime ne visus klausimus. Iškyla šioks toks pasitikėjimo gyventojais klausimas. Jeigu kuris nors ateityje nuspręs ką nors savo bute pakeisti, pertvarkyti, tai gali paveikti kiekvieną“, - pažymėjo A. Jurelionis.
Modernizuojant vienvamzdę sistemą, labai svarbu ją gerai subalansuoti, kad šilumnešis visur tekėtų taip, kaip numatyta projekte, o ne jam patogesniu maršrutu. Gerai subalansuota vienvamzdė sistema, pasak A. Jurelionio, gali veikti pakankamai efektyviai.
Vienvamzdės sistemos modernizavimas
Kad šildymo sistema būtų gerai subalansuota, būtina ant stovų sumontuoti balansinius vožtuvus, geriausia - automatinius. Balansinis vožtuvas „rūpinasi“ nustatytu slėgio skirtumu stove ir užtikrina tolygų (reikiamą projektinį) šilumnešio paskirstymą tarp stovų. Tuo tarpu prie šildymo prietaiso, t. y. radiatoriaus, montuojami termostatiniai ventiliai.
„Termostatiniai ventiliai iš dalies apsaugo nuo vienvamzdės sistemos išbalansavimo. Jie gali padėti sumažinti šilumnešio nutekėjimą ten, kur tuo metu jo nereikia, tačiau nepadarys taip, kad daugiau šilumnešio atitekėtų ten, kur jo trūksta“, - sakė A. Jurelionis.
Tai, kaip šils radiatorius vienvamzdėje sistemoje, labai priklauso nuo to, koks ir kokios temperatūros vandens srautas per jį pratekės. „Modernizuojant vienvamzdes radiatorines šildymo sistemas, prie radiatorių sumontuojamas apvadinis vamzdis, jei iki tol jo nebuvo. Jeigu jis buvo, apvado skersmuo sumažinamas vienu dydžiu (lyginant su pagrindiniais vamzdžiais prie radiatoriaus) arba sumontuojamos įvairios jo skersmenį susiaurinančios diafragmos. Beje, reikia žinoti, kad, sumažinus apvadinio vamzdžio skersmenį, jame padidėja srauto greitis ir tai gali būti pašalinio triukšmo atsiradimo priežastis“, - įspėjo L. Rimkūnas.
Tam, kad būtų galima kontroliuoti ir palaikyti patalpose norimą temperatūrą, prie radiatorių montuojami dvieigiai didelio pralaidumo arba trieigiai termostatiniai ventiliai su termostatinėmis galvomis.
„IMI Hydronic Engineering“ technikos direktoriaus teigimu, pasirinkus dvieigius termostatinius vožtuvus, tampa sudėtinga parinkti ir sumontuoti tokio skersmens apvadinį vamzdį, kad susidarytų reikiamas pasipriešinimas. To nepadarius, vanduo tekės ten, kur jam lengviau, t. y. per apvadinį vamzdį, o ne per radiatorių. Siekiant subalansuoti stovus, ant kiekvieno jų sumontuojami rankiniai arba automatiniai srauto ribojimo vožtuvai.
Pasak pašnekovo, automatiniais šildymo sistemos subalansavimas atliekamas greičiau ir tiksliau, tačiau jie sistemoje sudaro didesnį pasipriešinimą. Todėl siurblys turi dirbti didesniu galingumu nei sistemoje su rankiniais balansiniais vožtuvais.
„Šiuo metu modernizuojant vienvamzdes sistemas dažniausiai pasirenkami automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Tačiau reikia žinoti, kad dėl savo konstrukcijos jie jautrūs sistemose esantiems nešvarumams. Eksploatuojant vožtuvai gali užsikimšti ir nebeveikti tinkamai. Todėl tokios konstrukcijos vožtuvus labiau rekomenduojama rinktis tada, kai sistemos yra švarios arba keičiamas vamzdynas ir radiatoriai.
Dvivamzdė Šildymo Sistema
Dvivamzdė šildymo sistema laikoma racionalesne - kiekvienas jos prietaisas, skirtingai nuo vienvamzdės, lygiagrečiai jungiamas prie dviejų vamzdynų: prie tiekiamojo ir prie grįžtamojo srauto vamzdžio. Anot A. Jurelionio, esamas vienvamzdes daugiabučių sistemas pertvarkyti į dvivamzdes nėra labai sudėtinga - reikėtų tik papildomo stovo.
„Aš labiau pasisakau už dvivamzdę sistemą, nes ji lengviau reguliuojama. Jeigu vienas žmogus kažką savo bute pakeistų, tai nepakeistų vandens temperatūros kitiems vartotojams. Keisti vienvamzdę sistemą dvivamzde gal šiek tiek brangiau, bet jeigu pertvarkomas visas vamzdynas, tai turbūt nėra esminio skirtumo, ar pertvarkyta vienvamzdė sistema, ar ji perdaryta į dvivamzdę“, - komentavo A. Jurelionis.
G. Šiupšinskas taip pat linksta prie vienvamzdės sistemos pertvarkymo į dvivamzdę, nes tai užtikrina didesnę butų nepriklausomybę nuo bendros sistemos - šildymo prietaisų charakteristikos ir jų pertvarkymas viename bute beveik nepaveiktų kitų namo gyventojų. Be to, iš šios sistemos galima lengviau pereiti į dar pažangesnę - kolektorinę.
Problema, pasak G. Šiupšinsko, yra ta, kad pertvarkant sistemą būtina išjungti šildymą visame name. Svarbu prisiminti ir tai, kad net ir pertvarkius vienvamzdę sistemą į dvivamzdę išliktų būtinybė ją balansuoti - sumontuoti balansinius ventilius, siekiant užtikrinti, kad į kiekvieną stovą būtų užtikrintas projektinis šilumnešio srautas ir temperatūra. „Jeigu vienvamzdė sistema perdaroma į dvivamzdę, bet nesubalansuojama, tai ypatingos naudos neduos“, - pabrėžė A. Jurelionis.
Dvivamzdės sistemos modernizavimas
Jeigu modernizacijos metu vienvamzdės šildymo sistemos perdaromos į dvivamzdes, prie radiatorių montuojami termostatiniai su išankstiniu srauto nustatymu ventiliai su termostatinėmis galvomis. Jais kiekvienam radiatoriui nustatomas reikiamas srautas.
Balansavimui skirti vožtuvai turi būti tokios konstrukcijos, kad turėtų išankstinio srauto nustatymo, padėties fiksavimo, visiško uždarymo, srauto ir slėgio nuostolių matavimo, sistemos diagnostikos funkcijas.
„Slėgio skirtumo reguliatoriai dvivamzdėse sistemose, kaip ir automatiniai srauto ribojimo vožtuvai vienvamzdėse sistemose, gali užsiteršti nešvarumais. Dėl ko sistemoje atsiranda nešvarumų ir vyksta korozija - atskira tema, tačiau galima paminėti, kad modernizuojant ar perdarant šildymo sistemas ir norint, kad jas galima būtų eksploatuoti kuo ilgiau, būtina tinkamai kontroliuoti slėgį sistemoje, tuo tikslu pasirenkant kokybiškus išsiplėtimo indus ir magistraliniame tiekiamojo srauto vamzdyne sumontuojant oro skirtuvą (separatorių), o grįžtamojo srauto - purvo skirtuvą“, - rekomendavo L. Rimkūnas.
Kolektorinė Šildymo Sistema
Tokia apskaita paprastai taikoma kolektorinei sistemai, tačiau ją galima vykdyti ir esant senajai vienvamzdei. Tam prireiks papildomos įrangos: ant kiekvieno radiatoriaus turi būti sumontuoti šilumos dalikliai, tačiau jie nėra tokie tikslūs kaip kolektorinėje sistemoje.
„Galima ant tų pačių prietaisų montuoti šilumos daliklius, kurie leistų gyventojams išdalinti šilumą proporcingai. Vien dėl to gyventojai būtų suinteresuoti taupyti šilumą. Kai nėra daliklių, žinai, kad net ir laikydamas atdarą langą už šilumą sumokėsi lygiai tiek pat kiek visas namas. O jeigu yra individuali apskaita, žmonės pradeda elgtis protingai“, - komentavo A. Jurelionis.
Formaliai vertinant, kolektorinė sistema - taip pat dvivamzdė, nes nuo kiekvieno šildymo prietaiso (radiatoriaus) iki kolektoriaus eina du stovai. Ši sistema dažniausia namuose, statytuose po 1995 metų. Tai - pažangiausias sprendimas, sudarantis sąlygas individualiai ir aiškiai apskaičiuoti kiekvieno buto šilumos sąnaudas, suteikiantis galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ar kambaryje.
Pasak dr. A. Jurelionio, kolektorinė sistema labai tinka naujos statybos namuose, tačiau senesniuose ją įrengti gali būti sudėtingiau ir brangiau nei vienvamzdę rekonstruoti į dvivamzdę. Ši sistema turi daug vamzdynų, kurie nuo kolektoriaus iki šildymo prietaisų gali būti išvedžioti palei grindjuostes arba po grindimis.
Pasak dr. G. Šiupšinsko, kolektorinę sistemą galima įrengti ir kiekviename bute montuojant nedidelį šilumos punktą su atskiru buitinio karšto vandens ruošimo šilumokaičiu - šiuo atveju būtina atvesti šalto vandens vamzdyną.
„Tokios sistemos pagrindinis pranašumas prieš paprastą kolektorinę yra cirkuliacinės karšto vandens sistemos atsisakymas pastate. Taip gerokai sumažėja šilumos nuostoliai karšto vandens sistemoje. Tačiau tokio sprendimo investicijos yra pačios didžiausios, o geriamojo šalto vandens savybės turi įtakos karšto vandens ruošimo šilumokaičio ilgaamžiškumui“, - paaiškino G. Šiupšinskas.
Kolektorinės sistemos balansavimas
L. Rimkūnas pasakojo, kad kolektorinės sistemos balansavimas iš esmės labai panašus į dvivamzdės radiatorinės šildymo sistemos balansavimą. „Renkantis kolektorinę šildymo sistemą, prie kiekvieno buto kolektoriaus reikėtų numatyti po balansinį vožtuvą. Tai padėtų užtikrinti reikiamą šilumnešio srautą kiekvienam butui.
Šilumnešio srautas į kiekvieną radiatorių turi būti reguliuojamas termostatiniu ventiliu, kuris turi būti nustatytas pagal radiatoriaus galingumą. Ant kiekvieno stovo, kaip ir dvivamzdėje sistemoje, sumontuojami rankiniai balansiniai vožtuvai arba slėgio skirtumo reguliatoriai. Kuris balansavimo tipas optimalus, galima pasakyti tik atlikus pastato šildymos sistemos hidraulinius skaičiavimus“, - komentavo L. Rimkūnas.
Pašnekovo teigimu, kalbant apie balansinius vožtuvus apskritai, labai svarbu, kad būtų galimybė prie jų prijungti balansavimui skirtą prietaisą ir patikrinti nustatytus srautus, išmatuoti slėgio nuostolius vožtuvuose, o, iškilus problemoms, atlikti sistemos diagnostiką, kuri padėtų surasti jų priežastį ir jas pašalinti.
Radiatorių Pasirinkimas
Svarbiausia, kad radiatorius atliktų savo funkciją - perduotų šilumnešio šilumą į patalpą, todėl reikia, kad jų vidus būtų švarus, neužsinešęs. Kitaip, sumontavus naują įrangą (termostatinius, balansinius ventilius), šildymo sistemoje esantys nešvarumai gali sutrikdyti naujų įrenginių darbą (juos sugadinti).
„Tie prietaisai labai jautrūs, jų uždarymo sklendžių tarpeliai yra maži. Neišvalius ir nesutvarkius sistemos, visi radiatoriuose buvę nešvarumai juos gali užkišti. Modernizuojant daugiabutį, galima kelis radiatorius nupjauti, išrinkti ir pasižiūrėti, kas yra viduje...“
Individuali Šilumos Apskaita
Daugumoje masinės statybos daugiabučių namų įrengtos vienvamzdės šildymo sistemos. Anuomet diegiant tokias sistemas pirmiausia buvo siekiama sutaupyti medžiagų, kadangi, palyginti su dvivamzde, tokiai sistemai įrengti reikia mažiau vamzdžių ir fasoninių detalių, ją daug paprasčiau sumontuoti.
Kadangi daugiabučiai namai su tokiomis sistemomis buvo jungiami prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklų, tai ir temperatūra butuose buvo reguliuojama centralizuotai keičiant šilumnešio temperatūrą, atsižvelgiant į lauko temperatūrą. Nors tokios sistemos buvo įrengiamos pagal tipinius projektus, ne visuomet jos veikia idealiai.
Be to, gyventojų poreikiai ir patogumo reikalavimai skirtingi. Vienintelės priemonės, leidusios individualiai reguliuoti temperatūrą, buvo atviras langas (jei per karšta) arba savavališkai padidintas šildymo paviršių plotas.
Trumpai apžvelgiant vienvamzdes sistemas reikia paminėti, kad gyvenamuosiuose namuose naudojami vertikalūs stovai su apvadiniais ruožais. Tai padaryta tam, kad būtų bent teorinė galimybė reguliuoti šildymo prietaisus. Pratekamosios vienvamzdės sistemos (be apvadinio ruožo) įrengtos ten, kur nereikia reguliuoti atskirų šildymo prietaisų skleidžiamo šilumos srauto intensyvumo.
Idealu, kai pastatas atnaujinamas kompleksiškai, t. y. Deja, tokių atvejų kol kas labai mažai. Praktiškai, jei pastatas ir modernizuojamas, tai įgyvendinama tam tikrais etapais. Kalbant apie šildymo sistemas, daugelyje namų jau įgyvendintos tam tikros priemonės. Visų pirma priklausomos sistemos perdaromos į nepriklausomas, t. y. namuose įrengiami šilumos mazgai.
Kai kur papildomai subalansuojama šildymo sistema, įrengiant ant šildymo stovų balansinius ventilius. Kitas etapas galėtų būti individualus šilumos reguliavimas bute. Įvertinus namo vamzdyno būklę ir jo susidėvėjimą, galimi keli sprendimo būdai.
Pirmas (pats radikaliausias) - viso vamzdyno atnaujinimas. Jei vamzdžiai ir šildymo prietaisai visiškai susidėvėję (surūdiję arba užakę iš vidaus), tuomet vamzdžiai ir radiatoriai keičiami naujais ir sistema iš vienvamzdės perdaroma į dvivamzdę. Be abejo, pastaroji pranašesnė už vienvamzdę, nes vienvamzdžių šildymo sistemų reguliavimo galimybės, palyginti su dvivamzdėmis, ribotos, mat šildymo prietaisai stove jungiami nuosekliai. Tačiau sistemos pertvarkymas iš vienvamzdės į dvivamzdę kainuoja brangiausiai.
Jei vamzdynas nelabai susidėvėjęs, paliekama vienvamzdė šildymo sistema, tik prie šildymo prietaisų įrengiami reguliatoriai (termostatiniai vožtuvai). Pertvarkant vienvamzdę šildymo sistemą, šiuo metu naudojami dviejų tipų termostatiniai vožtuvai: padidinto laidumo tiesūs arba trijų kanalų (trieigiai) vožtuvai.
Termostatiniai vožtuvai paprastai parenkami pagal stovo vamzdį, t. y. Kadangi vanduo teka ten, kur mažesnis pasipriešinimas, apvadinis ruožas turi turėti tam tikrą pasipriešinimą, kad stovu cirkuliuojantis šilumnešis neaplenktų radiatoriaus. Paprastai apvadiniai ruožai įrengiami iš vamzdžių, kurių matmenys vienu skersmeniu mažesni už stovo skersmenį, arba naudojamos įvairios diafragmos.
Eksploatacijos metu atsidarinėjant ir užsidarinėjant termostatiniams vožtuvams šiek tiek kinta stovo pasipriešinimas ir šilumnešio srautas jame. Jų paskirtis ne tik paskirstyti šildymo sistemos stovuose cirkuliuojančius srautus, atsižvelgiant į stovų nominalią galią, bet ir užtikrinti sistemos balansą kintant apkrovoms stovuose.
Tuo tikslu, be įprastų balansinių ventilių, gali būti naudojami srauto reguliatoriai („srauto ribotuvai"). Tokie reguliatoriai veikia dinamiškai ir neleidžia stove padidėti srautui daugiau nei nustatyta, be to, stovus su juose įrengtais srauto reguliatoriais labai paprasta subalansuoti - pakanka reguliatoriaus rankenėlę nustatyti į reikiamą padėtį, atitinkančią norimą masės srautą, kg/h, ir užblokuoti. Šiuo atveju matavimo kompiuteris nereikalingas.
tags: #centralinio #sildymo #sistema #daugiabutyje