Kaip būti savimi: kelias į autentiškumą ir harmoniją

Ką reiškia „būti savimi“ yra vienas iš dažniausiai keliamų klausimų psichologijoje ir saviugdos pasaulyje. Žmonės dažnai svarsto, kaip būti tikrais savimi, neišduodant savo prigimties, tuo pačiu metu laikantis visuotinai priimtų moralinių ir etikos normų. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp savo vidinių troškimų ir išorės reikalavimų?

„Būti savimi“ - tai neturintis pabaigos procesas. Mes nuolat keičiamės, augame, tobulėjame. Kartais atrodo, kad gyvename ne savo, o kažkieno kito gyvenimą pagal jų primestus standartus ir vertybes. Dažnai mes daug žinome ir kalbame apie kitus gerai nepažinodami savęs.

Konsultuodama klientus pastebėjau, kad vis girdžiu: “norėčiau iš tiesų būti savimi“, “norėčiau jaustis laisvai ir daryti tai, ką noriu“, “norėčiau, kad manęs nevaržytų kitų nuomonė“, “norėčiau priimti save tokį, koks esu“.

Šiandieniame pasaulyje vis daugiau patarimų moterims, kurios siekia laimės, nori būti sveikos ir gyvybingos, trokšta džiaugsmo, savirealizacijos ir malonumo, ieško kelio į save ir bendrystės su kitais, tačiau… Vieni pataria dainuoti, kiti šokti, vieni moko pykčio, kiti - pozityvumo… Kuo pasikliauti? Ką rinktis? Šios knygos autorė sustabdo: užteks spausti save. Mums nieko nebereikia keisti. Nebeieškokime atsakymų kituose, nes jie - kiekvienoje iš mūsų. Išsivaduokime iš baimių ir nuostatų, pagaliau pradėkime tyrinėti ir pažinti pačios save. Leiskime sau būti savimi. To pakanka.

Santykis su žmonėmis, su visomis gyvomis būtybėmis, net santykis su Dievu, pirmiausia prasideda nuo santykio su savimi. Kai santykis su savimi yra iškreiptas, nenormalus, tuomet santykiai su visas kitais yra tokie patys - neharmoningi. Nesukūrę harmoningo, atviro santykio su savimi, su kitais žmonėmis ryšius mezgame siekdami kompensuoti jaučiamą trūkumą arba norėdami pasislėpti nuo savęs ir savo problemų.

Kiekvienam duotas individualus kelias, būdas ir duotybės, kurias realizuodamas jis bus laimingas o sekdamas ne savo keliu, nusivils. Kiekvienas jaučiame savyje kas “mano”, o kas ne, bet nebūtinai tuo vadovaujamės savo gyvenime.

Štai keletas patarimų, kaip išlikti savimi:

1. Gebėjimas reflektuoti. Norėdami išlaikyti savo individualumą, turite tiksliai žinoti, koks žmogus esate. Norint gerai pažinti save, reikia apmąstymų. Jei domitės tik kitais žmonėmis, niekada nesuprasite, ko jums reikia iš gyvenimo. Todėl analizuokite savo mintis ir veiksmus. Savirefleksija padeda pasiekti vidinę harmoniją, kuri padidina jūsų atsparumą stresui. Jūsų nebedomina kitų žmonių statusas, nes esate pakankamai pasitikintis savimi, kad galėtumėte dirbti su savimi. Jūs neturite ko slėpti. Tai suteikia laisvę būti savimi.
2. Sveikas egoizmas. Imitatoriai negali rasti pusiausvyros tarp savo ir kitų žmonių interesų. Tie, kurie yra ištikimi sau, žino savo vertę. Tik turėdami sveiką optimizmą galite tapti geru lyderiu.
3. Sutelktas dėmesys į galimybes. Žmogus, kuris vadovaujasi tik savo interesais, yra orientuotas tik į save, savo norus. Jis visada stengiasi tikslus pasiekti greičiausiu būdu, griebdamasis įvairių manipuliacijų. Tokie žmonės tikrai turi gauti tai, ko nori čia ir dabar, ką nors išplėšti, kol kiti nesuspėjo anksčiau. Tikri lyderiai supranta, kad kartais, norint laimėti karą, reikia pralaimėti mūšį. Ištikimi sau žmonės nesigilina į laikinus ir kartais neišvengiamus nesklandumus.
4. Charakterio stiprybė. Žmonės, kurie yra be stuburo ir silpnos valios, negali likti ištikimi sau. Jie atsisako savo žodžių ir pažadų ir nežino, kaip prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Dažniausiai žmonės pasitiki tais, kurie atsako už savo žodžius ir moka suvaldyti emocijas.
5. Įžvalgumas. Jūs nebijote elgtis neįprastai ir tai turi įtakos visiems gyvenimo aspektams, ypač karjerai. Esate toliaregis, todėl jus domina kiti žmonės. Žinote, ko siekiate, padėdami kitiems išsikelti reikšmingesnius tikslus ir juos pasiekti. Nuolat stumiate save ir aplinkinius, kad pakeltumėte kartelę.
6. Gebėjimas klausytis. Žmonės, kurie visose situacijose išlieka savimi, turi stabilią savigarbą, kuri suteikia jiems galimybę klausytis ir išgirsti kitus žmones, net kai jie reiškia priešingas idėjas. Tokie žmonės nori išklausyti nuomonių, kurios skiriasi nuo jų pačių ir persvarstyti savo požiūrį, kai supranta, kad jie galbūt klysta. Gebėjimas klausytis yra susijęs su gebėjimu mokytis. Tokiems žmonėms natūralu siekti tiesos.
7. Sąžiningumas ir tiesmukiškumas. Tik sau ištikimi žmonės geba atvirai bendrauti su kitais. Kai pasitikite savimi, esate sąžiningesni ir labiau kreipiate dėmesį į kitus, o tai veda žmogų į sėkmę. Nereikia versti žmonių spėlioti, ką turėjote omenyje.
8. Dvasinė pusiausvyra ir šaltakraujiškumas. Pasitikintys savimi žmonės kitų neteisia. Jie pasveria ir vertina kitų nuomonę, net jei šios nuomonės nesutampa su jų pačių, tai daroma su pagarba. Sveikiems žmonės nereikia nuvertinti kitų. Pasitikėjimas savimi leidžia tokiems žmonėms išvengti pernelyg emocingų reakcijų į išpuolius jų kryptimi.
9. Lankstumas ir gebėjimas dirbti komandoje. Žmogus, kuris visada išlieka savimi, išsiskiria orientacija į komandinį darbą. Sveikas lankstumas kitų žmonių atžvilgiu leidžia jam sutelkti dėmesį į kiekvieno interesus. Toks žmogus moka suformuoti komandą, galinčią efektyviai dirbti.
10. Atkaklumas ir ištvermė. Sau ištikimas žmogus sugeba atsispirti pagundoms. Jis gyvena pagal principą „yra laikas darbui ir yra laikas pramogoms”. Jis nesijaučia kaltas dėl to, kad yra neproduktyvus, nes žino, kad visada dirba geriausiai. Kiekvieną kliūtį, kurią toks žmogus sutinka kelyje, jis naudoja kaip galimybę tobulėti ir pasinaudoti savo patirtimi.

Žmogaus prigimtis yra daugiapusė:

• Gyvuliška prigimtis - tai instinktyvioji mūsų dalis, kuri padeda mums išgyventi. Ši prigimtis apima bazinius poreikius, tokius kaip maistas, miegas, saugumas. Gyvuliškos prigimties supratimas gali padėti mums geriau suprasti savo kūno signalus ir poreikius.
• Žmogiškoji prigimtis - tai mūsų socialinė prigimtis, kuri leidžia mums bendrauti, kurti bendruomenes, išreikšti emocijas ir suprasti kitus žmones. Ši prigimtis skatina mus siekti pilnaverčio gyvenimo, bendradarbiauti ir prisidėti prie visuomenės gerovės.
• Dieviškoji prigimtis - tai aukštesnioji mūsų dalis, kuri siekia egzistencinių tikslų, tokių kaip dvasingumas, moralė ir savęs tobulinimas. Ši prigimtis pasireiškia tada, kai siekiame tapti geresniais žmonėmis ir prisidėti prie pasaulio gerovės.

Gyventi pagal savo prigimtį nereiškia, kad turime nepaisyti visuomenės taisyklių ir vertybių. Priešingai, tikras savęs išreiškimas turi būti suderintas su pagarba kitų žmonių teisėms ir laisvėms.

Būti savimi kaip žmogumi reiškia prisiimti atsakomybę už savo žmogiškąją prigimtį. Tai apima ne tik savęs pažinimą ir priėmimą, bet ir pagarbią sąveiką su kitais žmonėmis. Tikras savęs išreiškimas yra ne tik gyvenimas pagal savo prigimtį, bet ir pagarbi sąveika su kitais žmonėmis. Galiausiai, norėdami gyventi pilnavertį gyvenimą, turime nuolat siekti pusiausvyros tarp savo prigimties ir visuomenės reikalavimų.

Aš galvoju tai, ką galvoju, ir negalvoju, ką apie tai, ką galvoju, pagalvotų kiti. Kartais pasitaiko pagalvoti taip, kad po to pagalvoju, kad esu nelabai geras žmogus. Pasidaro gėda, ir ta gėda tą akimirką esu aš. Aš leidžiu sau ją jausti - jausti gėdą ir kaltę, kad esu netobula. Tada sau atleidžiu - kaip atleidžiu savo suklydusiam vaikui - nes žinau, kad žmogus netobulas, o aš esu tokia, kokia esu. Aš darau ne tai, ką reikia, o tai, ką noriu. Mano gyvenime kasdien vis mažiau žodžio „reikia“. Ne todėl, kad gyvenu vien tik kaip noriu, o todėl, kad randasi vis daugiau tikro, iš kažkur giliai kylančio noro daryti tai, ką reikia. Man nebereikia prisiversti daryti tai, kas man anksčiau nepatikdavo.

Svarbiausia, ką toks paprastas buvimas savimi duoda - laisvės pojūtį. Galimybę kvėpuoti pilnais plaučiais. Galimybę veikti. Ir visišką, nesumeluotą atsakomybę už savo gyvenimą. Ir žinote, kas keisčiausia? Tuomet nustoji vaidinti kažką svarbaus ir protingo, ir net jausdamasis ar elgdamasis vaikiškai, jautiesi brandus ir suaugęs.

Giedrius Švetkauskas apie tai: kaip priimti save, kaip būti savimi, atsispirti socialinėms programoms, siūlančioms kokiu reikia būti ir pagal tai kurti savo gyvenimą, remiantis fenotipologijos metodu.

Pavyzdys. Yra vienas įdomus bruožas, kurį fenotipologija labai identifikuoja, yra lytinio potraukio poliariškumas. Labai dažnai sutinkamas pas moteris, bet kartais ir pas vyrus. Šis bruožas sako, kad jei yra nuotaika ir yra su kuo, galima užsiimti seksualiniais santykiais. Tačiau labai dažnai būna periodai, kai tokiems žmonėms atsiranda labai daug darbo, mokslai, nėra partnerio, nėra su kuo. Tokiais atvejais jie gali sau ramiai kaip vienuolyne gyventi ir nematyti vargo. Žmonės, kurie šio bruožo neturi, kurie turi padidintą hiperseksualumą ir jiems norisi visai kitaip.

Taigi priimkite save ir gyvenkite taip, kokius bruožus ir charakerio savybes jūs turite. Šito paprastai neklausia vaikai. Kol mes maži, esame vientisi, todėl nesunku būti savimi: natūraliai reaguojame, reiškiame tai, ką jaučiame ir ko norime, nes kitaip ir nemokame. Deja, ilgainiui išmokstame, ypač jei augame šeimoje, kur tėvams svarbiau, ne ką jaučiame ir ko norime, bet kaip veikiame juos ir aplinkinius, jei esame vertinami už įvaizdį, o ne už tai, kas esame iš tikrųjų.

Bendraudamas su savo klientais pastebiu, kad vyrai dažnai bijo būti savimi, nes gali pasirodyti silpni, nesugebantys ko nors pasiekti; moterys labiau bijo atrodyti egoistės, nepateisinti artimųjų lūkesčių, tapti nereikalingos ar nusivilti savimi kaip žmonos, mamos ir pan.

Savęs sureikšminimas trukdo būti savimi, nes susikurtas savivaizdis reikalauja nuolat kelti sau perfekcionistinius tikslus bei įrodinėti sau ir kitiems, kad esu šaunesnis (-ė) nei iš tikrųjų. Perdėtas susirūpinimas socialiniu pripažinimu irgi ne mažiau trukdo būti savimi, nes skatina ignoruoti savo jausmus, norus ir pataikauti kitų lūkesčiams; orientuojamasi ne į savo, o į aplinkinių nuomones, įsitikinimus.

Ir vienu, ir kitu atveju susiduriama su tuo pačiu sunkumu priimti savo nepatraukliąją, negatyviąją, šešėlinę asmenybės dalį. Ji, pasak C. G. Jung’o, susiformuoja slopinant savyje aplinkai nepriimtinus arba savo idealo neatitinkančius vidinius impulsus. Kuo griežtesnė sąmoninga nuostata, tuo stipresnė priešinga šešėlinė pusė. Taigi, daug kas priklauso nuo to, kaip elgiamasi su savo šešėline asmenybės dalimi. Dažnai tai daroma vengiant kentėjimo, kurį gali sukelti savo problemų pripažinimas ir sprendimas. Deja, sunkumų vengimas veda ne kur kitur, bet į neurotinę pasaulėjautą. Ne veltui C. G. Pripažinti savo šešėlinę pusę yra labai nelengva.

Štai ką apie tai savo knygoje „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo C. G. Jung’as, kaip alternatyvą individualizmui pateikdamas individuaciją, t. y.

Kada galime teigti, kad tapome savimi? Visas gyvenimas gali būti kelionė savos būties link, nes mes nuolat tampame, keičiamės. Rožė yra savimi dar būdama mažas daigelis, tačiau tikra rože ji tampa tik išskleidusi žiedą. Tada žinome, kad tai rožė, galime užuosti jos aromatą, ja gėrėtis. Taip ir mes savimi tampame ne saugodamiesi pokyčių, bet į juos eidami, realizuodami savo paskirtį, išskleisdami savo būtį, leisdami jai šviesti.

Tiek mėgindami atrasti, tiek pranokti save, dažnai susiduriame su stipriomis baimėmis. Kaip žinomoje pasakoje bjaurusis ančiukas patiki, kad yra tapęs gulbe tik išvydęs savo atvaizdą vandenyje, taip ir mus daug labiau nei kitų žodžiai įtikina naujas savęs pamatymas.

Kai artimiesiems nesiseka, puolame juos palaikyti ir guosti. O kaip elgiatės su savimi? Ar atpažįstate tą smerkiantį ir kritikuojantį balsą? Bene kiekvienas mūsų turime tyliau ar garsiau galvoje šnekantį vidinį kritiką, vertinantį, smerkiantį ir smukdantį. Mokslininkė dr. Kristin Neff kaip atsvarą vidiniam kritikui siūlo atjautos sau metodą. Tai gebėjimas mylėti save ir su savimi palaikyti šiltą santykį, net kai užklumpa įvairios gyvenimo negandos, jaučiamasi nevykusiu ir klystančiu. Tai buvimas nesmerkiant, neplakant ir nebaudžiant savęs, gebėjimas paguosti ir jausti empatiją sau, įsisąmoninimas ir priėmimas visų savo asmenybės dalių, net ir tų, kurios atrodo kaip trūkumai.

Atjauta sau susideda iš trijų komponentų: geranoriškumo sau, bendražmogiškumo ir sąmoningumo (angl. mindfulness). Geranoriškumas sau apibūdina gebėjimą švelniai, šiltai reaguoti į save kenčiant bei palaikant santykį su savo paties trūkumais ir ribotumais, užuot neigus negatyvius gyvenimo aspektus ar skriaudus savikritika. Bendražmogiškumas reiškia gebėjimą suprasti, kad kančia ir asmeninės nesėkmės yra dalis bendrų žmones jungiančių patirčių.

Zessin su kolegomis išnagrinėjo 79 tyrimus, kuriuose dalyvavo per 16 tūkst. žmonių, ir atrado tvirtas atjautos sau sąsajas su psichologine gerove. Ir, atvirkščiai, P. Muris atlikta tyrimų analizė atskleidė, kad mažesnė atjauta sau susijusi su depresija, nerimu, mitybos sutrikimais, stresu.

Akivaizdu, kad atjautą sau neprošal „pasistiprinti“ - kiek gi iš mūsų gali drąsiai teigti, kad gebame savęs nesmerkti, priimti savo ir kitų netobulumus bei nesėkmes, išlikti sau geri, net kai norisi save barti ir peikti?

K. Neff siūlo keletą pratimų, kurie gali padėti ugdyti atjautą sau:

Laura Narkevičienė yra gydytoja, kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeutė. Jos tikslas kiek įmanoma greičiau ir efektyviau padėti savo klientui, suteikiant jam geriausią, ką gali suteikti tuo metu: pasidalinti teorine medžiaga, duoti savarankiškas užduotis darbui už terapijos ribų. Dirbdama su klientais taiko kognityvinės ir elgesio terapijos technikas, schemų terapijos, priemimo ir įsipareigojimo terapijos, dialektinės elgesio terapijos bei mindfulness metodus. Kiekvienas klientas yra skirtingas, unikalus žmogus, todėl terapijos metodus pritaikome pagal jo esamas problemas ir norimus įgyvendinti tikslus.

“Terapija yra saugi vieta, kurioje galite būti pažeidžiami, netobuli ir jaustis saugiai. Nusiimti visas „kaukes“ ir užmegzti tikrą ryšį su savo terapeutu.

tags: #cia #gali #buti #savimi