2025-ieji paskelbti Lietuvių liaudies dainų metais. Šios sukaktys yra proga mums, Lietuvai, ypač jaunajai kartai, prisiminti, kad daina ir meilė dainai gali išauginti dainuojamąją revoliuciją, padėti kurti mūsų, kaip dainingos tautos, įvaizdį.
Apie šių metų ir liaudies dainų svarbą, reikšmę pasakoja folkloro dainininkė ir atlikėja, etnomuzikologė ir nematerialaus kultūros paveldo specialistė, humanitarinių mokslų daktarė Loreta Sungailienė.
„Liaudies dainose mūsų kalba, poetizmas reiškiasi visu grožiu. Liaudies daina yra viena iš mūsų tapatybės vėliavų, kuri mums pasakoja apie istoriją, gyvenimą, vertybes. Ji mus įkvepia doriau ir harmoningiau gyventi, būti darnoje su pasauliu ir pačiu savimi. Įkvepia išlaikyti savo tapatumą ir kovoti už jį, teikia jėgų įvairiais gyvenimo momentais - kai reikia nurimti, kai reikia pasiryžti kovoti, kai reikia sutikti ir išlydėti“, - tikina etnomuzikologė L. Sungailienė.
Kodėl būtent šiemet minime Lietuvių liaudies dainų metus? 1825 metais teologas, evangelikų liuteronų kunigas, tautosakos rinkėjas ir skelbėjas, galima sakyti, folkloristikos pradininkas Liudvikas Rėza paskelbė pirmąjį dainų rinkinį. Jis buvo parašytas dviem kalbomis - lietuvių ir vokiečių.
Rinkinyje buvo ne tik dainos ir melodijos, jį papildė ir mokslinis straipsnis „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Autorius labiau tyrinėjo poetinę dainų išraišką, nes melodinės, muzikinės pusės gerai neišmanė, prie 85 tekstų rinkinio pridėjo tik septynias melodijas. Jam atrodė, kad melodijos užrašymo natomis negali tolygiai ir atitinkamai atspindėti.
Šio dainų rinkinio išleidimas yra lietuvių folkloristikos pradžia. Kartu tai ir priminimas, kad liaudies dainos buvo aktyviai kaupiamos, saugomos ir tiriamos, - tai daroma iki šių dienų. Įsibėgėjęs folkloristikos procesas pasiekė įspūdingus rezultatus, jam būdingos gražios tendencijos.
Prisimenu Tarmių metus - per juos tikrai buvo atkreiptas dėmesys į tarmių grožį, garsiau ir plačiau pradėta kalbėti apie tarmes kaip apie vietos tapatybę atspindinčių kalbos atmainų svarbą. Manau, jaunesnė karta nuo tų metų visai kitaip pradėjo žiūrėti į tarmes. Tikiuosi, dainų metai taip pat turės tokį poveikį.
Lietuvos etnografiniai regionai
Archyvų Svarba ir Metaduomenų Reikšmė
Sakėte, kad Lietuvių tautosakos archyvas minės 90-metį. Archyvuose saugoma įvairi dokumentuota medžiaga - jos pobūdis ir apimtis priklauso nuo archyvo pobūdžio ir tikslų. Daugiausia saugomi ir tvarkomi įrašai, rankraščiai bei transkripcijos. Štai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas turi didelę ir ne vieną rankraščių kolekciją.
Archyvai pagal turimus duomenis gali atverti skirtingą kiekį informacijos, nes dažnai kyla problemų dėl programų ir finansavimo. Interneto erdvėje kuriamos prieigos prie rankraščių, garso įrašų, vaizdinės medžiagos - kiekvienas objektas atsakingai aprašomas, pateikiami įvairūs metaduomenys. Būna ir labai išsamūs duomenys, būna ir kiek seklesni. Archyvuose jie ir saugomi, ir tvarkomi.
Tarp liaudies dainų rinkėjų ir saugotojų anksčiau yra buvę ir kunigų. Tokių kunigų buvo tikrai nemažai, pavyzdžiui, jau minėtasis evangelikų liuteronų kunigas Liudvikas Rėza, evangelikų liuteronų kunigas, kalbininkas Pilypas Ruigys, katalikų kunigas, leksikografas Antanas Juška su broliu Jonu Juška, vyskupas, poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas, kunigas, chorvedys, muzikologas ir kompozitorius Teodoras Brazys ir kiti.
Galbūt kai kurias dainas, kuriose buvo apdainuojami neigiami gyvenimo įvykiai, kunigai ir pakritikuodavo, bet ypač vertino vestuvių, darbo, šeimos, karo dainų svarbą - dėl jautrios ir šviesios poetikos. Liaudies daina buvo šviesaus ir gražaus lietuvio žemdirbio gyvenimo dalis, lydinti visą gyvenimą, darbą, šventes, ir suteikianti jiems prasmę.
Jeigu imtume Rėzos dainų rinkinį ir nagrinėtume jo straipsnį, tirtume, kas domina rinkėjus, matytume, kad tai - meninė dainų išraiška, temos, emocijos ir jų įvairovė, turtinga eilėdara, metro ir ritmikos įvairumas, natūralumas. Labai svarbu ir tai, kad dainose atsispindi ir kalbos grožis, ugdoma ir skleidžiama lietuvybė. Liudvikas Rėza yra minėjęs, kad dainose vyrauja skaisti dorovė, skatinamas padorumas.
Tai traukė išsimokslinusius žmones, o kunigai, teologai buvo pagrindiniai to meto šviesuoliai. Rinkdami dainas jie skatino žmones vertinti folklorą, nepamiršti liaudies dainų, kartu ir giesmių, kurios skambėjo per įvairias liaudiško pamaldumo praktikas.
Tarp visų dainų paminėjote karo dainas. Karinės istorinės dainos yra vienas gausiausių liaudies dainų žanrų. Visose dainose galime rasti istorinius momentus, aplinkybes, laikotarpius, nors jie gali būti tiesiogiai neapdainuojami, tačiau juk visos tos dainos susijusios su skaudžiais istoriniais įvykiais, lūžio laikotarpiais.
Kiek pamenu, publikuoti septyni tomai karinių istorinių liaudies dainų. Atskiri tomai skirti skirtingoms epochoms, įvairiems laikotarpiams: carinės Rusijos, Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario, pokario. Karinės istorinės dainos bene gausiausiai ištyrinėtos. Jos atspindi viską - norą įamžinti, fiksuoti įvykius, šlovinti karius, papasakoti apie skaudžią kario dalią.
Visus patirtus išgyvenimus žmonės sudėdavo į dainas. Jų yra labai įvairių, tekstai gali būti ilgi, detaliai nusakantys veiksmo aplinkybes, veikėjus, įvykius, pasekmes. Užfiksuotos ir karinės sutartinės, kuriose kalbama apie kunigaikščius, istorinius laikotarpius. Gausu pokario ir nepriklausomybės kovų laikotarpių dainų. Melodijų irgi yra įvairiausių.
Yra dainų, kurias gali dainuoti tik vyrai - tokios dainos skamba tikrai galingai, energingai. Yra dainų, dainuojamų tik moterų. Vestuvinės ir karinės istorinės dainos yra puikiai atmenamos. Manau, kiekviena karta pasirenka dainas pagal istorinį laikotarpį, aktualumą. Pažinimo ir supratimo apie mūsų liaudies dainas trūksta. Liaudies dainos pažinimo laukas labai platus.
O jeigu dar kalbėtume apie viso folkloro pedagoginę naudą! Juk galime pritaikyti šias dainas ugdymui, auklėjimui pagal šiuolaikinės visuomenės poreikius. Per šiuos metus turime daug ką padaryti: priminti apie dainas, jų ypatybes, žodžių prasmę, reikšmę ir simbolius. Laukia labai daug veiklos. Numatoma įvairi veikla, turime Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą veiksmų planą.
Prie veiklos siekiant ne tik paminėti sukaktį, bet ir didinti sąmoningumą pažįstant folklorą prisideda įvairios regioninės, savivaldybių ir nacionalinės institucijos. Laukia įvairios virtualios parodos, konkursai, kuriuose skambės gražiausios folkloro ansamblių liaudies dainos, reprezentuojančios jų kraštą, bendruomenę. Taip pat numatytos akcijos, regioninės, nacionalinės aprėpties iniciatyvos. Laukia ir nemažai pagrindinių renginių. Štai jau vasario 8-ąją vyks Lietuvių liaudies dainų metų atidarymo renginys Muzikos ir teatro akademijos Koncertų salėje. Bus surengta mokslinė praktinė konferencija Vilniaus etninės kultūros centro iniciatyva. Na o Klaipėdoje bus rengiama Liudvikui Rėzai paminėti skirta mokslinė konferencija ir paroda „Mažoji Lietuva. Smagu, kad ir užsienio lietuvių bendruomenės atsiliepė į kvietimą paminėti Lietuvių liaudies dainų metus.
Kodėl šiandien svarbu atminti liaudies dainas, jas puoselėti ne tik Lietuvoje, bet ir svetur? Nuo seno pastebėta, kad liaudies dainose mūsų kalba, poetizmas reiškiasi visu grožiu. Liaudies daina yra viena iš mūsų tapatybės vėliavų, kuri mums pasakoja apie istoriją, gyvenimą, vertybes. Ji mus įkvepia doriau ir harmoningiau gyventi, būti darnoje su pasauliu ir pačiu savimi.
Anksčiau daina natūraliai lydėjo žmogų per visą jo gyvenimą, o dabar galime tam tikra dalimi susigrąžinti ją į gyvenimą ir matyti, kaip ji mus praturtina, suteikia prasmės kasdieniams įvykiams. Liaudies daina yra tokia pat reikšminga kaip mūsų papročiai, kalba. Labai dažnai bendruomenėms dainavimas tampa ir gyvenimo būdu. Liaudies daina svarbi tuo, kad gali giliai paveikti žmogų, grąžinti jam pusiausvyrą, darną, atvesti jį į bendraminčių bendruomenę. Dainuodamas žmogus jaučia tvirtesnį pagrindą po kojomis, ryšį su savo žeme, žmonėmis, tradicijomis.
Vertingiausią, labai menišką lietuvių liaudies dainų dalį sudaro tradicinio - klasikinio - stiliaus kūriniai. Jų ir turinys, ir raiška yra vientisi. Lietuvių liaudies dainos iš prigimties lyriškos.
Kaip surinktos lietuvių liaudies dainos? How were Lithuanian folk songs collected?
Garso Formatai: Lossless ir Jų Ypatybės
2025 m. Lossless garso formatai leidžia mėgautis nepriekaištinga garso kokybe, nes išlaiko originalų įrašą be duomenų praradimo. Tai puikus pasirinkimas muzikos archyvavimui, studijų darbui ar naudojimui su aukštos klasės garso technika.
Štai penki populiariausi lossless garso formatai:
- FLAC (Free Lossless Audio Codec):
- Yra labai gerai žinomas nemokamas garso formatas visame pasaulyje.
- Failo dydis yra viena iš FLAC stiprybių. Šis formatas gali mažinti originalų garso failą iki 50-70% ir vis tiek išlaikyti puikią garso kokybę.
- Pavyzdžiui, daina FLAC formatu, kuris yra CD kokybės, užima tik maždaug 25-35 MB, palyginti su 50 MB WAV formate.
- Be to, FLAC išlieka aukštos kokybės garso, kuris yra labai svarbus tiems, kurie mėgsta aukščiausios raiškos garsą.
- FLAC turi dar vieną privalumą - metaduomenų palaikymą. Šis formatas gali saugoti atlikėjo vardą, albumo pavadinimą, žanrą, albumo viršelį ir net dainos tekstus, padarant jį labai patogų dideliems muzikos rinkiniams tvarkyti.
- ALAC (Apple Lossless Audio Codec):
- Sukurtas "Apple", yra formatas, kuris mažina failų dydį neprarandant garso kokybės.
- Kaip ir FLAC, ALAC užtikrina puikią garso kokybę, bet FLAC dažniau laimi dėl geresnio suspaudimo.
- Bet ALAC prilygsta "Apple" produktams. Jis veikia su iPhone, iPad, Mac, iTunes ir Apple Music be problemų.
- Tik ne "Apple" ekosistemoje, ALAC suderinamumas yra mažesnis.
- WAV (Waveform Audio File Format):
- Saugo gerą garso kokybę, todėl jis mėgstamas naudoti studijose.
- Bet jis užima daug vietos, tad tvarkyti didelius garsus gali būti sunku.
- AIFF (Audio Interchange File Format):
- Yra garso tipas, kurį sukūrė "Apple".
- Kaip ir WAV, AIFF išlaiko aukštą garsą, nepraranda jo gerumo.
- Kalbam apie failo dydį, AIFF failai nėra lengvi - stereo įrašas (44,1 kHz, 16 bitų) gali būti apie 10 MB per minutę.
- Vienas svarbus AIFF privalumas yra, kaip jis saugo duomenis - pavyzdžiui, dainų pavadinimus ar atlikėjų vardus.
- AIFF puikiai veikia "Apple" programose kaip "iTunes", "Logic Pro", ar "GarageBand".
- Kalbant apie garso kokybę, AIFF ir WAV yra vienodi.
- APE (Monkey's Audio):
- Yra formatas, kuris leidžia labai stipriai suspausti garso failus, tačiau neprarandant jokios garso kokybės.
- Tačiau šis privalumas ateina su aukšta kaina - APE failai reikalauja daug kompiuterio galios tam, kad juos užkoduotų ir atkoduotų.
- Be to, šis formatas nėra labai suderinamas su daugeliu įrenginių, todėl jį naudoti gali būti sudėtinga be papildomų programų arba priemonių failų keitimui.
WAV ir AIFF formatų failai išlaiko pradinį dydį, todėl jie yra populiarūs tarp profesionalų, kuriems svarbus nepriekaištingas garso tikslumas. Tuo tarpu FLAC ir ALAC siūlo efektyvų suspaudimą, išlaikant pilną kokybę.
Kiekvienas iš penkių lossless formatų turi savų privalumų, tinkamų skirtingoms situacijoms. FLAC išsiskiria efektyviu suspaudimu ir plačiu suderinamumu su įvairiais įrenginiais. WAV ir AIFF formatai, išlaikantys originalų failų dydį, yra nepamainomi studijų darbui ir muzikos gamybai, kur reikalingas maksimalus tikslumas. Renkantis formatą svarbu atsižvelgti į savo poreikius. Jei naudojate „Apple“ įrenginius, ALAC bus geriausias sprendimas. Norint universalaus varianto, FLAC siūlo puikų kokybės ir failo dydžio balansą.
FLAC ir ALAC yra du plačiai žinomi lossless garso formatai, tačiau jų pritaikymas skirtinguose įrenginiuose gali skirtis. FLAC, būdamas atvirojo kodo formatas, yra palaikomas daugybėje įrenginių - nuo nešiojamųjų grotuvų ir kompiuterių iki automobilių garso sistemų. Jeigu naudojate „Apple“ įrenginius, ALAC gali būti patogesnis pasirinkimas, nes jis natūraliai integruotas į šią sistemą. Tačiau, jei ieškote formato, kuris veiktų su platesniu įrenginių spektru, FLAC yra universalesnis sprendimas. Jei naudojate tiek „Apple“, tiek kitų gamintojų įrenginius, verta apsvarstyti ALAC (Apple Lossless Audio Codec) formatą.
Dar svarbiau, kad ALAC formatą palaiko ir daugelis ne „Apple“ įrenginių, įskaitant „Windows“ bei „Android“ sistemas. Tai lanksti galimybė, leidžianti mėgautis aukščiausios kokybės garsu nepriklausomai nuo naudojamos platformos. WAV ir AIFF failų dydį galima sumažinti naudojant lossless suspaudimo formatus, tokius kaip FLAC ar ALAC.
Skirtingai nei nekompresuoti formatai, tokie kaip WAV ar AIFF, FLAC ir ALAC padeda taupyti vietą įrenginiuose, tačiau nepraranda garso detalumo.
Lietuvių Tautosakos Archyvo Fonoteka
Lietuvių tautosakos archyvo fonotekoje saugomi seniausi Lietuvoje folkloro įrašai, 1908-1949 m. įamžinti fonografo voleliuose (iki mūsų dienų išliko 117 volelių, 340 kūrinių) ir 1935-1949 m. - fonografo plokštelėse (išliko 980 plokštelių, per 6700 kūrinių). Čia taip pat sukaupta magnetofono juostų (1952-1994) ir kasečių (1971-2015) kolekcija, kurią sudaro per 8,500 val.
1908-1912 m. Lietuvių mokslo draugijos narys Eduardas Volteris ir jos pirmininkas Jonas Basanavičius, važinėdami po Lietuvos kaimus, į fonografo volelius pirmą kartą įrašė lietuvių liaudies dainas, skudučiais, dūdmaišiu, dūdmaišiu ir smuiku atliekamas melodijas.
Lietuvos nepriklausomybės metais Kaune įkurtoje Komisijoje tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti (1934-1935), o kiek vėliau ir Lietuvių tautosakos archyve (1935-1939), įsigijus stacionarų fonografo aparatą, tautosakos kūrinius imta įrašinėti į plokšteles. Įrašais rūpinęsis Zenonas Slaviūnas plokštelėse užfiksavo vertingų sutartinių giedojimo, ragų ir skudučių pūtimo, senovinio vienbalsio dainavimo ir kitų pavyzdžių.
Nuo šeštojo dešimtmečio pradžios liaudies dainininkų ir pasakotojų repertuaras jau įrašinėjamas į magnetofono juostas, vėliau - į kasetes. 2001 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pradėta ilgalaikė "Archyvinių garso įrašų išsaugojimo ir leidybos programa", suskaitmeninti fonografo voleliai ir plokštelės, 2003-2007 m. geriausios kokybės įrašai publikuoti knygelių su kompaktinėmis plokštelėmis serijoje (parengėjos Austė Nakienė ir Rūta Žarskienė). Tautosakos archyvo skyriuje skaitmeninamos ir magnetofono juostos bei kasetės.
Perkeliant garso įrašus į skaitmeną, iškilo būtinybė registruoti ir aprašyti atliktą darbą. 2006 m. imtasi kurti Tautosakos garso įrašų duomenų bazę. 2010-2012 m. vykdant projektą „Lietuvių tautosakos rankraštynas: fondų skaitmeninimas ir sklaida“ buvo sukurtas bazės dizainas, sukelti visi Senųjų garso įrašų duomenų bazės aprašai, įdiegtas grotuvas. Dabar čia patalpinti fonografo volelių (LTRF v) ir plokštelių (LTRF pl) metaduomenys ir garso įrašai bei poros pirmųjų tūkstančių magnetofono juostų (LTRF mg 1-1963) metaduomenys (be garso įrašų).
Pirmoji kolekcijos dalis - 117 fonografo volelių, kurie įrašyti 1908-1949 m. Pirmasis lietuvių liaudies muziką ėmėsi fiksuoti Lietuvių mokslo draugijos narys Eduardas Volteris. Jis Edisono fonografu 1908-1909 m. lietuvių liaudies dainas, skudučiais ir dūdmaišiu atliekamas melodijas įrašė rytų ir pietų Lietuvoje bei dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančioje lietuviškoje saloje - Zieteloje. Iki šių dienų išliko 113 jo įrašytų volelių, didžioji jų dalis saugoma Berlyno fonogramų archyve ir tik 14 originalių volelių - Lietuvių tautosakos rankraštyno fonotekoje.
1909-1912 m. fonografo aparatu liaudies dainas įrašinėjo ir Jonas Basanavičius. Yra išlikę 22 daktaro įrašyti voleliai, kuriuose užfiksuota 40 dainų. Po Basanavičiaus mirties šią misiją tęsė Matas Untulis. Jis įrašė liaudies dainų iš Lydos, Švenčionių, Vilniaus-Trakų apskričių (20 volelių, 118 kūrinių, dažniausiai įrašyti tik pirmieji dainų posmai).
Gausiausia kolekcijos dalis - fonografo plokštelės, į kurias lietuvių liaudies melodijos įrašinėtos 1935-1949 m. Iki mūsų dienų išliko 980 plokštelių, kuriose buvo įrėžta virš 6700 kūrinių. Nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune veikusi Komisija tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti (1934-1935) įsigijo stacionarų fonografo aparatą ir ėmė įrašinėti tautosakos kūrinius į plokšteles.
Šią veiklą tęsė Lietuvių tautosakos archyvas (1935-1939), kviesdavęs atvykti į laikinąją sostinę visų Lietuvos regionų liaudies dainininkus ir muzikantus (įrašinėdavo archyvo darbuotojas Z. Slaviūnas). Taip fonografo plokštelėse buvo įamžinta Lietuvos sodžiuose visai beišnykstanti sutartinių giedojimo, ragų pūtimo ir skudučiavimo tradicija, Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus balsas.
Įrašyta ir kalendorinių, darbo, jaunimo, meilės, vestuvinių, karinių-istorinių ir kt. žanrų dainų ir muzikos instrumentais: ožragiu, lamzdeliu, birbyne, smuiku, Peterburgo armonika, dambreliu, cimbolais ir kt. 2001 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pradėta vykdyti archyvinių garso įrašų išsaugojimo ir leidybos programa.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus buvo suskaitmenintos fonografo plokštelės (skaitmenintojas - LCVA specialistas Vytautas Vizgintas), sukurta suskaitmenintų garso įrašų registracijos duomenų bazė (ją galima rasti Inventoriniai dokumentai. Geriausiai Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos regionų muzikinį folklorą reprezentuojantys garso įrašai buvo atrinkti, restauruoti ir publikuoti 2003-2005 m. išleistoje knygelių su kompaktinėmis plokštelėmis serijoje „1935-1941 metų fonografo įrašai“.
Fonografo voleliai buvo prikelti iš užmaršties 2006 m., į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą pakvietus Vienos fonogramų archyvo inžinierių, senųjų garso įrašų specialistą Franzą Lechleitnerį. Jis savo paties sukonstruotu šiuolaikiniu fonografo aparatu į skaitmeną perkėlė 105 volelius (340 kūrinių). 2007 m. 2008 m. Lietuvių liaudies muzikos fonogramų kolekcija (1908-1949), saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą kaip regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektas (registracijos nr.
Fonografo voleliai - seniausi lietuvių liaudies muzikos įrašai