Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai nekilnojamasis turtas priklauso keliems savininkams. Neretai tarp bendraturčių kyla įtampos ir ginčai, kaip tą turtą valdyti ir juo naudotis. Konfliktuojantiems bendraturčiams patiems nusistatyti minėtą naudojimosi turtu tvarką yra sudėtinga, todėl ginčai dažnai persikelia į teismą, kuriame situacija nebūtinai yra išsprendžiama.
Ši gyventojų atsakomybė dėl bendrojo turto akcentuojama ir Civiliniame kodekse. Jame numatoma, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise butų savininkams priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga.
Lietuvos miestų daugiabučiai namai sensta ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Privatizavus butus, daugelio namų savininkai per pastaruosius dešimtmečius beveik neinvestavo į pastatų atnaujinimą. Gyventojai dažnai neturi pakankamai lėšų jų tinkamai priežiūrai bei remontui, todėl daugelyje senesnių namų liftų techninė būklė yra nepatenkinama arba avarinė, balkonai ir jų stogeliai kelia grėsmę, stogai nebeatitinka privalomųjų reikalavimų. Lietvamzdžiai ir fasadai nusidėvėję, o inžineriniai įrenginiai pasenę tiek konstrukciškai, tiek technologiškai. Todėl būstas didesniuose miestuose ir miesteliuose pastebimai susidėvėjo, o kai kuriais atvejais pastatai jau kelia realų pavojų juose gyvenantiems žmonėms.
Visi daugiabučio namo bendro naudojimo objektai (laiptinės, stogas, vamzdynai, šildymo sistemos ir pan.) butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kiekvienam savininkui priklausanti dalis yra proporcinga jo turimų patalpų naudingojo ploto santykiui su viso namo plotu.
Svarbu suprasti, kad pagal Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.80 straipsnio 1 d., kiekvienas bendraturtis gali reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas ir vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia.
Egzistuoja du būdai išspręsti kilusį bendraturčių ginčą ir palengvinti turto valdymą - atidalijimas iš bendrosios nuosavybės ir daikto naudojimosi tvarkos nustatymas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas - nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (LR CK 4.80 str. 1 d.), nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių.
Straipsnyje analizuojami bendraturčio teisės atskirti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo daikto įgyvendinimo ribas lemiantys veiksniai bei atskyrimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo problemos Lietuvos teismų praktikoje. Pirmoje straipsnio dalyje, taikant pliuralistinės nuosavybės teisės doktrinos metodologiją, atskleidžiama bendraturčio teisės atskirti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kaip išvestinės daiktinės teisės, prigimtis, analizuojamas šios teisės santykis su civilinės teisės bendraisiais ir prievolių teisės principais.
Straipsnyje siekiama pagrįsti, kad bendraturčio teisė į savo dalį bendrojoje nuosavybėje gali būti realizuojama tik laikantis proporcingumo principo ir išlaikant bendraturčių interesų pusiausvyrą. Tais atvejais, kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė įgyjama sutarties pagrindu, turi būti gerbiama šalių valios autonomija, būtina atsižvelgti į tokios sutarties nutraukimo sąlygas bei tvarką. Antroje straipsnio dalyje analizuojama Lietuvos teismų praktika sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo - natūra ar kompensacija - ginčus.
Taip pat siekiama pagrįsti nuostatą, kad laikantis bendraturčių interesų pusiausvyros taisyklės atidalijant prioritetas turi būti teikiamas bendraturčio dalies atskyrimui natūra, o kompensacija pinigais vertintina tik kaip išimtinis dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės atskyrimo būdas.
Kas Yra Bendroji Dalinė Nuosavybė?
Nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar turtas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Kai į tą patį daiktą nuosavybės teisę turi du ar daugiau asmenų, pagal LR CK 4.72 str. 1 d. laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise.
Skiriamos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė ir bendroji jungtinė. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys skiriamos pagal tai, ar nustatytos savininkų dalys bendrosios nuosavybės teisėje. Jei dalys nustatytos, bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jei nenustatytos - bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Bendrosios jungtinės nuosavybės pavyzdys - santuokos metu sutuoktinių įgytas namas (santuokiniams nesudarius jokių vedybinių sutarčių). Bendrosios dalinės nuosavybės pavyzdys - palikimu sūnui ir dukrai palikta po 1/2 dalis žemės sklypo.
Šioje apžvalgoje pagrindinis dėmesys skiriamas į bendrosios dalinės nuosavybės daikto valdymo ypatumus, kadangi praktikoje pagrindiniai ginčai tarp bendraturčių kyla būtent daiktą valdant bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška (pvz. 1/2, 3/7, 58/178). Pavyzdžiui, dviems bendraturčiams dalinės nuosavybes teise valdant po 1/2 žemės sklypo laikoma, jog jie yra lygiateisiai daikto savininkai, tačiau konkreti žemės sklypo dalis bendraturčiui nėra priskirta, todėl tokį daiktą valdyti ir naudoti bendraturčiai gali tik bendru susitarimu (LR CK 4.75 str.).
Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai turėtų pasiekti bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus, veikdami pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškodami priimtiniausio jiems visiems sprendimo būdo ir nesiekdami savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita.
Kita vertus, bendrą daiktą valdyti derinant skirtingų bendraturčių interesus gali būti itin sudėtinga - ypač tokiose situacijose, kai skirtingų bendraturčių daikto valdymo vizijos iš esmės skiriasi. Atsižvelgiant į tai, jog bendrojoje dalinėje nuosavybėje dalys yra nustatytos į bendrą turtą, bet ne pačiame bendrame turte (t. y. ne į konkrečią daikto dalį), tarp bendraturčių neretai kyla ginčai, pavyzdžiui, ar vienas iš bendraturčių nesinaudoja didense daikto dalimi nei kiti bendraturčiai.
Teisėje tokia problematika sprendžiama pagal LR CK 4.75 str. 1 d., kuriame nustatyta, jog kai bendraturčiai nepasiekia bendro susitarimo, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas.
Daikto Naudojimosi Tvarkos Nustatymas
Daikto naudojimosi tvarką bendraturčiai gali nustatyti tarpusavio susitarimu (LR CK 4.75 str. 1 d.). Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota LR CK 4.81 str. 1 d. - nekilnojamojo daikto bendraturčiai tarpusavio susitarimu gali nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Susitarimas gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek notariniu būdu - nepriklausomai nuo susitarimo formos, toks susitarimas privalomas susitariantiems bendraturčiams.
Kita vertus, susitarimą patvirtinus notariškai ir įregistravus viešame registre, naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis (LR CK 4.81 str. 2 d.).
Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys.
Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.
Pagrindiniai principai/kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismas nagrinėdamas bendraturčių ginčus dėl daikto naudojimosi tvarkos nustatymo:
- teisėtumo kriterijus - bendraturčiai negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais;
- adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus - nustatant naudojimosi daiktu tvarką - paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja;
- socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus - turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą;
- naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus - stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą;
- faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus - siekiama kuo labiau atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius.
Naudojimosi tvarka patvirtinama, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai, o šią dalį reikia tiksliai atriboti, nustatant jos dydį ir lokalizaciją.
Atidalijimas Iš Bendros Nuosavybės
LR CK 4.80 str. prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus - atidalijus iš bendrosios nuosavybės pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Atidalijimo institutu siekiama sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį bei atitinkamai išplėsti asmeninės nuosavybės apimtį.
Mažesnis bendraturčių skaičius ir mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis leidžia išvengti potencialių konfliktų ir leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą.
Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio sutarimu arba teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo (LR CK 4.80 str. 1 d.). Atidalijimo iniciatyvos teisė priklauso ne tik bendraturčiams, bet ir bendraturčių kreditoriams, kad iš atidalytos dalies būtų galima išieškoti (LR CK 4.80 str. 3 d.).
Teismų praktika pripažįsta ir santykinį atidalijimą - atskyrus vieno bendraturčio dalį, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti.
Asmeniui, norinčiam įgyvendinti LR CK 4.80 str. 1 d. suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą - tai vadinama atidalijimo teisės absoliutumu. Vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, ar atidalijimas yra įmanomas ir kaip teisingai atidalinti bendrą turtą.
Teismas prioritetą skiria atidalijimui natūra, o nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais. LR CK 4.80 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
Kai teisme gaunamas ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, bei kito bendraturčio priešieškinys, t. y. teismui pateikiami keli atidalijimo variantai - teismas parenka optimaliausią iš jų, kuris sudarytų galimybę geriausiai įgyvendinti bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno bendraturčio teisės į jam priklausančią dalį.
Teismas yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti.
Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą.
Vieno iš bendraturčių teisė atskirti savo dalį iš bendrosios nuosavybės, net jei tarp bendraturčių egzistuoja nesutarimas dėl atidalijimo fakto, vertintina kaip išeities pozicija, leidžianti konstatuoti, jog bendros valios, kaip esminės sąlygos egzistuoti bendrajai nuosavybei, nebėra.
Apibendrindamas advokatas pažymi, kad esant situacijai, kai turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise ir bendraturčiai nesutaria dėl tokio turto valdymo aplinkybių, naudojimosi tvarkos turtu nustatymas įprastai galutinai neišsprendžia konfliktinių situacijų, kurios linkusios vis kartotis.
Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, t. y. „Svarbus aspektas taikant tokį teisinį instrumentą yra tai, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas, t. y. Prioritetinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikymas kartu sudaro sąlygas užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų - kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių - įgyvendinimą.
Praktikoje daugeliui nežinant apie tokią galimybę, įprastai tiesiog siekiama nustatyti bendrąja daline nuosavybe valdomo turto naudojimosi tvarką. Kaip jau minėta, pastarasis būdas gali sureguliuoti ginčus trumpuoju periodu, tačiau pagrindas konfliktams ateityje išlieka - bendraturčiai vis tiek lieka priklausomi vienas nuo kito valdant turtą.
Daugiabučių Namų Bendroji Nuosavybė
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.82 straipsnį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos.
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.82 straipsnio 7 d. nustato, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.
Elementas Apibrėžimas (pagal CK 4.82 str. 1 d.)
- Namo bendro naudojimo patalpos: Laiptinės, koridoriai, rūsiai, palėpės ir kt.
- Pagrindinės namo konstrukcijos: Sienos, stogas, pamatai ir kt.
- Bendrojo naudojimo įranga: Mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kt.
Daugiabučio Namo Valdymo Formos
Būtent patys savininkai turi nuspręsti, koks valdymo būdas jiems tinkamiausias.
Savininkų Bendrija
Savininkų bendrija - tai populiariausia daugiabučių valdymo forma, suteikianti gyventojams galimybę patiems spręsti dėl namo priežiūros ir tvarkymo. Naujuose namuose bendrijos paprastai steigiamos be sunkumų, o gyventojai gali greičiau spręsti bendrus klausimus. Bendrija yra ne pelno siekianti organizacija, vienijanti visus daugiabučio butų ir kitų patalpų savininkus, įgyvendinanti jų teises bei pareigas ir atstovaujanti bendriems interesams.
Bendrijos steigimą inicijuoti gali kiekvienas buto savininkas ar jų grupė, taip pat vietos savivaldos institucijos. Praktikoje dažniausiai steigimą inicijuoja aktyvūs namo gyventojai. Bendrijos steigimo išlaidas iki 2010 m. dažnai kompensuodavo savivaldybės, tačiau dabar ši finansinė parama nebėra taikoma.
Sprendimus bendrijoje priima bendrijos susirinkimas, valdyba arba pirmininkas. Visi klausimai sprendžiami balsų dauguma, o tvarka, kaip balsuojama ir priimami sprendimai, nustatoma įstatuose. Nors bendrijos steigimas reikalauja suderinti visų gyventojų interesus, šis modelis leidžia savininkams tiesiogiai spręsti dėl įmokų dydžio, darbų eiliškumo ir rangovų pasirinkimo.
Įsteigta bendrija neprivalo pati atlikti visų techninių darbų. Ji gali sudaryti sutartį su administruojančia įmone, kuriai deleguojamos kasdienės priežiūros funkcijos: raštvedyba, buhalterija, šilumos mazgų priežiūra, elektros ar vandens sistemų remontai. Bendrijos biudžeto lėšomis gali būti finansuojamos administracinės išlaidos: valdybos narių skatinimas, transporto, kanceliarinių prekių ar smulkių organizacinių poreikių padengimas.
Specialistai rekomenduoja, kad patys gyventojai nesiimtų raštvedybos, buhalterijos ar inžinerinių sistemų priežiūros, nes tai reikalauja specifinių žinių. Įstatymai numato, kad bendrijos veikla turi būti skaidri. Informacija apie tarifus, priežiūros darbų sąrašą ir jų apimtis turi būti viešai prieinama.
Jungtinės Veiklos (Partnerystės) Sutartis
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra viena iš trijų įstatymų numatytų daugiabučio namo valdymo formų. Ji dažniausiai taikoma mažiems daugiabučiams - nuo 3 iki 10 butų.
Jei reikalus gali tvarkyti tik visi partneriai kartu, kiekvienam sandoriui sudaryti reikia visų sutikimo. Jungtinės veiklos sutartis privalo būti rašytinė, o tam tikrais įstatymo numatytais atvejais - ir patvirtinta notariškai.
Jungtinės veiklos sutartis nustoja galioti, kai pasikeičia bent vienas buto savininkas. Kadangi butai nuolat parduodami ar paveldimi, ši valdymo forma tampa nepatogi didesniems namams.
Civilinis kodeksas jungtinę veiklą apibrėžia kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimą bendram tikslui siekti, sujungiant savo turtą ir pastangas. Daugiabučių kontekste šiuo tikslu tampa bendrosios nuosavybės (laiptinės, stogas, kiemas, inžinerinės sistemos) priežiūra ir tvarkymas.
Ši forma yra paprasta, nereikalauja steigti juridinio asmens (kaip bendrijos atveju). Tačiau ji yra mažiau stabili - pakanka, kad vienas butas pasikeistų savininką, ir sutartis nebegalioja. Nors Civilinis kodeksas vis dar numato jungtinės veiklos galimybę, praktikoje ši forma naudojama retai.
Administratorius
Administravimas - tai daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų priežiūra, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus šiems objektams išsaugoti ir tinkamai naudoti pagal jų paskirtį.
Jeigu daugiabučio namo savininkai neįsteigia bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, savivaldybė privalo paskirti administratorių. Šis sprendimas užtikrina, kad bendrojo naudojimo objektai nebūtų palikti be priežiūros. Administratorių gyventojai renkasi iš savivaldybės sudaryto ir viešai paskelbto sąrašo.
Už administravimą moka patalpų savininkai proporcingai jiems priklausančiam naudingojo ploto dydžiui. Kitaip tariant, taikomas tarifas už 1 m², kuris nustatomas atsižvelgiant į darbų sąrašą, pastato amžių, būklę, transporto ir kitų paslaugų kaštus. Gyventojai moka ne tik už einamąją priežiūrą, bet ir kaupia lėšas remontui bei renovacijai. Administratorius privalo kasmet pateikti gyventojams ataskaitą apie surinktų ir panaudotų kaupiamųjų lėšų dydį, darbų sąmatas, atliktų darbų aktus.
Administratoriai atlieka nuolatinius pastatų konstrukcijų ir inžinerinių sistemų stebėjimus, žymi pastebėtus defektus techninės priežiūros žurnaluose. Pasibaigus žiemai, paprastai sudaromos komisijos, kurios apžiūri namo būklę ir surašo aktus. Pagal juos planuojami privalomieji remonto darbai.
Nereta praktika, kai administruojančios įmonės dalį darbų atlieka savo pajėgomis, nepirkdamos paslaugų rinkoje. Tokiais atvejais kyla rizika, kad darbų kokybė nebus tinkamai kontroliuojama. Gyventojai neretai skundžiasi dėl darbų vėlavimo, kiekių prirašymo ar neskaidrių pirkimų.
Gyventojai administratoriui moka vadinamąjį „būsto mokestį“, kuris apima namo administravimo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros, avarijų likvidavimo, einamojo remonto išlaidas. Komunaliniai mokesčiai už šilumą, vandenį, atliekų išvežimą ar elektrą mokami atskirai pagal sutartis su paslaugų tiekėjais.
Administratoriaus veiklą reglamentuoja Civilinis kodeksas, Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatai, statybos techniniai reglamentai bei savivaldybių patvirtintos tvarkos. Nuo 2025 m. priežiūros reikalavimus nustato STR 1.12.05:2010 „Statinių naudojimo priežiūra“.
Daugelis administratorių šiandien yra uždarosios akcinės bendrovės (UAB), veikiančios kaip pelno siekiančios įmonės. Pagrindinės jų pajamos - gyventojų mokami administravimo mokesčiai, techninės priežiūros bei profilaktinių darbų organizavimas.
Jei daugiau kaip pusė patalpų savininkų yra nepatenkinti administratoriaus veikla ir pateikia pagrįstus argumentus, jie gali inicijuoti administratoriaus pakeitimą. Alternatyvos yra bendrijos steigimas arba jungtinės veiklos sutartis.
Pasibaigus administravimui (pvz., įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį), administratorius privalo pagal priėmimo-perdavimo aktą perduoti bendrojo naudojimo objektus, dokumentus ir nepanaudotas kaupiamąsias lėšas naujam valdytojui. Ši procedūra vykdoma vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Nr.
Gyventojai turėtų suprasti, kad administratoriaus paslaugos visada kainuoja daugiau nei savarankiškas bendrijos valdymas, nes įmonei reikia padengti administracines, personalo, techninės priežiūros sąnaudas bei pelną.
Pagrindinis administratoriaus uždavinys - užtikrinti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą bei tvarkymą, taip pat tinkamą namui priskirto žemės sklypo naudojimą pagal galiojančius teisės aktus. Administratoriaus veiklą reglamentuoja Civilinis kodeksas, Vietos savivaldos įstatymas, Statybos techniniai reglamentai bei kiti norminiai dokumentai.
Administratoriaus Tarifo Sudėtinės Dalys
Administratoriaus nustatomas tarifas už namo priežiūrą yra sudarytas iš kelių pagrindinių dalių:
- Darbuotojų darbo užmokestis ir socialinės įmokos.
- Pridėtinės išlaidos.
-
tags: #daugiabuciu #bendrasavininku #susiri #nkimas