Šis pastatas, esantis A. Smetonos gatvėje (toks pavadinimas jai duotas po to, kai geležinkelio linijos atidarymo proga Plungėje lankėsi pats Prezidentas Antanas Smetona), iškilo 1932 metais. Vėliau ši gatvė pervadinta V. Ypatinga ne tik šios gatvės istorija.
Išskirtinė ir joje stovinčio 16 numeriu pažymėto daugiabučio, kadaise buvusio tikra šios gatvės puošmena, praeitis. Ir pirmojo šio namo gyventojo būta ypatingo - jame įsikūrė žurnalistas ir teisininkas Antanas Ragauskas su šeima.
A. Ragauskas taip pat buvo Lietuvos šaulių sąjungos Plungės kuopos tarybos narys bei Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunalietuviai“ Plungės skyriaus komisijos narys, aktyviai įsiliejęs į „Jaunalietuvių“ teatrinę veiklą. Tiek apie gerą jo finansinę padėtį, tiek ir apie turėtą išsilavinimą byloja ir tas faktas, kad A. Ragauskas buvo sukaupęs didžiulę asmeninę biblioteką.
Kai kas prisimena ir tai, kad šis pastatas vadintas kazarmu, nes vienu metu jame buvo apgyvendinti rusų kareiviai. Kad tai - ne koks iš piršto laužtas pramanas, gali patvirtinti šiame daugiabutyje jau penkis dešimtmečius gyvenanti Janina.
Kai įkyrėjo taip vargti, sutuoktiniai sumanė senąjį šulinį išvalyti. Jame ir rado senų patrūnijusių šautuvo dalių. Kita kaimynė valydama krosnį rado šovinių. Jos pačios sutuoktinis kadaise taip pat buvę kariškis, tad tik susituokę jiedu gavo paskyrimą butui vadinamajame kareivinių kvartale.
Vis tik moteris pasakojo labai nenorėjusi ten keltis - tokia nemiela jai buvusi ta miesto dalis už geležinkelio. Taip šeima šiame daugiabutyje praleido penkis dešimtmečius. Moteris pasakojo, kad pastatas išties reikalauja remonto, vienam jo gale prakiuręs stogas. Dėl šios bėdos kažkada į Savivaldybę kreipėsi viena antro aukšto gyventoja, pasiskundė, kad drėksta lubos ir sienos.
Gyvenantiesiems socialiniuose būstuose, o tokių šiame name buvo dauguma, buvo pasiūlytas kitas gyvenamas plotas. Išsikelti raginti ir tie, kas jau buvo spėję išsipirkti butus, tik jiems niekas kito būsto nepasiūlė - turėjo patys susirasti, kur gyventi.
„Šitiek metų tą kartoja, kad jau jau grius - turbūt nuo pat 1970-ųjų, kai čia įsikėlėm, tą girdim. Bet niekas negriūna - kaip gyvenom, taip ir gyvenam.
Šiuo metu pastate gyvena tik du butai. Janina apgailestavo, kad išsikėlus kaimynams nebeliko kam pjauti žolės kieme. Anksčiau tą darbą nudirbdavo vienas kaimynas, o dabar liko juodvi su kaimyne, jau garbaus amžiaus moteriškės, ir Janinos sutuoktinis, esantis visai silpnas dėl onkologinės ligos. „Per kiemą vos vos iki šunelio nueina. Ne jam pjauti“, - atsiduso moteris.
Bet tuoj kiek žvaliau ranka mostelėjo į netoliese suverstą malkų krūvą: „Va, kaimynė nusipirko.
Paklausta, ar nebaugu gyventi ištuštėjusiame daugiabutyje, moteris prisipažino, kad vieną vėlų vakarą išties išgąsčio būta, kai kažkas į duris ėmė belstis. „Nors ir pats miesto centras čia, bet esam kaip kokiam kaime. Anksčiau net po keturias kiaules laikėm, turėjau vištų 40, žąsų, ančių, kalakutų... Gyvenom ūkiškai.
Ir išties daugiabučio kieme ramu lyg kokiam užmiesty. Retkarčiais atklysta tik balsai iš netoliese esančio Senamiesčio mokyklos stadiono. „Matyt, kažkas Savivaldybėj pasakė - kam remontuot, geriau parduot, - vėl atsiduso pašnekovė.
Plungiškis teigė, jog daugiabutyje rengiama oras-vanduo šildymo sistema. Gyventojams buvo pažadėta, jog radiatoriai ims šilti tada, kai savivaldybėje prasidės šildymo sezonas. „Radiatorius išpjaustė, krosnis išmetė ir likom be šilumos. Jau - lapkričio pabaiga! Žmonės kalena dantimis, o tuo tarpu „Plungės būstas“ ragina mus nenusiminti ir guodžia tuo, kad paskui butuose bus labai šilta. Bet šilumos mums jau dabar reikia.
Kad nesustingtų nuo šalčio, žmonės šildosi elektriniais šildytuvais, kiti - dar kitaip. Aš pats pasistačiau židinuką. Bet kas mums kompensuos visas išlaidas, patirtas dėl rangovo kaltės, kuris laiku nesugeba atlikti darbų? Ar šaltuoju metų laiku reikia šildymo sistemą keisti? Kitą savaitę žada dar ir stogo keitimo darbus pradėti.
Savivaldybės vadovas esą paskambino atsakingiems asmenims ir iš jų sužinojo, jog naujoji šildymo sistema negali būti paleista, nes per maža elektros galia. „Kovo mėnesį prasidėjo renovacija, aš nesuprantu, ar tik dabar projektas paimtas į rankas? Anksčiau niekas neišsiaiškino, jog reikia padidinti elektros galią?“ - esama situacija piktinosi plungiškis ir sakė, jog, nors ir pikta, pernelyg ši situacija nestebina, nes aplink jų renovuojamą namą trypčioja vos... vienas darbininkas.
Kad prie Vytauto gatvės 22-ojo namo sukiojasi tik vienas statybininkas, „Žemaitis“ įsitikino jau kitą dieną. Kodėl aplink renovuojamą pastatą nezuja darbininkai ir kodėl iki šiol namo gyventojai gyvena be šildymo, teiravomės daugiabutį administruojančio ir renovacijos darbus prižiūrinčio „Plungės būsto“ direktoriaus Eugenijaus Palubinsko.
„Taip, kol kas žmonės gyvena be šildymo. Gyventojai buvo informuoti... Iš tikrųjų mus truputį pavedė rangovas, - kiek sutrikęs kalbėjo direktorius. - Lapkričio 27 dieną ESO ten keis elektros skydinę. Darbai neturėtų trukti ilgiau pusdienio. Ir iškart po to bus galima paleisti šildymą.
Pasak E. „Patys pradėjome derybas su ESO, asmeniškai aš ėjau per pažįstamus ir stengiausi paspartinti visus biurokratinius reikalus. Jei ne šios pastangos, nuo spalio būtų tekę laukti 140 dienų - tokie terminai nustatyti, pradelsus terminus, ką ir padarė rangovas. Man pavyko sutarti, kad viskas būtų padaryta per mėnesį. Direktoriaus žodžiais, „Ranstatai“ vasaros periodas buvo sunkus, net buvo baimių, kad įmonė bankrutuos.
Dėl tokios situacijos, kuri susiklostė Vytauto gatvės 22-ajame name, esą būtų galima su įmone nutraukti sutartį, bet tada renovacija dar ilgiau užsitęstų, nes tektų ieškoti naujo rangovo: pildyti reikiamą dokumentaciją, skelbti konkursą. Visos šios procedūros, pasak E. „Geras rangovas - tarsi loterija.
Pati pradžia, atrodo, buvo labai graži, o paskui ar pradėjo darbininkams pinigų nebemokėti, ar dar kas atsitiko, bet darbininkai ėmė eiti iš darbo. Iš tikrųjų vidinių įmonės reikalų nežinome. Jei būtų mūsų galia, mes tuos darbus tą pačią minutę padarytume. Aš suprantu, užjaučiu gyventojus, bet nieko negaliu padaryti“, - kalbėjo E. Iš E. Palubinsko išgirdome, jog šią savaitę ketinama pradėti ir stogo tvarkymo darbus.
Anot jo, stogą ketinama atverti dalimis, kad žmonės patirtų kuo mažiau nepatogumų. O daugiabučio gyventojai imasi už galvų, kalbėdami apie žiemą žadamą keisti stogą. Tačiau prie naujosios šildymo sistemos darbavęsis santechnikas „Žemaitį“ patikino, jog šią savaitę namas bus pradėtas šildyti.
Plungės bažnyčia
Nors tarpukariu Lietuvos ekonominė padėtis buvo pakankamai sudėtinga ir visiems valstybės sektoriams trūko modernios infrastruktūros, tačiau brangūs ir ilgalaikiai kultūros objektai, tokie kaip Vytauto Didžiojo vardo muziejus ar Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija liudija, jog Lietuvos kultūros istorija buvo vienu iš strateginių valstybės prioritetų. Tarpukario retorikai būdingas idealistinis savo krašto praeities bei istorijos matymas skatino surinkti, išsaugoti ir įtvirtinti istoriniuose fragmentuose atpažįstamą krašto didybę.
Todėl Pirmosios Respublikos laikotarpiu įsteigtų muziejų bene svarbiausia funkcija buvo tapti Lietuvos kultūros istorijos monumentu (dar vienu). Ne išimtis ir Žemaitijos regionas. Čia gyvenę inteligentai siekė įpaminklinti Žemaitijos didybę: „Žemaičių Senovės Mėgėjų Draugija „Alka“ Telšiuose ant Masčio ežero kranto stato Žemaičių Muziejui rūmus. Rūmai bus tikras Žemaičių krašto kultūros paminklas - panteonas.
Šių tikslų vedama Žemaičių Senovės Mėgėjų Draugija „Alka“ 1932 metais Telšiuose įkūrė žemaičių muziejų. Draugija išsinuomojo 3 kambarius gyvenamajame name, Birutės gatvėje 31. Šiuo adresu draugija kvietė gyventojus, turinčius istorinės vertės daiktų, dovanoti juos „Alkos“ muziejui[2]. Kadangi tinkamų patalpų surenkamiems eksponatams saugoti ir eksponuoti nebuvo, 1933 m.
Muziejaus rūmų projekto autorystė priklauso Steponui Stulginskiui. Statinys projektuotas vaizdingoje vietoje, ant kalno, vakariniame Masčio ežero krante. 1936 m. Statybos Tarybos nutarimu patvirtintas muziejaus rūmų projektas, tačiau jau vykstant statybos darbams padaryta keletas pakeitimų ir 1937 m. Muziejaus pastato planas netaisyklingos konfigūracijos. Statinio tūriai pritaikyti prie reljefo, todėl rūsio patalpos įkastos tik po dalimi statinio.
Tiek pagal 1936 m., tiek pagal 1937 m. projektus rūmuose suprojektuota erdvi ekspozicijų salė, muziejaus darbuotojų patalpos, o taip pat du aukštus apimanti renginių salė langais į Vakarus. Ant stogo planuota įrengti atvirą terasą.
1937 metų laikraštyje apie muziejaus statybos eigą rašoma: „Rūmų stambieji išoriniai darbai visai baigiami. Jau uždengtas ir čerpių stogas <...> Ant kitų namo dalių uždėtas skardos stogas, nuvestos rinos ir vamzdžiai. Taip pat jau sudėti langai <...> Iš vidaus visas namas parengtas tinkuoti, padaryti perdengimai, sudėtos juodlubės, juodgrindys ir kt.
1936 m. muziejaus pastato projektas - tai taisyklingų geometrinių formų ir asimetrijos dermė. Iki mūsų dienų išlikęs istorinis pastatas susideda iš dviejų stačiakampių tūrių[6]. Siaura vertikale išdėstyti langai šiauriniame fasade - bene vienintelis dekoro elementas pagrindinio fasado puošyboje. Pagal pirminį variantą rūmams suprojektuotas plokščias stogas virš visų muziejaus erdvių, tačiau 1937 m.
Muziejus lankytojams duris atvėrė 1938 m., tačiau statybos darbai tuomet dar nebuvo baigti. Įdomu, jog įrenginėjant muziejaus interjerą panaudoti kai kurie autentiški, net eksponatais galėję tapti, architektūriniai elementai.
Laikmečio spaudoje minima: „Alkos valdyba prašė Rietavo mergaičių žemės ūkio mokyklos vadovybės atiduoti jų žinioje esančias buvusių kunigaikščio Oginskio rūmų oranžerijos griuvėsių marmurines palanges. Jos ten bebūdamos nyksta, o muziejaus rūmuose būtų istorinis dalykas ir puoštų rūmus. Dalis kun. Oginskio rūmų turto - nesudėto parketo 100 kvadratinių metrų Alkos muziejaus vadovybė jau nupirko ir sudės savo rūmuose“[8].
Autentiškų medžiagų panauda statant objektą ne tik padėjo sutaupyti. Verta paminėti, jog 1994-1998 m. pastatytas ilgai planuotas erdvus muziejaus priestatas, o 1998-2002 m.
tags: #daugiabutis #vytauto #g #25 #plunge